Listening

‘Listening’ – būdavo tokia anglų kalbos užduotis mokykloj. Giedre, atsimeni, kaip klausėme kažkokios istorijos apie Milo? Tokia įdomi buvo, bet taip ir nebaigėm klausyti. O gal pabaigėm, tik aš neatsimenu? Dabar tai prašau Metsuge atsiųsti mums į mūsų pašto adresą savo tikrą adresą, kad turėčiau kur siųsti knygą – 14 valandų ilgumo Listening pamoką. Malonaus!

Klausyk su manim

Dabar klausau Ken Follet “Fall of Giants”. Ken Follet knygos yra vienos geriausių klausyti – ir įdomios, ir nepersunkios – jau trečią jo knygą “klausau”. Prisijunk ir tu! Parašyk komentaruose, ką dabar skaitai ir kodėl labai norėtum (jei nori nelabai, tai teks apsimesti) paklausyti knygos kartu su manim. Šalia manęs sėdėti nereikės, nes CD knygą knygų žiurkės atsiųs tau dovanų ir, kol aš klausysiu važiuodama į darbą, tu irgi galėsi klausyti važiuodama/as namo, valgydama/as ar gulėdama/as vonioj. Pažiūrėsim, kas greičiau perklausys.

Sarah’s Key / Saros raktas

Istorijos pasakotoja gyvena XXI amžiuje, Paryžiuje. Ji – amerikietė žurnalistė, gavusi užduotį paruošti straipsnį apie 1942 m. liepos mėnesį įvykusį Vel’ d’Hiv Roundup, kurio metu buvo areštuota apie 14 tūkstančių žydų. Tik 811 grįžo atgal į Prancūziją. Iš Aušvico.

Kitoje siužeto linijoje ankstų rytą į Paryžiaus žydų šeimos duris pasibeldžia prancūzai policininkai ir išsiveda motiną su dešimtmete dukrele, kuri manydama, kad greit sugrįš, savo mažą broliuką užrakina slaptoje sienoje esančioje spintoje. Raktą įsideda į kišenę.

Ar sugrįš Sarah išleisti broliuko? Koks bus jos pačios likimas? Ar galim tikėtis nors trupinėlio šviesos tokioje knygoje? Kaip susijusios mergaitė 1942 m. ir moteris 2002?

Nereikia tikėtis, kad knyga nebus liūdna. Ji siaubingai liūdna ir norisi apverkti kiekvieną puslapį už kiekvieną vaiką ir kiekvieną žmogų.

Šiais metais sueina 70 m. nuo Vel’ d’Hiv Roundup. “Remeber, never forget”.

Filmas pagal knygą.

Autorė apie knygą.

Ilgasis Man Booker 2012

Šiandien dvylika autorių švenčia ypatingą dieną – jų knygos pateko į ilgąjį šių metų Man Booker sąrašą. Ypač švenčia keturi autoriai debiutantai – įsivaizduoji, pirmoji knyga ir verta Booker’io – man smagiausia už tokius autorius. Štai jis, sąrašas:

Nicola Barker, The Yips (Fourth Estate)
Ned Beauman, The Teleportation Accident (Sceptre)
André Brink, Philida (Harvill Secker)
Tan Twan Eng, The Garden of Evening Mists (Myrmidon Books)
Michael Frayn, Skios (Faber & Faber)
Rachel Joyce, The Unlikely Pilgrimage of Harold Fry (Doubleday)
Deborah Levy, Swimming Home (And Other Stories)
Hilary Mantel, Bring up the Bodies (Fourth Estate)
Alison Moore, The Lighthouse (Salt)
Will Self, Umbrella (Bloomsbury)
Jeet Thayil, Narcopolis (Faber & Faber)
Sam Thompson, Communion Town (Fourth Estate)

Ar jau esi girdėjus apie kurią nors knygą? O gal net skaitei? Iš sąrašo pažįstama Hilary Mantel, kuri kartą jau laimėjo Booker su savo istorine knyga Woolf Hall. Autorė vėl turės galvoti apie ceremonijos planą A ir B, žinoma, jei pateks į trumpąjį sąrašą. Man šiaip smalsu, kuo ypatinga naujoji jos knyga, juk laikoma kaip ir pirmosios pasekėja. Kas joje taip gero ir naujo, kad verta vėl būti sąraše?

