Category: Apžvalga

Educated / Apšviestoji

~ kzL ~ 2 Comments

educated.jpg

In families like mine there is no crime worse than telling the truth.

Viena iš knygų, kurių geriau neturėt savo rankose (mano atveju – ausyse) prieš egzaminą (būtent taip man ir atsitiko, bet kadangi esu pirmūnė, tai egzą vis tiek išlaikiau, nors ir ne pirmūnišku rezultatu). Bet ne apie tai. Tai yra knyga, kurią skaitai ir negali patikėti, kad taip gali būti. Ir dar ne bet kur, o pačioj Amerikoj. Eilinį kartą įsitikinau esanti naivi ir kad mane vis dar galima nustebinti. Amerikoje Barnevernet užsilenktų per pirmą savaitę.

Trumpai – Tara užaugo atokioje vietovėje Idaho valstijoje mormonų, sakyčiau, ekstremalų šeimoje. Ji nelankė mokyklos, net neturėjo gimimo liudijimo, dėl to valstijoms tiesiog neegzistavo ir niekas nesidomėjo jos likimu, nesilankė pas gydytojus ir tikėjo visokiomis velniavomis ir sąmokslo teorijomis, kurias pripasakojo šizofrenikas tėvukas. Be to, vyrenysis brolis nevengdavo pakankinti ir t.t.

Tara-Westover-922972

O po dešimties metų – Tara mokslų daktarė Cambridge. Mokslų daktarė, kuri niekada nesimokė mokykloje. Kaip visa tai įmanoma, kaip nutiko, kokius pragaro kelius Tara praėjo, apie psichologinį ir fizinį terorą, totalų smegenų plovimą, fanatiškumą, o taip pat apie begalinį žmogaus gajumą, prigimtį ir intelektualines galimybes, apie įmanomus ir  neįmanomus dalykus –  knygoje, kurios neįmanoma sustot klausyt.

 

Poppies of Iraq

~ kzL ~ Leave a comment

iraq

“Popies of Iraq” yra dar viena knyga apie prapuolusį pasaulį – dar viena Atlantida. Skaitant apie prapuolusį, Iraką tikrai sunku įsivaizduoti, kad jis galėjo būti kitoks – normali šalis su išsilavinusiais kultūringais žmonėmis, tokia pati, kokia buvo Iranas “Persepolyje“, toks, koks buvo Vietnamas “The Best We Could Do“. Pradingusios šalys, iš kurių išvažiavę, savo gyvybes gelbėjantys žmonės nebegali sugrįžti, nes pasikeičia ne tik šalys, pasikeičia ir tie, kurie išvyksta.

iraq autoriai
Autoriai

 

Šios knygos kas kartą mane nustebina kelis kartus. Pirmiausia kiekvieną kartą iš naujo nustembu atradusi tą prapuolusį persišką pasaulį – su kavinėmis, nuostabaus grožio ilgais nepridengtais moterų plaukais, įvairiausiais vakarietiško pasaulio atributais. Ir tada kiekvieną kartą iš naujo nustembu, – nutembu, kaip manyje yra įsišaknijęs tradicinis artimųjų ir vidurio rytų šalių supratimas – šimtą knygų perskaitysiu ir vis tiek  kiekvieną kartą iš naujo nustebsiu, kad ten galėjo būti normalus gyvenimas ir galėjo niekam netrukdomas egzistuoti krikščionių tikėjimo arabas. “Tik pradingusiame pasaulyje,”- skelbtų dabartinės antraštės.

Labai rekomenduoju akiračio praplėtimui, nustebimo momentui pajusti, ypač, jei pagaunate save sakant, kad jau niekas nebestebina. Nustabi knyga apie tai, koks margas ir nepakartojamas yra pasaulis. Tikriausiai jau užsisėdėjau namie, laikas lėkt prasiblaškyt.

Be įsipareigojimų

~ kzL ~ Leave a comment

lena

Pasaulio istorijoje didžiulės minios žmonių suprato, kad būti vienam- per maža, o trise – per daug.

