Month: November 2012

Pirmasis pasimatymas su Helen Dunmore

~ knyguziurkeG ~ 3 Comments

Po truputį iriuosi per Orange premijos laimėtojus. Šiandien baigiau  skaityti  H.Dunmore “A Spell of Winter” 1995

Pati sunkiai sudėlioju mintis ir žodžius šiandien. Noriu labiau skaityti nei rašyti, tai užtekts parodyti, kokias pasakiškas recenzijas knyga yra gavusi.

“An intensely gripping book. Tense, dark and beautifully crafted, the book that won its author the Orange Prize is one that will be hard to forget . . . written so seductively that some passages sing out from the page, like music for the eyes.”——The Sunday Times

“The story is wreathed in mysteries with a possibility of violence, yet this is not just a bleak tale of incest or a murder mystery. Rather, it is a lyrical exploration of the meaning of love and the possibilities of life. Dunmore writes poetry as well as prose, and through poetic writing she has crafted a sensual narrative. This modern Gothic, which won the first Orange Prize in Britain in 1995, is recommended for must public and academic collections.” ——Library Journal

“Helen Dunmore’s spellbinding, lyrical prose is close to poetry. She writes like an angel and the compelling turn-of-the-century story she so skillfully unfolds in A Spell of Winter makes the emotions churn and tingle. . . .——The Daily Mail

Man, tiesa, pabaiga pasirodė tokia šiaip sau, bet visumoje tai prisidedu prie knygą giriančių.

K.Ž.G

Debesų žemėlapis

~ kzL ~ 9 Comments

Pažiūrėjau filmą. Nes nemanau, kad sugebėsiu įskaityti knygą originalo kalba. Ėjau be jokių lūkesčių, kiek išigandau trukmės (2h 45 min), bet išsėdėjau ir likau visai patenkinta trijų režisierių (vienas jų – Matrix’os). Tiesa, paskutinės pabaigos scenos galėjo ir nebūti, labai jau ten standartiškai užsaldinta ir nupaprastinta, bet šiaip buvo visai gerai. Iš viso sunku net įsivaizduoti, kaip sudėlioti tiek siužeto linijų nepadarant visiškai nesuprantamo jovalo.

Man labiausiai patikusios siužeto linijos veikėjai šitoje nuotraukoje:

Kai tylėti negalima arba džiaugsmas dėl “Tarnaitės pasakojimo” lietuviškai

~ knyguziurkeG ~ 7 Comments

Net ir man, visai nesusijusiai su knygų leidybos verslu, yra aišku, kad lietuviškai išleisti knygą, kuri parašyta prieš 27 metus ( 1985aisiais), ir apie kurią Lietuvoje nelabai yra girdėta, yra rizikinga. Tam reikia drąsos ir tikėjimo, kad knyga bus įdomi skaitytojui ir šiandien.

Todėl dar kartą noriu pagirti Baltų lankų leidyklą, išleidusią M.Atwood “Tarnaitės pasakojimą”. Esat drąsūs ir šaunūs.

Aš apie šitą knygą visiems esu išūžusi ausis. Draugams esu pripirkusi ir pridovanojusi, esu rekomendavusi daugumai tų, kurie manęs prašė ką nors parekomenduoti. Esu rašiusi apie ją šitame bloge, visokiuose forumuose, kai tik tam pasitaikydavo proga.

Man atrodo, jog M.Atwood “Tarnaitės pasakojimas” vis dar yra labai aktualus tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų, nes knyga kelia klausimą, ar moterų vaidmuo visuomenėje turi būti nulemiamas biologijos. Kas turi teisę į moters kūną?

M.Atwood (kuri yra labai rimta kandidatė Nobelio literatūros premijai, Bookerio premiją gavo vieną, o jai nominuota buvo  penkis kartus) knyga “Tarnaitės pasakojimas” sugestyvi distopija, apie valstybę kontroliuojančią visas žmonių gyvenimo sferas, kur moterims palikta vieta tik namuose, tik šeimyniniame gyvenime.
Ką tai sako apie visuomenę, kai moterims joje uždrausta dirbti, lavintis? Ką tai sako apie žmones, manančius, jog moters vienintelė paskirtis yra gimdyt vaikus?

