Kiniečių rašytojas Mo Yan gavo šių metų Nobelio literatūros premiją.
Akademija premiją davė autoriui “who with hallucinatory realism merges folk tales, history and the contemporary]“.
Nesu nieko skaičiusi iš jo kūrybos (apskritai mano skaitymo ratas gana ribotas; reikėtų pasitaisyti), bet užtat šiandien darydama įrašą Knygų Žiurkių Facebook puslapyje rašiau “Nobelio premijos laureatas rašantis kinietiškai -1 (tai gal Mo Yan dabar galėtų gauti Nobelį?)”. Tai šituo spėjimu labai didžiuojuosi ir einu i internetinį puslapį užsisakyti kokios nors jo knygos.
Viena Švedijos literatūros žinovė Anna Gunder neseniai pristatė savo tyrimą apie Nobelio premijos efektą. Pagrindinė išvada yra ta, kad Nobelio premija didesnį efektą turi tada, kai skiriama mažiau žinomam rašytojui. Praėjus 5 metams po premijos gavimo, ji ar jis būna išversti į dvigubai daugiau kalbų nei prieš premiją.
Pavyzdžiui Hemingvėjui, kurio knygos jau buvo išverstos į 30 kalbų jau prieš Nobelį, tas efektas buvo nedidelis
A.Grunder tyrimas rodo, jog Nobelio premijos prilyginimas mirties bučiniui (t.y. ją gavę rašytojai nustoja rašyti) yra mitas. Nors Doris Lessing ir sakė, kad Nobelio premija jai yra “bloody disaster”, nes jai tenka duoti tiek interviu, kad laiko kitiems dalykams nelieka. Tyrime teigiama, jog beveik 60% laureatų rašė taip kaip ir ankščiau.
Po premijos gavimo laureatai vidutiniškai dar gyveno 13 metų.
Aš kaip visada tikiuosi, kad laimės Margaret Atwood arba Alice Munro arba Joyce Carol Oates. (Jei laimėtų Atwood arba Oates, aš tikrai apsiverkčiau. Pirma spiegčiau, o po to apsiverkčiau)
Kasmet spėliojimuose figuruojančio poetas Adonis šansas laimėti mažesnis nei visada, nes nelabai tikėtina, kad prizas būtų įteiktas poetas du metus iš eilės.
Kas dar? Cormac McCarthy, Les Murray, Philip Roth, Don DeLillo. Gal Mirca Cartarescu? H.Murakami? (kad kažkada jis Nobelio premiją gaus, mažai kas abejoja, klausimas tik kada). Amos Oz? Paul Auster? Peter Nadas?
Šiais metais Orange premijai, kuri skiriama moters parašytai knygai (čia taip paprastai tariant), grėsė išnykimas, nes premija neteko savo finansuotojo. Labai nusiminiau, nes Orange premija man patinka, nes ji ne tokia jau rimta, kaip koks Booker, kurio kartais neįmanoma įskaityti, o be to – moterų. Mmm. O šiandien gavau gerą naujieną, nes pasirodo premija ir toliau egzistuos, kadangi buvo surinkta pakankamai privačių lėšų, kad ji nenumirtų. Jėga. Gera žinia dienos pabaigai! Straipsniukas čia.
Ką tik baigiau skaityti E. L. James “Fifty Shades of Grey”
Nežinau nė nuo kurio galo pradėti šitos knygos aprašymą.
Žinojau, kad labai populiari, net žinojau apie ką ji, bet nebuvau skaičiusi nė vienos teigiamos recenzijos.
Knygų mugėje man viena leidykla nemokamai padovanojo šitą knygą eknygos pavidalu, tai taip neplanuotai ir perskaičiau savo pirmąją knygą iPhone.
Galima sakyti, kad aš praradau elektroninės knygos nekaltybę, tuo pačiu metu, kai knygos herojė Anastasia prarado savo nekaltybę nuostabiajam, gražiajam milijardieriu, graikiškajam dievui adoniui Christian Grey.