Lena Anderssonsavo interviu sako, kad “Skaitytojų reakcijų buvo įvairių, bet daugiausia teigiamų ir palaikančių. Daugelis iš jų gali tapatintis su pagrindine veikėja Estera Nilson, kitus ji erzina: žmonės sutrinka supratę, kad jie elgėsi, jautėsi ir galvojo taip pat, kaip pagrindinė romano veikėja”. Skaičiau ir vėlei jaučiausi, kaip skaitydama Stasį Šaltoką – man tiesiog magėjo mest knygą į šoną, taip mane erzino Estera.

“Dievulėliau, reikia sugebėjimų būti tokia skystenybe,” – putojausi. O paskui pagalvojau, kad matau krislą svetimoj aky, kai iš savų rastai krenta. Juk ir rožinius akinius storais stiklais nešiojau, ir taip kvailai dariau, ir anaip pagalvojau, ir šiaip save paguodžiau, ir bilekaip sau įsimylėjusias smegenis pudravau. Estera, aišku, ypatinga veikėja, tokio amžiaus gal jau būtų laikas tvarkingiau stalčiukus galvoj susitvarkyti, ypač, kai ne pirmoje knygoje šitaip kankinasi, bet tiesiog nustojau putotis – Estera yra visokių įsimylėjeliškų reikalų koncentracija, nerami, nevalinga ir vieniša siela.

Tad šią knygą labai rekomenduočiau užstrigusiems beviltiškoje meilėje – gal pavyks kažkaip save pamatyti kitu kampu, pamatyti tokio užstrigimo myliu-noriu-negaliu absurdiškumą ir rasti exit nuorodą, nes kol stovi prie uždarytų durų, nepamatai atviro lango (liaudies išmintis apie dievo reikalus). Patariu neskaityti toms, kurias erzina žmonių neveiklumas ir nuolatinis zyzimas ir guodimasis dėl situacijos, kurios neturi valios užbaigti (nes užknisa juodai, o aš, nepaslaptis, į knygas žiauriai įsijaučiu).

Tiesa, labiausiai tai man patiko viena Esteros draugė, kuri neapsikentusi nesibaigiančių amerikietiškų meilės kalnelių, tiesiog pasiuntė ją su visom jos nesibaigiančiom viltim ir neviltim velniop. What a relief!

Mylintis žmogus gali iškęsi daug smūgių, bet ne begalybę. Pernelyg spustelėjus, ir tiltai subyra, ir kupranugario kupra neatlaiko. Lūžio minutę gali nulemti vienas gramas. Ta minutė tiksli, nenuspėjama ir pamatoma jau po laiko, kurį vargiai įmanoma apskaičiuoti. Koks nors neatsargumas būna paskutinis. O tada tas, kuris atstumia, pats gali tapti atstumtuoju.

Kaip galų gale baigės Esterai?

Haris Poteris ir išminties akmuo

~ kzL ~ Leave a comment

haris-poteris-ir-isminties-akmuo305_z1

Šiais metais ypatingai knieti “pasivyti” kai kurias neskaitytas knygas, tad vakariniams skaitymams pasirinkau Hario Poterio seriją. Ko pesekoje jau nebesu “Harry Potter virgin”, kaip kad mane pavadintų KŽG (G., “Jane Austen virgin” dar tebesu, bet kadangi kamšau spragas, tai gal ir šį reikalą pavyks šiais metais sutvarkyti).

Kadangi esu neskaičius Poterio, tai ir filmą vis vengdavau žiūrėti. Tikriausiai vienintelė serija, kurią esu mačiusi ne kartą, bet niekada nuo pradžios iki pabaigos – ir yra šioji. Ir blogai, nes, jei esu mačius filmą, tai tik ir bandau suvesti galus, kokia čia knygos ir filmo vieta, ko trūksta – savai vaizduotei visiškai nebelieka vietos. Atrodo, net ir knygos nebegali objektyviai vertinti.

Skaitant daugiausia galvojau apie tai, kaip šitiekai daug leidėjų Haris Potteris nepasirodė vertas išleidimo. Man atrodo, neįmanoma, kad ji gali nepatikt vaikams – šitiek nuotykių, šitiek mokytojų neklausymo, paslapčių, keistų gyvių ir pusiau negyvų būtybių. Net nenoriu įsivaizduoti, kaip jie nusigraužė nagus Hariui Poteriui išpopuliarėjus.