M. Atwood įtaigiai aprašo pagrindinės herojės Fredinės (tai nėra jos tikras vardas, tiesiog taip parodoma jos priklausomybė šeimininkui Fredui) gyvenimą.
Pats baisumas man buvo tame, kad aprašomame  pasaulyje, kurį valdo baimė, prievarta, nepasitikėjimas ir bausmė, viskas tarsi susigulėjo, normalizavosi, nes Fredinė pasakoja apie savo kasdieninį gyvenimą, apie tą rutiną, į kurią ji priverstinai yra įgrūsta.

Kai rašiau apie šitą knygą mūsų bloge 2011 metais pasakojau, kad skaitydama nuolat turėjau sau sakyti, jog čia tik pramanas, jog čia nėra tikrovė.

Bet ,deja, pasaulyje yra dar tokių “gilead respublikų”, kur mergaitėms tėra vienintelis kelias- susilaukti vaikų ir juos auginti. Yra vietų, kur mergaitės žudomos mokykloje, nes kažkams atrodo, jog mergaičių išsilavinimas prieštarauja religinėms tiesoms. Yra vietų, kur moterys baudžiamos fizinėmis bausmėmis už bučinį, už kelnių dėvėjimą, už tai, kad jas kažkas išprievartavo.
Ir, deja, patys negalime žiūrėti vien kritikuoti tų kitų “gilead respublikų”, kol mūsų pačių visuomenėje vis dar yra “gilead respublikos” užuomazgų ar likučių.

Praėjus 25 metams nuo knygos išleidimo, The Guardian rašė “…Atwood visada tvirtino, jag romanas negali būti priskiriamas mokslinei fantastikai. Tai, kas praktikuojama Gilead respublikoje nėra futuristiška. Ji teisi, šis romanas kaip niekada yra svarbus šiandien, kai moterys įvairiose pasaulio dalyse gyvena panašius gyvenimus, padiktuotus biologinio determinizmo ir mizoginijos“.

Bet knyga paliečia ir daugiau visuomenės problemų: M.Atwood kritikuoja žmonijos elgesį su gamta, žmonių nepakankamą dalyvavimą politiniame gyvenime, religijos kišimąsį į visuomeninius klauismus ir t.t.
Man šita knyga ne tik pareguliavo mano geriausių kada nors skaitytų knygų Top3, bet ir pakeitė ir mano požiūrį į mano pačios  gyvenimą, į privilegijas, kurios toli gražu nėra savaime suprantamas dalykas visiems žmonėms: teisė išsakyti savo nuomonę, teisė būti nepriklausoma ir pačiai spręsti, ko aš noriu. Teisė galėti dirbti. Teisė mylėti, ką noriu. Teisė mokslintis ir teisė dalyvauti valstybiniame gyvenime.

Ir dar kartą dėkoju leidyklai, vertėjai (vertė Nijolė Regina Chijenienė), apipavidalintojams.
Man patiko idėja viršelyje pavaizduoti tarnaites išlankstytas iš popieriaus: identiškas, padarytas pagal tą pačią origami lankstymo schemą, nelaisvas, o sugautas griežtoje formoje.

M.Atwood kalba knygoje yra tiesi, be pagražinimų; tarsi Fredinė liudytų teisme, tarsi be jokio gailesčio pasakotų apie šaltą, barbarišką egzistenciją, kuriai priešintis nėra nei jėgų, nei drąsos.
Bet yra jos-tarnaitės- istorija, jos pasakojimas, jos žodžiai. M.Atwood yra sakiusi, “Balsas yra dovana žmogui, jis turi būti branginamas ir naudojamas (…)Tyla ir bejėgiškumas eina ranka rankon.” Fredinė netyli. Ji liudija. Ji naudoja savo balsą. Ji pasakoja savo istoriją.

