Kai gavau knygų dovanų iš Tyto Albos, užsiminiau, kad kai perskaitysim knygas, tai padovanosim savo blogo skaitytojams, bet, žinot, kai tik pradėjau skaityti šitą knygą, iš karto pradėjau rašyti atsiprašymo pastraipą, kad, atleiskite, mielieji, bet aš “Dramblių prižiūrėtojų vaikus” labai egoistiškai noriu turėti savo lentynoje ir visokie ankčiau minėti pažadai tik kažkam prisisapnavo. Tai va, knygą skolinu ir niekam neatiduodu, taip ir susitarkim.

P.Hoeg esu skaičiusi “Panelės Smilos sniego jausmą”, savu laiku ji buvo beveik kultinė knyga, kaip ir visos tuo metu leistos Tyto Albos knygos, kurias realiai galėjom skolintis vieni iš kitų, bet, ne, kiekvienas norėjo asmeninės spalvotų viršelių rikiuotės namuose. Šios dvi knygos yra dvi priešngybės – pagal Panelę Smilą aš buvau nusiteikusi šaltam šiaurės tamsumui ir nevilčiai, bet Drambliai yra visai kitokie. Jie kažkokie pilni magiškos vasaros šviesos, gudrių vaikų (lyg iš Astridos Lindgren knygų) ir jei kartais vietoje ir būdavo nelabai reali, tas nerealumas buvo visiškai skaniai ir vietoje pateiktas, o kai aš jau tokia įsijautusi ir apsvaigusi, tai man egistuoja viskas – nuo žalių Allende knygose minimų plaukų iki Marquez veikėjų žengimo tiesiai į dangų.

Tai būtent šitoji knyga, kurią skaičiau važiuodama traukinyje su Giedre, vis juokiausi ir skaičiau juoką sukėlusias pastraipas, kad šioji nelaikytų manęs visai kvaištelėjusia.

Visiškai nerašysiu apie ką knyga, užtenka parašyti, kad ji sukėle vien gerus (beveik, apie nelabai gersu parašysiu vėliau) jausmus, aš buvau paskendusi – ko daugiau reikia norėti. Kadangi norėjau knygą palikti Giedrei, tai net nusifotografavau, kai kurias patikiusias vietas, kad galėčiau pacituoti bloge, kai rašysiu įrašą. Knygoje labai gražūs šeimos vaikų santykiai – tokia vienybė, susiklausymas ir meilė (visi tėvai norėtų, kad vaikai taip bendrautų tarpusavyje) bei subtilus viso to aprašymas. Patiko. Labai.

***

“Gal sakysite, nieko čia ypatinga, trečdalis visų žmonių yra palikti. Žemės gyventojus sudaro vienas trečdalis tokių, kurie ilgisi tų, kurie juos paliko, kitas trečdalis, kurie ilgisi to, kurio dar nesurado, ir paskutinis trečdalis, kurie turi tokį, kurio papraščiausiai nevertina, kol juos palieka, ir tada jie staiga atsiduria pirmajame trečdalyje.”

“Taigi akimirką stovime visiškoje tyloje. Ir jos klausomės. Nors ji, žinoma, neskleidžia jokio garso. Čia kaip laiminga vaikystė. Nereikia apie ją galvoti, nes tada ją prarasi. Reikia tiesiog klausytis. To, kas neturi jokio garso.”

“Didžiausia ir labiausiai paplitusi iš visų religijų vis tiek yra ir bus pasitenkinimas savimi.”

“Žmonės, kurie apgaudinėja kitus, paprastai turi žavesio. Tačiau tie, kurie apgaudinėja save…”

P.S. apie beveik vien gerus jausmus – keliose vietose laaabai užkliuvo vertimas. Erzinančiai. Būdavo, skaitau pastaipą kartą- nieko nesuprantu, skaitau kitą – nu gal čia tą norėta pasakyti, ar aną. Kai perskaičiau Giedrei ji pastebėjo skandinavišką sakinio konstrukciją – taigi, vietomis buvo patingėta išversti ne pažodžiui, o pagal prasmę, pvz., gal kas galėtumet man pasakyti, ką reiškia: “Tiltė, Baskeris ir aš suremiame galvas, nelieka nė akmens ant akmens”? gal net knygą padovanočiau, jei paaiškintumėt ;).