Laukia dar daug skaitymo. Balsu užtruks forever.

Belaukiant Bodžanglio

~ kzL ~ Leave a comment

olivier

Skaitant šitą knygą visą laiką galvojau – ir kuo visa tai baigsis? Aišku, jei būtų gerai baigęsi, tai greičiausiai knyga nebūtų nei bestseleris, nei premijos nebūtų gavusi, iš tikro nebūtų net išleista, nes “knyga juokinga, kalba graži, bet knyga be jokio ryšio ir būtent todėl ją norima išleisti.” Tad visiškai normalu bent jau knygos pradžioje skaitytojui jaustis visiškai pasimetusiu ir nesuprantančiu, kas prie ko. Be to, tūlam piliečiui apskritai totaliai bohemiškas gyvenimo būdas, atsipūtimas ir nesibaigiantis tūsas yra pateisinamai keliantys nerimą ir iš gyvenimiškos patirties bylojantis apie tylą prieš audrą.

Bet čia gal ne moralizuojant reikia ją skaityt (taip gresia knygai būt nusviestai į sieną), kažkaip kitaip, taip “sieze the moment”. Iš tikrųjų tai paskaitykit, kaip apie knygą parašė Elžbieta Banytė, nes parašė tiesiog tobulai, o kai taip parašo, nematau reikalo bandyti pakartoti – geriau eisiu skaityti kitos knygos.

Tik dar pridursiu, ar patiko – keistai patiko, neišeina iš galvos, kas liudija apie knygos išskirtinumą ir kažką tokio, kas būna belaukiaunt nesulaukiamo.

 

Basakojis bingo pranešėjas

~ kzL ~ Leave a comment

basakojis-bingo-pranesejas_z1

Kai skaitai lietuvio rašytojo prisiminimus, tai kažkaip įsivaizduoji, kad daug kas bus žinoma – miestai, kaimai, aplinkybės, tam tikro laikotarpio aktualijos, tačiau su Antano Šileikos prisiminimų knyga yra visiškai kitaip. Tiesą sakant, didžiojoje knygos dalyje nerasite nieko panašaus, su kuo kaip lietuviai galėtumėte susitapatinti – Antano Šileikos vaikystė su lituanistinėm mokyklom šeštadieniais, tautinias šokiais ir užmiesčio gyvenimo ypatybėmis yra visiškai svetima Lietuvoje gyvenantiems. Gal girdėta iš giminaičių iš už Atlanto pasakojimų, ypač, jei jie kanadiečiai, bet ne daugiau. Todėl skaityti kažkaip keista.

Kol neateina nepriklausomybė ir skaitytojas kartu su Antanu Šileika ir nepriklausomybės veikėjais supuola į taip pažįstamus įvykius, tik šį kartą papasakotus iš kitos pusės. Iš tos, kur atvykę už geležinės uždangos, kad ir su geriausiais kostiumais ir paltais, atrodėme apgailėtinai, geriausiu atveju nedvokėme prakaitu. Visa tai galiu lengvai įsivaizduoti, nes prisimenu iš tėvų pasakojimų, kai panašiu laiku svečiavosi pas giminaičius Amerikoje ir pirmi dalykai, kurie ištiko – kūno kvapų naikinimas, aprengimas šortais ir kedais, mamai buvo liepta nusiskusti vis dar tarybinės moters kojas.

Knygos autorius gan atviras ir nevaizduoja savęs dideliu herojumi nei gyvenime, nei meilėje, nei kaip rašytojas. Jis dažnai traukia per dantį ne tik save, bet ir knygoje aprašomus žmones, pvz., apie profesorių Vytautą Landsbergį, apsilankiusį Kanadoje nepriklausomybės aušroje, jis rašo: “Pirmininkas Vytautas Landsbergis buvo dar labiau profesoriškas negu jo pavaduotojas, kalbėjo lėčiau ir turėjo vieną nedidelį trūkumą – jis juokėsi tarsi koks blogiukas iš animacinio filmuko”.

