Category: Apžvalga

Hunger: A Memoir of (My) Body

~ kzL ~ Leave a comment

hunger 2

Jooo, tokia išskirtinė knyga. Parašiau šitą sakinį ir nežinau, kaip toliau rašyti, nes kažkaip reikia rašyti politkorektiškai arba žiauriai ir nelabai žinau, kaip parašyti abiem variantais iš karto, o paskui iš viso galvoju, kad gal nelabai apskritai turiu teisę rašyti anei vienu variantu. O iš tikro taip blaškantis pagalvojau, kad iš tikrųjų sunku reaguoti į tokį atvirumą, nes visi jausmai siaučia ir maišosi – ir gailestis, ir pasibjaurėjimas, ir pyktis, ir susižavėjimas, ir dar kažkas, o ir pati autorė sako, kad ji yra ji, ir reikia tai priimti, bet aš gi negaliu išvengti savo jausmų kaip skaitytoja – kokie kyla, tokie kyla.

O knyga yra labai storos moters memuarai. Kaip gyvena toks didelis žmogus? Kodėl reikėjo pavirsti į moterį-tvirtovę? Daug kaip, kodėl ir apie – dalykai, apie kuriuos niekaip nebūčiau sugalvojus pagavoti.

 

Tomo vidurnakčio parkas

~ kzL ~ Leave a comment

tomo vidurn

Jaunosios skaitytojos komentaras (10 metų).

Tomas buvo vasarą suplanavęs su savo broliu Piteriu pastatyti namelį obelyje, bet Piteris susirgo tymais ir Tomą išvežė pas dėdę ir tetą. Tomui ten labai nepatiko, nes nebuvo ką veikti ir vieną naktį namas pakuždėjo jam pažiūrėti į laikrodį, kai jis pažiūrėjo, laikrodis rodė ne 12 nakties, o 13 nakties. Tomas nuėjo į vidinį kiemą ir pamatė, kad ten yra parkas. Tame parke jis sutiko mergaitę Hetę. Hetė buvo mergaitė iš parko. Tomas kiekvieną dieną, kai atsikeldavo, mąstydavo apie tą parką. Jis taip pamėgo parką, kad užsibubo daugiau savaičių, nei reikėjo. Su mergaite susitikdavo kiekvieną naktį. Paskutinę dieną, jis naktį norėjo eiti į parką, bet pamatė, kad parkas toks, kaip paprastai. Jis apsiverkė, atbėgo dėdė ir jį nusinešė. Ryte jį pasikvietė namo savininkė, kurią jis pažadino naktį ir Tomas sužinojo (nes jie buvo senuose laikuose). Pasirodo, kad jis viską sapnavo ir Hetė buvo namo namo savininkė, kai buvo mergaitė. O Hetė irgi sapnavo, tai jie susapnavo tą patį sapną.

FKŽ: O ką jie veikdavo, kai susitikdavo?

M: Žaisdavo.

FŽK: Ar patiko knyga?

M: Pusiau. Nes buvo daug skyrių, kur jie žaidė ir žaidė, ir nieko įdomaus.

FKŽ: Ar rekomenduotum, kitiems vaikams?

M: Kaip ir jo.

FKŽ: Nuo kelių metų?

M: Nuo 9 iki 25.

FKŽ: O kas labiausiai patiko?

M: Kai jis viską išsiaiškino, kad sapnavo.

FKŽ: Kaip išsiaiškino?

M: Tai vieną naktį, kai nieko nepamatė, tai apsiverkė, nes nebuvo nieko stebuklingo. O jis šaukė: “Hete, Hete!” Tai namo savininkė išgirdo ir atskubėjo pažiūrėti, kodėl Tomas ją šaukė.

FKŽ: O Tomas labai nusiminė?

M: Ne, apsidžiaugė, kad sutiko Hetę.

FKŽ: O tau patinka mistinės knygos?

M: Ne, man labiau patinka žiūrėti ekstrasensus.

Čia tai aš jau nuvirtau ir baigės interviu. No comments. Nors išeina, kad mistika patinka.

Dar komentaras apie knygą – kai perskaičiau, tai iš tikro sutinku su dukros įspūdžiu – vienu momentu tikrai daug žaidžia veikėjai, bet kaip ir niekur neveda tie žaidimai, neįtakoja per daugiauisiai. Bet knyga man patiko. Tikrai geriau tegul skaito, nei žiūri ekstrasensus.

 

Šaknys

~ kzL ~ Leave a comment

saknys

Taisome pasaulį dantis po danties.

