Knygos dizainieris Zigmantas Butautis parinko tokį viršelį, pro kurį ramiai tikriausiai nelemta praeiti nė vienai moteriai. Tiesiog galima įsirėminti ir vis užmetant akį varvint seilę – taip italiano, kad nu labiau tikriausiai neįmanoma. Norom nenorom prisimenu, kaip su vyru vos neišgriuvom iš klumpių, kai eidami su savo šešiamete dukrele Sicilijos miestelio gatvele išgirdom ne ką didesnį špiendriką šaukiant iš balkono: “Bella, come ti chiami?”.
Skaitant sunkokai man sekės pasinert į knygos atmosferą, kažkaip slydau paviršium ir visos tos aistros ir pagrindinio veikėjo tampymaisi su famme fatale kažkaip niekaip nelipo, kaip ir visa ta įsimylėjimo istorija. Bet kažkur apie knygo vidurį, kai mirė Leo draugas, knyga ir mane pagaliau įsileido, patikėjau ja.
Labiausiai knygoje surezonavo vienatvės jausmas. Kai esi tarp žmonių, bet nepritampi prie jų, esi svetimas, įdomus tik kaip keistuolis, kurį galima demonstruoti savo draugams, kaip įdomų personažą. Įsimintina atsisveikinimo su tėvu scena knygos pradžioje – vos ne vienintelis tėvo ir sūnaus giliai išgyventas artumo momentas, kurį nutraukia išvažiuot suskubęs traukinys. O paskui – tik vis didesnis atitolimas nuo šeimos, kuri kaip ir pripranta prie to, kad Leo niekada nėra, jo gyvenimo būdas kaip ir nelabai priimtinas ir nepatogus, niekas nebesitiki, o ir savotiškai nebelaukia jo sugrįžtant.
Tai tokia knyga. Kažkiek susišaukia su Subutexu. Vis dar galvoju, kiek patiko. Įdomi paskaityt, patiko knygos koncentruotumas, atmosfera, bet pasakyt, kad nurovė stogą irgi negaliu. Tai kažkur per vidurį.
knyguziurkes.com 