Coliukė ir Snieguolė

Jau Göteborgo knygų mugėje buvau užmačiusi brolių Grimų “Snieguolės” ir H.C.Andersen “Coliukės” naujus švediškus leidimus, bet kažkodėl tada nepirkau.
Užtat Kalėdų Senelis mano mažiams atnešė šitas dvi knygas.

Charlotte Gastaut iliustruotą “Coliukę” skaitom kas vakarą, bet, va, Snieguolę atidėjom ateičiai, nes Benjamin Lacombe iliustracijos labai sugestyvios ir gana tokios gąsdinančios. Aš iki šiol atsimenu kai kurias šiurpulį kelenčias S.Eidrigevičiaus iliustracijas, plokštelę su pasaka“Dvylika brolių juodvarniais lakstančių” ir t.t. ,tai B.Lacombe iliustruotos “Snieguolės” prieš miegą nelabai dar noriu skaityti.

Ch. Gastaut rytietiška iliustracijų estetika, B.Lacombe piešinių tamsi nuotaika (kažkuo primenanti T.Burton filmus) tarsi suteikia seniai žinomoms pasakom naujos gyvybės, sudeda akcentus kitokiose vietose nei cukruotos, išlaižytos, išskalautos Disnėjaus versijos.

2021682622

l

benjamin-lacombe-blanche-neige-8

tumblr_larsyeyIr31qa3nkyo1_500

benjamin-lacombe-blanche-neige-6-832x1024

benjamin-lacombe-blanche-neige-5

benjamin-lacombe-blanche-neige-4

        benjamin-lacombe-blanche-neige-7

tumblr_lqufhnKsKI1qj38pco1_500

tumblr_ma61qbgy0w1rs79hco1_500

tumblr_ma61qbgy0w1rs79hco2_500

Gastaut1

K.Ž.G

Smogikų gaujos apsilankymas

book2Savaime suprantama, kad pastebėjom šitą Pulitzerio laimėtoją. Bet privengiau knygos, kaip gi kitaip, kai nė pavadinimo originalo kalba dorai nesupratau be žodyno, o ir išsivertus nelabai supratau, ar teisingai išsiverčiau, ar ne. Komiška tiesiog situacija, ne kitaip. Labai apsidžiaugiau pamačius Metodikos išverstą knygą ir vis klausinėjau į kairę ir į dešinę, kaip tie Metodikos vertimai, bet niekas man nieko neišsidavė, Marytės Melnikaitės.

Knyga man labai patiko. Iš tikro tokia žavinga, daugiaprasmė ir vis dar sukasi man galvoje. Įsivaiduoju, su labai geru vertimu būtų dar žavingesnė. Paburbėsiu vis dėl to apie vertimą. Miela leidykla, reikia turėti, atsiprašau, naglumo, prašyti 34 + litų už pusiau išverstą knygą.

p. 269
p. 269

Iš tikro, prisipažinsiu, manęs visai neviliojo visi tie muzikiniai knygos aprašymai, tipo, oj čia muzika ir t.t. Yra tos muzikos, bet man kaip skaitytojai ji tokią na, šalutinę visai temą “grojo”. Nors šiąnakt vis dėlto sugalvojau, kad knyga  net man muzikinė, tik gal kiek kitu aspektu. Trylika knygoje esančių dalių, kurios visiškai galėtų gyventi ir po vieną (“kaip albumo dainos”, pripažįsta ir autorė) arba būti skaitomos ne tokia eilės tvarka, kaip sudėliota knygoje, man primena tokį lietuvių liaudies šokį žaidimą, lygtais “Žilvitis” vadinas, nebepamenu, kai šokėjų poros ratelyje pasisuka vienas pries kitą ir paskui susiliesdamos tai dešiniais, tai kairiais delnais pina tokią šokio pynę – taip išsiskiri su savo pora, susilieti su kitais šokančiais ir vėl grįžti pas savo porą. Taip ir šioje knygoje man veikėjai susiliečia, išsiskiria, pasimeta laike vėl susitinka. Žavingai išpinta pynė.

Kiekviena knygos dalis – trumpa vieno veikėjo istorija, toje istorijoje, tik gal kitame laike, kitokiam pavidale pasirodo kitų knygos dalių herojai ir viskas taip gražiai cikliškai susidėlioja, susipina, išsibaigia. Aišku, dvyliktoji dalis labai ypatinga – parašyta Power Point prezentacijos stiliumi, bet kai perskaičiau, tai net nepajaučiau, kad čia kažkokia kitokia nei tiesioginė kalba – labai gera prezentacija, kurią galit paskaityti Jennifer Egan puslapyje dešinėje esančiame “Great Rock and Roll Pauses” (čia galit paklausyti, kaip autorė aiškina savo prezentaciją – labai įdomu). Būtinai paskaitykit, nes aš čia sėdžiu ir niekaip nesurankioju (biškį tingiu, biškį laiko neturiu) visų gražių knygos dalykų į trumpą visumą (vis dar visaip vartau ir dėlioju galvoj). O ir ar reikia? Užtenka pasakyti, kad ne veltui giriama knyga. Skaitykit!