Kad įtikintų besisvečiuojančius Lietuvos atstovus kalbėti kuo glausčiau ir trumpiau, kanadiečius išvadina kvailiais, kurie nesugeba išlaikyti dėmesio ilgiau nei dvidešimt sekundžių, ir taip toliau. O knygos pabaigoje parašo labai asmenišką dalyką apie savo šeimą – paprastai ir natūraliai, su viltimi, kad kada nors ir Lietuvoje bus paprastai ir natūraliai. Kol kas dar ne, bet kada nors – būtinai. Tiesiog.

 

 

 

 

be penkių pasaulio pradžia

~ kzL ~ Leave a comment

be-penkiu-pasaulio-pradzia-1

Man atrodo, jaučiuosi panašiai kaip mokykloje, kai reikėjo parašyti rašinį apie poeziją. Visiškai neįsivaizduodavau, kaip tai reikia padaryti ir baisingai kankindavausi, nes man visad atrodė, kad poeziją reikia skaityti ir jausti, o ne rašyti, apie tai, kas ten parašyta. Tai va, dabar kažkaip taip jaučiuosi.

Nes kaip gali parašyti apie tokią knygą? Joje koks milijonas jausmų, keli puslapiai statistikos, kelios eilutės biologijos, gyvenimo skonio ir kvapo (daugiausia smarvės, tikriausiai, nesvėriau), dar daugiau sarkastiškų juokelių, išsišaipymų iš ko tik nori, šiaip geros šyzos ir bajerio, o bandymas apie tai parašyti – nu, kaip čia pasakius – nu, good luck. Net leidykla biškį pasiplauna su vos keliais sakiniais apie autorių ir išsisuka naudodama citatas ant viršelio.

Žodžiu, baigsiu aš čia savo bandymus, kol visai nesąmonių neprirašiau, bo naktį sekas jas rašyt (kelias jau ištryniau).  Tik pasakysiu, kad knygos dovanojimo įrašas fb sumušė visus knygų dovanojimo rekordus, sharinimus ir pamatymus. Įtariu, kad autorius labai populiarus. Jau yra arba bus, kai tik prasidės pasaulis.

Lukas Šiaudelis deda iš viršaus

~ kzL ~ Leave a comment

lukas-siaudelis-deda-is-virsaus-1

Apžvalga parašyta suvienijus jaunosios skaitytojos ir mamos pajėgas.

Tai yra nauja Tomo Drigėlos knyga. Man ji patiko, nes buvo neįprasta (nors nesupratau, kaip įmanoma valgyti maisto nuotraukas*).

Knyga buvo apie berniuką, kuris labai labai norėjo tapti krepšininku. Jis lankė krepšinio pamokas, bet jam nekaip sekėsi. Vieną kartą Luko tėtis iš dabo parnešė Jono Kamuoliūno batus ir leidžia su jais eiti į krepšinio treniruotę. Lukui batai taip patinka, kad jis netikėtai ima ir įdeda iš viršaus.

Jo treneris pagalvoja, kad Lukas yra žvaigždė, ir norėjo jį išsiųsti į labai labai gera mokyklą, kurioje Lukas dar geriau išmoktų žaisti krepšinį. Bet tam reikia pasirašyti sutarį su Luko tėčiu. Bet tėtis per ilgai galvoja ir treneris paprašo Luko, kad jis nukopijuotų tėčio parašą. Lukas taip ir padaro, tik neperskaito, kas yra sutartyje.** Lukui tai gerai nesibaigia.

*Perkaitykite ir viską suprasite. (KŽmama: čia dar padiskutavome, kaip ten taip gali būti, kad tnak valgyti maisto paveikslėlius).

** Mokytojas sakė, kad prieš pasirašant sutartį, reikia ją perskaityti, nes sutartis gali būti sukčiavimas. (Kaip gerai, kad yra gerų mokytojų šiam pasauly).

 

Akiratis

~ kzL ~ Leave a comment

akiratis_z1

“Traktatas apie pupelių gliaudymą” mane absoliučiai sužavėjo, tad naujos Wieslaw Mysliwski knygos pasirodymas lietuviškai labai nudžiugino – lenkiškai nemoku, deja, ir kito varianto skaityti šio autoriaus knygas neturiu.