K.Ž.G

Dar kartą apie “Danielių Dalbą”

~ knyguziurkeG ~ 7 Comments

Man “Silva rerum” abi dalys buvo kaip atgaiva: mano mėgstamas žanras, man labai prie širdies esantis rašymo stilius, slydimas tekstu.

K.Sabaliauskaitės tos dvi knygos man vieni geriausių kūrinių rašytų lietuviškai.

Kai skaitau jos naujausią knygą “Danielius Dalba ir kitos istorijos” lengvai atpažįstu autorės braižą, tekstą. Net tada, kai ji rašo apie kėgėbistus, apie muzikantą sumušusį savo draugę, emigravusią lituanistę Ramutę. Tas mano minėtas lengvumas, kalbos skambesys yra ir šituose aštuoniuose apsakymuose. Turi K.Sabaliauskaitė dovaną, moka rašyti nesipriešinantį tekstą taip, kad nesinori baigti skaityti.

Net ir tinklaraščio įrašai K.Sabaliauskaitės yra tokie magiški. Būtinai paskaitykit tą, kur ji rašo apie kavą, aš kavos niekada negeriu, bet prisiskaičiusi apie tai, “kai atnešė kavą, tai buvo tikras espresso tenebroso – tamsus, kaip tamsiausias Caravaggio paveikslo šešėlis, juodas kaip žudiko sąžinė, su kremine puta, gelsva kaip seno aukso relikvijorius.” tai, prisiekiu, siaubingai man, vien arbatą besiurbčiojančiai, labai jau prireikė tikros kavos.

Forma (romanas, apsakymai, blogo įrašai)K.Sabaliauskaitės stiliaus ir kalbos netrikdo, bet kai skaičiau apsakymus man KAŽKO trūko (rašau ir jaučiuosi kaip kokia ponička-mamzelė, kuri  valgydama antrą gabalą Pavlova torto skundžiasi, kad skanu , bet ne taip skanu kaip praėjusį kartą). Skaičiau, galvojau, užsirašinėjau, kol, manau, sugebėjau identifikuoti tą KAŽKĄ.

K.Sabaliauskaitės neabejotina šitos knygos striprybė yra ironija. Visą knygą skaičiau ir šypsojausi, nes atpažinau daug dalykų iš lietuviško gyvenimo.

Skaičiau  apie tai kaip anglofilė Filomena važiuoja į Londoną ir įsivaizduoja:”penktos valandos arbatėlė su biskvitais, visai kaip iš Džeinės Eir. Lietus už lango, šiapus-plati pagalvėmis iškolta palangė, tokia patogi romanams skaityti… ” ir prisipažįstu, jog tai toks gero dydžio akmuo tiesiai į mano pačios daržą. Kai darbo reikalais važiavau į pačia pirmą komandiruotę užsienyje į Birmingham, tai taip ir įsivaizdavau visą tą angliškumą. Dar ir kolegų anglų paklausiau, kur jie čia arbatėlę popietinę geria. Po to man buvo paaiškinta,  kaip ten su ta arbatėle yra iš tikrųjų.

Arba kitas sabaliauskaitiškos ironijos pavyzdys : “Ramutė kartais pagalvoja, jog būtinai parašys apsakymą apie savo viešbutį- be pagražinimų, ne iš išskaičiavimo, ne nuolaidos tikėdamasi-parašys lietuviškai; taip, kaip mato ji. Ir tai bus tikra-pagoniškai atvira ir valstietiškai tiesmuka, atskirianti pelus nuo grūdų. Tai bus tikra literatūra- išjausta, išskaudėta, apmąstyta”.
Ta ironija ir yra šitų pasakojimų variklis, būtent ta ironija ir suteikia to gaivumo, kurio aš dažnai pasigendu lietuviškuose tekstuose.
K.Sabaliauskaitė į visus savo veikėjus žiūri su ironia, nebijo jų pašiepti, ir kartais, man pasirodė, kad tie veikėjai per daug sukarikatūrinami. Kai kuriuose apsakymuose autorė sugeba atsverti tą kuriamą veikėjų karikatūriškumą ir suteikti kokią nors naują įdomią dimensiją. Pavyzdžiui pasakotojas apsakymo “Mirtis Vilniuje” pirmojoje pusėje man pasirodė vienpusiškas, perdėm šaržuotas, bet autorė kažkur per vidurį “apvertė” pasakojimą.