Anastasia, 22 metų studentė vieną dieną susipažįsta su tuo fantastišku Christian Grey, ir jis jai pasiūlo BDSM (į detales nelįsiu ir smulkiau neaiškinsiu, nes mano tėvai reguliariai skaito šitą blogą 😉 ) santykius. Vyrukas rimtai į tą reikalą žiūri, savo bute turi įsirengęs atskirą kambarį (“Red Room of Pain”) tam reikalui , o Anastasijai pakiša pasirašyti ilgiausią kontraktą, kuris reguliuotų jų roles tiek tame raudonajame kambaryje, tiek jos valgymo įpročius, tiek privalomas jai treniruotes, dar į namus iškviečia jai gydytoją, kad ši išrašytų Anastasia kontraceptinių tablečių (Creepy!).
Žodžiu, tas Christian Grey yra siaubingai kontroliuojantis tipas, sekantis Anastasijos kiekvieną žingsnį, o ji į tai žiūri visai atlaidžiai, na maždaug “jei kontroliuoja, tai reiškia, jog jam rūpiu”. (Anastasia, pagalbos linijos moterims numeris yra 8 800 66366)
Knygoje veiksmo kaip ir nėra, išskyrus ilgas ir aiškiai aprašytas sekso scenas, ir trumpučius intermezzo, kurių paskirtis perkelti veikėjus tai į vieną tai į kitą vietą, kur jie vėl gali užsiimti seksu.
Tik prašau niekam nesakykit, kad skaitydama knygą aš šimtą kartų varčiau akis, nes kiekvieną kartą, kai knygos herojė Anastasia tai padarydavo, tas jos milijardierius dominatorius (koks yra lietuviškas terminas?) ją bausdavo tame kambaryje… Tai tikrai nenoriu, kad jis atsibelstų pas mane, pavadintų “baby” ir pradėtų kažką vapėti apie bausmę.
Yra toks švediškas išsireiškimas “skämskudde” – gėdos pagalvė. Tuoj paaiškinsiu, ką jis reiškia.
Įsivaizduok, kad sėdi ant sofos, žiūri kokią nors laidą, kur dalyviai elgiasi taip, kad norisi slėptis, kad tau kaip žiūrovei/-ui yra gėda, kad jauti poreikį paslėpti veidą pagalvėje tokiu momentu. Pažįstama situacija? Tai va. Aš didžiąją dalį knygos taip skaičiau su tokia gėdos pagalve. Labai jau juokinga tarpais buvo, kartais taip nevykusiai aprašyta, kad akių nebuvo kur dėti. Garsiai skaičiau ištraukas K. ir mes abu kvatojom ne iš to, kas aprašoma, bet KAIP taip daroma.
E.L.James seksą aprašo tiesiai šviesiai, daugiau pornografiškai nei erotiškai, tad jokių metaforų apie sprogstančius pumpurus, slaptus sodus, gazeles ir vynuogynus, čia nėra. Ir labai gerai, kad nėra, nes sekso scenos trunkančios dešimtimis puslapių su ištryptų rūtų metaforomis, būtų siaubingai skausmingos (cha cha) , ir labai greitai pasimato, jog rašyti apie seksą be užuolankų yra sunkus reikalas.
Kai kurios scenos labai jau tokios nuvalkiotos ir stereotipinės: Christian vienu rankos mostu nušveičia visus popierius nuo rašomojo stalo, ir ant to stalo “paima” Anastasią. Šita scena egzistuoja kas antrame filme, kur herojus ir pinigingas verslininkas. Net ir seriale “Auklė” veikėjai vis lipdavo ant to stalo kabinete.
Literatūriniu požiūriu knyga yra siaubinga. Joje pilna pasikartojimų: herojė vis prikanda lūpą, varto akis, jos vidinė deivė (inner godess) yra minėta kokius 50 kartų: “mano vidinė deivė šokinėja iš džiaugsmo bla bla bla. mano vidinė deivė atrodo taip lyg kas iš jos būtų atėmęs ledus” ir vis minima, kad Christian Grey kvepia dušo žele.
