The Poisonwood Bible

Be reikalo vengiau ir išsisukinėjau nuo šios knygos. Bus viena geriausių šiais metais. Vis dar apie ją galvoju ir perklausius kol kas nesiėmiau jokios kitos rimtai klausyti.

XX a. šeštas (atrodo) dešimtmetis. Amerikietis pamokslininkas, o gal ir kunigas, sugalvoja važiuoti misionieriauti į Afriką. Kadangi moterų nuomonės nelabai linkęs klausti, su savim išsitempia žmoną ir keturias dukteris – paauglę Rachel, dvynes Leah ir neįgalią Adah bei mažėlę Ruth May. Moteriškoji pusė – daugmaž normalios (kiek normalios gali būti pastoriaus žmonos ir dukterys) amerikietės nė neįsivaizduojančios, ko joms toje Afrikoje, kaime džiunglėse gali prireikti, kas gyvybiškai svarbu ir reikalinga. Tikriausiai, visų pirma – raminančiųjų pirmajam šokui nuraminti. Ir tikrai, su tokiu tėvu, kuriam viskas dievo valioje, tikrai reikia dievo palaimos ir malonės.

Visas pasakojimas vyksta šeimos moterų lūpomis, daugiausia mergaičių. Motina pasakoja apie praeitį, dukros apie dabartį – taip meistriškai sudėliojama įdomus pasakojimas. Tėvas knygoje nekalba. Iš pradžių lyg ir buvo įdomu sužinoti, kaip visas Afrikos reikalas jam atrodo, bet vėliau išryškėja tėvo vienpusiškumas, aklumas, egoistiškumas, supranti, kad nieko jis gero nepapasakos. Daug ką atspindintys jo trumparegiškumo žodžiai:

”Tata Jesus is bangala!” he shouts during his African sermons. It never occurs to him that in Kikongo, a language in which meaning hangs on intonation, bangala may mean ”’precious and dear,” but it also means the poisonwood tree — a virulent local plant — when spoken in the flat accent of an American zealot.

Afrikietiškam gyvenime daug nepriteklių, dar daugiau neteisybės. Ypač iš baltojo pasaulio pusės, kuris veržiasi gelbėti Afrikos, griauti įprastos gyvensenos. Tas išgelbėjimas beveik visada atneša tik dar didesnes nelaimes, pilietinius karus, sugriauna natūralius žmonių ryšius su jų gamta, su jų dievais, su jų aplinka. Kaip amerikietis gali tai suprasti? Tik pats gyvendamas Afrikos kaime be protekcijų ir be dolerių, tokiam pat skurde ir išgyvendamas tuos pačius jausmus. 

Knygoje taip pat daug motinos ir vaikų santykio – kuri dukra mieliausia, kuri mylimiausia, kurią dukterį gelbės motina, kai per kaimą keliauja skruzdėlių žudikių armija, o išsigelbėjimas tik vienas – upė?

Kažkaip nesinori per daug pasakoti apie knygą, kad neatimčiau skaitymo malonumo. Galbūt gali pasirodyti, kad knyga niūri ir tamsi, bet taip nėra, gal dėl to, kad didžioji knygos dalis – vaikų lūpomis ir skaitytojui autorė leidžia pačiam visas emocijas pajausti tarp eilučių.

Bangala Bible. Pasilaikykim ją sau.

 

The Marriage Plot

Labai džiaugiausi, kai sužinojau, kad J.Eugenides parašė naują knygą, ir stebėjausi www.goodreads.com pamačiusi, kad knyga vertinama ganėtinai vidutiniškai (3.42). Galvojau, kad nepasiduosiu šitam vertinimui ir pulsiu skaityti ir mėgti, tačiau, kai maždaug trečiame knygos trečdalyje buvau užklausta, apie ką knyga, kurią dabar klausau, hmm, negalėjau iš karto atsakyti, kaip kad ir dabar negaliu. Nors tai gal ir nėra joks knygos rodiklis, nes, pavyzdžiui, pasakyti, apie ką yra ‘Laiškų knyga” irgi nėra taip paprasta.

Bet, kaip sakau, buvau 3/3 knygos, o vis dar nelabai supratau, kurlink knyga eina ir kas turėtų būti vadinamoji knygos kulminacija (Tikriausiai galvodama apie knygos kulminaciją turėjau galvoti apie tai, už kurio Madeleine ištekės? Hmm), net galvojau, kad šioj knygoj tikriausiai iš viso jos nebus, nereikia nei laukti. Tada pasiėmiau diskų dėžutę ir dar kartą perskaičiau “apie ką knygą”, tikėdamasi rasti kažkokią užuominą, pagal kurią toliau bandyčiau vynioti siūlų kamuolį – gal kažko nepagaunu?

