Čia gabaliukas Beatrix Potter laiško, kuris vėliau pavirto į knygą.
Month: June 2012
Knygų žmonės Vilniuje. Po skėčiu
myliu Vilnių. Jis pilnas siurprizų. Kai sužinojau, kad prie šv. Kotrynos bažnyčios yra Juditos Vaičiūnaitės skėtis, tai pagalavojau, nu, no way, juk pro ten esu praėjus kokį vieną milijoną kartų. Ir vis dėlto jis yra. Prie bažnyčios. Pasislėpęs. Nematomas. Praktiškai stebuklingas. Kai pamačiau, negalėjau patikėti, kad tikras.
Plaka vėtra Moniuškos paminklą
Žalvarinę pajuodusią kaktą
Jeigu bokštai baltieji palinktų
Su manim pakalbėti šią naktį?
/Judita Vaičiūnaitė/
Anna Karenina…jau greitai
Šiais metais pasirodysiančio filmo “Ana Karenina” anonsas.
Siaubingai užsimaniau knygą iš naujo perskaityti, nes kai skaičiau ją gimnazijos laikais dėl laiko trūkumo ją per porą dienų perskaičiau, bet anoks ten skaitymas buvo, kai reikėjo skubėti, pulti, be jokio džiaugsmo skaityti.
Kaip jums anonsas? Ar žiūrėsit filmą?
K.Ž.G
Imagine. How Creativity Works
Pakibau ant kabliuko, kai ant knygos pamačiau, kad rekomenduojama Malcom Gladwell. Susigundžiau šio autoriaus rekomendacija. Knygos klausiausi, dėl to gan sunku ją aprašyti, nes, kaip visada, negaliu atsiversti tam tikro pažymėto lapo ir pakartoti patikusias mintis ar idėjas. Bet gal ir neteiksiu, nes kai paskaičiau knygos kritiką NY Times, tai į knygos “šedevriškumą” ėmiau žiūrėti atsargiau.
Autorius, labai panašiai kaip ir jau minėtas M.Gladwell, savo skyrius dažniausiai pradeda kokiais nors įdomiais pasakojimais, kurie labai užkabina ir tempia knygą, nes kai prasideda kažkokie alia moksliniai išvedžiojimai (pasak aukščiau minimo NYT knygos kritiko dažnai net netikslūs), tai mintys pradeda atsijunginėti ir galima pravairuoti keletą minučių negirdint, ką autorius skaito (skaito pats autorius, sakyčiau, vidutiniškai, esu girdėjus daug geresnių skaitymų). Na, o patys pasakojimai tikrai įdomūs, nes jie apie įvairius kūrėjus, apie ju “eureka” momentus – tikrai įdomu. Pavyzdžiui, kaip atsirado Nike šūkis “Just do it!”, kaip Bob Dylan sukūrė savo geriausias dainas, kaip Pixar studija kuria savo animacinius filmus, apie tai kaip kompanija Eli Lilly nusprendė nebeslėpti savo tyrinėjimų, o verčiau sudėti juos į interneto puslapį ir paskirti apdovanojimus už įvairių problemų sprendimus, nes “Chemists didn’t solve chemistry problems, they solved molecular biology problems, just as molecular biologists solved chemistry problems. While these people were close enough to understand the challenges, they weren’t so close that their knowledge held them back and caused them to run into the same stumbling blocks as the corporate scientists.” Tame, žinoma, yra tiesos, juk kurybiškumas susijęs su taisyklių nesilaikymu, o geriausiai jų nesilaikyti gali tiesiog jų nežinodamas.
Keletas kūrybiškumo receptų:
Go for a walk.
Take a vacation.
Daydream.
Idėjos juk dažniausiai ateina pačiais keisčiausiais ir netikėčiausiais keliais.
Nuotrauka
Viename avatare pastebėjau skaitančios mergaitės nuotrauką. Paprašiau avataro savininkės pasidalinti šios nuotraukos istorija. Nuotrauka daryta 1957 m. Nyderlanduose, mergaitei Sophie – 4 metukai.
“This picture was taken behind the house we as a family lived in. It is a former headmasters house and we have access to a whole schoolyard. In the pictue I sit next to the chickenpen. My father made the picture, not long before he had bought this camera. I was reading in a picturebook with small stories on the bottom of the page. I’m not sure I could really read at that age but I could tell the story to myself because I remembered the words my mother had read to me. My mother told me years after this happend that I alway said to everyone ‘I’m going to read my book’.
I still love to be in a quiet place to read.”
Kas šitas skaitytojas?
Didelė knyga
Panoramos prekybos centre prie knygyno galite pamatyti didžiausią vaikų parašytą knygą. Super idėja, ane? Tik kažkaip vaikų knygos viršelio man norėtųsi išpiešto vaikų piešiniais – nedaug trūko, kad pro tokį vaizdą būčiau praėjusi jo net nepastebėjusi.
Kad įsivazduoti knygos dydį, nufografavau su skaitytoju. Iš tikro didelė knyga.