Ši knyga yra pavyzdys, kaip galima labai paprastais žodžiais papasakoti apie labai svarbius dalykus. Subtiliai, su humoru, jautriai ir visai nebanaliai.

Šaknis turi ne tik dantys, bet ir žmonės, pastarieji, nors ir tikrai žino, kad jos yra, bet labai dažnai nežino, kokios jos – užtenka tik pažiūrėti “Nacionalinę paieškų tarnybą” – dažnai neatsistebiu, kaip taip žmonėm gali nutikti.

Kurioziška situacija. Peka Kirnuvara, suskaudus dančiui, patenka pas dantų gydytoją tokia pačia pavarde. Žinoma, užklausia, ar kartais nesą jie giminės. Dantistas nenusiteikęs labai bendrauti, neįprato tikriausiai, gi jo pacientai vis dieną sėdi išsižioję, ir geriausiu atveju gali tik mykti – apie giminystę supranta vos pacientui išsižiojus, tačiau būdamas labai uždaras, visaip bando į giminystes nesivelti – maža kas. Bet Peka pasiryžęs neatstoti ir išsiaiškint, kodėl jie tokie panašūs ir turi vienodas pavardes. Ir ne jie vieni, beje.

Gera buvo šiuo tamsiu metu skaityti šią knygą, nes ji nors vietomis ir labai skaudi, bet kartu ir linksma bei šviesi, manau, puikiai tinka dovanoms Kalėdų proga, kai po svietą išsiblaškę šeiminykščiai sugrįžta prie bendro stalo prisiminti šaknis.

Autorius

 

The Lowland

~ kzL ~ 2 Comments

the lowland

Man labai patiko Jhumpos Lahiri ‘Bendravardis‘ ir aš tikriai turėjau tam tikrų lūkesčių “The Lowland”, tik kažkaip vis privengiau, nes mačiau, kad goodreads knyga labai vidutiniškai įvertinta.

Va, sėdžiu ir dūsauju, ir nežinau, ką parašyti, nes kažko knygai trūksta. Druskos, tikriausiai. Aistros gal trūksta kažkokios, ar personažų jėgos? Pradžia tokia intriguojanti ir pilna galimybių tapti nepamirštama istorija, bet vis lauki, lauki, verti puslapius, o ta intriguojaunti istorija taip ir normaliai neužsidega. Kaip skaitytoja, leisdama valandas prie knygos, aš tikiuosi iš autoriaus gauti emociją, kulminaciją ar pabaigą, bet vis dažniau nustembu negavus nei vieno, nei kito.

Bet kad bloga knyga sakyti taip pat negaliu – juk vis dėl to perklausiau ir dar su didelėmis viltimis. Bet galbūt vis dažniau knygos būna apie paprastus žmones, kurie stengiasi tiesiog kaip nors ramiai nugyventi savo gyvenimą (kaip Stouneris, pavyzdžiui) ir visos intrigos ir gyvenimo vėtymai yra tikrai ne jų iniciatyva?

Shubhash ir Udayan – du broliai. Pirmasis – nuolankus ir taikus, antrasis – nenustygstantis vietoje, maištautojas – nenuostabu, kad jų gyvenimai pasuka skirtingomis kryptimis. Ir kas gi nutiko, kad pirmagimis nusprendžia vesti jaunėlio žmoną? (Na, sakau, intrigos pradžiai tikrai pakanka!)

Anita Chaudhuri, Psychologiesmagazine redaktorė, savo švilpyje apie knygą pasakė taip: “One of the bravest books I’ve ever read, no tricks, no jokes, just life.” Būtent taip ir yra. Ar susigundyt skaitymu teks apsispręst tau.

Kaukas Gugis ir kerų karas

~ kzL ~ 2 Comments

kaukas virselis

Tai smalsumas vėl buvo suviliotas ir perskaičiau visai neplanuotą knygą, kuri dar tik kažkui pakeliui į savo popierinį būvį. Jos pirmtakė stovi vaikų lentynoje, bet neturėjau progos jos perskaityti, tai pasidalinsiu savo įspūdžiais apie šiąją, o jūs, galit pasidalint, jei skaitėt pirmąją.

