Vakar lindėjau Amazonėj, sukau galvą, kokią čia fainą knygą nusipirkus ir perskaičius Kindle. Nes kažkaip mano knygų eilė šiuo metu labai nepalanki Kindle, o aš noriu pagaliau patirti tą skaitymo Kindle jausmą. Na, instrukciją jau perskaičiau, tai dabar norisi ką nors rimčiau 🙂 . Todėl ir lindėjau Amazonėj, ir kankinausi. Amazonė dosni – gali nemokamai parsisiųsti knygos pradžią – nors gal kas čia dosnaus.
Susisuko man galvelė žodžiu, t.y. žvaigždutės susuko. Tos, kuriomis knygą vertina skaitytojai perskaitytojai. Tai va. Jau jau pradėjau skaityti Abraham Verghese Cutting for Stone pradžią ir Amazonės vertinimas labai geras (4,5), bet kai kurių ne taip gerai įvertinusių skaitytojų neigiami argumentai tokie… reasonable, kad kažkaip ir praeina noras skaityti. Ir visai susipainiojau – ar kreipti dėmesį į tuos vertinimus ir komentarus, ar ne? Nes kažkaip nesinori skaityti bet kokios, vidutinės knygos – tam nebeturiu laiko! Bet gal labai gera knyga Amazonės skaitytojams bus tik vidutinė man? Bandau žiūrėti, kokie vertinimai man labai patikusių knygų – ir… American wife – tik (3,5)!!!, Blonde irgi – 3,5, Everything is Illuminated – tik 3,5!!!, bet The History of Love – 4 ir Extremely Loud and Incredibly Close -4. Tai ką daryt? Kuo pasikliaut, jei Giedrė tos knygos dar neskaičius? Tikriausiai teks bandyt pačiai…
Tark žodį, ką apie tai manai. Ypač, jei skaitei Cutting for Stone
Mano mylimas žurnalas apie knygas ir rašytojus “Vi läser” pirmajame šių metų numeryje paminėjo dešimt naujų (jaunų) amerikiečių rašytojų, kurių mes skaitytojai neturėtume paleisti iš akių.
Oho, pasirodo Bridget savo eilės laukė lygiai dešimt metų!!! 2001 m. gavau knygą dovanų nuo Martos. Ir vienintelė mintis, kuri man dabar lenda į galvą yra – vajei, kaip bėga laikas – neįtikėtina, kaip taip galima laukti savo eilės dešimt metų. Baisu. Tai kiek man dabar metų? Vienintelė paguoda, kad su kiekvienu gimtadieniu pensija ir nepertraukiamas knygų skaitymas vis arčiau ( nors nuo kiekvieno Seimo prisilietimo prie pensijos temos – vis toliau).
O skaičiau visai ne dovanotą versiją, o verstą. Labai jau čia bloge prigyrė visi Rasos Drazdauskienės vertimą, todėl į biblioteką nuėjusi TIK grąžinti knygą, tarp visų kitų žadėtų neimti prigriebiau po ranka pasitaikiusią Bridget. Nes norėjau ko nors lengvo, chi chi, atsipūtusio ir t.t. Tai taip ir skaičiau – ir lietuviškai, ir angliškai, nes vis norėjosi pasižiūrėti, kaip vertėja sukosi versldama visokius saldžius žodelius.
O apie knygą ką čia ir berašysi – nuoširdybių nuoširdybė. Tikriausiai čia ir yra visas knygos žavesys. Kadangi esu mačiusi filmą, tai, žinoma, knygoje veikė Rene Z (nežinau, kaip ten rašosi jos pavardė) ir viską laiką galvojau, kad ir knyga, ir filmas yra šaunūs, linksmi. Todėl rekomenduoju skaityti pavargus nuo rimtos rašliavos (įsijungus atsipalaidavimo ir kvailiojimo mygtuką) beviltiškai apkuistuose namuose, kai niekur negalite išeiti, nes nebeturite švarių rūbų, bet dar turite jėgų išsiplauti vieną taurę vynui ar vietos pilve plytai šokolado.
– Kiek kalorių galima suvalgyti laikantis dietos? – paklausė jis.
– Apie tūkstantį. Na, asmeniškai aš dažniausiai taikausi į tūkstantį, bet iš tikrųjų suvalgau pusantro,- pasakiau ir dar nebaigusi suvokiau, jog yra ne visai taip.
– Tūkstantį? – apstulbęs paklausė Tomas. – Bet aš maniau, kad reikia dviejų tūkstančių vien gyvybe palaikyti.
Išsižiojusi spoksojau į jį. Suvokiau, tiek metų laikiausi dietos, kad iš mano sąmonės absoliučiai išnyko mintis, jog kalorijos reikalingos gyvybei palaikyti. Pasiekiau tokią stadiją, kai manau, akd mitybos idealas yra iš vis nieko nevalgyti, o žmonės valgo tik todėl, kad yra godūs ir negali susitaikyti, antraip atkakliai laikytūsi dietos.