(Nors ta “vidinė deivė”, nemeluosiu, ir teikė knygai tam tikro šarmo, buvo nuolatinis humoristinis intarpas ).
Taip pat gana smagūs buvo elektroniniai laiškai tarp Anastasia ir Christian, juose pilna sąmojo ir kandžių juokelių.
Kai kurie dalykai man knygoje atrodė visai neįtikėtini. Pavyzdžiui tai, kad Anastasia neturi elektroninio pašto, savo kompiuterio. Nereikia čia lialia. Universitetuose studentai automatiškai gauna elektroninį paštą, o kaip pabaigti universiteto studijas JAV be kompiuterio tai neįsivaizduoju.
Be to, ji sugalvoja pagooglinti Christian Grey tik praėjus kokiam mėnesiui po jų susipažinimo. Really? Pradedi eiti į pasimatymus su vienu turtingiausių magnatų (o taip, žinoma, jis turi nuosavą lėktuvą ir piloto licenziją sraigtasparniui), bet į galvą neateina net suvesti jo vardo į paieškos laukelį…
Skaičiau ir piktinausi, kad Christian Grey net is sužinojęs, kad Anastasia neturi absoliučai jokios seksualinės patirties, vistiek kiša jai savo paties preferencijas, visai nepalikdamas erdvės jos pačios apsisprendimui, bet labiausiai erzino tai, kad Anastasia pati savęs net neklausia, ar tai JOS pačios norai, ar tik nenoras nuvilti Christian.
Va čia tai meilė… “Kodėl tu neatsakei į mano emailą iškart? “
Nemaloniausia skaityti šitą knygą dėl Anastasia požiūrio į santykius.
Jai atrodo visai normalu, kad Christian Grey aiškina jai, kada ji gali vairuoti savo mašiną, kad jis jiems nesusitarus įsiveržia į jos namus, kad seka paskui ją, kai ji važiuoja susitikti su tėvais, kad žaidžia su ja “mind games”.
Ji nuolat įsitempusi, nes bijo Christian reakcijos į tai, ką ji sako ir daro, nes jis nuolat įtarinėja ją flirtuojant su kitais vyrais.
Bet Anastasia tokį jo elgesį romantizuoja. Ji žiūri į Chrstian kaip į projektą, t.y. manosi galinti jį pakeisti su savo meile, nes tiek jis, tiek ji aiškina Christian elgesį nenusisekusia ankstyvąja vaikyste.
Žodžiu, tipinis “Gražuolės ir Pabaisos variantas”: nesvarbu, kad Pabaisa Disnėjaus filme šaukia ant Belle, išmeta jos tėvą, ją pačią laiko užrakinęs kambaryje, o kai ji nesutinka vakarieniauti su juo, palieka ją be maisto. Bet Belle vistiek dainuoja “There’s something sweet /And almost kind /But he was mean and he was coarse and unrefined/But now he’s dear, and so unsure”.
““Does this mean you’re going to make love to me tonight, Christian?” Holy shit. Did I just say that? His mouth drops open slightly, but he recovers quickly.
“No, Anastasia it doesn’t. Firstly, I don’t make love. I fuck… hard. Secondly, there’s a lot more paperwork to do, and thirdly, you don’t yet know what you’re in for. You could still run for the hills. Come, I want to show you my playroom.”
My mouth drops open. Fuck hard! Holy shit, that sounds so… hot. But why are we looking at a playroom? I am mystified.
“You want to play on your Xbox?” I ask. He laughs, loudly.
“No, Anastasia, no Xbox, no Playstation. Come.”… Producing a key from his pocket, he unlocks yet another door and takes a deep breath.
“You can leave anytime. The helicopter is on stand-by to take you whenever you want to go, you can stay the night and go home in the morning. It’s fine whatever you decide.”
“Just open the damn door, Christian.”
He opens the door and stands back to let me in. I gaze at him once more. I so want to know what’s in here. Taking a deep breath I walk in.
