Aš pati nustebinta, kaip man patiko šita knyga, rimtai! Pasiėmiau iš bibliotekos naujų knygų lentynos visai šviežią ir neskaitytą – sugundė aprašymas ant viršelio. Aišku, į juos žiūriu skeptiškai, nes labai dažnai tokie aprašymai būna tiesiog akių dūmimas, bet šį kartą jis visiškai pasiteisino.
Šią knygą palyginčiau su kelione. Būna, keliauji į šalį, kurioje nieko nepažįsti, zulini tradicinius turistinius kelius ir susipažįsti su maždaug paradine šalies puse, o būna, kad keliauji pas draugus ir pažįstamus, su kuriais atsiduri paprastose kasdienybės situacijose, per kurias apie tos šalies gyvenimą sužinai daugiau, giliau, įdomiau.
“Persepolis” yra kelionė pas draugus. Į Iraną. Tai yra savotiškas lindimas po čadromis ir skaromis – ten slepiasi asmenybės, ten verda gyvenimas, linksminamasi, geriama, baliavojama, mylimasi ir rūkoma, daroma viskas, ko nekenčia ir neleidžia oficialioji valdžia, kas oficialiai šalyje nevyksta ir yra neįmanoma. Vyresnei kartai pažįstamas šitas jausmas.
Knyga stebina tuo, kaip tėvai auklėja savo dukrą, kaip gerbia jos asmenybę, kaip skatina būti drąsia, emancipuota ir laisva visomis prasmėmis. To tai tikrai mažiausiai tikiesi iš knygos apie Iraną, ar ne? Rasi ir emigracijos temos, npostalgijos, neprisitaikymo vakaruose.
Neįtikėtina, kaip per juodai baltus paveikslėlius ir keletą žodžių galima tiek daug perteikti. Labai rekomenduoju. Ir labai norėčiau tokios pačios apie Šiaurės Korėją.
Dar nėra taip buvę, kad nerašyčiau apie knygą, kurią perklausiau/perskaičiau. O dabar ėmiau ir nerašiau, nes nežinojau, ką rašyti. Net atsiverčiau ir dar kartą perskaičiau, ką apie šitą knygą parašė Giedrė. Ir vis tiek nežinojau, ką rašyti. Ir nusprendžiau, kad perklausiau ne vietoj ir ne laiku. Ir bus tikriausiai labai retas atvejis, kai skaitysiu knygą antrą kartą. Iš tikro, perklausius vėl jungiau pirmą skyrių ir pradėjau klausyt iš naujo. Nes iš tikro, tai lėta knyga ir su ja skubėti nevalia, o aš klausiau lėkdama, maldamasi ir visai nemedituodama. O dabar noriu paimti pačią tikriausią popierinę ir perskaityti dar kartą, o iš tikro pirmą. Audio nebuvo geras pasirinkimas. Eisiu belstis į vonią. Tuk tuk tuk
Nuostabi! Visiems rekomenduoju. Kaip gi kitaip, jei vienintelė iki vėlumos (22 h) per ilgajį šventinį savaitgalį veikianti parduotuvė yra knygynas! Ilgai rinkausi prieš kelionę, kokią knygą vešiuosi skaityti – nebuvo net kada atsiversti. Perskaičiau vieną vienintelę – smagią ir linksmą – apie islandus.
Ir neatsilaikiau prieš mažutėlę gražutėlę – atsiminimui apie Islandiją. N’ice land, kaip kad Islandiją vadina knygos apie islandus autorė Alda Sigmunsdottir.
Nuostabus atradimas – knygos apie mažą drambliuką Pomelo, kuris gyvena sode po piene.
Autorė – Ramona Badescu, o iliustravo Benjamin Chaud
Teksto nedaug, iliustracijos labai smagios, ir kas geriausia- yra plotmė tinkanti ir suaugusiems (šiek tiek egzistencinio nerimo).
Visų knygų nepavyko nupirkti, nes ankstesniųjų leidimų knygos išparduotos, bet planuoju nusipirkti kokia nors kita kalba, kad ir ispanų, ir kiekviename puslapyje parašyti išverstą tekstą.
Pomelo gyvena po pieneGal straublį reikėtų nešioti kaip turbaną?
