The Poisonwood Bible

Be reikalo vengiau ir išsisukinėjau nuo šios knygos. Bus viena geriausių šiais metais. Vis dar apie ją galvoju ir perklausius kol kas nesiėmiau jokios kitos rimtai klausyti.

XX a. šeštas (atrodo) dešimtmetis. Amerikietis pamokslininkas, o gal ir kunigas, sugalvoja važiuoti misionieriauti į Afriką. Kadangi moterų nuomonės nelabai linkęs klausti, su savim išsitempia žmoną ir keturias dukteris – paauglę Rachel, dvynes Leah ir neįgalią Adah bei mažėlę Ruth May. Moteriškoji pusė – daugmaž normalios (kiek normalios gali būti pastoriaus žmonos ir dukterys) amerikietės nė neįsivaizduojančios, ko joms toje Afrikoje, kaime džiunglėse gali prireikti, kas gyvybiškai svarbu ir reikalinga. Tikriausiai, visų pirma – raminančiųjų pirmajam šokui nuraminti. Ir tikrai, su tokiu tėvu, kuriam viskas dievo valioje, tikrai reikia dievo palaimos ir malonės.

Visas pasakojimas vyksta šeimos moterų lūpomis, daugiausia mergaičių. Motina pasakoja apie praeitį, dukros apie dabartį – taip meistriškai sudėliojama įdomus pasakojimas. Tėvas knygoje nekalba. Iš pradžių lyg ir buvo įdomu sužinoti, kaip visas Afrikos reikalas jam atrodo, bet vėliau išryškėja tėvo vienpusiškumas, aklumas, egoistiškumas, supranti, kad nieko jis gero nepapasakos. Daug ką atspindintys jo trumparegiškumo žodžiai:

”Tata Jesus is bangala!” he shouts during his African sermons. It never occurs to him that in Kikongo, a language in which meaning hangs on intonation, bangala may mean ”’precious and dear,” but it also means the poisonwood tree — a virulent local plant — when spoken in the flat accent of an American zealot.

Afrikietiškam gyvenime daug nepriteklių, dar daugiau neteisybės. Ypač iš baltojo pasaulio pusės, kuris veržiasi gelbėti Afrikos, griauti įprastos gyvensenos. Tas išgelbėjimas beveik visada atneša tik dar didesnes nelaimes, pilietinius karus, sugriauna natūralius žmonių ryšius su jų gamta, su jų dievais, su jų aplinka. Kaip amerikietis gali tai suprasti? Tik pats gyvendamas Afrikos kaime be protekcijų ir be dolerių, tokiam pat skurde ir išgyvendamas tuos pačius jausmus. 

Knygoje taip pat daug motinos ir vaikų santykio – kuri dukra mieliausia, kuri mylimiausia, kurią dukterį gelbės motina, kai per kaimą keliauja skruzdėlių žudikių armija, o išsigelbėjimas tik vienas – upė?

Kažkaip nesinori per daug pasakoti apie knygą, kad neatimčiau skaitymo malonumo. Galbūt gali pasirodyti, kad knyga niūri ir tamsi, bet taip nėra, gal dėl to, kad didžioji knygos dalis – vaikų lūpomis ir skaitytojui autorė leidžia pačiam visas emocijas pajausti tarp eilučių.

Bangala Bible. Pasilaikykim ją sau.