Mano aa senelis savo vienkiemy ant kalno plačiai mojuodamas rankomis mums vaikams pasakodavo tokią anekdotinę situaciją, nesuprasi – būtą- nebūtą, gal tik anekdotą, apie tai, kaip “rusai ėjo” ir su juo kalbėjo, kokia “velykaja rodina”, o kaimiečiai neva viens kitam galvom lingavo, kad nuo šiol “vėlykos bus rudenį”. Tokie prisiminimai man šiandien sukos galvoje, kai visa iki ausų išsišiepusi ėjau iš Tyto Albos su pilnu glėbiu knygų. Galvojau, kaip čia tą jausmą apibūdinti, tai ir sugalvojau, kad man pačios tikriausios Kalėdos rudenį. Ačiū Tyto Albai už dovanas!