Rašytojiškos poros- mano akimis žiūrint yra nuostabus dalykas.
Jonathan Safran Foer ir Nicole Krauss
Kažkur esu skaičiusi, kad N.Krauss ir J.S.Foer rašydavo po tris valandas. Kai vienas jų rašė, antras buvo su vaikais. Vėliau J.S.Foer atidėjo savo rašymą į šalį trumpesniam laikui, kad N.Krauss galėtų rašyti netrukdoma.
Paul Auster & Siri Hustvedt
S.Hustvedt ir P.Auster yra N.Krauss ir J.S.Foer kaimynai. P.Auster ir S. Hustvedt turi keturių aukštų nama Brooklyne. Pirmame aukšte savo darbo kambary rašo P.Auster, o S.Hustvedt turi kambarį ketvirtame aukšte.
Sylvia Plath & Ted Hughes
Zadie Smith & Nick Laird
Jean-Paul Sartre with Simone de Beauvoir
Kai S.de Beauvoir Jardin du Luxembourg parke Paryžiuje sutiko Jean-Paul Satre ir su juo diskutavo tris valandas, ji nusprendė, jog ji šįkart sutiko protingesnį už save žmogų. Už tokią jos pačios poziciją – tapima Antra, ji kai kurių feminisčių buvo kritikuojama. Nors ji leido sau tapti “antra” tik todėl, kag Jean -Paul Sartre iš jos nesitikėjo tradicinės moters pozicijos, jis nenorėjo žmonos, jam nereikėjo moters, kuri pagimdytų jo vaikus.
Alexander Ahndoril ir Alexandra Coelho Ahndoril
Švedų rašytojų pora, kuri rašo knygas ne tik atskirai, bet ir kartu. Pasirašę Lars Kepler slapyvardžiu ir išleidę knygą “Hipnotizuotojas”, privertė literatūrinę Švediją gerokai paspėlioti, kas iš tikrųjų po ta pavarde slėpėsi. Dabar jau yra išleidę ir dar vieną knygą “Paganinio kontraktas”
Ir kaip matot, jiedu dirba tame pačiame kambaryje, vienas šalia kito. Beveik petys į petį.
“In Paradise there are no stories, because there are no journeys. It’s loss and regret and misery and yearning that drive the story forward, along its twisted road.”
M.Atwood (The Blind Assassin)
M.Atwood laiko "Aklojo žudiko" egzempliorių
Vienas mano literatūrinių pažadų 2011iesiems buvo perskaityti nors vieną M.Atwood knygą.
Šitą savo pažadą jau įvykdžiau: pirmiausia perskaičiau “Handmaids tale” (būtinai būtinai perskaitykite), o prieš porą dienų baigiau ir M.Atwood knygą “Aklasis žudikas”, kuri yra išleista ir liteuviškai (Alma Littera, 2003).
Knyga 2001aisiais gavo Bookerio premiją, vėliau ir Hammett premiją, nominuota Orange Premijai ir t.t.
Kadangi “Handmaids Tale” mane siaubingai sukrėtė ir aš iki šiol apie tą knygą vis galvoju, tai gal reikėjo man šiek tiek palaukti su tuo “Akluoju žudiku”, nes vos tik pradėjusi skaityti pradėjau ieškoti kažko panašaus į tai, kas sudėta į “Handmaids Tale”.
Na, to paties neatradau. O radau supratimą, jog M.Atwood yra talentinga ir įvairiapusiška rašytoja, sugebanti rašyti skirtingas knygas, kurios skiriasi tiek stilistika, tiek struktūra.
Bet tuo pačiu abiejose knygose buvo bendrumų, pavyzdžiui mokslinės fantastikos intarpai, be galo rišli, stipri ir labai lengvai skaitoma kalba.
“Aklasis žudikas” yra turtinga ir daugiaskluoksnė istorija (struktūriniu požiūriu daug sudetingesnė nei “Handmaids Tale”) apie dviejų seserų -Iris ir Laura- gyvenimą.
Knyga yra tarsi rusiška matrioška: kiekvienoje istorijoje slypi dar viena, po to-dar viena. Galima sakyti, jog knygoje yra keturi siužetiniai sluoksniai.
Pirmasis sluoksnis- sesuo Iris pasakoja apie savo dabartį, kai ji yra jau sena vieniša moteris, žvelgianti atgal, ne tik todėl, kad tos ateities ne tiek jau daug ir liko, bet ir todėl, kad jaučia tam tikrus sąžinės priekaištus dėl jaunystėje padarytų ar nepadarytų dalykų. Jau pirmajame knygos sakinyje skaitytojui pasakoma, kad praėjus dešimčiai dienų nuo karo pabaigos jos sesuo Laura nusižudo nuvažiuodama nuo skardžio. Tad Iris senatvėje pagaliau pasiryžta papasakoti ilgai slėptą teisybę.