“Akiratis” – ilgas lėtas pasakojimas apie gyvenimą. Bet nevarginantis ir tikrai nenuobodus. Nežinau, kaip jam taip pavyksta, šiam rašytojui – tikriausiai kokį penkiasdešimt puslapių rašyti apie pamestą batą ir nenusirašyti į lankas. Tai ir yra didžiausias meistrystės įrodymas, o skaitytojui savęs išbandymas – skaityti, o ne nubėgti akimis tekstu. Tokia savotiška meditacija.

Šis akiratis yra nusileidimas į vaiko akių lygį ir žvilgsnis į pasaulį iš ten. Pro akis praeina karas – tik kitoks, toks, kaip supranta vaikas, pokario nepritekliai, besikeičiančios ideologijos ir bažnytinės procesijos, pirmos šokio ir gyvenimo pamokos, tiesiogine žodžio prasme pamatytos pro tarpulenčio skylę sienoje (ta giminaičių meilės scena taip vaizdingai aprašyta, kad oho). Tuose akiračiuose mama iš elegantiškos tarpukario damos tampa nepakenčiama nuo užgriuvusios naštos įsiskaudinusia bambekle, tėvas nyksta akyse, iš Vokietijos rytuosna keliauja karvių bandos.

Vežimai, lagaminai, gendantys autobusai, begaliniai laiptai į miestą ant kalno – kantraus skaitytojo laukia ilga kelionė, per tiek laiko būtų galima pasiekti pasaulio kraštą, jei tik akiratis su kiekvienu kelionės žingsniu kaskart per žingsnį nuo tavęs nepabėgtų.

 

 

 

The Best We Could Do

~ kzL ~ Leave a comment

we coudl

Po to, kai Bill Gates šią grafinę novelę paminėjo, kaip vieną geriausių skaitytų 2017 metais, tapo nebeįmanoma ją nusipirkti internete. Išankstinis užsakymas – prašom. Kadangi dabar esu grafinių novelių fanė, tai tapau masinės psichozės auka – irgi užsisakiau knygą nusipirkti, kai tik vėl bus įmanoma.

Ši knyga – pabėgelių ir emigrantų knyga. Kartu tai – kartų skirtumų knyga, kuri ypatingai jautri ir skausminga tema, kai tėvai gelbėdami savo vaikų gyvenimus, dažniausiai juos praranda naujai kultūrai, naujai kalbai, kitoms, jiems visiškai nesuprantamoms tradicijoms, kuriuos nesutaikomai juos atskiria.

we could 2

Knygos autorė pačioje knygos pradžioje gimdo savo pirmąjį vaiką ir, tapusi mama, suvokia, kaip kardinaliai pasikeitė jos gyvenimas, užgriuvo didžiulė atsakmybė, o kartu ir ateina suvokimas, kaip tikriausiai ir visiems mums, susilaukus vaikų – kokį didelį niekada iki tol neįvertintą darbą nuveikė kiekviena mama ir tėtis.

Šis naujas jausmas verčia autorę atsigręžti į savo tėvus ir jų praeitį, jų patirtį, emigraciją, pakeltą ir nepakeltą. Knygos autorė Vietnamo pabėgelių dukra bando sugrįžti laiku atgal ir praeiti visą kelią, kurią jos tėvai praėjo ir taip suprasti savo tėvus.

Tai yra be galo jautri ir gili knyga. Ir labai daug kur susišaukia su “Sibiro haiku”, kad ir kaip toli geografiškai nutolusios viena nuo kitos.

Tarp gyvenimo ir vilties

~ kzL ~ Leave a comment

tarp gyvenimo

Kai tobulėjantis mokslas ir medicina užkerta giltinei kelią vaistais, skiepais ar kremais nuo saulės, ji kantriai ir nuosekliai ieško kitos silpnos vietos, per kurią galėtų pasiimti vertingiausią žmogaus turtą. Taip per amžius ramiai sau bezdžionėse tūnojęs virusas suėda žmogaus imuninę sistemą, tropikuose įkandęs uodas nulemia nesivystančias vaisiaus smegenis ar purvuose besivoliojanti kiaulaitė – kiaulių gripą.