Tačiau  kartais tie veikėjai ir lieka tokie neniuansuoti, pavyzdžiui Algis iš “Filomena važiuoja…”, Ramutė iš “Žeismastis” arba pasakotojas iš apsakymo “Vilniaus vėtrungės”. K.Sabaliauskaitė pristato savo herojus tarsi per atstumą, tarsi nuo aukštesnės pakylos ir ji retai yra savo veikėjų pusėje.

Štai čia manau, ir buvo man tas KAŽKAS, kurio man trūko. Žinau, jog neteisinga lyginti apsakymus su romanais, bet man pasirodė, jog savo pirmosiose dviejuose knygose K.Sabaliauskaitė labiau mylėjo savo veikėjus, buvo labiau jiems gailestinga, mažiau juos teisianti ir daugiau jiems atleidžianti. Šįkart pasigailėjimo iš autorės jos herojai nesulaukia, kai ji pastraipa po pastraipos baksnoja į jų nuodėmes ir trūkumus.

Aš esu K.Sabaliauskaitei dėkinga už rašymą be lietuviškų pagraudenimų, už tiesumą, už pasakojimus apie pie miestą, o ne apie kaimą, su kuriuo nejaučiu ir neturiu jokio ryšio, už taiklius pastebėjimus. Už tai, kad nei savo tekstuose nei interviu neatsiprašinėja, kai jaučiasi daugiau žinanti.

Labiausiai man patikę apsakymai yra “Juodieji Franko perlai” (ir aš noriu storos knygos apie šitus perlus ) ir “Filomena važiuoja į Londoną” (pastarojo pabaiga man pasirodė nuostabi).
O paskutiniojo apsakymo smagumas (be savaime suprantamai džiuginančio lietuviškos literatūros “tarkavimo” )buvo atpažinti į jį įkeltus tikrus žmones- J.Ivanauskaitę (pakalnutės išdavė) ir ,rodos, identifikavau Danieliaus Dalbos draugę- Lakmę-buvusią Salman Rushdie žmoną, modelį ir maisto gaminimo knygų autorę Padma Lakshmi.

Kiti prieš mane perskaitę K.Sabaliauskaitės “Danielius Dalba ir kitos istorijos” rašė, jog nori dar. Aš irgi prisidedu prie jų. Norių dar. Nes tas lengvumas, su kuriuo sabaliauskaitiškas tekstas skaitosi, yra nedažnas reiškinys, ypač derinyje su įdomiu turiniu.

K.Ž.G

 

Ingrid, Farc, BBC

~ kzL ~ 2 Comments
Šiuo metu klausau Ingrid Betancourt knygos “Even the Silence Has an End”, o šiandien važiuodama į darbą per BBC išgirdau, kad Kolumbijoje Farc pradėjo derybas su vyriausybe dėl taikos. Derybos vyksta Kuboje ir yra pirmosios “face to face” derybos per 50 metų trunkančius neramumus, kurie jau nusinešė 600,000 gyvybių. Prieš kelias savaites nebūčiau net sureagavusi į tokį pranešimą, o dabar jaučiuosi lyg tai vyktų visai šalia, ir bet koks teigiamas žingsnis yra man asmeniškai svarbus. Nes mano klausomoje knygoje Ingrid vis dar yra nelaisvėje, džiunglėse, siaubingose sąlygose ir vienintelis dalykas, dėl kurio galiu toliau klausyti yra tas, kad žinau, kad viskas baigėsi laimingai. O šiandien štai toks akibrokštas – Farc vis dar gyvuoja ir pagrobti žmonės vis dar yra Kolumbijos kasdienybė ir žaizda. Labai tikiuosi, kad šios derybos bus sėkmingos ir visi pagrobtieji išgyvens tokias akimirkas 
 