Taigi, įsivažiuot skaityt buvo sunkoka. Skaičiau ir galvojau, na, jei man sunkoka, tai kaip vaikui reikės išlaukti šituos puslapius. Kažkaip norėjosi, kad knyga greičiau įsibėgėtų, o ir kalbos specifika tokia truputį alia lituvių liaudies pasakų motyvais – man tai ok, bet aš vis galvojau, kaip vaikams, kaip vaikams, kaip vaikams? Juk dabar reikia išlaikyti nekantrųjį skaitytoją. Aš, aišku, už knygą, už sudėtingesnę, už reikalaujančią daugiau pastangų ir visą kita, bet man taip pat svarbu, kad ji būtų perskaityta, o tai jau turi būti didelis autoriaus įdirbis ir siekiamybė.

Kas man aptiko knygoje? Pirmiausia patiko toks nuolatinis jausmas, kad va, kaukai gi kaip ir turėtų būt geriečiai knygos, o bet tačiau, autorius taip lengvai neduoda skaityt ir palieka tokį geriečių-blogiečių santykio neapibrėžtumą. Kaukai savo visokius nelabai gražius veiksmus bando pridengti visokiais alia labai svarbiais išlikimo ir svarbos motyvais, kartais labai negražiai ir negarbingai elgiasi, ir per lengvai švaistosi gentainių gyvenimais dėl savo įgeidžių, nesugaba nugalėti garbėtroškos ir tai dažnai per brangiai kainuoja. O paskui nuo tokių dalykų kaupiasi bloga karma ant visos kaukų giminės.

Dar skaitant vis galvojau, kad čia yra tokia savotiška lietuviška indėnų versija. Kovos, žiaurumai, savo teritorijos gynimas, burtai, išmintingi senoliai ir kraujo kerštas. Va, kietai skamba, ane?

Mėgstamiausias ir paslaptingiausias personažas vis dėlto man buvo aitvaras. Na, toks, va toks. Labai jau nežemiškas ir spoksot į jį negalima, jei ką, kad žinotumėt.

O šiaip tai niekada iki šiol nebuvau pagalvojus, kaip atrodo kaukas ir kokio jis ten dydžio. O pasirodo va tokio – vyras gali užsikelt ir panešt ant peties. Gaila, kad va gavau tik vieną iliustraciją pažiūrėt… Knygoj tikriausiai bus daugiau ir jos padės jauniesiems skaitytojams lengviau brautis per senosios Lietuvos rūkus ir kipšų miglas traukti. Ir neišsigąskit, paskui knyga įgauna pagreitį ir smagiai susiskaito.

kaukai

 

Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika

~ kzL ~ Leave a comment

kvadratas

Kaip jau šimtą kartų sakiau, komiksai man yra naujas atradimas – esu labai didelė grafinių novelių fanė. Labai džiaugiuosi naujuoju Miglės komiksu apie Algirdą Julių Greimą. Džiaugsmas yra dvigubas, nes tai: a) nauja grafinė novelė ir b) ji apie Greimą. Paprastais ir nelabai paprastais žodžiais. Na, pavyzdžiui:

greimas 2

Kiek vis bandydavau apie Greimą pasidomėti, tai man visi jo semiotiniai reikalai toks tankus miškas, kad įkiši nosį ir trauki lauk, nes seniai nebegyveni mokslinių tekstų pasaulyje ir smegenys tokios informacijos anei paveža, anei virškina. O smalsu tai be galo – lietuviškas ir dar pasaulinio lygio! O čia štai viskas komiksų kalba! Nerealu! Man atrodo, kad jau paprastesniais žodžiais apie Greimą ir semiotiką papasakoti nebeįmanoma, už visą informacijos suvirškinimą ir bandymą pateikti paprastų žmonių kalba – 100 kartų bravo Miglei!

Šis komiksas nelabai toks laisvalaikio skaitinys. Na, laisvalaikio, bet smegenų atpalaiduoti tai nelabai gali, nes reikia susikaupt ir bandyt suprast. Nes ta Greimo semiotika man yra kaip kokia kvantinė fizika – kol skaitau, lygtais suprantu, bet vis tiek paaiškint nemokėčiau, nors gal dabar ir geriau mokėčiau, po to kai Miglė nupiešė – būtent – nupiešė ir dar linksmai. Tikras lobis!

Tikiuosi, kad ant mūsų žemės vaikšto daugiau neatrastų komiksų kūrėjų, ne tik Miglė Anušauskaitė ir Gerda Jord (abiejų esu didelė gerbėja). Dar tikiuosi, kad abi stalčiuj brandina po kokį naują komiksą, kad nebereiktų taip baisiai ilgai laukti kito karto.