Kažkada ateityje giltinė pateikė naują staigmeną – Anno Mortis: žmogus yra visiškai sveikas, kol tam tikrais, pagal kraujo tyrimą nustatytais, metais miršta. Tiesiog taip. Klėja yra viena iš tokių žmonių. Dabar jai šešiolika ir ji žino, kad, suėjus septyniolikai, bet kuri nauja diena gali būti jos paskutinė, o jei ne paskutinė, tai tik viena iš 365. 365 yra maksimalus įmanomas skaičius.

Kaip gyvena ir kaip jaučiasi toks žmogus? Ar nori viską nuveikti, ką dar įmanoma, ar kuo giliau pasislėpti po kaldra? O gal išgelbėti kokią vieną kitą gyvybę savo neviltimi suteikdami viltį? Toks pasirinkimas suteikiamas Klėjai – dalyvauti eksperimente, kuris pats yra eksperimentas.

Man labai patiko knygos idėja ir ji labiausiai laikė pririšusi prie teksto, nes niekur jau nedingsi, labai norisi sužinoti, kaip viskas baigsis. Ir galiu pasakyti, kad ir pabaiga man patiko, tikrai nebuvo koks uodegos užrietimas – bububu, pagąsdinau, bet nieko čia tokio, saulė patekėjo ir vaiduokliai išsilakstė. Daugmaž ten viskas tvarkingai ir logiškai susidėliojo į lentynas. Gal kiek paaugliškos meilės ir jų trikampiai man ten kažkaip kėlė abejonių ir kartais atsirasdavo toks jausmas, kad kažką praleidau skaitydama, gal kokį puslapį pamečiau, nes meilei arba nemeilei pritrūkdavo kažko, kas mane įtikintų, bet gal jaunasis skaitytojas nebus toks priekabus, kaip teta knygų žiurkė. Bet pasakysiu nuoširdžiai, jei skaityčiau knygą keturiolikos, tai ji man žiauriai patiktų, nes ir paslaptinga, ir meilė bujoja, ypač nelaiminga. Tik rekomenduoju greičiau skaityti, kol Veryga lapų neišplėšė arba neuždėjo ženklo N-20. Suprask, nėr čia ko jaunuoliams smegenų nuodyti.

Egle, prašom dėti knygą į goodreads, būsiu pirmoji jos vertintoja.

 

Žarnyno žavumynai

~ kzL ~ Leave a comment

Zarnyno-zavumynai.-Viskas-apie-menkai-vertinama-organa_large

Nu, koks žavumynas yra šita knyga! Nors knygos autorė ant viršelio ir labai žavinga, tikrai nesitikėjau, kad tokią knygą galima taip žavingai parašyti. Prisipažįstu, sugraužiau su pasimėgavimu ir, kas keisčiausia, vos padėjus knygą visą laiką norėjosi prie jos sugrįžti, lyg būtų koks žarnų trileris!

Mūsų pilvas yra tikrų tikriausia galaktika. Ir mintis, kuri skaitant nuolatos lindo man į galvą, buvo žmonijos mokslo kryptis – mes bandom nuskriti į Saulės sistemos pakraščius ir per naktis spoksome į seniai nebesančias žvaigždes, ir tuo pačiu nė velnio nesuprantame, kas vyksta mūsų pilvo galaktikoje.

Nesistebėkite, bet mes tik visiškai neseniai sužinojome, kad bakterijos egzistuoja, tada galvojome, kad visos jos labai blogos ir piktos, o gerosios bakterijos mūsų supratimu vos ką tik išlipo iš vystyklų (ne bakterijos, mes su savo nulinėmis žiniomis). Tikriausiai galvojate, prie ko čia tos bakterijos? Aš irgi dar vakar taip galvojau, na, keli milijonai bakterijų, na, bet ne 2kg! Aha, pilve. Ir jos ne tik kažką valgo, jos dar ir gamina kažką, be ko neišgyventume, arba šiaip, supyksta ir nulemia mūsų nuotaiką. Ir čia mūsų vidinės galaktikos, kurias suprantame ne daugiau nei tas, kurios danguje.