Iššifruoti knygą

Vieną dieną pasmalsavau, ar mano mėgstamas Johnatan Safran Foer kartais nėra išleidęs naujos knygos. Šiandien gavau – Tree of Codes. Kokia tai knyga, gali pažiūrėti čia. Bandžiau darbe paskaityti – nalabi sekasi, bet labai smalsu pabandyt. Gal kas esat įveikę kodą?

Ką pirkti?

audible.com turiu vieną kreditą vienai knygai pirkti. Neįtikėtina, bet niekaip nesugebu to kredito išleisti,  gal kas kokią gerą rekomandaciją?

Knygų žmonės Vilniuje: Tauro g. 10

Trys krūmuose pasislėpusios lentos byloja, kad šiame name gyveno Balys Sruoga, Vincas Krėvė ir Vincas Mykolaitis-Putinas. Gerai, kad vasarą laikraščiai neturi apie ką rašyti, tai ima ir parašo kokių įdomių straipsnių, pvz., šeštadienio “Vilniaus diena” parašė apie Tauro gatvės 10 namo gyventojus. Už kletos dienų bus galima paskaityti archyve.

Летний план

Mano vasarą skaitomos knygos mažai kuo skiriasi nuo tų, kurias skaitau  likusiais mėnesiais. Na gal tokios lengvesnės geriau skaitosi, karštą dieną šaukštu kabinant mėlynes.

Šia vasarą jokių skaitymo planų neturiu išsskyrus tik vieną norą- iš naujo perskaityti “Aną Kareniną”, kurios visiškai nieko neprisimenu, išskyrus traukinį, Aną ir Vronskį.

Pirmą kartą skaičiau gimnazijoje paskubomis, praleisdama puslapius, kad tik spėčiau perskaityti iki tos literatūros pamokos, kai ją nagrinėjome.
Žodžiu, mea culpa, kad aš tokią gerą klasiką taip apgadinau, ir Tolstojus perlus tokiai kiaulaitei mėtė.

Dabar sėdžiu ir skaitau švedišką seną vertimą, kurį sudaro trys gražūs padabni tomeliai, ir kuriuos žadu ramiai su pasimėgavimu perskaityti.

Ką skaitot?

K.Ž.G.

“Pyktį, deive, apdainuok Achilo…”

Itakė sala. 2008ųjų liepaGraikija…oi Graikija…

Prieš 4 metus atostogavau Graikijoje, Kefalonia saloje. Toj kelionėj ir apturėjau vieną patį gražiausių skaitymo potyrių, iki šiol namuose kalbam apie Graikija su tokia lyrine gaida balse.

Ir nors per TV ir radiją dabar Graikija asocijuojasi su eurokrize, ekonomika, streikais ir bedarbyste, man visai neatrodo, kad kalba eina apie TĄ Graikiją.
Manojoj Graikijoj jokių krizių nėra, manoji Graikija tai ilga diena prie jūros po geltonais skėčiais ant mėlynų gultų su krūva knygų.
Naiviai užsikemšu ausis ir ignoruoju visas neigiamas naujienas. Galų gale yra ten tokių nekintamų dalykų, nuo antikos egzistuojančių konstantų, kurių neveikia nei bankrotai, nei rinkimai.
Pavyzdžiui, jūra. Pavyzdžiui dramatiški tarp savęs kariaujantys graikų dievai. Pavyzdžiui, mitai.

Pyktį, deive, apdainuok Achilo…” //Homeras

Atsimenat, kokia nevaldomo Achilo pykčio priežastis? Achilas baisingai supyksta ir puola žudyti (kad net Dzeusas sureaguoja) po to, kai Hektoras kovoje nužudo Achilo draugą Patroklą.