Ką tik išvaduota Ingrid sraigtasparnyje
Ingrid su mama, kuri kas rytą kalbedavo dukrai per radiją
Ingrid susitinka su užaugusiais vaikais

Danielius Dalba & kitos istorijos

~ kzL ~ 15 Comments

Perskaičiau. Jau kelios dienos. Ir niekaip negaliu parašyti įspūdžių apie knygą, dieve mano, toks jausmas, kad net jaudinuosi (nes niekada nežinau, kas čia galų gale pasirašys), įsivaizduoju, kaip turėtų jaudintis autorė. Arba nesijaudinti. Dar neparašau, nes nežinau, kaip iš viso minčių kratinio ką nors normalaus ir suprantamo sudėlioti. Gali būti, kad dar kartą parašysim, kai jau G. perskaitys ir mes kokią bloginę simbiozę susuksim. Šį kartą “bullet pointais” sumėtysiu.

  • Ar patiko? Patiko. Jau vien tai, kad lietuvio autoriaus knyga skaitosi su vėjeliu, nestriginėja ir egsitenciškai šlamančiais lapais nekankina, yra labai daug.  Bet jeigu taip rašau, alia teisinuos, tai kažkas ir nepatiko? Gal aš iš esmės nesu apsakymų mėgėja – tik tik įsijauti ir jau viskas, ate. Gal čia mano, kaip skaitytojos pasvajojimai – aš iš tikro norėčiau kokios geros storos knygos “Silva rerum” apimties apie neregėtą Vilnių XX a. pradžioje, iki karo, kaip “Juoduosiuose Franko perluose”. Apsakymas – potenciali knyga, nu, nes tikrai, man per mažai ten to apsakymo, man egoistiškai norisi daugiau ir ilgiau. ir ne tik šio vieno apsakymo.
  • Vienas keistas jausmas skaitant buvo – kad žinau, kaip apsakymas baigsis. Tai įdomu būtų sužinoti kitų patirtis – ar buvo tas jausmas?
  • “Mirtis Vilniuje” – labai patiko. Tokia jauniklio lūpomis ir slengine kalba išsakyta įžvalga apie tai, kas vienąkart garsiai nutiko Vilniuje, nes dažniausiai gi čia viskas vyksta tyliai. Pasaulinės žvaigždės Vilniuje beveik kaip mėnulyje –  “Žmonėms reikia atsipalaiduoti, ypač, jeigu jie jautrūs ir silpnų nervų, o menininkai dažniausiai tokie. Aktoriai – dar ir narcizai. O jeigu jie priklausomi nuo šlovės… Ir atsiduria Vilniuje… Čia su “Oskaru” gali nebent išsivalyt užsikimšusį unitazą, su Venecijos “Liūtu” -paremt duris, o su “Palmės šakele” pasikasyti nugarą. Čia visa tai nieko nereiškia”. Velnias žino, ar ne per durna kalbėtojo galva apsakymo įžvalgoms, bet let it be. Gerulis šitas apsakymas ir iš tikro kitoks. Kitoks, nes jei paimtum šitą tekstą ir nežinodamas skaitytum, greičiausiai nė neįtartum, kad čia Sabaliauskaitė. Šitam apsakyme radau tą iš anksto pažadėtą kitoniškumą.
  • “Žeismastis” – apie tai, kaip būti laimingam. Nesvarbu, kaip gyveni, koks esi – jei jauti pasitenkinimą ir nesilygini su turtingesniais geresniais gražesniais plonesniais gudresniais – gyveni gerai, džiaugiesi savo mažais ar dideliais pasiekimais (vieniem jie gal bus dideli, o kitiems maži, nereikia net pagal svetimą kartelę matuoti) ir mėgaujiesi. Apsakyme, nenoriu išduoti, ir apie tai, kokie iš pažiūros geriečiai ir niekam bloga nelinkintys būna viduje supuvę.
  • Danielius Dalba – Sabaliauskaitė ir kiti lietuvių literatūros pasaulio veikėjai. Tikras smagumėlis. Bet silpnų nervų, įžeidiems, nepakantiems ir bijantiems aštresnio žodžio ir žmogaus kūno dalių neįprastose vietose – nerekomenduoju. Visiems kitiem – malonaus skaitymo.