Manifestas, kaip būti įdomiai

~ kzL ~ 1 Comment

manifestas-1

Kai skaitau tokias knygas, tai dažnai būna sunku apsispręsti, kaip jas skaityti – ar kaip mamai, kuriai ant nosies paauglystė (ne mano, žinoma), ar kaip prieš x metų buvusiai paauglei. Iš tikro taip ir skaitau – virsdama tai viena, tai kita. Kai virstu mama (visokiose mamoms baisiose scenose), išsigąstu ir galvoju, vai vai vai, kokia baisi knyga, bet tada prisimenu kokį nors panašų siužetą iš savo gyvenimo (tokio baisumo ko gero nelabai turėjau, bet bandau pritempt, kas buvo baisiausio mano nebaisiame gyvenime) ir galvoju, kaip tada elgiausi, jaučiausi, ką galvojau ir “kas iš to išėjo”. Ir sakau sau, kad visko gali būti, viskam turiu būti pasiruošusi (kaip mama) ir galbūt tokių knygų skaitymas padės man ramiau reaguoti, nepanikuoti ir nerėkauti, kai nebus būtinybės, įvairiais ateinančio gyvenimo atvejais.

Apie literatūrines knygos subtilybes labai nerašysiu, nes, kaip matote, skaitydama galvojau apie visai kitokius dalykus. Kuo svarbi ši knyga? Manau, pagrindinė knygos mintis yra meilė. Ir ne savo boyfriendui ar draugams, o pirmiausia sau. Tikriausiai didžiausias paauglystės darbas, kuris labai dažnai nepavyksta – išmokti save mylėti tokį, koks esi. Kai mylėsi, tai pasitikėsi savo jėgomis, kai pasitikėsi, daug lengviau bus atlaikyti visokiausias paauglystės negandas, kurias dažniausiai tiesiog reikia išgyventi.

Ką parodo ši knyga – sunku visiems. Skirtingai, bet visiems. Populiariems, mėgstamiems ir nelabai. Vieną dieną tu mėgstamas, kitą dieną jau trypiamas – sūpuoklės, kuriomis esi priverstas suptis.

Man patiko, kaip knygoje parodoma, kad yra išeitis. Iš visko. Kad ir kaip sunku ir nemalonu būtų. Man atrodo, kad paaugliams labai svarbu tai suprasti ir kad kas nors panikos metu apie tai primintų – kad labai svarbu į tokias situacijas pažiūrėti kitu kampu, šaltu protu.

Taigi, nepaisant to, kaip mamoms ir tėčiams nesinorėtų turėti reikalų su paaugių seksu, savęs žalojimu, patyčiomis ir taip toliau, aš siūlyčiau tiek tėvams, tiek vaikams paskaityti šitą knygą profilaktiniais tikslais. O jei dar pavyktų su vaiku apie tai padiskutuoti, tai iš viso būtų wow. Nes padiskutuoti tikrai yra ką – ar pateisinamas Bri elgesys, kaip pasielgtum jos vietoje, ką daryti vienu ar kitu atveju ir “kas iš to išėjo”.

 

Mirties loterija

~ kzL ~ 2 Comments

mirties-loterija-1

Detektyvai yra tokia laisvalaikio praleidimo forma, kuri alia susijusi su atsipalaidavimu. Gal tas atsipalaidavimas kiek ir įtemptas, ir gal kiek ir freakiškas, nu, vis dėlto viskas apie lavonus, kraujo balas ir taip toliau – kuo gi čia normaliam žmogui mėgautis? Kai taip pažodžiui pagavoji, tai ką, žinau, neatrodo labai sveikuoliškai. Net pasakyti, kad tiesa visada nugali (ir iš to ateina atsipalaidavimas) negali… Pavyzdžiui, kaip šitam detektyve.

Puikiai verčiasi puslapiai, greitai ir visa kita – privaloma gero detektyvo sąlyga – šioje knygoje puikiai išpildyta. Skaičiau visiškai atsipalaidavusi – turiu omeny, kad nebandžiau spėlioti, kas žudikas – kol galiausiai įpusėjusi knygą pagalvojau, kad ne tiek čia daug tų veikėjų, tad greičiausiai žudikas jau tarp jų ir būtų per daug banalu, jei tai būtų”pats blogiausias”, ar ne?

Tai va, man kažkaip truputį pritrūko motyvo. Na, jis kaip ir yra, viskas ok, bet kažkaip perskaičius liko toks neaiškumo jausmas, norėjosi, kad motyvas būtų kaip nors labiau užaštrintas, labiau išvystytas ir atskleistas, kažkas šioje vietoje nelabai. Bet šiaip žmogžudysčių laisvalaikiui – gerai.

