Mūza

Burton_Muza.indd

Su autoriais man kartais irgi galioja pasakymas ‘neprarask vilties’. ‘Miniatiūristo‘ mano kantrybė neatlaikė, bet va, išėjus naujai Jessie Burton knygai ‘Mūza’, nusprendžiau dar kartą pabandyti, tuo labiau, kad knygos viršelis patraukia dėmesį, o ir visokie kitokie atsiliepimai geresni, nei debiutas. Bet čia vėl tikriausiai vienas iš atvejų, kai arba myli, arba ne, na, žinote, inistingas fanų ir nefanų mūšis goodreads tarp 1 ir 5. Aš nei myliu, nei nemyliu, tik ši knyga nepateko tarp mano geriausių metų knygų.

Kadangi vis dėlto perskaičiau, tai kažkas turėjo išlaikyti dėmesį. Nors siužetas apie paveikslą tampa labai jau nebeoriginalus – apie paslaptingus paveikslus paskutiniu metu skaičiau jau ne vieną knygą, šioje knygoje dalį siužeto veža istorinės aplinkybės, konkrečiai pilietinis karas Ispanijoje, o man visada su knygos skaitymo malonumu patinka ir kažką naujo sužinoti.

Na, ir, žinoma, vis tiek idomu ta intriga, kaip viskas baigsis, kas nuostabaus šedevro autorius? Tik autorė gerokai pakankina skaitytoją bereikšmiais dialogais (kuriuos visada galima praversti) iki kol tą pabaigą leidžia sužinoti. Vietomis man ir veikėjų motyvacija vienaip ar kitaip elgtis tokia, hmm, dirbtinė gal, kaip čia pasakius, bet jau tiek to. Truputis to, truputis ano, manau, kad daug kam šita knyga visai gerai sueis, tačiau man liaupsių autorei kilmė vis tiek lieka paslaptimi.

The Miniaturist / Miniatiūristas

minia

50 puslapių, dedu šitą knygą į šalį. Neįdomu man kažkaip, nuobodu. Labai daug nekasdienių žodžių tekste. Kai vienas kitas, gi nesijaučia, o čia po vieną kiekvienoj eilutėj, ir dar aprašantis aplinką, kiek gi galima landžioti žodyną – labai lėtas skaitymas gaunas. Viską sudėjus, jaučiu, kad tuoj pradėsiu knygos vengti ir ji tiesiog gulės “prie lovos” skaityklėj ir tik be reikalo užlaikys eilę. Pradedu mokytis mesti, kai neveža, žiūrėsiu kaip seksis, nors į “Šėtoniškas eiles” vis dar skersakiuoju ir žadu įveikti.