1980-ieji. Amerikos koledžas. Mergina – Madeleine – nei labai graži, nei labai populiari. Pažistamas jausmas, kai susirenka fuksai, uostinėjasi, žiūrinėjasi, pritampa-nepritampa ir t.t. Tai va, ji studijuoja anglų kalbą, kurią US studijuoja tie, kurie realiai nesupranta “kuo nori būti užaugę”.

Some people majored in English to prepare for law school. Others became journalists. The smartest guy in the honors program, Adam Vogel, a child of academics, was planning on getting a Ph.D. and becoming an academic himself. That left a large contingent of people majoring in English by default. Because they weren’t left-brained enough for science, because history was too dry, philosophy too difficult, geology too petroleum-oriented, and math too mathematical – because they weren’t musical, artistic, financially motivated, or really all that smart, these people were pursuing university degrees doing something no different from what they’d done in first grade: reading stories. English was what people who didn’t know what to major in majored in.”

Tada dar yra Mitchell, kuris myli Madeleine ir yra įsitikinęs, kad šioji turi būti jo žmona, bet trumpai tariant, pats yra toks truputį ‘kaimietis’, kad merginai jis reikalingas tik tada, kai nėr kas veikti arba nėr su kuo pasibučiuoti. Nu, čia taip labai jau tiesmukiškai, aišku. Mitchell knygoje spėja pakeliauti po Europą ir Indiją, ieško religijos, bet kam visa tai aprašinėjama nelabai aišku. Ir dar yra Leonard, prie kurio mergos kaip prie medaus – o jis staiga prie Madeleine. Bet kad nebūtų liūdna, šis gražus populiarus ir labai protingas vaikinas dar serga maniakine depresija ir karts nuo karto papuola į ligoninę, turi nuolatos gerti vaistus ir panašiai. Ta maniakinė depresija gan išsamiai aprašoma ir, aišku, gerokai paįtakoja M ir L gyvenimą.

Visa istorija pasakojama trijų veikėjų ir tie paskojimai taip sakyčiau labai įdomiai sudėlioti: vienas papasakoja iš savo pusės, staiga po gero gabalo klausymo, kitas veikėjas užsimena apie tą patį įvykį iš savo pusės ir taip autorius sudėlioja visą paveikslą. Būtent paveikslas kol kas man atrodo geriausias knygos apibūdinimas. Knyga yra trijų to laikmečio žmonių paveikslas.

Klausyti buvo visai įdomu ir tik vienoj vietoj nuobodoka, bet tuo pačiu galvojau, ar perkaityčiau iki galo, jei skaityčiau popieriuje? Keista knyga. Vietomis tikrai įdomiai nuklystama į visokius knygų/depresijų/genetikos aprašinėjimus, bet klausai ir galvoji, o kam šitas nukrypimas? Parodyti, kokį tyrimą padarei rašydamas knygą? Middlebook.

Pati pabaiga man patiko. Nors realiai knygoje yra dvi pabaigos. Gal pirmosios būtų užtekę? Taip įdomiai, po 12 diskų jau galvojau, kad tikrai pabaiga, nes kaip tik baigėsi diskas. Tik nustebau, kas kaip paprastai niekas nesako: “this was the end of the book, for other books please refer to bla bla”, tada nusprendžiau pasitikrinti ir radau dar vieną CD, kur jau buvo tikroji pabaiga. Kurioziška, ar ne?

Tikrai sutikčiau su šituo vienos goodreaderės įvertinimu:

The Marriage Plot is pretentious. And also pompous, elitist, privileged and self-important.

Eilė

Tai gerulė knygutė – vienas ilgas dialogas. Skaičiau ilgoj kelionėj traukiniu. Dabar galvoju, išversta į anglų kalbą, bet ne sovietams tikriausiai nesuprast iki galo šitos knygos. Nes didžioji dalis, dabartine galva galvojant, tiesiog nesuvokiama. Tikrai. Atrodo neįtikėtinas toks gyvenimas, vos ne science fiction, panašiai kaip koks Hitchhiker. Nes kaipgi galima kitaip pavadinti stovėjimą eilėj prie nežinia ko kokias dvi tris paras? Na, kaip belaukiant Godo, ar kokio kito ne ką daugiau apibrėžto “tovariščiaus” ar “graždanino”. Iki absurdo neįmanomas patikėti reikalas, nors ir žinai, kad visa tai tiesa, visa tai nepajudinamas sovietinis palikimas, kurį kaip kokią nors nematerialinę “vertybę” išsaugo Sorokinas. Kaip baigiamajame žodyje sako autorius, eilės dingimas buvo didelis šokas sovietiniam žmogui, nes dingo dalis to meto kultūros, bendravimo galimybės ir vos ne mentalitetui nebeliko kur pasireikšti.