O čia štai literatūrinis knygos nukrypimas:

Vienas iš tų, kuriems kildavo problemų dėl hemos [medžiaga reikalinga kraujo gamybai – mano pastaba], turbūt buvo grafas Drakula. Jo tėvynėje Rumunijoje žinomas genetinis defektas pasireiškia taip: česnako ir saulės šviesos netoleravimas bei raudonas šlapimas. Šlapimas paraudonuoja todėl, kad neveikia kraujo gamyba ir žmogus iščiurškia tarpinius tos gamybos produktus. Tačiau anuomet išvada buvo tokia: raudonai čiurškia tas, kas gėrė kraujo. Šiandien tokia liga sergančius žmones gydo, o ne paverčia pagrindiniu siaubo istorijos veikėju.

Štai taip. 5 balai!

 

Vasarnamis su baseinu

~ kzL ~ 2 Comments

vasarnamis su

Atsisėdus prie kompo sugalvojau pažiūrėti, kaip atrodo tas piktasis genijus, parašęs nerealias knygas “Vakarienė” ir “Vasarnamis su baseinu”. O va taip: prie baseino ir prie knygų.

Herman Koch photographed at The Empire Hotel in New York City. June 2014.

Visai nebaisus, bet kokios velniavos dedasi jo galvoje, kad parašo tokias knygas?

koch2

O jis žiūri: “And I’m not sorry, it’s human nature”. Iš tikrųjų tai ne jis sako, Madonna, bet tokia mintis šauna į galvą galvojant apie visas pasaulio blogybes, besislepiančias už politkorektiškai patemptų pirmojo pasaulio veidų. Olandiškų, šiuo atveju.

“Vakarienė” mane apdovanojo savo pabaiga už kantrybę, nes, jei pamenat, rašiau, kad pirmoji pusė knygos buvo tikras išbandymas, nesuprantant nei kas, nei prie ko, bet paskui jau, oho. O “Vasanamis” prikaustė nuo pirmojo puslapio. Beveik dar net neketinau skaityti, šiaip atsiverčiau besirinkdama knygą, ir tie ciniški gydytojo žodžiai tiesiog prikaustė.

Neįmanoma buvo padėt į šoną. Skaitai, galvoji, “nu, fui, kaip nežmoniška, kaip neestetiška, kaip veidmainiška”, bet vis tiek negali neskaityt. Nes, kad ir kaip nemalonu, bet gryna “human nature”, o kaip aš mėgstu sakyti “teisybė akis graužia”. Šioj knygoj gal cinizmas graužia. Štai kodėl ir norėjau pažiūrėti šitam cinikui į akis. Užteks ir kompo, bet būtų nerealu, jei “Baltos lankos” pristatytų jį į knygų mugę, būtinai sugalvočiau paklausti kokį nors cinišką klausimą.

O šiaip tai tikrai nerekomenduoju silpnų nervų ypač skaitytojoms, kurios skrajoja rožiniuose meilės romanų debesyse (tegul skrajoja, aš nieko prieš, aš net pavydžiu, tiesą pasakius). O šiaip būtų įdomu vyro nuomonė apie tą human nature, nors ne, geriau nereikia, aš irgi noriu bent ant krašto rožinio debesėlio pasėdėt.

Ir dar per atostogas neskaitykit. Dėl viso pikto, taip sakant.

Ir dar paminėsiu. “Vasarnamis” iš goodreads nepelnytai turi tik 3,4. Aš juk nepradėčiau tokios knygos net skaityti! Tie vertinimai iškreipia man knygų pasaulį, bet kaip išlaikyt nepažiūrėjus? Nežinau.

Vandenų žemė

~ kzL ~ 1 Comment

vandenu zeme

Kai prie lovos guli koks dvidešimt naujienų, keliauti iki lentynos ieškoti kitos knygos skaitymui – nelabai įprasta, bet kažkaip tarpušvenčiu užsinorėjau kažko solidaus. Tad paėmiau “Vandenų žemę”, buvau kažkada apie ją skaičius visokių gražių atsiliepimų, o perskaičius tikrai pasijaučiau nudirbus didelį darbą.