Kiek skaičiau internete, tai daug kur radau, jog Homeras tiesiai šviesiai nenusako, kokie iš tikrųjų yra santykiai tarp Achilo ir Patroklo, o ką tik Orange premiją laimėjusioje Madline Miller  knygoje “The Song of Achilles”, kur  naujai interpretuojama “Iliada”, be jokių užuominų rašoma, jog Achilas ir Patroklas mylėjo vienas kitą, buvo meilužiai ir gyveno kartu daug metų.

Patroklas ir Achilas

Pasiėmusi skaityti knygą nežinojau, jog tai “Iliados” interpretacija. Ir gerai, kad nežinojau, nes man Homero kūryba yra nelabai traukiantis iššūkis, nes po antikos literatūros kurso mokykloje likau tokia hegzametro atbaidyta.
Bet vos pradėjusi skaityti negalėjau atsitraukti.

Knyga rašyta ne iš Achilo, bet iš Patroklo pozicijos. Jis – jaunutis princas, nesugebantis patenkinti tėvo vilčių, ir po vieno blogai pasibaigusio incidento su bendraamžium išsiunčiamas į karaliaus Pelėjo rūmus, kur sutinka jo sūnų Achilą.

Verčiau lapą po lapo, negalėjau atidėti. Skaičiau pasišviesdama prožektoriuku vidury nakties, atsargiai versdama lapus, kad nepažadinčiau kitų. Knyga įtraukianti, nors iš pat pradžių aišku, kuo istorija baigiasi, o knygos tekstas (skaičiau angliškai) nesipriešina. Man imponavo tai, kad nors M.Miller knyga nėra poezija, jog kalba yra daug švaresnė ir tiesesnė nei Homero, jai vistiek pavyko išlaikyti pasakojimo poetiškumą.

D.Ligare “Achilles and the Body of Patroclus, 1986”

M.Miller Achilas  žmogiškas, su abejonėmis, su baimėmis, silpnybėmis, o ne šiaip sau kokia žudanti mašina kaip maniau anksčiau. M.Miller klausia, ką reiškia būti herojumi ir kaip juo tapti?Ar Achilas yra didvyris nuo gimimo, ar jis juo tampa? Ar būtent jėga palydinti metamą ietį  apsprendžia didvyriškumą?

Man pasirodė įdomu tai, kad viena vertus Achilas reprezentuoja hegemonišką vyriškumą. Jis- karys, atletiškas, fiziškai stiprus, autoritetingas, ambicingas. Antra vertus, jis homoseksualas, jo nedomina santykiai su moterimis, nors jis to pats neakcentuoja, bet ir nesepia savo santykių su Patroklu.

A.Tereškinas knygoje “Vyrų pasaulis. Vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje” rašo, jog subordinuotas vyriškumas dažniausiai siejamas su homoseksualiais vyrais. Bet Achilą sunku traktuoti kaip subordinuotą, ir tai, žinoma, susiję su antikiniu požiūriu į seksualumą.
Achilo jėga, ryžtas, pyktis kyla būtent iš tos meilės Patroklui. Ar būtų jis didvyris nei nejaustų tos meilės?

Pagyrimų knygai nestinga:

“Extraordinary… Beautifully descriptive and heartachingly lyrical, this is a love story as sensitive and intuitive as any you will find.” Daily Mail
“sharply written, cleverly re-imagined, enormously promising debut” USA Today

“The Song of Achilles joins a venerable tradition. Taking an ancient story, it interprets the milieu and culture from which it arose, presenting the material through a modern sensibility. It should be read and enjoyed for itself, but if Madeline Miller’s novel sends the reader back to Homer and his successors, she is to be thanked for that as well.” Washington Independent Review of Books

“Even for a scholar of Greek literature, which Miller is, rewriting the Western world’s first and greatest war novel is an awesome task to undertake. That she did it with such grace, style and suspense is astonishing.” The Dallas Morning News

Nors knyga ir laimėjo Orange premiją, yra knygai negailinčių kritikos.

