Sutema

Išėjo Liūnė Sutema.

Mano mėgstamiausia poetė rašanti lietuviškai.ls
Gimnazijoje skaitėm jos kūrybą, ir aš, pamenu, parašiau tikrai gerą rašinį apie jos eilėraščius.
Kažkuo užkabino tie eilėraščiai apie naujo gyvenimą emigracijoje, apie naujus namus, apie tai, kad ten naujojoje šaly “nebėra nieko svetimo”, susitaikymas su tuo, kad “aš niekados neauginsiu linų”, ir prisipažinimas, jog “nusikalstu kalba, gimtąja ir svetima”.

Ir tą “nebėra nieko svetimo” vis primindavau sau, kai persikrausčiau gyventi į Švediją.
Galvojau, jog jei Liūnė Sutema vis dar prisimena rūgštaus obolio skonį, bet tuo pačiu skina pačios toli nuo pirmųjų namų išaugintus persikus  (eilėraštis “Priemiesty noksta persikų sodas”), galiu ir aš įgyti kažką naujo, neprarasdama to, ką jau turiu.

Nebėra nieko svetimo,
medis, kurio nepažinau, išaugo,
išsišakojo mano akyse –
jo dilginančių lapų audinys,
plonomis linijomis išsiraizgęs
kvėpuoja mano delnuose.
Ir prie sultingo, neragauto vaisiaus
įprato mano lūpos.

Nebėra nieko svetimo,
vaikai šviesiais, vaikai tamsiais veidais
dainuoja dainą apie pelę,
tą pačią, tik kita gaida –
ir žaidžia piemenukais, tiktai jų banda,
ne vilko, o žmonių piktų išgąsdinta –
jie vejasi ją gatvėmis pliaukšėdami
žaisliniais šautuvais, lyg botagu.

Nebėra nieko svetimo,
miestas, kurio neapkenčiau, didėja,
kabindamasis į skliautus,
ir plečiasi, užaugdamas balotus,
žmonių nepaliestus laukus,
tiltais peršokdamas upes –
ir mano kraujuje įsimetė tas pats,
bevardžio miesto atkaklus
troškimas, dar ir dar gyvent.

Nebėra nieko svetimo –,
ir niekad dar nebuvo manyje
tokia gaji, tokia saugi gimtoji žemė.

K.Ž.G