Pomelo bijo baisių pasakųPomalo mėgsta važiuoti and sraigės GigiPomelo slepiasi levandoseŽiemos smagumai, kai sodas būna tuščiasAr užaugus baigiasi visos linksmybės?Kai užaugi, supranti, jog egzistuoja ne vien ledai ir saldainiaiMatomas-nematomasTaip -Netesinga- neteisingaTurėti – būtiViskas – Nieko
Iš audible.com parsisiunčiau pabandymui Mary Higgins Clark knygą Two Little Girls in Blue, mačiau, kad Alma Littera išvertus šį pavadinimą kaip “Nors tavo akys jos nemato”. Tiesą sakant, vertimą atpažinau tik iš viršelio su dviem mergaitėm, nes kaip matai, nelabai kitaip kaip atpažinsi. Na, paklausiau aš tos knygos gal kokią valandą ir, nors ir kažkiek ir įdomu, kaip ten viskas baigsis, bet ne tiek, kad norėčiau toliau klausyti, kažkaip labai jau man visa istorija primena serialą, kuriame tampomasi pirmyn atgal ir įtampa kuriama dirbtinai, tad, metu į šali šitą savo pažintį – neturiu laiko tokiems skaitymams. Šiemet tikriausiai bus rekordiniai metai neperskaitytų knygų…
Jei internete į paieškos laukelį įvesite “balti dantys”, gausite daugybę gražių dantų paveikslėlių ir nė vieno Zadie Smith knygos viršelio. Ieškojau baltų dantų, nes šiandien knygyne baisiausiai apsidžiaugiau pamačius, kad “White Teeth” jau išversta ir dar Gabrielės Galiūtės, taip kad gali įvykti toks įvykis, kad imsiu ir skaitysiu knygą antrą kartą tik jau ne originalo kalba. Vienintelis minusas, kad bent jau knygyne knyga žiaurokai kainuoja, tad belieka tik keliauti į leidyklos knygynėlį ir mėgautis superine knyga.
Mes savo įspūdžius jau aprašeme čia ir jau taip seniai, kad net nustebau, kai pamačiau, kad seno įrašo pabaiga tokia pati kaip šio pradžia.
Daug geros ir įdomios informacijos viename. Tokia ši knyga, kurią tikrai su pasimegavimu perskaičiau, nors kaip jau kažkada minėjau su negrožinės literatūros knygom manęs didelė draugystė nesieja – man jos patinka, bet sunkiai skaitau tokias. Šita tikrai gerai pagauna ir įtraukia kaip koks geras trileris. Tikrai.
Žodžiu, knygoje yra namas, name yra kambariai, koridoriai, laiptai, veisiasi baldai, rakandai, tapetai ir visokie kitokie įvairiausi naudingi ir nenaudingi daiktai, galiausiai juose gyvena žmonės, suaugę ir vaikai, turtingi ir vargšai, jauni ir seni, šeimininkai ir tarnai (kurie, beje, sužinojau, senovėje galėjo miegoti su šeimininku vienoje lovoje (OMG), na, kojūgalyje, arba ant žemės šalia lovos, kuri irgi, jeigu ką, prabangos reikalas, todėl neveltui Šekspyras buvo ypatingai dosnus palikimu lovą palikdamas žmonai). Mažai temų knygai? Galima pridėti visą su namais susijusią pasaulio istoriją – pradedant tuo, ko Kolumbas plaukė į Indiją (ir nelabai pataikė) ir baigiant Anglijos sodininkais genijais, ir visais kitais atsitiktiniais ir neatsitiktiniais genijais, savo išradimais palengvinusiais mūsų šiandieninį gyvenimą.
Tiesa pasakius, visą laiką skaitydama galvojau, kokia laimė gyventi šiais laikais, ir kaip galbūt po kelių šimtų metų gyvenanti karta galvos, kaip klaikiai mūsų karta gyveno ir kaip mes galėjome būti tokie kvaili ir nieko nesuprasti, na, kaip kad dabar galvojame, kaip buvo galima gydytojams nesiplauti rankų ar operuoti šimtą ligonių su nedezinfekuotais instrumentais (aha, apie tai irgi yra parašyta), o paskui ligoniui mirus diagnozuoti, kad mirė nuo blogo (prikvėpuoto) oro.