Nauja knyga
Sala
Esu buvusi Spinalongos saloje, visai netoli Kretos krantų, gal todėl ir pasiėmiau skaityti šią knygą. Smalsu pasidarė.
Spinalongoje iki 1957 m. buvo Graikijos raupsuotųjų kolonija. Ne savavališka, žinoma. O viena graikė Anglijoje iš visų jėgų stengiasi nuslėpti savo kilmę ir savo šeimos istoriją. Hmm. Pavyko slėpti, kol užaugo vaikai ir sugalvojo išsiaiškinti. Nuvažiuoja į seną Kretos miestelį, pas seną močiutę, kuri dar dalyvavo visuose įvykiuose ir viską sužino.Rašau ir dūsauju – nelabai originalus istorijos pateikimas.
Knygą skaičiau, kad sužinočiau istoriją iki pabaigos, na, kaip ten dar saugalvojo autorė pasukti ją ir supinti, bet šiaip didelio malonumo nejaučiau. Kas man nelabai patiko? Autorė taip smulkiai viską aiškina ir paaiškina, nepalieka jokių užuominų ar pilkų vietų, kur liktų abejonių, kaip čia atsitiks ar kaip jautėsi vienas ar kitas herojus, labai jau vienpusiai jie. Jei jau Marija patylėjo ar nutylėjo, tai pavymui priduriama, kad taip padarė, nes pagal Kretos tradicijas kitaip elgtis būtų nepadoru, ar dar kas nors. Labiausiai man patiko ypač ‘literatūrinis’ jausmo apibūdinimas :’ji suprato, kad netgi tolimiausiuose savo širdies kertelėse jaučia pasitenkinimą ir pilnatvę. Panašus jausmas aplanko radus savo pamestą raktą ar piniginę. Kai po sekinančių ieškojimų pajunti sielos ramybę. Štai ką ji jautė būdama su Kyritsiu.” Nerealiai aiškiai gali pajausti tą jausmą, kuri jautė veikėja.
Na, bet kadangi įveikiau iki galo, tai tikriausiai nėra taip blogai. Gal ir “Jotemos” vertimas pridėjo savo literatūrinio prieskonio. Rekomenduojama paskaityti prieš vykstant atostogų į Kretą, nes būtų visai smagu aplankyti mažyčius miestelius, na ir, žinoma, pačią Spinalongą. Nuostabiai gražią, žiūr. nuotraukas. Neatsimenu, ar žinojau, kokia visai nesena salos istorija.
The Fault in Our Stars
“What a slut time is. She screws everybody.”
― John Green, The Fault in Our Stars
Ką tik pabaigiau klausyti dar vienos knygos. Tokios, na, net nežinau, kaip apibūdinti. Dažnai gaunu užklausimų parekomenduoti gerą knygą, bet kad nebūtų liūdna ir neparintų. Bet aš nežinau tokių knygų, nes dažniausiai geros knygos yra liūdnos knygos.
Šita knyga irgi yra liūdna, jei pažiūrėti į ją taip tiesiai – o dieve, knyga apie sergančius vėžiu, dar baisiau, apie sergančius paauglius… Bet jei pakreipsi galvą ir pažvelgsi į knygą iš šono, o dar geriau, užsimerksi, pamatysi iš vidaus, kad tai – gera, šilta ir šviesi knyga. Nebanali, ypatinga tuo, kad kažkaip tobulai sugeba nesukelti gailesčio. Knyga, kuri sugeba baisią diagnozę paversti fonu – taip, jie serga, bet dar labiau “taip” – jie yra žmonės ir jie nori, kad į juos būtų žiūrima kaip į žmones, o ne į mirštančius (iš to irgi pasišaipo – pvz., prisipažįsta draugams, kad kažką gavo vien todėl, kad serga), “taip” – jie gyvena, jie juokiasi, šaiposi vienas iš kito, jie palaiko vienas kitą, jie myli pačia gražiausia meile, kai vertini kiekvieną dieną, nes kiekvieną dieną žinai, kad dievo planuose nėra tau priskirta dienų begalybė, kurią sveikieji įsivaizduoja turį. Ir nors knygoje nėra nei geros pradžios, nei geros pabaigos, labai gera jausti, kad gyvenimas tarp tos pradžios ir pabaigos gali būti nuostabus, pilnas gražių akimirkų ir vertas nugyventi kiekvieną minutę.
“You have a choice in this world, I believe, about how to tell sad stories, and we made the funny choice.”
Išgertas visas pienių vynas
Girdėjot? Ray Bradbury mirė šiandien. 91 metai. Daugiau nei 50 knygų.
“You don’t have to burn books to destroy a culture. Just get people to stop reading them.”
— Ray Bradbury
“You must write every single day of your life… You must lurk in libraries and climb the stacks like ladders to sniff books like perfumes and wear books like hats upon your crazy heads… may you be in love every day for the next 20,000 days. And out of that love, remake a world.”
— Ray Bradbury
— Ray Bradbury