myliu Vilnių. Jis pilnas siurprizų. Kai sužinojau, kad prie šv. Kotrynos bažnyčios yra Juditos Vaičiūnaitės skėtis, tai pagalavojau, nu, no way, juk pro ten esu praėjus kokį vieną milijoną kartų. Ir vis dėlto jis yra. Prie bažnyčios. Pasislėpęs. Nematomas. Praktiškai stebuklingas. Kai pamačiau, negalėjau patikėti, kad tikras.

Plaka vėtra Moniuškos paminklą

Žalvarinę pajuodusią kaktą

Jeigu bokštai baltieji palinktų

Su manim pakalbėti šią naktį?

/Judita Vaičiūnaitė/