And it feels like I’ve time-traveled back to the sixteenth century and the Spanish Inquisition. Holy fuck.””
” My body convulses around him, and I come, loudly calling out a garbled version of his name into the mattress, and Christian follows with two sharp thrusts, and he freezes, pouring himself into me as he finds his release.”
“I had no idea giving pleasure could be such a turn-on, watching him writhe subtly with carnal longing. My inner goddess is doing the merengue with some salsa moves.”
“I close my eyes, feeling the build up… pushing me higher, higher to the castle in the air.”
“Look at me,” he breathes, and I stare up into his smoldering gray gaze. It is his Dom gaze – cold, hard, and sexy as hell, seven shades of sin in one enticing look.”
Knyga, Giedrės įdėta man į kelionę traukiniu. Būtina perskaityti, nes kitos šio autoriaus knygos pavadinimas All My Friends Are Superheroes jau tapo mano leksikos dalimi.
O ši knyga – tai pasaka suaugėliams. Žodžiu, vieną paprastą dieną banke įvyksta ginkluotas apiplėšimas, tik kaukėtas plėšikas neima banko pinigų, o iš visų tuo metu aptarnavimo salėje buvusių žmonių paima po patį brangiausią tuo metu turimą daiktą. Vienam tai sužadėtuvių žiedas, kitam nuotrauka, trečiam raktas. Išeidamas vagis pasako, kad dabar jis pavagė 51% šioje salėje buvusių sielos (gyvybiškai svarbus vienas procentas, nes vien dėl jo sielos lieka mažiau nei pusė) ir jei per tam tikrą laiką jie nesugebės tos sielos regeneruoti, papraščiausiai mirs.
Tai štai viena moteriškė, pasakotojo žmona, ima nesustabdomai mažėti. Kas atsitinka su kitais stovėjusiais eilėje (eilę matai piešinyje – knyga iliustruota), neišduosiu, nes tiek ten tos knygutės. Žodžiu, nelaimėliai turi susivokti savo gyvenime, suprasti pasakos moralą, kad išsigelbėtų ir mes galėtume skaityti apie laimingą pabaigą. Ar visi tokie greiti, ar visi tokie protingi?…
Kai gavau knygų dovanų iš Tyto Albos, užsiminiau, kad kai perskaitysim knygas, tai padovanosim savo blogo skaitytojams, bet, žinot, kai tik pradėjau skaityti šitą knygą, iš karto pradėjau rašyti atsiprašymo pastraipą, kad, atleiskite, mielieji, bet aš “Dramblių prižiūrėtojų vaikus” labai egoistiškai noriu turėti savo lentynoje ir visokie ankčiau minėti pažadai tik kažkam prisisapnavo. Tai va, knygą skolinu ir niekam neatiduodu, taip ir susitarkim.
P.Hoeg esu skaičiusi “Panelės Smilos sniego jausmą”, savu laiku ji buvo beveik kultinė knyga, kaip ir visos tuo metu leistos Tyto Albos knygos, kurias realiai galėjom skolintis vieni iš kitų, bet, ne, kiekvienas norėjo asmeninės spalvotų viršelių rikiuotės namuose. Šios dvi knygos yra dvi priešngybės – pagal Panelę Smilą aš buvau nusiteikusi šaltam šiaurės tamsumui ir nevilčiai, bet Drambliai yra visai kitokie. Jie kažkokie pilni magiškos vasaros šviesos, gudrių vaikų (lyg iš Astridos Lindgren knygų) ir jei kartais vietoje ir būdavo nelabai reali, tas nerealumas buvo visiškai skaniai ir vietoje pateiktas, o kai aš jau tokia įsijautusi ir apsvaigusi, tai man egistuoja viskas – nuo žalių Allende knygose minimų plaukų iki Marquez veikėjų žengimo tiesiai į dangų.
Tai būtent šitoji knyga, kurią skaičiau važiuodama traukinyje su Giedre, vis juokiausi ir skaičiau juoką sukėlusias pastraipas, kad šioji nelaikytų manęs visai kvaištelėjusia.