Stasys Šaltoka. Vieneri metai

~ kzL ~ 3 Comments

Vieneri-metai_p1

Tik pradėjus skaityti knygą, pagalvojau, kur aš čia įsivėliau ir su kuo susidėjau. Kodėl? Todėl, kad jei gyvenime sutinku kažką panašaus į Stasį Šaltoką, tai bėgu neatsigręždama. Kodėl? Todėl, kad žinau, kad bus daug demonstravimosi, atsainaus “ką jūs ten pilkos pelės” povyzos ir energijos siurbimo, po kurio sugrįžus namo tenka ilgai laižyti kailį ir mintis, kad sudėliočiau atgal į savo sruogas ir lentynas, ir nusipautų tas klaikus slogutis, kurį tokie žmonės dalina į kairę ir į dešinę, nes patys turi daugiau negu jiems patiems reikia. Tad taip ir aš skaičiau toliau. Kodėl? Truputį vedina įsipareigojimo, truputį smalsumo, truputį keptų kiaušinių viršelio.

Nu ir ką. Nu, nepatinka man tokios knygos. Užknisa tiesiog. Tik galvoju, jei jau taip užkniso, tai gal neblogai parašyta, nebūtinai tik gerą emociją juk turi knyga sukelti, ką? Na, ir tas jausmas beprasmybės gi ištinka ne tik ausinį jaunimėlį, kuris iš gero gyvenimo nebežino visai kur dėtis – kai nereikia sukti galvos, kaip išgyventi, pradedi galvoti, kaip nebegyventi?

Dabar dar bandau įlįsti į savęs jaunesnės kailį ir galvoju, ar patiktų man šita knyga? Nežinau, gal. Tikriausiai? Vargu? Aš gi net kultinio Keruako neperskaičiau, nes mane užkniso tas begalinis baladojimasis iš vietos į vietą – kelyje, o iš tikro tai trypčiojimas vietoje.

Labai juokinga, bet skaitant knygą, fb ir Instagram tapo appsais, su kuriais visai nenorėjau turėti reikalo. Bloga net žiūrėt į juos buvo (labai gerai, galima daugiau knygų perskaityti). Pažiūrėsim, koks jausmas bus apie knygą po kokio pusmečio, gal tada ir nuspręsiu, koks ten mano santykis su ja.

Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus

~ kzL ~ 1 Comment

irena

Kai per knygų mugę priėjau prie Irenos Veisaitės autografo, ji manęs paklausė, ar buvau jos studentė. Iš tikro labai gaila, kad ne, nes turėti tokią mokytoja yra labai didelė gyvenimo dovana.

Kaip matot, knyga gan ilgai laukė savo eilės, nes vis galvojau, kad ji nebus lengva skaityti, reikia jai nusiteikti ir pasiruošti rimtam skaitymui. Ir visai be reikalo. Knyga puikiai parašyta, tiesiog neįmanoma nuo jos atsitraukti, o pamatęs, ką skaitau, mano vyras prisiminė, kaip su Veisaite buvo susidūręs Atviros Lietuvos Fonde, tad jam irgi prisireikė skaityt čia ir dabar,  teko knygą traukti jam iš rankų, o tai tikrai neda=nai atsitinka mūsų namuose – kad nepasidalintume knygos.

Visų holokaustą išgyvenusių žmonių istorijos yra stebuklų istorijos. Dar didesnis stebuklas yra išgyvenus nepalūžti ir tapti šviesuliu, į kurį gręžiasi visų akys. Kaip netekus praktiškai visos šeimos, galima turėti viduje tiek šviesos, tiek skaidrumo ir tiek meilės gyvenimui, būti tokiai nešališkai ir empatiškai, sugebėti be pykčio žiūrėti į gyvenimą? Kaip po šitokios tragedijos galima matyti savo kaimyno tragediją, jį suprasti ir užjausti? Apie visa tai Irena Veisaitė pasakoja šioje knygoje. Beje, Aurimas Švedas yra puikus pašnekovas, sklandžiai vedantis pokalbį, gal ir dėl to taip lengvai slysta tekstas?

Būtinai rekemonduoju paskaityti knygą apie šią unikalią asmenybę. Štai ir dabar matau Ireną Veisaitę reportaže apie Johananą Fainą, berniuką su smuiku, “Panoramos” reportaže.

veiaiste

Ištrauka iš knygos.