Čia dar rasite kanalizacijos, elektros lemputės, kulinarijos, baldų ir visokių kitokių istorijų. Vienintelis knygos minusas – verkiant reikia iliustracijų. Daugelį minimų pastatų, žmonių, baldų, sodų galima ir šiandien pamatyti, todėl galima nufotografuoti ir įdėti mielam skaitytojui į knygą (įdomu, ar originalas iliustruotas, ar ne). Tada mielam skaitytojui nereikės googlinti. Žodžiu, knyga visiems smalsučiams, imkit ir skaitykit.
Rašau trumpai. Tarsi telegramą, nes trumpam pasišalinau iš LEGO statybietės, o darbų generalinis rangovas piktai liepia grįžti ir užbaigti statyti Londono ledų autobusą…
S. Oksanen nauja knyga pasirodys šio mėnesio 31 dieną.
Knyga vadinasi Kun kyyhkyset katosivat. Man googlas verčia š švedų kalbą “Kai balandžiai pralaimėjo…”
Kiek suprantu knygos temos skaitytojams jau pažįstamos: pasirinkimas, lojalumas, prisitaikumas ir neprisitaikymas, okupacija.
Estijoj knyga išleidžiama viena diena anksčiau, ir tai sutampa su filmo “Valymas” premjera.
Pirmasis Kareninos ir Vronskio susitikimasAna ir Vronskis negali vienas be kitoScena iš lenktyniųDėl Vronskio kaltės lenktynėse jo mėgstamas žirgas Frou-Frou smarkiai sužeidžiamas“‘Alexsey Aleksandrovich! What is it you want of me?”‘ Karenina nebegali slėpti savo romano nuo vyro ir viską jam papasakoja “‘I want you not to meet that man here, and to conduct yourself so that neither the world nor the servants can reproach you…not to see him.Pabaiga
Kitą savaitę su vaikais inscenizuosime “Trainspotting”
K.Ž.G
Po “Anos Kareninos” norėjau skaityti kažką trumpesnio, be jokių epinių intencijų. Ir todėl skaičiau Kim Thúy “Ru” -150 puslapių, kuriuose autorė pasakoja apie gyvenimą pasiturinčioje šeimoje Pietų Vietname, apie tai kaip šeima pabėgo į Malaiziją, apie naujo emigrantiško gyvenimo liūdesį Kanadoje, apie savo vaikus.
Romanas autobiografinis, bet autorė ignoruoja chronologiją ir iš gyvenimo fragmentų kuria nenusakomai gražų, kažkuo vaikystės spalvotas pablukusias nuotraukas primenantį tekstą.
Romanas labai palankiai sutiktas ir kritikų išgirtas ir Kanadoje, ir Europoje. 2010aisias gavo Kadanos svarbiausią apdovanojimą Governor General’s Award
e i Quebec och i Europa, buvo nominuota Prix des cinq continents de la Francophonie literatūrinei premijai ir gavo prancūzų Grand Prix RTL-LIRE.
The Guardian rašo “Thúy’s impressionistic approach means the book can feel rudderless, but the stories are poetic and powerful.”
The Independent: “the effect is moving, as she suggests that the survivor learns the ability to endure sorrow while holding a steady gaze, “no matter the mood of the moment“.”
Buvau pasižadėjusi sau šią vasarą dar kartą perskaityti “Aną Kareniną”, nes mokykloje ją tik akimis peržvelgiau, skaičiau pamokai, o ne sau.
Prieš kelias dienas baigiau ir negali apsakyti, kaip džiaugiausi, kad ją dar kartą skaičiau. Skaitydama galvojau apie tai, kad galbūt “Aną Kareniną” skaityti
Keira Knightley Anos vaidmenyje. Filmas turėtų pasirodyti Rusijoje, Ispanijoje, Airijoje jau rugsėjį. Švedijoje teks laukti iki kitų metų vasario (spėkit, ar aš tuo patenkinta)
mokykloje yra ankstoka, kad suprastum daugybę niuansų. Kai man buvo 17-18 metų aš niekaip negalėjau suprasti kompleksiškumo, veikėjų minčių, jų sprendimų.
