Kas nori?

Kartais mane apima visiškas išprotėjimas dėl knygų. Kaip kitaip pavadinti tai, kad Hilary Mantel knygos “Wolf Hall” aš turiu popierini variantą, tada turiu elektroninį audio variantą ir dar netyčia nusipirktą abridged CD variantą. O smagiausia, kad ta knyga man visai net nepatinka, aš jos kol kas nebaigiau skaityti ir artimiausiu metu neplanuoju baigti. Todėl galvoju, gal būtų norinčių gauti dovanų tą CD variantą, kad jis man namuose nebadytų akių ir neprimintų apie crazy išlaidavimą. Norintieji prašom apsireikšti komentaruose.wh

Gudrioji nuodų virėja

Suomiškas viršelis
Suomiškas viršelis

Jei nebūčiau žinojus autoriaus, tai niekada knygos tokiu viršeliu nebūčiau paėmus į rankas. Nu, kas per viršelis – katastrofa kažkokia. Tingiu ieškoti, bet įtariu, kad leidyklos “Pasviręs pasaulis” tikriausiai seniai  nebėr ant šios žemės…

Pagal viršelį atrodo, kad leidykloj niekas neskaitė knygos...
Pagal viršelį atrodo, kad leidykloj niekas neskaitė knygos…

Taigi, po Tess Gerritsen baisybių norėjau kažko lengvo. Nerealiai pasirinkau. Vėl žmogužudystes! Tiesa, šį kartą vykdomas lengvai ir šmaikščiai, net pelnytai už “geros” suomių bobutės kankinimus. O veiksmas visas dėstomas tokiu stilium, labai panašiai kaip Jonas Jonassen “Šimtametyje” – na, nutinka viskas kažkaip netikėtai ir lengvai, ir vėl sukasi pasaulis.

Pagal aprašymą ant knygos viršelio tikėjausi, kad visos žmogžudystės įvyks greitai, nes paprastai ant viršelio aprašoma knygos pradžios intriga, tai laukiau vis laukiau, kada pagaliau čia visi numirs. Pasirodo, kad ant viršelio žodis žodin perrašyta knygos pabaiga. Totaliai nesąmonė, todėl siūlyčiau planuojantiems knygą skaityti, jokiais būdais neskaityti jokių užrašų ant viršelio, išskyrus pavadinimą.

(Ačiū Novum už nuorodą į suomišką viršelį).

Body Double arba Dvynės

tess

Truputį pasiruošiu knygų mugės svečiam, kad nebūčiau visai iš medžio iškritusi. Kadangi nelabai turiu noro tokias knygas pirkti, sėkmingai pasiskolinau. Ir suskaičiau per savaitgalį. Taip jau būna su tokiom knygom, galima ir naktį nepamiegoti, juk svargiausia sužinoti, kas toliau, kas toliau, ilgi pameditavimai (kol pamiršti, apie ką knyga) čia netinka.

Šis detektyvas man patiko. Gerai, kad skaičiau originalo kalba ir koks blogas vertimas manęs neerazino ir neatitraukinėjo nuo veiksmo. Bet, o dieve, kaip aš pavargau nuo visų tų baisumų, kaulų ir lavonų. Vien nuo prologo silpna darosi, o kuo toliau tuo geriau – dvi dienos su skerdžiamom nėščiosiom man yra daugiau nei reikia. Juk sakiau, kad aš baisiausiai į viską įsijaučiu ir galvoju, o jei čia būtų mano draugė, vaikas ir panašiai. Siaubas. Man smegenys neišneša, kaip Tess Gerritsen ištisai gyvena su savo veikėjais, varto juos iš visų pusių ir eina su jais miegoti (galvoje, aišku).