Ilgų kojų istorija

~ kzL ~ 1 Comment

ilgu koju

Prisipažinsiu, baltai pavydžiu žmonėms, mokantiems piešti (šios knygos autorius yra ir jos iliustratorius). Kai moki piešt, esi kokiais keliais šviesmečiais arčiau galimybės tapt knygos autoriumi. Nes nupieši, taip kaip nori, taip, kaip įsivaizduoji, ir taip, kaip turi būti. Ar gali būt geriau? Labai gerbiu tokius universalius žmones davinčius. Va, mokėčiau piešt, seniai būčiau sau susikūrus blogo logotipą… O nemoku, metai bėga, logotipo neturiu. Ech…

Virginijus Malčius savo knygoje paliečia kitoniškumo temą – jo knygos veikėjas Anupras turi iš giminės paveldėtas labai ilgas kojas. Atrodo, visi giminėje savo kitoniškumą visokiais būdais sugebėjo paversti privalumais, bet nebūtinai, kas tinka vienam, tinka ir kitam, tad Anuprui kopijuoti giminaičius nesiseka. Štai ir didžiausia Anupro problema – rasti savo kelią ir atpažinti savo privalumus. Ne visada lengva tai padaryti, būna, tenka gan ilgai bandyti, nusvilti, nusivilti ir niekas negarantuoja sėkmės, bet, kaip sakė “Originalai” autorius Adamas Grantas – kuo daugiau bandai, tuo didesnė tikimybė, kad pasiseks.

Ši istorija vaikams taip pat yra ir pamoka tėvams – pamoka, kad tavo vaikas užaugęs nebūtinai turi būti toks pat “geras”, kaip kaimynų Onutė ar Sauliukas. Jis pats turi rinktis savo kelią, galbūt visai kitokį, nei tėvai buvo išsvajoję. Kaip vaikas turi būti drąsus savo kelio paieškose, taip tėvai turi būti drąsūs priimti vaikus tokius, kokie jie yra, ir dar drąsesni prieš “tobulos” aplinkos spaudimą.

Stengiuosi kiekvieną dieną. Ne piešti, o priimti savo vaikus tokius, kokie jie yra. Kartais atrodo, kad išmokt piešti būtų lengviau…

Nesėkmingi bandymai klausytis

~ kzL ~ Leave a comment

Paskutines kelias savaites niekaip nerandu audioknygos – bandydama iššvaisčiau krūvą laiko, tai pasidalinsiu, ką bandžiau ir kas nepavyko.

Saunder

George Saunders klausyti nesėkmingai bandau antrą kartą. Pirmą kartą bandžiau klausyti apsakymus, bet pajutau, kad nelabai klausant pavyksta suvokti tekstą, nusipirkau knygą ir padėjau į eilę prie lovos – jau ilgai stovi ten. Dabar bandžiau imti romaną, prieš tai dar knygyne pradėjau pradžią skaityti, labai sudomino ir mačiau, kad ir klausyti nebus labai sudėtinga, bet, pasirodo, pradžia ir buvo nesudėtinga, o toliau tai jau kažkokie lakstymai laiku po kažkokius pasaulius – klausant nieko nesuprantu, fantazijas sunku suprasti – teks arba pirkti knygą arba laukti vertimo. Iš tikro, vertimo labai norėčiau, tikiuosi, leidyklos susigundys.

American_gods

Šiaip lietuviškai išleistų stengiuosi nepirkti audio, bet kadangi šios labai geri vertinimai, o knyga stora, nenorėjau ilgai laikyti eilėj… Na, ir matau, kur knygoje nerealių fantazijų atsiranda, aš pasimetu ir nebesusigaudau klausydama, man vis atrodo, kad kažką blogai suprantu, tai su šita tas pats – teks ieškoti knygos ir skaityt popieriuj.

chris

Labai gerai įvertinta goodreads, nusipirkau per audible akciją, na, bet valandą paklausiau ir matau, kad nu, kažkaip nevažiuoja man knyga, nieko nebegirdžiu, ką ten kalba ir nusisvajoju į pievas. Pasidaviau… Čia apie realų New York esantį pastatą, jaučiu, niujorkiečiams labai patiems įdomu skaityt, tai ir pakelia paskui reiktingus.

art

Labai geri įvertinimai goodreads, irgi per išpardavimą nusipirkau, bet neapsikenčiau tiekos beisbolo, kiek yra knygoje. Ir klausyti krūvą beisbolo savokų, kurios man nieko nereiškia, irgi paleidžia mano klausymą į lankas…

Sellout_by_Paul_Beatty

Manau, turėtų tikrai būti gera knyga, bet klausymui per sodri. Ten tiek ironijos (bent jau pradžioje, kiek perklausiau), kad man ausys ir smegenys tiesiog nepaveža. Reikia atsisėst ir žiūrėt į tekstą, sustot, kada nori, pagaut bajerį, klausant tai nelabai pavyksta, juk dažniausiai vairuoju, nespėčiau tiek pauzės spaudinėti – kol man vienas bajeris “daeina”, jau keli bajeriai būna ant viršaus – perkrova smegenim – pavojinga vairuoti. Bandysiu kada skaityti popierinę.