55 valandos su Lisbeth Salander

mergina waspPagaliau galiu atsisveikinti su žaviąja Lisbeth, nors gal ne visai, nes dar esu nusiteikusi pažiūrėti švediškus filmus. Kaip jau minėjau trečiosios Millenium dalies pradžia man buvo kiek nuobodoka, bet paskui veiksmas vėl gerai įsivažiavo ir būdavo sunku atsitraukti. Kadangi daug klausiau prieš miegą, tai visi tie veikėjai ir vardai man gražiai atsispindėdavo mieguose ir pabudus naktį patys pirmiausi iš sapnų atklydę žodžiai būdavo – Salander, Blomkvist ir Berga. Aleliuja, tikrai jau užteks. Tikrai tikrai nenoriu daugiau prasidėti su serialais. Visiems kitiems – sėkmės skaitant. Jei smalsumas nepalauš, tai bent jau pirmą dalį tikrai verta paskaityti.

2012 m. geriausios

Žurnalai ir laikraščiai pradėjo skelbti geriausias 2012 m. knygas. Skliausteliuose – goodreads vertinimai – šiaip, įdomumo dėlei, ar sutampa kritikų ir skaitytojų nuomonės.

The Economist:

Hilary Mantel (Manau, šiais metais kiekvienam sąraše rasite, gerai, gerai, jau ruošiuosi klausytis) Bring Up the Bodies (4.30), Man Booker winner 2012

hilary

Pat Barker Toby’s Room (3.73)

barker

Lawrence Osborne The Forgiven (3.67)

osborne

Herman Koch The Dinner (3.40)

dinner

Tan Twang Eng The Garden of Evening Mists (4.09) Man Booker Shortlist

eng

Philip Pullman Grimm Tales: For Young and Old (4.07)

grimm

Adam Gopnik Winter: Five Windows on the Season (3.91)

winter

John Jeremiah Sullivan Farrar Pulphead: Esseys (4.03)

pulphead

Marie N’Diaye Three Strong Women (3.16)

3

James Fenton Yellow Tulips: Poems (4.50)

poems

Jorie Graham P L A C E (dar nėra)

place

 The New Yorker

Hilary Mantel Bring Up the Bodies

Sheila Heti How Should a Person Be? (3.23)

1

Edward St. Aubyn At Last (3.85)

2

Per Petterson I Curse the River of Time (3.23)

4

Joshua Cohen Four New Messages (3.33)

5
Zadie Smith NW (3.38)

6

Karl Ove Knausgaard My Struggle (4.02)

7

 

 

Mergaitė su degtukais

fireMergaitė su degtukais jau pažaidė. Antroji knyga perklausyta, ir, kaip minėjo komentatoriai, tračiąją reikia klausyti iš karto, taip ir darau. Dabar jau visos trys susiliejo į vieną, reikia gerai pagalvoti, kuri kur prasidėjo ir kur baigėsi. Šiaip knygos ritmas lėtėja man po truputį, dabar kur klausau, iš viso SAPO diedai susėdę diskutuoja ir kartoja, ką mes visi jau seniai žinom, ir darosi po truputį nuobodoka. Blogai. Man norisi daugiau įtampos, o įtampa yra ten, kur Salander ir dar kur Blomkvist. Aišku, klausau kiekvieną galimą minutę ir suklausysiu iki galo, tikiuosi, kad nesugadins pirmosios knygos įspūdžio.

O dabar truputį apie pavadinimus. Įsivaizduoju, kaip autoriams sunku sugalvoti knygos pavadinimą. Juk būna dažnai “darbinis” pavadinimas, o tik paskui tikrasis, gal iš viso pasiūlytas kokio agento ar redaktoriaus, pirmųjų knygos eskizų skaitytojų? Įdomu, gal kas nors net kokią knygų pavadinimų istoriją-teoriją yra parašęs?