Knygoje buvo kelios silpnesnės vietos, man nelabai patiko kiek užtempta pabaiga, jau kai baigės, tai norėjos, kad baigtųs, na, bet autorei nesinorėjo, tai perskaičiau dar ten tuos dešimt puslapių. Ir tikrai žinau, kad artimiausiu metu tikrai nenorėsiu su autore turėti nieko bendro. Nes ir taip užtektinai baisu!

dvynes

Noriu namo (ne nAmo, o namO)

namo

Pagal knygos autoriaus aprašymą (rašytojas, dramaturgas, garsus komikas, satyros meistras), tikėjaus, kad čia bus tokia lengva knygelė alia “Man galima, aš žydas”, keliems vakaro pusvalandžiams pasėdėti ar pakikenti – kažkaip šio autoriaus nesuvedžiau su vienu Giedrės jau minėtu Jonas Gardell kūriniu “Niekada be pirštinių nešluostyk ašarų“. (Beje, knyga yra Giedrės dovana, ačiū dar kartą).

Man galvoj vis sukas trys knygos veikėjai. Vienas iš jų – Ruta. Norinti gražios ir tvarkingos šeimos. Tik ta tvarka ir grožis turi atitikti jos sugalvotą modelį, gražų standartą – geris ir paklusnūs vaikai, geras ir rūpestingas vyras. Tas Rutos noras toks labai svanaudiškas, it tų “aš čia stengiuosi, bandau ir draskausi, jūs visi turite man būti dėkingi”. Šventoji diktatoriaus ir aukos veidu.

Rakelė, Rutos sesuo, nesama meile save apgaudinėjanti, pati save užbūrusi ir pasmerkusi padėties be išeities ratui. Su niekuo nekalbantis švelnusis Danielis, kuriam taip noris paglostyti galvą. 

Ši knyga – tai trumputis šeimos pavaikslas. Šeimos, kurioje tikriausiai daugelis iš mūsų gyvenam. Kur daug nepasakytų žodžių ir neparodytų jausmų. Kur lengviau patylėti ir nueiti, nei apkabinti ir paklausti.

 

 

On the boat we carried our husbands’ pictures in tiny oval lockets that hung on long chains from our necks.

Skaitau H.Mantel “Woolf Hall”. 527 puslapiai. (Labai patinka). Bet kai skaitau tokias “plytas” dažniausiai skaitau dar ką nors paraleliai.

Ir taip atradau, neabejotinai, viena a buddha-in-the-atticjpg-2f8e3af497a83abdšių metų, kaip kad švedai sako,  perlų.

Julie Otsuka knyga “The Budda in the Attic” liūdna ir labai poetiška knyga apie japonų emigrantų bendruomenę JAV.
Pasakojimas prasideda, kai paštu užsakytos žmonos plaukia laivu pas savo vyrus, kuriuos pažįsta tik iš nuotraukų. Vėlesniuose skyriuose nuotakos pasakoja apie savo pirmąsias vestuvines naktis, apie visai kitokį pasaulį, nei joms buvo žadėtas laiškuose, apie savo vaikus, apie alinantį darbą, apie bandymą pritapti ir nepritapti naujoje šalyje. Ir apie tai, kaip buvo pasielgta su japonų emigrantais po Pearl Harboro.

Tekstas labai lyriškas, elegantiškas ir intymus, nors nuolat vartojama daugiskaita, tarsi pasakotų choras.
Nors dar anksti sakyti, bet įtariu, kad bus, ko gero, viena geriausių skaitytų 2013aisiais (K.Ž.L, tik tu pati knygos nepirk, sutarta?)

““That night our new husbands took us quickly. They took us calmly. They took us gently, but firmly, and without saying a word. They assumed we were the virgins the matchmakers had promised them we were and they took us with exquisite care. Now let me know if it hurts.
They took us flat on our backs on the bare floor of the Minute Motel. They took us downtown, in second-rate rooms at the Kumamoto Inn. They took us in the best hotels in San Francisco that a yellow man could set foot in at the time. The Kinokuniya Hotel. The Mikado. The Hotel Ogawa. They took us for granted and assumed we would do for them whatever it was we were told. Please turn toward the wall and drop down on your hands and knees (…)
They took us violently, with their fists, whenever we tried to resist. They took us even though we bit them. They took us even though we hit them (…).
They took us cautiously, as though they were afraid we might break. You’re so small. They took us coldly but knowledgeably — In 20 seconds you will lose all control —
and we knew there had been many others before us. They took us as we stared up blankly at the ceiling and waited for it to be over, not realizing that it would not be over for years.””

