Mūza

Su autoriais man kartais irgi galioja pasakymas ‘neprarask vilties’. ‘Miniatiūristo‘ mano kantrybė neatlaikė, bet va, išėjus naujai Jessie Burton knygai ‘Mūza’, nusprendžiau dar kartą pabandyti, tuo labiau, kad knygos viršelis patraukia dėmesį, o ir visokie kitokie atsiliepimai geresni, nei debiutas. Bet čia vėl tikriausiai vienas iš atvejų, kai arba myli, arba ne, na, žinote, inistingas fanų ir nefanų mūšis goodreads tarp 1 ir 5. Aš nei myliu, nei nemyliu, tik ši knyga nepateko tarp mano geriausių metų knygų.

Kadangi vis dėlto perskaičiau, tai kažkas turėjo išlaikyti dėmesį. Nors siužetas apie paveikslą tampa labai jau nebeoriginalus – apie paslaptingus paveikslus paskutiniu metu skaičiau jau ne vieną knygą, šioje knygoje dalį siužeto veža istorinės aplinkybės, konkrečiai pilietinis karas Ispanijoje, o man visada su knygos skaitymo malonumu patinka ir kažką naujo sužinoti.

Na, ir, žinoma, vis tiek idomu ta intriga, kaip viskas baigsis, kas nuostabaus šedevro autorius? Tik autorė gerokai pakankina skaitytoją bereikšmiais dialogais (kuriuos visada galima praversti) iki kol tą pabaigą leidžia sužinoti. Vietomis man ir veikėjų motyvacija vienaip ar kitaip elgtis tokia, hmm, dirbtinė gal, kaip čia pasakius, bet jau tiek to. Truputis to, truputis ano, manau, kad daug kam šita knyga visai gerai sueis, tačiau man liaupsių autorei kilmė vis tiek lieka paslaptimi.