Ši knyga tikrai ne iš pliurpalų, kur greitai skanuoji puslapį po puslapio. Bet už tai koks pasitenkinimas apima perskaičius! Ir koks vengimas ir nenorėjimas rašyti įrašą – gal todėl, kad prirašyta visokių gražių ir protingų apžvalgų, o gal ir todėl, kad knygoje tiek daug visko, kad į keletą paragrafų sunkiai surašysi.

Vandenų žemė – tai didžiulės lygumos rytų Anglijoje, esančios žemiau jūros lygio. Žemė, kurią jūra nuolatos gviešiasi atsigriebti, kur, atrodo, dumblynai ir maurynai yra gyvas padaras, atgaivinamas poros lašų lietaus.

The Fens

Atrodo, šitoje knygoje veikėjai nelabai kalba žodžiais. Labiau kalba žvilgsniais, nutylėjimais ir nusisukimais, na, įsivaizduokite, žmogų, kuris tikrai kažką nori pasakyti, bet nesako, atsuka pašnekovui nugarą, tai va, tada viską pasako ta atsukta nugara. Bet visa ta tyla tokia apgaulinga (ir Faulkneriška). Po lėtai slenkančiais tamsiais lygumos vandenimis – bedugnis dumblas, meilės, nemeilės, intrigos ir neduodančios gyventi paslaptys. Giminių iškilimai ir nuopoliai, dešimtmečiai nepasakojamų istorijų, kurias vis tiek kažkaip visi žino. Arba sužino, kai kartas nuo karto, kas kokį dešimtmetį, prasideda niekaip nesibaigiančios liūtys, pakyla upės, nušluojami šliuzai ir visa istorija iškyla į viršų.

“Vandenų žemė” – knyga kantriems, užsispyrusiems, pasiryžusiems. Knyga, kuri užpastangas atsilygina.

Kapitonas Bekelnis ir kalbančių klozetų ataka

~ kzL ~ 2 Comments

Kapitonas-Bekelnis-ir-kalbancio-tualeto-ataka_th

Prisipažinsiu, kai mano sūnus išreiškė norą turėti ir antrą Kapitono Bekelnio knygą, tai mane apėmė tokios dvejopos mintys: viena vertus, labai džiaugiuosi, kad vaikas ori knygos, o bet tačiau, nu, kažkaip norisi, kad norėtų kažko labiau “inteligentiško”. Bet kai vaikas vis dar nėra knygų žiurkiukas, tai mama knygų žiurkė apskritai tik džiaugiasi, kad skaito, o ką skaito, tai jau kaip nors…

Taigi, kadangi jau tenka  susidurti su tokiais objektais, tai nutariau ir pati perkaityti, nes kaip ten sakoma “draugus laikyk arti, o priešus dar arčiau” ar kažkaip panašiai. Na, ir žinot, iš tikro tą knygą reikia skaityti nuo paskutinio skyriaus “Apie autorių” (labai jau lietuviškai skambančios pavardės tas autorius) – kuriame iš nuotraukos į skaitytoją žvelgia kokių septynių metų šviesiapūkis berniukas gal angelo, o gal ir velniūkščio žvilgsniu: “Kai Deivas Pilkey mokėsi mokykloje, mokytojai jį laikė išdykusiu, nedrausmingu vaiku, kurį reikia auklėti.”

Perskaitai, ir viskas sustoja į vietas kažkaip. Nes ši knyga yra būtent tokio padūkėlio nesibaigianti fantazija, kur gali nutikti patys kreiziškiausi dalykai, kur juokeliai gal ne visada taktiški, o gerai besimokantys mokiniai yra nuobodos (pati buvau pati didžiausia mokyklos pirmūnė-pirmas suolas-nuoboda, todėl apie išdaigininkus negaliu rašyti objektyviai). Juk negali iš tokio autoriaus tikėtis knygos apie cukrinius avinėlius.

Taigi, dabar į Kapitoną Bekelnį žvelgiu to išdaigininko akimis ir, nors knyga nepateks į mano mėgstamų grafinių novelių sąrašą, let it be, net ir šitoj knygoj gėris vis tiek nugali blogį. Štai taip, klasikinė pabaiga.