K.Ž.G

Inferno

9780385537858_p0_v2_s260x420Gegužės 14 išeis naujausia Dan Brown knyga “Inferno”. Pasakojimas vyksta Italijoje, ir knygos herojus, jau gerai pažįstamas Robert Langdon vėl įtraukiamas į mistišką istoriją, susijusią su Dantės “Inferno”.

Knyga šiuo metu jau verčiama į švedų kalbą. Kadangi bijoma, kad knygos turinys /tekstas gali nutekėti, tai vertėjas  yra priverstas dirbti Londone, darbo metu  yra prižiūrimas, o dirbti leidžiama tik prie, kompiuterio, neprijungto prie interneto.
Įdomu, ar tikrai taip jau visi ir bando pavogti D.Brown knygą, ar čia Dan.Brown pats prisiskaitės savo konspiracinių teorijų taip visko dabar prisibijo?

K.Ž.G

 

Sutema

Išėjo Liūnė Sutema.

Mano mėgstamiausia poetė rašanti lietuviškai.ls
Gimnazijoje skaitėm jos kūrybą, ir aš, pamenu, parašiau tikrai gerą rašinį apie jos eilėraščius.
Kažkuo užkabino tie eilėraščiai apie naujo gyvenimą emigracijoje, apie naujus namus, apie tai, kad ten naujojoje šaly “nebėra nieko svetimo”, susitaikymas su tuo, kad “aš niekados neauginsiu linų”, ir prisipažinimas, jog “nusikalstu kalba, gimtąja ir svetima”.

Ir tą “nebėra nieko svetimo” vis primindavau sau, kai persikrausčiau gyventi į Švediją.
Galvojau, jog jei Liūnė Sutema vis dar prisimena rūgštaus obolio skonį, bet tuo pačiu skina pačios toli nuo pirmųjų namų išaugintus persikus  (eilėraštis “Priemiesty noksta persikų sodas”), galiu ir aš įgyti kažką naujo, neprarasdama to, ką jau turiu.

Nebėra nieko svetimo,
medis, kurio nepažinau, išaugo,
išsišakojo mano akyse –
jo dilginančių lapų audinys,
plonomis linijomis išsiraizgęs
kvėpuoja mano delnuose.
Ir prie sultingo, neragauto vaisiaus
įprato mano lūpos.

Nebėra nieko svetimo,
vaikai šviesiais, vaikai tamsiais veidais
dainuoja dainą apie pelę,
tą pačią, tik kita gaida –
ir žaidžia piemenukais, tiktai jų banda,
ne vilko, o žmonių piktų išgąsdinta –
jie vejasi ją gatvėmis pliaukšėdami
žaisliniais šautuvais, lyg botagu.

Nebėra nieko svetimo,
miestas, kurio neapkenčiau, didėja,
kabindamasis į skliautus,
ir plečiasi, užaugdamas balotus,
žmonių nepaliestus laukus,
tiltais peršokdamas upes –
ir mano kraujuje įsimetė tas pats,
bevardžio miesto atkaklus
troškimas, dar ir dar gyvent.

Nebėra nieko svetimo –,
ir niekad dar nebuvo manyje
tokia gaji, tokia saugi gimtoji žemė.

K.Ž.G

 

Philip Roth

“That’s what you’re looking for as a writer when you’re working. You’re looking for your own freedom. To lose your inhibition to delve deep into your memory and experiences and life and then to find the prose that will persuade the reader.”

Philip Roth apie geriausias savo knygas čia.

 

Ką sudraskys vilkai?

O aš, žinai, dabar jaučiuosi kaip kompiuteriniame žaidime Raudonkepuraitė, kuri eina mišku ir mato, kad štai ant takelio stovi vilkas ir šiepia dantis, ir galvoju, ką man čia su tuo vilku daryti, spausti “escape” ir dingti iš šito žaidimo, pasirinkti kokį kitą takelį, bėgti, o gal prisiminti pažadą sau, kad turiu išmokti mesti nekabinačias knygas?