Mane visada žavi geras knygos pavadinimas, toks, kai tikrai vainikuoja knygą, kai skaitai ir jauti, kaip pavadinimas išsiskleidžia ir atsiskleidžia su visa savo reikšme, kad net suvirpa viduj. Na, pavyzdžiui, S.Maugham “Mėnulis ir skatikas” arba A.Baricco “Jūra vandenynas”, arba G.Radvilavičiūtės “Šiąnakt aš miegosiu prie sienos”, arba M.Miller “The Song of Achilles”, arba J.Eugenides “Middlesex”. Ir dar traukiu į sąrašą Millenium trilogijos pavadinimus, geruliai tokie. Kaip į akį.

fire2

******

P.S. Ieškau, dabar kokį “tagą” priskirti postui ir galvoju, koks arčiausias lietuviškas žodis būtų angliškam “Fiction”, na, nes naudoti “grožinė literatūra” nekyla rankos ir nesitarškina klavišai, anoks čia grožis tas Millenium pasaulis.

Vunderkindas

Mano draugė K.Ž.L. yra man rodžiusi savo nuotrauką iš koncerto muzikos mokykloje, kur ji šoka apsivilkusi ilgu sijonu. Atsimeni, Lina?Wunderkind-Grozni-Nikolai-9781451616910
O, Jurga, tu ar atsimeni savo smuiko futliarą ir glotnią jo rankeną?
Karolina, ar tu atsimeni solfedžio pamokas ir pianiną tavo kambaryje, kuriuo leisdavai man pabarškinti?

Va visi tie prisiminimai apie meno mokyklas man lindo į galvą, kai skaičiau Nikolai Grozni knygą “Wunderkind”, kurioje šešiolikmetis nepaprastai talentingas Konstantinas pasakoja apie mokslus Sofijos mokykloje talentingiems vaikams.

Ta mokykla – tarsi pragaras, kuriame vaikai muštruojami, ne vien tam kad taptų elitiniais muzikos atlikėjais, bet kad ir atitiktų komunistinio žmogaus standartus – t.y. paklustų, neklausinėtų, nusileistų autoritetams, mokėtų greitai surinkti kalašnikovą, paskųsti savo klasioką. Žodžiu, mums, dar tekusiems ragauti sovietinės propagandos labai pažįstami dalykai.
Bet ar talentas gali gyvuoti, jei jis nuolat spaudžiamas į vidutinybės rėmus? Ar gali talentas augti, jei ant tavęs už nepaklusnumą sistemai užsisėdęs mokytojų kolektyvas nuolat bando tave bausti? Ar talentui yra vietos ten, kur nėra vietos laisvei, kur net valytojos kiekvieną tavo žingsnį pranešinėja  mokyklos direktorei? Ar įmanoma būti aplinkoje, kurioje vien vidutinybės apdovanojamos?
Konstantinas, Vadimas ir Irina – pateko į mokyklą talentingiems dėl savo talento, o ne dėl to, kad tėvai ten įtaisė, sunkiai egzistuoja tokioje aplinkoje. Protestuoti kelių yra nedaug. Alkoholis, cigaretės, seksas mokyklos palėpėje, ir žinoma, muzika, kuri ir yra grožis Konstantino gyvenime, atsvara sistemai, galimybė ištrūkti iš sistemos, ir galimybė jausti daugiau nei rezignaciją.

Kaip menininkai jie privalo nuolat vienas su kitu konkuruoti. Grojimas yra individuali veikla, kai jie valandų valandas užrakinti savo mokytojų kabinete nesuskaičiuojamą kartų groja tą pačią Chopin sonatą no 2 in B-flat Minor, op 35.  Ir vistiek jie privalo būti gerais kolektyvo nariais, tad konfliktai individas-kolektyvas, menininkas-vidutinybė, žmogus-sistemos sraigtelis yra neišvengiami.

220px-Grozni
Nikolai Grozni

Man šitos knygos skaitymas buvo pasivaikšiojimas, kaip kad sakoma, down the memory lane:  prisiminimų man knyga kėlė daug.

Kaip darželyje mus visus susodindavo į vieną eilę ant kilimo, kur mums liepdavo sėdėti ištiesus kojas ir klausytis pasakojimo apie tai, kaip Leninas knygas nuo žąsų saugojo. Prisiminiau,  kaip mokytojai leisdavo sau ne tik šaukti, net ir pakelti ranką prieš moksleivius.

Prisimenu, kaip pradinių klasių mokytoja ant stendo, pavadinto “Gėda”, ir kur po užrašu buvo prisegtas paveiksliukas su kiaule, surašydavo išdykėlių, prastai besimokančių vardus.