Kaip apibrėžtumete savo santykį su lietuvių literatūros tradicija?

Kaip labai netradicinį.

Gal galėtumėte plačiau? Kuriuos lietuvių autorius labiausiai vertinate?

Mirusius. Nors  ne visus. Donelaičio nusikaltimo lietuvių literatūrai neatperka net jo mirtis.

Čia ne iš interviu su Sabaliauskaite, čia – Danielius Dalba. Sabaliauskaitė interviu nuo tokių klausimų išsisuka. Kad paveldo saugotojai be reikalo nesinervintų. Dar kartą – smagaus skaitymo.

Crash Boom Bang

~ kzL ~ 3 Comments

Šiandien “Vilniaus dienoje” perskaičiau apie tokį diedą, kuris nori išbangint visų įmanomų Europos šalių ir tautų moteris. Ir parašyti apie savo patirtį (tai daro ir iš to gyvena). Amazonėj galit  nusipirkti knygą Bang Lithuania: How To Sleep With Lithuanian Women In Lithuania. Nesame nei pirmoji, nei, manau, paskutinioji šio autoriaus išbanginta tauta. Tiesiog smalsu, kokius jausremus tau sukelia tokia knyga? Pasipiktinimą, panieką, pasididžiavimą (nes lietuves, pasirodo, autoriui buvo sunkiausia nusitempt į lovą) ar juoką?

Man galima, aš žydas

~ kzL ~ 3 Comments
Kaip nesusigundyti tokiu knygos pavadinimu? Iš karto krito man į akį, o kai įkrito ėmė ir telepatiškai nuskriejo į “Gimtojo žodžio” leidyklą, kuri pasiūlė pasirinkti kokią knygą paskaitymui, tai kaip ir buvo jau aišku, ką rinksiuosi.

Oliver Polack yra vokiečių komikas. Žydas. Vaikas žydo, vienintelio miestelyje grįžusio iš koncentracijos stovyklos. Tuo visas knygos rimtumas ir baigiasi, nes toliau viskas, kas žydiška yra lengvai traukiama per dantį. Rimtai. Knyga susišaukia su Philip Roth Portnoy’s Complaint, nes ten irgi pilna žydiškumo ir bandymo atrasti savo vietą nežydiškam pasaulyje. Tik Polak’o humoras toks lengvas, sakyčiau, palyginus su Roth, na, ir kūriniai, aišku, tokie – vienas lengvas, kitas toks sunkėlesnis. Šiek tiek.

Tai va, jei norit pakikenti ir lengai susipažinti su kalėdine vienatve, žydo ir musulmono draugystę (vis per tą kalėdinę vienatvę), kas nutinka žydų šeimai, išsiaiškinusiai, kad dešimtmetį valgė kiaulienos dešras, apipjaustymo madas ir t.t., tai eikit tiesiai prie šios knygos. Tiesa, kiek gaila, kad vis dėlto gero gabalo bajerių suprasti mums neduota, nes mes savo šalelėj esam gana toli nuo vokiškojo konteksto, kurio pilna knygoje – televizios kanalai, mums negirdėtos žvaigždės ir visokie kitokie mums nežinomi reikalai gerokai pristabdo pagreitį vis pagaunančią knygą. Sakyčiau, kad leidyklai versti tokią knygą apie mums nežinomą vokiečių komiką yra gana rizikinga, na, panašiai, kaip kad vokiečiai išverstų kokią Šapro knygą. Ar labai daug kam ji būtų juokinga? Ir žinoma, yra vienas didelis skirtumas su P.Roth – išliekamoji vertė. Nors, aišku, kas čia per palyginimas dviejų skirtingų žanrų. Gal geriau taip: prieš skaitant P.Roth knygą, apšilimui rekomenduojama perskaityti Oliver Polak. Ir jei šioji pasirodys per stipri, su Pilypu geriau neprasidėti.