Iš tikro tai stoviu “Vilkų menėj” (Wolf Hall, jei ką) ir bandau suprasti žaidimo taisykles, jau 6 valandos klausymo, o taisyklių vis dar nelabai suprantu. Tada pagalvoju, kad gal nelabai suprantu anglų kalbos, na, yra tokių nepaklausomų knygų, gal įskaitytojas nemoka skaityti? Pasiimu popierinę knygos versiją ir matau, kad skaityti iš viso nepaskaityčiau, tad klausausi toliau. Sunkiai. Dažnai būna, kad nesuprantu, kas knygoje kalba, nes autorė ištisai naudoja “jis”, o kas “jis” toks neina iš nieko suprasti. Žodžiu, su klausymu labai paprastai – tiesiog atsijungi – klausai, ale nieko negirdi. Ir tema, galvojau, siaubas, gal man visai neaktuali, todėl taip neįdomu, bet gi Ken Follet tai apžavėjo, o jo knygos gi visiška fiction.

Mane vilkai tikriausiai sudraskys. Ar yra juos įveikusių?

wolf2

Antras Bookeris ir antra mano nesėkmė (vis dar nepasidaviau, bet tikrai nežinau, kaip bus)?

Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo

100Pavyzdys pavadinimo, pro kurį praktiškai neįmanoma praeiti. O dar viršelis! Gerai, bandom labai trumpai:

Knyga skirta:

– visiems norintiems skaniai pažvengti (net ir tiems, kurie žiūrėdami filmus, ar skaitydami knygas garsiai to nedaro)

– nesuprantantiems, kaip idiotai atsiduria politikoje, ir kodėl Birutė Vėsaitė vis dar yra nusišnekėjusi Ūkio (o gal Energetikos?) ministrė

– nori prisiminti XX a. istoriją ir svarbiausius įvykius

– per rimtai žiūri į gyvenimą

– per rimtai žiūri į save

– yra per daug blaivininkai

– galvoja, kad yra padėčių be išeičių

– netiki asmeninių pažinčių galia ir kutūriniais skirtumais

– galvoja, kad gyvenimas baigiasi sulaukus keturiasdešimties, penkiasdešimties, šešiasdešimties ir taip toliau

– ir t.t. ir panašiai.

Rekomenduoju visiems, kuriems reikia atpalaiduoti smegenis nuo sudėtingų ir rimtų dalykų. Labai gera profilaktinė priemonė.

 

 

Murakami ir krūtys

1q84Kai Göteborgo knygų mugėje susitikau K.Ž.L. tai ji man liepė pasižadėti, jog aš aprašysiu knygas, kurias skaitau, nes praėjusiais metais palikau daug neaprašytų. Tai mano pažadas šitiems metams toks ir yra- bloge aprašyti, o ne tą pačią sekundę mestis prie naujos knygos.

Rudenį buvau pakviesta i book club, kur mes penkios skaitome knygas, renkamės viena pas kitą namuose, šiek tiek pavalgome, po to ant stalo padedamas šokoladas, triufeliai, ir diskusijos prasideda…

Šįkart skaitėme H.Murakami 1Q84 pirmąją dalį, po kurios aš vėl galėjau sau patvirtinti, kad H.Murakami nėra mano mėgiamiausias rašytojas. Na “nelimpa” jis man ir tiek, nors, kiek suprantu, nesu skaičiusi jo geriausių knygų (“The Wind-Up Bird Chronicle” ir “Kafka on the Shore”), tai jas vistiek planuoju perskaityti kada nors.

“1Q84.Pirma dalis” po “Norwegian Wood” ir “Sputnik Sweetheart” tapo trečiaja mano skaityta Murakami knyga, ir ji tikrai nepirmauja tarp mano skaitytų. Perskaičiau tik pirmą dalį, tai gal po visų likusių kitaip sakyčiau (pastebite, kaip aš vis stengiuosi laviruoti, kad ko blogo apie H.Murakami nepasakyčiau, nes,kaip suprantu, jis turi tikrai daug fanų, kad tik netektų man slėptis nuo jų aršios gynybos  😉  ).

