Göteborg Book Fair

O dabar spėkit, kas šį savaitgalį stumdysis ir kultūrinsis Göteborgo knygų mugėje?

Skaitau mugės aprašymą ir džiaugiuosi “Göteborg Book Fair is the biggest meeting place for the book trade in the Nordic countries. ” ir “The Book Fair 2011 offered more than 3,000 different programmes and events with about 2,100 participating speakers.”

Laukit įspūdžių iš knygų mugės!

 

K.Ž.G

Kalėdos (prasideda) rudenį

Mano aa senelis savo vienkiemy ant kalno plačiai mojuodamas rankomis mums vaikams pasakodavo tokią anekdotinę situaciją, nesuprasi – būtą- nebūtą, gal tik anekdotą, apie tai, kaip “rusai ėjo” ir su juo kalbėjo, kokia “velykaja rodina”, o kaimiečiai neva viens kitam galvom lingavo, kad nuo šiol “vėlykos bus rudenį”. Tokie prisiminimai man šiandien sukos galvoje, kai visa iki ausų išsišiepusi ėjau iš Tyto Albos su pilnu glėbiu knygų. Galvojau, kaip čia tą jausmą apibūdinti, tai ir sugalvojau, kad man pačios tikriausios Kalėdos rudenį. Ačiū Tyto Albai už dovanas!

Šviežutėlės

Netobulieji

Dėmesio dėmesio! Ar jau matėte, kad “Vaga” išleido Tom Rachman knygą “The Imperfectionists” – “Netobulieji” (vertėja Emilija Ferdmanaitė)?

Apie šitą knygą rašėme čia prieš metus.

New York Times knygos apžvalgoje rašonor do I know how someone so young — Rachman turns out to be 35, though he looks even younger in his author photo — could have acquired such a precocious grasp of human foibles. The novel is alternately hilarious and heart-wrenching, and it’s assembled like a Rubik’s Cube. I almost feel sorry for Rachman, because a debut of this order sets the bar so high.”

The Washington Post “”The Imperfectionists” is about what happens when professionals realize that their craft no longer has meaning in the world’s eyes (think of all those hardworking monk-scribes idled by Gutenberg) and that the only people who really understand them are on the same foundering ship, and that, come to think of it, they really loved that damn ship for all it made their lives hell.”

The New Yorker “Rachman, a former editor for the International Herald Tribune, paints the characters’ small dramas and private disappointments with humanity and humor. Throughout, italicized asides take us through fifty years of the “stolidly black-and-white” paper’s history, from heyday to decline.”

K.Ž.G

Literatūrinė investicija

Rugsėjo 25 dieną, antradienį, Lietuvos bankas į apyvartą išleis 50 litų sidabrinę kolekcinę (proginę) monetą, skirtą Maironio (Jono Mačiulio) 150-osioms gimimo metinėms. Palyginus su kitom Lietuvos banko proginėm monetom, sakyčiau, labai graži moneta.

The Fall of Giants

‘My aim is for my writing to be like a window. You don’t see the window, you see through it, you see the story.’

Ken Follet tikrai pasiekia užsibrėžtą tikslą. Perklausiau dar vieną – jau tikriausiai minėjau, kad bent kol kas šio autoriaus knygas yra lengviausia klausyti – ir kalba nėra per daug sudėtinga, ir istorija įtraukianti, tai nenusvajoji kur nors.

Šį kartą – XX a. pradžia, laikotarpis prieš pirmąjį pasaulinį karą, karo metai ir pokaris. Pasaulis ant didelių permainų slenksčio, ypač klasine, socialine tvarka. Knygos pradžioje dar yra didikai ir tarnai – kaip visiškai atskiri pasauliai, o knygos pabaigoje jų socialinis statusas ir teisės jau visai kitokie. Kiek nuobodokas man buvo detalus revolikucijos Rusijoje pavaizdavimas – visokie Lenino revoliucijos planai ir tt., bet šiaip, kaip visada, sužinojau /prisiminiau daug istorinių dalykų, to meto politikos užkulisių ir šiaip visokių įdomių to meto aplinkybių.

Šioje knygoje, kaip ir prieš tai mano klausytose, Ken Follet turi keletą labai stiprių, protingų ir gudrių moterų, man tos moterys šio autoriaus knygose yra vedantieji personažai. Visą laiką klausydama galvojau, koks baisus dalykas yra karas, bet jei ne jis, tikriausiai moterų gyvenimas (lygių teisių prasme) dar ilgai būtų nepasikeitęs. Kol vyrai kariavo, moterys turėjo progą neatpažįstamai pakeisti visuomenę. Valio. Rekomenduoju visiems, kuriems patinka istorinės knygos. Beje, autorius viename interviu mini, kad faktines klaidas knygoje gaudė  net aštuoni istorikai!

Puikiųjų stirninų mirtis, nors ne, apie žuvis

Švelni knyga. Kai skaičiau, vis galvojau apie savo vaikystės žuvis. Kaip su pusbroliais keliaudavom prie tvenkinio kaime ir žvejodavom karosiukus su meškerėm iš lazdyno šakos. Žuvis parnešdavom senelio katinam. Dar galvojau apie Hemingvėjaus senį ir jūrą, ir kaip šia knyga turėtų mėgautis koks užkietėjęs žvejys, kuris galbūt niekada nemokėjo išsireikšti ir papasakoti, ką jam ta žvejyba reiškia ir kokius jausmus sukelia. Šita knyga – žvejų knyga. Ir dar meilės – tėvams, broliams, gimtai šaliai, jos upėms ir, aišku, žuvims. Lengvai susiskaitė ir paliko tokį švelnumo ir ramybės jausmą, kurį net sunku apsakyti. Jei norit daugiau, pasiskaitykit interviu su rašytoju čia ir recenziją čia.

Mažas būsimasis rašytojas. Tiems kas skaitys knygą, supras, apie ką ši nuotrauka 🙂

“Patys puikiausi žmonės yra patys kukliausi. Tik kvailiams ir dvasios skurdžiams būtina kalbėti apie save, kad patys sau atrodytų didesni”.

Ota Pavel