Debesų žemėlapis

Pažiūrėjau filmą. Nes nemanau, kad sugebėsiu įskaityti knygą originalo kalba. Ėjau be jokių lūkesčių, kiek išigandau trukmės (2h 45 min), bet išsėdėjau ir likau visai patenkinta trijų režisierių (vienas jų – Matrix’os). Tiesa, paskutinės pabaigos scenos galėjo ir nebūti, labai jau ten standartiškai užsaldinta ir nupaprastinta, bet šiaip buvo visai gerai. Iš viso sunku net įsivaizduoti, kaip sudėlioti tiek siužeto linijų nepadarant visiškai nesuprantamo jovalo.

Man labiausiai patikusios siužeto linijos veikėjai šitoje nuotraukoje:

Kai tylėti negalima arba džiaugsmas dėl “Tarnaitės pasakojimo” lietuviškai

Net ir man, visai nesusijusiai su knygų leidybos verslu, yra aišku, kad lietuviškai išleisti knygą, kuri parašyta prieš 27 metus ( 1985aisiais), ir apie kurią Lietuvoje nelabai yra girdėta, yra rizikinga. Tam reikia drąsos ir tikėjimo, kad knyga bus įdomi skaitytojui ir šiandien.

Todėl dar kartą noriu pagirti Baltų lankų leidyklą, išleidusią M.Atwood “Tarnaitės pasakojimą”. Esat drąsūs ir šaunūs.

Aš apie šitą knygą visiems esu išūžusi ausis. Draugams esu pripirkusi ir pridovanojusi, esu rekomendavusi daugumai tų, kurie manęs prašė ką nors parekomenduoti. Esu rašiusi apie ją šitame bloge, visokiuose forumuose, kai tik tam pasitaikydavo proga.

Man atrodo, jog M.Atwood “Tarnaitės pasakojimas” vis dar yra labai aktualus tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų, nes knyga kelia klausimą, ar moterų vaidmuo visuomenėje turi būti nulemiamas biologijos. Kas turi teisę į moters kūną?

M.Atwood (kuri yra labai rimta kandidatė Nobelio literatūros premijai, Bookerio premiją gavo vieną, o jai nominuota buvo  penkis kartus) knyga “Tarnaitės pasakojimas” sugestyvi distopija, apie valstybę kontroliuojančią visas žmonių gyvenimo sferas, kur moterims palikta vieta tik namuose, tik šeimyniniame gyvenime.
Ką tai sako apie visuomenę, kai moterims joje uždrausta dirbti, lavintis? Ką tai sako apie žmones, manančius, jog moters vienintelė paskirtis yra gimdyt vaikus?

M. Atwood įtaigiai aprašo pagrindinės herojės Fredinės (tai nėra jos tikras vardas, tiesiog taip parodoma jos priklausomybė šeimininkui Fredui) gyvenimą.
Pats baisumas man buvo tame, kad aprašomame  pasaulyje, kurį valdo baimė, prievarta, nepasitikėjimas ir bausmė, viskas tarsi susigulėjo, normalizavosi, nes Fredinė pasakoja apie savo kasdieninį gyvenimą, apie tą rutiną, į kurią ji priverstinai yra įgrūsta.

Kai rašiau apie šitą knygą mūsų bloge 2011 metais pasakojau, kad skaitydama nuolat turėjau sau sakyti, jog čia tik pramanas, jog čia nėra tikrovė.

Bet ,deja, pasaulyje yra dar tokių “gilead respublikų”, kur mergaitėms tėra vienintelis kelias- susilaukti vaikų ir juos auginti. Yra vietų, kur mergaitės žudomos mokykloje, nes kažkams atrodo, jog mergaičių išsilavinimas prieštarauja religinėms tiesoms. Yra vietų, kur moterys baudžiamos fizinėmis bausmėmis už bučinį, už kelnių dėvėjimą, už tai, kad jas kažkas išprievartavo.
Ir, deja, patys negalime žiūrėti vien kritikuoti tų kitų “gilead respublikų”, kol mūsų pačių visuomenėje vis dar yra “gilead respublikos” užuomazgų ar likučių.

Praėjus 25 metams nuo knygos išleidimo, The Guardian rašė “…Atwood visada tvirtino, jag romanas negali būti priskiriamas mokslinei fantastikai. Tai, kas praktikuojama Gilead respublikoje nėra futuristiška. Ji teisi, šis romanas kaip niekada yra svarbus šiandien, kai moterys įvairiose pasaulio dalyse gyvena panašius gyvenimus, padiktuotus biologinio determinizmo ir mizoginijos“.

Bet knyga paliečia ir daugiau visuomenės problemų: M.Atwood kritikuoja žmonijos elgesį su gamta, žmonių nepakankamą dalyvavimą politiniame gyvenime, religijos kišimąsį į visuomeninius klauismus ir t.t.
Man šita knyga ne tik pareguliavo mano geriausių kada nors skaitytų knygų Top3, bet ir pakeitė ir mano požiūrį į mano pačios  gyvenimą, į privilegijas, kurios toli gražu nėra savaime suprantamas dalykas visiems žmonėms: teisė išsakyti savo nuomonę, teisė būti nepriklausoma ir pačiai spręsti, ko aš noriu. Teisė galėti dirbti. Teisė mylėti, ką noriu. Teisė mokslintis ir teisė dalyvauti valstybiniame gyvenime.

Ir dar kartą dėkoju leidyklai, vertėjai (vertė Nijolė Regina Chijenienė), apipavidalintojams.
Man patiko idėja viršelyje pavaizduoti tarnaites išlankstytas iš popieriaus: identiškas, padarytas pagal tą pačią origami lankstymo schemą, nelaisvas, o sugautas griežtoje formoje.

M.Atwood kalba knygoje yra tiesi, be pagražinimų; tarsi Fredinė liudytų teisme, tarsi be jokio gailesčio pasakotų apie šaltą, barbarišką egzistenciją, kuriai priešintis nėra nei jėgų, nei drąsos.
Bet yra jos-tarnaitės- istorija, jos pasakojimas, jos žodžiai. M.Atwood yra sakiusi, “Balsas yra dovana žmogui, jis turi būti branginamas ir naudojamas (…)Tyla ir bejėgiškumas eina ranka rankon.” Fredinė netyli. Ji liudija. Ji naudoja savo balsą. Ji pasakoja savo istoriją.

K.Ž.G