Švelni knyga. Kai skaičiau, vis galvojau apie savo vaikystės žuvis. Kaip su pusbroliais keliaudavom prie tvenkinio kaime ir žvejodavom karosiukus su meškerėm iš lazdyno šakos. Žuvis parnešdavom senelio katinam. Dar galvojau apie Hemingvėjaus senį ir jūrą, ir kaip šia knyga turėtų mėgautis koks užkietėjęs žvejys, kuris galbūt niekada nemokėjo išsireikšti ir papasakoti, ką jam ta žvejyba reiškia ir kokius jausmus sukelia. Šita knyga – žvejų knyga. Ir dar meilės – tėvams, broliams, gimtai šaliai, jos upėms ir, aišku, žuvims. Lengvai susiskaitė ir paliko tokį švelnumo ir ramybės jausmą, kurį net sunku apsakyti. Jei norit daugiau, pasiskaitykit interviu su rašytoju čia ir recenziją čia.

“Patys puikiausi žmonės yra patys kukliausi. Tik kvailiams ir dvasios skurdžiams būtina kalbėti apie save, kad patys sau atrodytų didesni”.