Viena vertus- knyga murakamiška: herojai siaubingai vieniši, gyvenantys labai mažus izoliuostus savo gyvenimus, turintys labai limituotus santykius su žmonėm. H.Murakami kalba tokia gaivoka, šviesi, neapkrauta (nors man ir apkrautos bei apkaišytos labai patinka), tempas, kaip ir kitose jo skaitytose knygose yra lėtas: pilna čia gana detalių kasdienybės aprašymų, maisto gaminimo scenų (visada pabrėžiama, jog gaminama kažkas labai labai paprasto), bet dėl to nėra nuobodu kažkodėl.

Pirmoje knygoje pasakojimas sukasi apie Tengo – mokytoją ir bandantį rašytoją, ir Aomamę- savotišką Lisbeth Salander- kurios uždavinys nužudyti žiaurius vyrus, kurių teisingumo ranka nepasiekia. Struktūrinis sprendimas paskirti kiekvienam herojui kas antrą skyrių, o po to bandyti tas istorijas kartu sudėti ir sukurti visumą nėra labai naujoviškas reikalas, bet gana efektyvus būdas stumti pasakojimą į priekį.

Pirmosios dvi knygos, anot paties H.Murakami, buvo įkvėptos Bacho “Das Wohltemperierte Klavier” (du kartus po 24, dur ir moll)., ir man tokios paslėptos mintys visada patinka.
Gal aš šitą knygą būčiau skaičiusi kitaip, gal būčiau labiau susižavėjusi nei ta nuolatinė, įkyri, o knygai įpusėjus ir nervinį juoką bei akių vartymą kėlusi H.Murakami ir jo  herojų fiksacija ties moterų krūtimis. Atrodo, jog kalbėti apie moteris, aprašyti jas be jų krūtų minėjimo ir analizavimo,  yra tiesiog neįmanomas dalykas. H.Murakami apie jas negali nustoti rašyti, o aš negalėjau nustoti matyti jas jo tekste visą laiką

Keletas ištraukų (paskubomis verstų iš mano švediškojo leidimo):

“Ji buvo liekna, ir tos sąlyginai didelės krūtys traukė prie savęs žvilgsnius.  Jos dar ir buvo gražios formos”
“Todėl, kad ji tau tinka.  Šita apranga pabrėžia tavo krūtų formas, o ir pritraukia žurnalistų dėmesį”
“”Kaip apsirengusi? Paprastais drabužiais. Džinsais ir prigludusiais marškinėliais, kurie pabrėžė krūtinę”
“Šiandien, kai jau jau buvo virš septyniasdešimties metų, vis dar matėsi jos jaunystėje turėto kūno ženklai. Jos figūra nebuvo sugadinta, o krūtys vis dar turėjo stangrumo’
“Ji nebuvo stora, bet turėjo apvalų veidą ir pati buvo šiek tiek apvalutė. Ji atrodė miela ir turėjo didelė krūtinę”
“-Tu teisus. Jie pabrėžė jos krūtis labai gražiai. Jos atrodė kaip naujai ką tik iškeptos bandelės”
“Tada jis pamatė jos krūtų formą. Tai buvo gražios formos krūtys. Jos buvo taip nuostabiai gražios, kad beveik prarado savo seksualinė reikšmę”
“Sapne jos krūtys buvo tokios pačios formos ir dydžio kaip greipfrutai. Speneliai buvi kieti ir dideli.”
“-Tavo krūtys nemažos. Jos yra  gražios formos ”
“Jos krūtys buvo nepakankamai didelės ir beto dar asimetriškos”
“Tamaki yra maža ir beveik apvalaina. Ji taip pat turi dideles krūtis. Aomame yra aukšta ir liekna. Aomame turi (…) ir nedideles krūtis”

Sumuojant turbūt galiu pasakyti, kad ir po šitos knygos netapau užkietėjusia  H.Murakami gerbėja. Skaityti jo knygas yra įdomu, patinka ir jo kalba, ir nors visuma yra kokybiška, nei pats pasakojimas, nei herojai manęs ypatingai netraukia.  Tarp pirmos ir antros dalies logiškos pabaigos nėra, atrodo, turėčiau tuoj pulti skaityti toliau, bet tokių planų neturiu. Skaitau visai ką kitą.

K.Ž.G