“Anai Kareninai” skaityti reikia tikrai daugiau patirties nei kad aš turėjau mokykliniais laikais. Atsimenu, kaip aš tada visiškai nesupratau Anos apsisprendimo palikti šeimą ir pasirinkti Vronskį. Ir dabar to nesuprantu, bet užtat suprantu pasekmių baisumą.
L.Tolstojui ploju atsistojusi už jo sugebėjimą sukurti daugialypius veikėjus, už tai, kad jie sudėtingi, įdomūs, už tai, kad autorius leidžia įlįsti į jų galvas, į jų gyvenimus. Man, daugiausiai skaitančiai šiuolaikinę postmodernistinės pasakojimo tradicijos įtakotą literatūrą , “Anna Karenina” buvo malonus panėrimas į klasiką “su praba”.
Mano nuomone, L.Tolstojui labai pavyko pavaizduoti Kareninos ir Vronskio santykių klaustrofobiškumą, Annos izoliaciją nuo visuomenės, nuo vaiko.
Tragiška, kad vienintelis žmogiškas ryšys, dėl kurio tiek daug buvo paaukota, sunyksta būtent dėl paties ryšio intensyvumo: kai Anos padėtis komplikuojasi dėl visuomenės smerkiančio požiūrio į ją, Vronskį dusina ne visuomeninės dogmos, bet pati Ana, jos auganti paranoja ir besivystanti depresija.
Kartais taip norėjau papurtyti Vronskį. Man, rodos, jis niekada nesuprato savo santykių su Ana padarinių, niekada nesuvokė, ką tai reikš jiems abiems, jei Ana paliks savo santuoką ir gyvens su juo. Nesuprato, ką tai reiškia, kai ji bus atkirsta nuo savo socialinio statuso, nuo savo ankstesnio gyvenimo ir nesuvokė, jog dėl to, kad pasirenka jį, Anos pasaulis sumažėja milijoną kartų.
Žiūrint iš feministinės perspektyvos (kitaip žiūrėti į pasaulį nemoku), L.Tolstojus pavaizdavo moterims atšiaurų ir jas kontroliuojantį pasaulį.
Seriale “Sex and the City” herojė Miranda sako “The only two choices for women; witch and sexy kitten.” L.Tolstojaus knygoje pasirinkimų moterims ne ką daugiau.
Gali naiviai eiti nustatytu keliu (vyras, santuoka, vaikai) ir tikėtis geriausio, kaip kad Kitty.
Jei santykiai su vyru nenusiseka, kaip kad Dolly, tai gyvenimo prasmingumą teks susikonstruoti pačiai per vaikus ir tapti “višta su viščiukais” (būtent taip Dolly apibūdina knygos veikėjas Levin ).
O jei spjausi į santuoką, kaip kad padarė Ana, jei nevaidinsi spektaklio, kad esi patenkinta, jei rinksiesi tai, ko nori, o ne tai, ką liepia normos, anksčiau ar vėliau teks lįsti po traukiniu, nes privalai būti nubausta.
Ir dar… Noriu pasidžiaugti- dalį knygos skaičiau rusiškai. Po pirmojo puslapio maniau apsverksiu, nes kaip per rusišką viduržiemio pūgą per tekstą kelią skyniausi. Galvojau, kad praradau gebėjimą skaityti rusiškai ir dėl to tikrai labai gailėjausi. Bet po pusvalandžio, po valandos akys tarsi atsivėrė, kirilicos raidės skaitėsi taip kaip reikėjo, ir aš po namus vaikščiojau išsišiepusi su tuo rusišku knygos leidimu rankoje. (Dar svečiai buvo užėję, tai aš knygą strategiškai matomoj vietoj padėjau, cha cha cha!)
Pavydžiu tiems, kurie turėjo progą pamatyti A.Cholinos “Anną Kareniną”. Siaubingai pavydžiu
Aš pati nustebinta, kaip man patiko šita knyga, rimtai! Pasiėmiau iš bibliotekos naujų knygų lentynos visai šviežią ir neskaitytą – sugundė aprašymas ant viršelio. Aišku, į juos žiūriu skeptiškai, nes labai dažnai tokie aprašymai būna tiesiog akių dūmimas, bet šį kartą jis visiškai pasiteisino.
knyguziurkes.com 