Kaip ji vis pakomentuodavo, kad mano klasiokė Laisvė nebuvo spaliukė, kaip mokytoja mergaitėms nenešiojusioms didžiulių rusiškų bantų vis tai prikišdavo ir sugebėdavo net per klasės ekskursijas autobusu, kai mes dainuodavom dainą “O mes važiuojam važiuojam važiuojam”, įkišti posmelį “dainuojam dainuojam, kad mūsų Laisvė nemėgsta kaspinų”.

Ir labai gerai atsimenu, kai per radiją pirmą kartą grojo “Tautišką giesmę”, o mes ėmėm ir atsistojom prie suolų, o ji mums sakė “Nebūtina čia jums taip”.
Mokyklą  man dar priminė knygoje aprašomas epizodas su pradingusiais klasių žurnalais (klasiokai, ar atsimenat, kai dingo “alfa” klasės žurnalas?).

Muzika yra Konstantino kalba. N.Grozni smulkiai aprašo grojimo procesą, juodą darbą ir grožį, ir labai aišku, kad autorius gerai pažįsta tai, ką jis aprašo, nes pats N.Grozni (g.1973) jau nuo ketverių metų mokėsi grojimo, lankė National Music School Sofijoje, o būdamas dešimties jau laimėjo International Piano Award Salerno (Italija). Tad abejoti netenka, kad Konstantinas yra pats Nikolai Grozni, kad pasakojimas yra daugiau biografinis nei fiktyvus, kad visi tie knygoje minimi kūriniai valandų valandas yra jo paties groti tame užrakintame kabinete.
Neabejotina knygos stiprybė, tai būtent tie aprašymai, kai Konstantinas groja –  gniaužiantys kvapą, pakylėti, kone magiški. Skaičiau ir tuo pačiu tiesiog turėjau klausytis tų aprašomų kūrinių, net sąrašą Spotify esu padariusi tam reikalui.

Manau, jog knygą su ypatingu pasigerėjimu skaitys tie, kurie lankė muzikos mokyklas, kurie nekentė solfedžio, kurie kartais pianino dangtį užtrenkdavo supykę. Tie, kuriems teko ragauti sovietinės švietimo sistemos, tiems, kurie buvo spaliukai ir pionieriai, nes to labai norėjo, ir tiems, kurie sąmoningai atsisakė būti sistemos dalimi dėl ideologinių priežasčių.

“Because if we were all created idealists, then life was bound to be one relentless disappointment. But then, there was also music. We unlearned the lies with one hand and repeated them with the other.”

Knygos autorius Nokolai Grozni atlieka Chopin ballade No.2

K.Ž.G

Mergina su drakono tatuiruote

the girlŠtai kodėl neverta prasidėti su serialais. Ir knyginiais, ir neknyginiais. Jei yra dar viena ir dar viena serija, tai dzin  nemiegotos naktys ir sunkūs rytai. Taip ir aš preitą savaitę baigusi klausyti Drakono tatuiruotę, šiandien jau esu persiritusi į trečią antrosios knygos trečdalį, o vakar, kadangi gavau $10 dovaną iš Audible, nusipirkau ir paskutinę – koks skirtumas viena diena ankščiau, ar vėliau tai padarysiu. Tik žinau, kad dabar su kokiais vampyrais ar 50 (įtariu, tiek knygų reikia laukti) Grey pop pornų (beveik popkornų) tikrai neturiu jokio noro prasidėti.

Iš tiesų man net sunku apie tokias triletrines knygas rašyti, nes man atrodo, trileriai būna arba geri arba jų iš viso nebūna, kaip norit, taip supraskit. Na, tiesiog manau, kad jei tileris migdo ir leidžia kažkur nusvajoti, tai jis apskritai ne trileris. Nes trilerio gyvenimo tikslas yra suvalgyti visą tavo laiką ir dėmes,į ir dar kokią nemažą paranoją sukelti, pavyzdžiui, man dabar pastoviai vaidenasi, kad kažkas hackina mano kompą.

Mergina su drakono tatuiruote yra puikus trileris. Ir man dar labai patinka, kad jis yra europietiškas trileris, mane tiesiog veža keistoji Salander, ponas žurnalistas Mikael Blomkvist ir Berger, kuri turi crazy vyrą, toleruojantį jos meilužį. Esu visa tokia įsijautusi, kad klausinėju Giedrės, ar Švedijoj tikrai buvo koks nors panašus didelės kompanijos skandalas (gal dar bus su kokia Ikea 🙂 ). Žodiu, knyga trilerių mėgėjams, o aš jau galiu sau leisti pažiūrėti pirmąją dalį ekranizacijos. Iš tikro, tai ir noriu ir bijau.