Tai va, kaip matot netinginiauju, kankinuosi geros knygos paieškose 🙂 Gal ką parekomenduotumėt, kas neišversta, o labai gera ir ne per daug sudėtinga?

 

Mėlynų siūlų ritė

~ kzL ~ 2 Comments

melynu-siulu-rite-1

Nežinau, mes tai gyvenime sakom “siūlų špūlė” (kaip ir angliškam pavadinime A Spool of Blue Thread), bet, aišku, pro kalbainių akis tokis žodis niekaip tikriausiai ant knygos viršelio nepraietų -pagal ekonomikos atvirumą esam pirmajame dešimtuke, o štai pagal kalbos tikriausiai pačiam paskutiniam…

Ši knyga vis šmėžuoja prieš akis nuo 2015 m, kai pateko į Man Booker trumpąjį sąrašą, bet kadangi goodreads nelabai knygą liaupsino, tai vis kažkaip susilaikydavau ir nesiryždavau skaityt, na, bet lietuviškas leidimas ir tas gražus viršelis padarė savo. Sugundė, žodžiu.

Tai kaip tie įspūdžiai? Knyga, skaitėsi visai lengvai ir visai smagiai, tik, jau pastebiu ir pradedu bijoti storesnių knygų – redaktoriai galėjo tvirčiau atstovėti ir pasidarbuoti knygos karpymu. Tiesiai šviesiai – pirmoji knygos dalis yra 266 puslapiai ir tiek puslapių puikiausiai tempia ant normalios knygos – normali pradža ir normali pabaiga. Taškas, užverti ir visi patenkinti. Bet kažkodėl autorė sugalvojo prikabinti dar 3 skyrius su 100+ puslapių, kuriuos pradėjus skaityti, net nelabai supranti, kur ir kokiam laikmetyje atsidūrei ir kam jie reikalingi. Žinoma, jie ten paskui kažkaip išsivynioja ir turi keletą neblogų istorijų, realiai pirmos dalies priešistorių, bet nu prikabinti tikrai lievai. Manau, tos dėmesio vertos istorijos galėjo būti apkirptos ir įterptos į pirmą dalį, ir skaitytojui nereiktų jaustis kaip iš dangaus nukritusiam.

Tai ties tuo prikabinimu ir užbuksuoja labiausiai knyga, bet paskui pabuksavus pavyksta išvažiuot ir antrą kartą užbaigti. Vienas vargas, žodžiu. Nors iš kitos pusės, ten tokia gan crazy ta priešistorė, tikrai įdomu pažinti jaunus pirmos dalies veikėjus – į ramius diedukus žiūrėdama niekad nepasakyčiau, kad jie tokie buvo, tai man labai patinka, kai autoriai taip ima ir apgauna (ne puslapių skaičiumi, bet charakterio įvairove). Bet nepatinka, kai prirašo nereikalingų puslapių ir jų niekas nedrįsta ištrinti.

Taip kad apraminus lūkesčius iki normalių, galit poilsiui imt ir skaityt.

Anė iš Žaliastogių

~ kzL ~ 4 Comments

ane

Net neįsivaizdavau, kokio dydžio spragą turėjau, kol nebuvau perskaičiusi “Anės iš Žaliastogių”. Totali tarybinės šalies dydžio skylė. Esu dėkinga savo vaikams, kad turiu pretekstą išlaidauti knygoms be sąžinės graužimo ir po to dar perskaityti visas jau skaitytas ir dar neskaitytas knygas vaikams. Tokiais atvejais mane apima liūdesys dėl savęs vaiko, nes įsivaizduoju, kiek daug džiaugsmo ši knyga būtų man suteikusi.

Anė yra nuostabus personažas ne tik dėl savo fantazijos- ji turi ypatingą charizmą, o taip pat ir labai išskirtinį požiūrį į pasaulį – savo laiku ji turėjo būti didžiausia maištininkė, laisvamanė, netelpanti į jokius padoriai mergaitei priklausančius rėmus. Bet kartu ji empatiška, jautri, romantiška ir labai protinga, gera mokinė, besirungianti su berniukais ir juos pranokstanti.