Kūrinys neįtikėtinai meistriškai perduoda įvairiausias nuotaikas, žmonių masės eilėje bangavimą, grūstis, nuotaikų kaitimą vos ne iki muštynių ir paskui vėl… ramų atoslūgį.  Iš pradžių galvojau, kad apsisuks galva nuo tokio tempo ir puslapių vertimo, nuo netiesioginės kalbos nebuvim0, bet viskas taip neįtikėtinai meistriškai parašyta, kad net nepajunti, kai pagaliau Godo ateina. Tikrai! Importinės prekės ar moters pavidalu. Čia jau kaip kam.

G. apie knygą rašė čia.

Sala po vandenynu

Gal jau persiskaičiau Allendes? Gi gali taip atsitikti, ane? Ir dabar, atsisukus į savo knygų šimtuką, aš joje vis dėlto palikčiau tik “Dvasių namus”. Taip ir padarysiu.

“Sala po vandenynu” įtraukia ir susikaito greitai, o gal tas greitis atsiranda todėl, kad biblioteka jau skalambija visais varpais ir kviečia ją grąžinti? Jau neberandu joje nieko naujo kažkaip. Viskas taip pažįstama, matyta ir girdėta, skaitai ir tiek. Norisi kažko daugiau. Puiki knyga atsipalaidavimui ir atostogoms, dar tinka visiems, kurie Allendės knygų nėra skaitę – šioji bus prie geresniųjų ir viršelis gražus. O man noris į kokias labiau nepažįstamas salas.

Underground New York Public Library

http://undergroundnewyorkpubliclibrary.com/ yra internetinis puslapis, kuriame publikuojamos New York metro skaitantys žmonės.
Puslapio įkūrėja Ourit Ben-Haim šešias dienas per savaitę publikuoja naują nuotrauką. Penktadieniais  įdedama nuotrauka, kur sunku įdentifikuoti, kokia knygą yra skaitoma.

Žiūriu į skaitančius New Yorko gyventojus ir kažkaip užsinoriu, kad ir mano autobuse į darbą daugiau būtų skaitančių.

Hilary Mantel “Wolf Hall”

 

Chaim Potok “The Gift of Asher Lev”

 

K.Ž.G

2 ilgos dienos iki Bookerio

Liko dvi dienos iki Booker premijos paskelbimo. Šįkart laimėtoją pasitiksiu su dviem perskaitytom knygom iš trumpojo sąrašo (D.Levy “Swimming Home” ir  A.Moore “The Lighthouse”).

H.Mantell Bookerį jau laimėjo 2009 už knygą “Wolf Hall”, kurios  tęsinys “Bring Up the Bodies” vėl pateko į trumpąjį sąrašą. labiausiai norėjau perskaityti W.Self “Umbrella”, bet neradau jos pirkti knygų mugėje.

Kas laimės šiemet? (Tik nesakykit, kad “Swimming Home”, nes aš tai niekaip nesupratau, kuo ta knyga tokia gera, kad pateko į trumpąjį sąrašą)

K.Ž.G

Metų knygos rinkimai – vėl ir vėl

Šiemet man atrodo kaip niekad juokingi (kiekvienais metais juokingi, nes balsuoti galima neturint nė mažiausio supratimo, kas per knygos), nes realiai eilinis skaitytojas, įtariu, neturės nė mažiausio supratimo apie tas knygas ir jų autorius. Šiemet ne tik kad nelabai ten aš autorių žinau… Na,  žinau, žinau,  A.Šlepiką, kurio po Sandros Bernotaitės recenzijos kažkaip nenoriu net imt į rankas, na, dar žinau Kajoką, net turiu kokį porą neskaitytų knygų, Lalagės net negalvoju skaityti, nes nenoriu pasijausti “neintelektualė”, nes, kiek supratau iš recenzijų, tik tokie įsikerta į knygą (arba apsimeta įsikirtę). Vienintelis dalykas kritęs į akis –  viršeliai nominuotų knygų gal neblogi, ką žinau.

Tokia mano minčių kratalynė pažvelgus į sąrašą. Nors geriau nebūsiu burbeklė, kadangi rytoj rinkimai, ir aš visus skatinu eiti balsuoti ir nesiskųsti, kad nėra už ką, tai ir čia tik galiu pasakyti – ta pačia proga eikite ir prabalsuokite. 🙂

http://metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt/index.php?-960579756