The Fault in Our Stars

“What a slut time is. She screws everybody.”
― John Green, The Fault in Our Stars

Ką tik pabaigiau klausyti dar vienos knygos. Tokios, na, net nežinau, kaip apibūdinti. Dažnai gaunu užklausimų parekomenduoti gerą knygą, bet kad nebūtų liūdna ir neparintų. Bet aš nežinau tokių knygų, nes dažniausiai geros knygos yra liūdnos knygos.

Šita knyga irgi yra liūdna, jei pažiūrėti į ją taip tiesiai – o dieve, knyga apie sergančius vėžiu, dar baisiau, apie sergančius paauglius… Bet jei pakreipsi galvą ir pažvelgsi į knygą iš šono, o dar geriau, užsimerksi, pamatysi iš vidaus, kad tai –  gera, šilta ir šviesi knyga. Nebanali, ypatinga tuo, kad kažkaip tobulai sugeba nesukelti gailesčio. Knyga, kuri sugeba baisią diagnozę paversti fonu – taip, jie serga, bet dar labiau “taip” – jie yra žmonės ir jie nori, kad į juos būtų žiūrima kaip į žmones, o ne į mirštančius (iš to irgi pasišaipo – pvz., prisipažįsta draugams, kad kažką gavo vien todėl, kad serga), “taip”  – jie gyvena, jie juokiasi, šaiposi vienas iš kito, jie palaiko vienas kitą, jie myli pačia gražiausia meile, kai vertini kiekvieną dieną, nes kiekvieną dieną žinai, kad dievo planuose nėra tau priskirta dienų begalybė, kurią sveikieji įsivaizduoja turį. Ir nors knygoje nėra nei geros pradžios, nei geros pabaigos, labai gera jausti, kad gyvenimas tarp tos pradžios ir pabaigos gali būti nuostabus, pilnas gražių akimirkų ir vertas nugyventi kiekvieną minutę.

“You have a choice in this world, I believe, about how to tell sad stories, and we made the funny choice.”

John Green puslapis.