Įsivaizduojate XIX a. mergaitę, kuri turi ambicijų aplenkti protingiausius berniukus? Galvojate, kas čia tokio? Pažiūrėkite į autorės nuotrauką ir pabandykite įsivaizduoti korsetų ir perspausto liemens pasaulį, kuriame ji gyveno. Ši knyga garantuotai aplenkė savo laikmetį, ypač turint omeny pabumbėjimą, kad moterys negali būti kunigėm! Bravo, Lucy Maud Montgomery!

lucy maud
Lucy Maud Montgomery

Anė yra nuostabus raudonplaukis džiaugsmo fontanas – neaprėpiamos fantazijos ir ypatingo plepumo (ką galvoju, tą sakau) derinys –  ne veltui įkvėpė Astrid Lindgren sukurti Pepės, taip pat raudonplaukės, personažą. Todėl labai labai rekomenduoju perskaityti, net jei neturite kam perskaityti garsiai, perkaitykite sau, prisiminkit vaikystę.

 

Exit West

~ kzL ~ Leave a comment

exit

Šita knyga yra šauksmas vakarų pasauliui apie pabėgelius, kurie jau seniai yra tapę statistika, be jokių po ja besislepiančių istorijų – tiesiog lyg upė iš artimųjų ir vidurio rytų tekanti tamsaus gymo žmonių srovė – tokioje masėje jie – bevardžiai, beteisiai, lyg skėriai užpuolę Europos pakrantes.

Palaukit, štai viena dviejų žmonių istorija – iš neįvardinto, bet mylimo miesto, niekur jie (Saeed ir Nadia) nenorėjo bėgti iki paskutinės minutės, kai jau buvo beveik nebeįmanoma bėgt, prieš pat pat užsiveriant visoms durims (panašiai, kaip ir iš Lietuvos link karo pabaigos ėmė ir užsivėrė visos durys ir virto sienom).

Iš visiškai normalaus gyvenimo, kur moteris galėjo vaikščioti nepridengtais plaukais ir dėvėti džinsus, gyventi viena, save išaikyti ir nesukti galvos apie ištekėjimą, – į kažkokią nesuvokiamą katastrofą, burkas, čadras, užblokuotas moterų sąskaitas, bombardavimus ir šaudymus iš automato iš pravažiuojančios mašinos. Štai toks postūmis į pabėgelio kelią.

Gerai goodreads įvertinau šitą knygą, nes man labai patiko, kaip autorius jautriai atspindi moters pasaulį ir mąstymą, ypač, kai tas mąstymas toks nestandartinis ir kultūriškai netikėtas (nes mes gi manome, kad visos jos vienodos, nes vienodai supakuotos, ar ne?).

Man patiko, kaip atskleidžiamas veikėjų kelias – savarankiškoji Nadia yra priversta prisišlieti prie Saeed, jie laikosi įsikibę vienas kito pavojaus akivaizdoje ir kaip natūraliai išsivysto jų santykiai, kai pavojus lieka už nugaros. Kaip į paviršių lenda charakterio savybės, kurioms tam tikromis situacijomis nebuvo vietos reikštis, kaip žmones paveikia gyvenimas nuolatiniame strese, kaip jie ieško užuovėjos tarp savų, kaip keičiasi, kaip jaučiasi vienas kitam įsipareigoję.

exit west
https://www.vice.com/en_nz/article/qkm5nx/exit-west-is-a-beautiful-novel-about-the-migration-apocalypse

Žmonės bėga per mistines duris, kurias atvėrus iš karto patenkama į kažkokią kitą vietą – tai Graikijos salą, tai Anglijos didmiestį, tai dar kur nors. Smalsu, kodėl autorius šitaip pasirinko “bėgimą”- ar dėl to, kad greičiau peršokų laiką, ar dėl to, kad pavojinga kelionė per kokį ISIS kontroliuojamą regioną ar plaukimas kiaura gumine valtimi per Viduržemio jūrą yra per daug baisus prisiminti – tiek pačiam veikėjui, tiek skaitytojui? O gal dėl to kad tokių baisumų aprašymas nebuvo autoriaus tikslas? Kodėl autorius pasirinko pabėgimą per paslaptingas duris kaip geriausią išeitį iš susidariusios situacijos? Būtų įdomu padiskutuoti.

Labai patiko, linkiu knygai Bookerio, nors gal nelabai sąžininga taip linkėti nepaskaičius konkurenčių.