Esu buvusi Spinalongos saloje, visai netoli Kretos krantų, gal todėl ir pasiėmiau skaityti šią knygą. Smalsu pasidarė.
Spinalongoje iki 1957 m. buvo Graikijos raupsuotųjų kolonija. Ne savavališka, žinoma. O viena graikė Anglijoje iš visų jėgų stengiasi nuslėpti savo kilmę ir savo šeimos istoriją. Hmm. Pavyko slėpti, kol užaugo vaikai ir sugalvojo išsiaiškinti. Nuvažiuoja į seną Kretos miestelį, pas seną močiutę, kuri dar dalyvavo visuose įvykiuose ir viską sužino.Rašau ir dūsauju – nelabai originalus istorijos pateikimas.
Knygą skaičiau, kad sužinočiau istoriją iki pabaigos, na, kaip ten dar saugalvojo autorė pasukti ją ir supinti, bet šiaip didelio malonumo nejaučiau. Kas man nelabai patiko? Autorė taip smulkiai viską aiškina ir paaiškina, nepalieka jokių užuominų ar pilkų vietų, kur liktų abejonių, kaip čia atsitiks ar kaip jautėsi vienas ar kitas herojus, labai jau vienpusiai jie. Jei jau Marija patylėjo ar nutylėjo, tai pavymui priduriama, kad taip padarė, nes pagal Kretos tradicijas kitaip elgtis būtų nepadoru, ar dar kas nors. Labiausiai man patiko ypač ‘literatūrinis’ jausmo apibūdinimas :’ji suprato, kad netgi tolimiausiuose savo širdies kertelėse jaučia pasitenkinimą ir pilnatvę. Panašus jausmas aplanko radus savo pamestą raktą ar piniginę. Kai po sekinančių ieškojimų pajunti sielos ramybę. Štai ką ji jautė būdama su Kyritsiu.” Nerealiai aiškiai gali pajausti tą jausmą, kuri jautė veikėja.
Na, bet kadangi įveikiau iki galo, tai tikriausiai nėra taip blogai. Gal ir “Jotemos” vertimas pridėjo savo literatūrinio prieskonio. Rekomenduojama paskaityti prieš vykstant atostogų į Kretą, nes būtų visai smagu aplankyti mažyčius miestelius, na ir, žinoma, pačią Spinalongą. Nuostabiai gražią, žiūr. nuotraukas. Neatsimenu, ar žinojau, kokia visai nesena salos istorija.
knyguziurkes.com 