Even Silence Has an End

silenceKlausant šitą knygą tikrų tikriausiai kilo milijonas su puse minčių. Klausymo trukmė – 21 h – sakyčiau ganėtinai ilga/stora knyga (beveik 550 psl.). Kai pamačiau klausymo trukmę, pagalvojau, ką ten galima tiek pasakoti apie gyvenimą džiunglėse, kur tikriausiai diena iš dienos turėjo būti viskas labai vienodai, tačiau, galiu pasakyti, kad klausyti tikrai nebuvo nuobodu, kaip tikriausiai nebūna nuobodu niekam, kas gyvena šalia tokio žmogaus kaip Ingrid Betancourt.

Su šia autore žiurkės “susipažino” Gioteburgo knygų mugėje šį rudenį. Aišku, nereali, užburianti asmenybė, nerealiai charizmatiška, ne veltui pretendavusi į Kolumbijos prezidento postą ir į Nobelio Taikos premiją. Po tokio susitikimo yra neįmanoma neskaityti jos knygos.

Ingrid Betancourt turi tokį nerealų laisvės jausmą. Visa knyga pilna to jausmo. Ir drąsos neišmatuojamos. Nežinau, ar ryžčiausi pabėgimui iš kalėjimo į džiungles, kur praeiti įmanoma tik turint mečetę ir tiesiogine prasme prasikertant ja kelią. Kai ant kiekvienos šakos ir lapelio tupi norintis tau įkąsti ar tave suvalgyti gyvis, kur upėse tyko jei ne koks kaimanas, tai anakonda. Ir ką, Ingrid vis tiek bėgo. Keturis kartus. Vieną kartą beveik sėkmingai. Bėgo į niekur, nes niekada nežinojo, kur tiksliai yra (gerilos pastoviai kraustosi iš vienos stovyklos į kitą). Paskutinį kartą bėgo upe, iš plasmasinių buteliukų pasidarius ‘gelbėjimosi’ liemenę. Kiekvieną kartą, kai ją vėl ir vėl pagaudavo, FARC gerilos elgdavosi nelabai draugiškai, neskaičiavau, kiek laiko ji pragyveno už kaklo pririšta grandine prie medžio, kiek laiko jai buvo draudžiama kalbėti su tokio pat likimo kaliniais ir net pačiais kovotojais. Ingrid daug pasakoja, kokie buvo kiti kaliniai, kaip jie elgėsi ir kaip jų tarpe buvo kurstoma įtampa ir konkurencija dėl geresnių sąlygų ir geresnio kąsnio. Nesmerkiu jų, nes kaip dažnai savo interviu sako Rūta Šepetys, nežinau, kaip elgčiausi tokiomis sąlygomis, kai išlikti žmogumi yra pats sunkiausias darbas.

Buvo labai įdomu sužinoti ir apie Kolumbijos gerilas, jų valdymo struktūrą, verbavimą, fanatizmą, apie moterų gerilų padėtį (labiau kaip darbo jėgos ir daikto nei žmogaus). Ir sužinoti apie nerealiąsias radijo programas, kuriose kalbėdavo pagorbtųjų artimieji, pasakodavo jiems apie savo gyvenimus, net nežinodami, ar tiems, kuriems pasakoja, dar yra gyvi. Arba nepasakoja, o klausantieji iš to nusprendžia, kas atsitiko, kas nebelaukia…

Ir kitos mintys skaitant – kam autorei reikėjo važiuoti be karinės apsaugos per FARC (Revolutionary Armed Forces of Colombia) valdomas teritorijas? Po išvadavimo, kuris iš tikro buvo nerealus ir neįtikėtinas, Ingrid Betancourt padavė Kolumbijos vyriausybę į teismą ir reikalavo 6 milijonų dolerių už tai, kad ji neturėjo pagal konstituciją privalomos apsaugos ir buvo pagrobta. Ieškinys Kolumbijoje sukėlė didžiulį žmonių nepasitenkinimą, vėliau Ingrid Betancourt jį atsiėmė. Žodžiu, yra apie ką pagalvoti, aišku, būtų įdomu daugiau pabrauzinti šia tema (jei tik būtų laiko). Kiek knygoje šališkumo (iš kitos pusės, kiek nešališkumo būtų galima tikėtis?)? Iš tikro būtų įdomu paskaityti ir kitų pagrobtųjų atsiminimus.

Po tokios knygos nebegali abejingai laukti pokyčių Kolumbijoje.

columbia

Jei po mano minčių kratinėlio vis dar įdom, knygos ištrauką gali paskaityti čia.

PS Kažkaip šiemet daug knygų džiunglių tema: ir The State of Wonder, The Poinsonwood Bible ir ši.