Eilė

Tai gerulė knygutė – vienas ilgas dialogas. Skaičiau ilgoj kelionėj traukiniu. Dabar galvoju, išversta į anglų kalbą, bet ne sovietams tikriausiai nesuprast iki galo šitos knygos. Nes didžioji dalis, dabartine galva galvojant, tiesiog nesuvokiama. Tikrai. Atrodo neįtikėtinas toks gyvenimas, vos ne science fiction, panašiai kaip koks Hitchhiker. Nes kaipgi galima kitaip pavadinti stovėjimą eilėj prie nežinia ko kokias dvi tris paras? Na, kaip belaukiant Godo, ar kokio kito ne ką daugiau apibrėžto “tovariščiaus” ar “graždanino”. Iki absurdo neįmanomas patikėti reikalas, nors ir žinai, kad visa tai tiesa, visa tai nepajudinamas sovietinis palikimas, kurį kaip kokią nors nematerialinę “vertybę” išsaugo Sorokinas. Kaip baigiamajame žodyje sako autorius, eilės dingimas buvo didelis šokas sovietiniam žmogui, nes dingo dalis to meto kultūros, bendravimo galimybės ir vos ne mentalitetui nebeliko kur pasireikšti.

Kūrinys neįtikėtinai meistriškai perduoda įvairiausias nuotaikas, žmonių masės eilėje bangavimą, grūstis, nuotaikų kaitimą vos ne iki muštynių ir paskui vėl… ramų atoslūgį.  Iš pradžių galvojau, kad apsisuks galva nuo tokio tempo ir puslapių vertimo, nuo netiesioginės kalbos nebuvim0, bet viskas taip neįtikėtinai meistriškai parašyta, kad net nepajunti, kai pagaliau Godo ateina. Tikrai! Importinės prekės ar moters pavidalu. Čia jau kaip kam.

G. apie knygą rašė čia.