The Telegraph : “Miller’s win represents a triumph of glitzy story-telling over literary depth. She has forged something with its own compelling nature, and, in its choice of subject – the loving, and sexual, relationship between two men – something that promotes tolerance.”

NYTimes apžvalgininkas mano, jog M.Miller nepavyko suteikti autentiškos kalbos herojams. “The real Achilles’ heel of this book is tone — one made disastrously worse by the author’s decision to metamorphose an ancient story of heroes into a modern tale of hormones. A great problem facing writers who want to update or adapt myth and classical history is diction: how should these people sound?

Šitai manyčiau yra vien skonio reikalas. Man pačiai tikrai nekliudė, kad Patroklas ir Achilas nekalbėjo taip, kai antikos graikai, greičiau atvirkščiai. Man lengviau suvokti Patroclus ir Achilles, kai jie kalba šiandienine kalba, o ne homeriška maniera.

Dar kritikas knygą vadina “soft-porn prose” ir “modern tale of hormones“, su kuo aš vėl nesutikčiau (gal jis ir aš ne tą pačią knygą skaitėm?). Ir ta tokia jo pozicija mane erzina. Man kaip tik ir pasirodė, jog būtent ta lyrinė, jausminė pasakojimo pusė, ta paaugliška pirmoji meilė perauganti į visą likusį gyvenimą besitęsiančius santykius, ir yra knygos stiprybė. Būtent ta aiški autorės M.Miller pozicija, jog jausmai, jog ir kūniškas ir romantiškas vienas kito ilgesys nėra rezervuoti vien heterogeniniams santykiams, sustiprina pasakojimo stuburą ir pateisina patį Achilo mito perrašymą.

K.Ž.G

The Secret Scripture

Šita knyga tikriausiai buvo pirmoji mano audio failure. Susiviliojau per sale audible.com. Costa Award winner 2008. Kitą kartą, kaip pirksiu audio knygą, būtinai pirmiausia paklausysiu, kaip ji skaitoma, nes, vis dėlto, šį kartą tikrai supratau, kiek daug tai reiškia. Kas gi man ten atsitiko?

Nagana to, kad darbe kartas nuo karto susiduriu su airišku akcentu, kuris mano ausiai yra tikra kančia, tai ir šioje knygoje veiksmas vyksta Airijoje, ir mieloji knygos skaitytoja su džiaugsmu tą airišką akcentą demonstruoja. Kadangi knygos dažniausiai klausydavau prieš užmiegant, tai ir veikė ji man kaip lopšinė – tik pradedu klausyti – airiškas akcentas – pusės nesuprantu – atsijungiu – žiūr ir jau miegu. Neįtikėtina. Jau net galvojaumesiu šalin, bet perklausiau iki galo,. ir gerai, pabaiga bent jau įdomi buvo.

Nors sunku knygą vertinti, kai hmm biškutį jos nesupratau ( 🙂 ), bet negaliu pasakyti, kad sužavėjo. Nu, nelabai. Pasakojimas rutuliojasi dviejų pasakotojų lūpomis – šimtametės Roseanne McNulty ir jos daktaro Grene. Neįtikėtina, bet jau neatmenamus laikus Roseanne guli psichiatrijos ligoninėje, o kadangi šiąją ruošiasi nugriauti, tai peržiūri visas ligonių bylas, nes XX amžiaus pirmojoje pusėje dažnai į tokias ligonines uždarydavo ne tik ligonius, bet ir šiaip visokius neįtikusius ir neprilipusius. Jos bylą peržiūrinėja gydytojas Grene, kuris senute savotiškai rūpinasi, su ja pabendrauja. O senutė šimtametė paslapčiomis rašo apie savo gyvenimą – taip ir skaitom – tai, ką ji rašo, ir ką rašo daktaras. Na, ir kaip sakiau, tarp užmigimų, prabudimų, teksto atsukimų, pačioj pabaigoj įvyksta kai kas visai įdomaus, truputį netikėto, truputį banalaus, na, čia jau pagal skonį ir airiško akcento supratimo lygį.