Knygos autorius

“Kai buvau trejų metų, likimas nusprendė, kad jau laikas stumtelėti mane dvejonių dėl savo kultūrinių pozicijų link. Lankiau katalikišką darželį Wicherno gatvėje. Įdomi kombinacija: žydų vaikas lanko kalatikišką darželį gatvėje, pavadintoje evangelikų teologo vardu! Jei vis dėlto kas nors kada nors nuspręstų ieškoti biblijinių religijų sąsajų – tai būčiau aš! Jei kada nors būtų nutarta suvienyti Vakarų religijas, aš būčiau puikus kadidatas gauti aukščiausią postą.”

“Žydas esi tuomet, kai tavo motina yra žydė. Mano mama yra žydė. Ir dar kokia! Kaip man paaiškinti, ka reiškia būti motinos žydės sūnumi? Galbūt taip: kažkada esu girdėjęs, kad krikščioniškas Dievas viską žino, viską matyo ir kažkokiu būdu visada yra šalia. Jei tai tiesa, tuomet jis mokėsi iš mano mamos.”

“Krikščionims paprasta, blogiausiu atveju jie surengia kryžiaus žygį ir paskerdžia keletą musulmonų. Tačiau mums, žydams, draudžiama eiti į knyžiau žygius, mums žydmas, apskritai draudžiama dalyvauti ten, kur linksma.”

Apie bibliotekas ir bibliotekininkes

~ knyguziurkeG ~ 10 Comments

Delfi.lt perskaičiau straipsnį apie tai, kaip bibliotekose idiegimi savitarnos aparatai.

Apsidžiaugianti, nes manau, jog labai gerai, kad bibliotekinkai  bus atlaisvinti nuo tokio darbo ir galės daugiau dėmesio skirti  bibliotekų lankytojams, patarti, rekomenduoti. Pagaliau galės pasiūlyti daugiau knygų skaitymo valandėlių vaikams, knygų aptarimus suaugusiems.
Apsidžaugiau, nes pagalvojau, jog bus pakankamai personalo išmokyti žmonės ieškoti informacijos, ruošti kokius įdomius renginius bibliotekoje.
Pamaniau, jog galės ramiai katalogizuoti ir organizuoti fondus. Gal atsiras galimybė daugiau laiko skirti fondų formavimi, sprendimui, kurias knygas pirkti, o kurių ne.

Bibliotekininkų darbas yra daug daugiau nei tų kortelių pildymas. Gaila, kad mūsų mokyklos bibliotekinkė to niekaip nesuprato. Ar galit įsivaizduot, jog per visus mokymosi metus gimnazijoje į pačią biblioteką net kojos nebuvau įkėlusi? Nes moksleivių ji ten tiesiog neįleisdavo. Sustabdydavo ant slenksčio, grubiai užklausdavo, kokios knygos nori ir pati ją atnešdavo.

O apie vieną mylimiausių mano bibliotekinkių esu rašiusi čia. Jos vardas- Dalia Greičiutė, dabar ji Nidos bibliotekos direktorė. Iki šiol ją prisimenu su didžiule meile.

Ir jei tarp blogą skaitančių yra bibliotekos darbuotojų, tai noriu pasakyti jiems AČIŪ už labai svarbų jų darbą.

K.Ž.G