Visiškai nerašysiu apie ką knyga, užtenka parašyti, kad ji sukėle vien gerus (beveik, apie nelabai gersu parašysiu vėliau) jausmus, aš buvau paskendusi – ko daugiau reikia norėti. Kadangi norėjau knygą palikti Giedrei, tai net nusifotografavau, kai kurias patikiusias vietas, kad galėčiau pacituoti bloge, kai rašysiu įrašą. Knygoje labai gražūs šeimos vaikų santykiai – tokia vienybė, susiklausymas ir meilė (visi tėvai norėtų, kad vaikai taip bendrautų tarpusavyje) bei subtilus viso to aprašymas. Patiko. Labai.
***
“Gal sakysite, nieko čia ypatinga, trečdalis visų žmonių yra palikti. Žemės gyventojus sudaro vienas trečdalis tokių, kurie ilgisi tų, kurie juos paliko, kitas trečdalis, kurie ilgisi to, kurio dar nesurado, ir paskutinis trečdalis, kurie turi tokį, kurio papraščiausiai nevertina, kol juos palieka, ir tada jie staiga atsiduria pirmajame trečdalyje.”
“Taigi akimirką stovime visiškoje tyloje. Ir jos klausomės. Nors ji, žinoma, neskleidžia jokio garso. Čia kaip laiminga vaikystė. Nereikia apie ją galvoti, nes tada ją prarasi. Reikia tiesiog klausytis. To, kas neturi jokio garso.”
“Didžiausia ir labiausiai paplitusi iš visų religijų vis tiek yra ir bus pasitenkinimas savimi.”
“Žmonės, kurie apgaudinėja kitus, paprastai turi žavesio. Tačiau tie, kurie apgaudinėja save…”
P.S. apie beveik vien gerus jausmus – keliose vietose laaabai užkliuvo vertimas. Erzinančiai. Būdavo, skaitau pastaipą kartą- nieko nesuprantu, skaitau kitą – nu gal čia tą norėta pasakyti, ar aną. Kai perskaičiau Giedrei ji pastebėjo skandinavišką sakinio konstrukciją – taigi, vietomis buvo patingėta išversti ne pažodžiui, o pagal prasmę, pvz., gal kas galėtumet man pasakyti, ką reiškia: “Tiltė, Baskeris ir aš suremiame galvas, nelieka nė akmens ant akmens”? gal net knygą padovanočiau, jei paaiškintumėt ;).
Kadangi knygų pavadinimų mugėje dažniausiai nesuprasdavau, tai dažnai imdavau ir tiesiog vartydavau, ypač vaikų lietarūtos stenduose. Radau porą tokių gyvenimiškų, sakyčiau, knygų. Viena apie meilę, šios knygos viršelį lyg ir fotografavau, bet nerandu, o kita apie š.. tiesiogine žodžio prasme. Abi knygos labai tiesioginės visokia prasme ir tuo mane labai žavi. Tikrai norėčiau abi perskaityti, nes pavyzdžiui, iki B.Bryson knygos “Namie” apie kanalizaciją ir kitokius dalykus beveik iš viso nieko neusimaniau, o čia – su visomis iliustracijomis. Įspėju, jautrių nervų žmonėms toliau nežiūrėti ir be reikalo nesinervuoti.
Nerealusis Colm Toibin. Nekantrauju paskaityti jo knygasSutikome ir tokių damųMugėje buvo galima pasidaryti pečių ir kojų masažą – juk kalnus nupirktų knygų tampyti yra labai sunku…John Boyne, knygos The Boy in the Striped Pijamas autorius. Labai labai simpatiškasRūta Šepetys
PersonažaineHolivudinis Snieguolės leidimasKnyga apie berniuką, kuris norėjo būti Šv.Liucija – tik ŠvedijojSiena, kurioje gali parašyti, ko norėtum prieš mirtį – buvo labai įvairių variantųAprenk StrindbergąŠitas stendas su senais pašto ženklais man labai patikoKėdėPabėgęs iš knygos
Toliau bandau sukelti nuotraukas iš Goteburgo knygų muges:
Vienas iš skandinaviškai gražių stendųTas pats dar kartąCaras Putinas knygos autorė savo knygos net neplanuoja leisti Rusijoje. Dėl savo pačios saugumo ir dėl to, kad rusai nieko naujo knygoje neras…Baltarusijos stende sėdėjom ant tokių kėdučiųIngrid Betancourt knyga jau mano iPodeKaip Giedre ir minejo, sedejome tiesiog po kojomisDar vienas stendasNors Egmont ir nėra nuostabiausia leidykla, jų plakatas fainas
Vėl Philip Roth knyga. Įdomiausi, kad įvairiuose šaltiniuosi ji nurodoma kaip knyga numeris 29 arba 30, arba 31, kai daug prirašyta, niekas nebesuskaičiuoja.
Knyga yra vienos vasaros paveikslas. Antrojo pasaulinio karo metai Amerikoje, vienas jaunuolis negali eiti į kariuomenę dėl blogo regėjimo, dėl to labai graužiasi. Vasarai įsidarbina vaikų žaidimų aikštelės direktorium, organizuoja žaidimus, prižiūri vaikus. Tuo pat metu mieste įvyksta poliomielito protrūkis. Vakcina nuo poliomielito buvo išrasta tik apie 1960 m., todėl susirgusiųjų laukia trys keliai /atsiprašau, rašau ne su savo kompu, tai nerandu normalių skyrybos ženklų/ jei būsi pakankamai laimingas, gausi tik lengvą ligos formą, persirgsi ir viskas, bet gali atsitikti ir taip, gan dažnai, kad liksi suparaližuotas arba, iš viso, per porą dienų atsisveikinsi su šiuo pasauliu.
Iš žaidimų aikštelės dėl ligos ar tėvų baimės dinsgtantys vaikai, didžiulė įtampa, nesaugumas, nes net normaliai nežinoma, kaip liga plinta. Staga Cantorą (čia tas vaikinas) jo mergina pakviečia atvykti vadovauti vaikų grupei į stovyklą už miesto, gamtoje, toli nuo ligos, kuri, deja, grėsminga ir suaugusiems. Kiek pasikankinęs tarp galimybės būti su mylimąja ir atsakomybe už mieste liekančius vaikus, Cantor vis dėlto pasirenka buvimą šalia mylimosios. Atvažiuoja į stovyklą ir visai netrukus joje vaikai pradeda sirgit poliomielitu. Kas dėl to kaltas? Kas atnešė ligą į stovyklą? Kas dar susirgs, kas liks poliomielito sudarkytas, kaip pakryps visa istorija?
Įdomiausia knygoj galbūt tai, kad visą istoriją pasakoja ne pagrindinis jos veikėjas, bet kažkas iš šalies. Kas per pasakotojas išaiškėja tik pačioje knygos pabaigoje.
Šiaip nepasakyčiau, kad knyga man būtų įstrigusi. Nors kritikų ji dažniausiai giriama, man didelio įspūdžio nepadarė, ir aš net nustebau, kad ji yra viena iš vėliausiai išleistų PR kūrinių. Žinoma, pasakojimui, kūrinio struktūrai gal ir neprikiši, klausytis būdavo įdomu ir niekur nuo teksto nenuskrajodavau, bet vis tiek, kažko labai ypatingo, to kas užburia knygoje aš neradau, todėl cituoju čia labai taiklias eilutes:
For, at the deepest level, Nemesis is not really about Cantor’s war with polio but his war with himself: the war between a man’s idea of duty and decency and the shirking of this for the facilitation of his more immediate happiness.
The only way to save a remnant of his honour was in denying himself everything he had ever wanted for himself.” This is the true emotional core of the novel. And this is the subject, above all others, that most galvanises Roth’s genius: a man divided against himself.
knyguziurkes.com 