Antrasis sluoksnis- Iris pasakoja apie savo ir sesers vaikystę, jaunystę. Apie jų šeimą, mokytojus, įsimylėjimą. Ir svarbiausia apie jų abiejų santykius, apie jų seseriškąją dinamiką.
Trečiasisi sluoksnis- sesers Lauros-žymios rašytojos- parašytos knygos “Aklasis žudikas” skyriai, aprašantys dviejų įsimylėjėlių slaptus, erotinius susitikimus.
M.Atwood rašo "Handmaids Tale". 1984 metai. Berlynas
O ketvirtajame sluoksnyje- pagrindinis veikėjas vyras iš Lauros knygos “Aklasis žudikas” savo meilužei pasakoja fantasy ir mokslinės fantastikos pilnas baisias istorijas apie gyvenimą ir baisias tradicijas išgalvotama Sakiel-Norn mieste. Tas istorijas pasakodami įsimylėjėliai tarsi bėga nuo realaus pasaulio, kuris yra atgrasus, purvinas ir jiems abiems dėl skirtingų priežaščių pavojingas.
Atrodytų, jog suvaldyti visus šitus sluoksnius ir prasmingai juos surišti būtų sunku, bet M.Atwood tai, atrodo, daro be jokių ypatingų pastangų, lengvai sudėliodama visas trūkstamas daleles.
Su laiku visos tos istorijos priartėja viena prie kitos, sustiprindamos pasakojimą ir galiausiai kulminuojančios į tą teisybę, kurią ir norėjo papasakoti Iris.
M.Atwood naudojasi dideliu literatūrinių kūrybinių priemonių arsenalu. Laikas jos knygoje nėra linijinis, ji pasakoja istoriją per prisiminimų aprašimus, per fiktyvias istorijas. Ji staigiai stumdo skaitytoja tarp dabarties ir praeities, ir visa tai padeda jai sukurti sodrų ir sudėtingą romaną, kuris yra ir šeimos kronika, ir detektyvas, ir mokslinė fantastika, ir dienoraštinis pasakojimas su dokumentiniais intarpais, ir istorinis romanas apie vieną Kanados laikmečių.
Pradžioje skaičiau ramiai, neskubėdama, o pabaigoje tai jau strimgalviais, nes taip baisingai knietėjo sužinoti, kas iš tikrųjų atsitiko su įdomiąja seserimi Laura.
Ir M.Atwood man, skaitytojai, atskleidžia tamsias šeimos paslaptis ir slaptas dramas. Bet ne per kažkokius pletkus ar banalias užuominas.
M.Atwood veda skaitytoją per geros literatūros puslapius, per gerai sukonstruotą istoriją ir per gražią kalbą. O pačioje pabaigoje įduoda paskutines mažas trūkstamas užuominas apie seserų paslaptis – nepaslaptis.
Nors kolkas esu skaičiusi tik dvi jos knygas, man jau velnioniškai aišku, kodėl apie M.Atwood kaip rašytoją jau yra parašyta krūva knygų. Kodėl jos kalba analizuojama moksliniuose straipsniuose, ir kodėl ji yra tokia populiari rašytoja ne tik Kanadoje.
Ir dar džiaugiuosi, kad ji tokia produktyvi rašytoja, ji yra parašiusi daug knygų, tai man nereikės jausti atwoodiškos abstinencijos. Lentynoje jau laukia “Oryx och Crake” (“Oriksė ir Griežlys”, Alma Littera, 2004) ir “Cat’s Eye”.
Knyga prasibrovė į priekį dėl Versus Aureus leidyklos organizuojamo susitikimo su autore Herta Mueller (balandžio 14 d. 18 val, Vilniaus mažajame teatre). Labai norėčiau nueiti, tikiuosi, kad pavyks.
Kaip tikriausiai jau girdėjai, Herta Mueller yra Nobelio literatūros premijos laureatė, “who, with the concentration of poetry and the frankness of prose, depicts the landscape of the dispossessed” (visada perskaičius šitas eilutes “už” galvoju, kas jas sukuria tas eilutes, ar ilgai prie jų ginčijasi ir kas taria paskutinį žodį, kad dabar jau viskas, už tai ir teikiame premiją). Na, aš nelaikau savęs kompetetinga ginčytis, ar autorė verta premijos, ar ne, bet jau vien dėl to, kad kyla tokios abejonės, tai kaip čia pasakius, ką žinau…
Kai pradėjau skaityti, iš karto atsidūriau panašiame pasaulyje, kuriame gyvena A.Solženicyno Ivanas. Na, jau taip panašu man buvo, kad niekaip negalėjau šitos minties atsisakyti. Ir dėl to, kad tą knygą skaičiau palyginti neseniai, o tema labai jau panaši, prisipažinsiu, nebuvo man labai įdomu skaityti… Labai jau panašūs tie gyvenimai lageriuose, kas gi ten buvo – tik darbas, šaltis, duonos skaičiavimas ir nesibaigiantis alkis (“Alkio kančioms nėra tinkamų žodžių. Dar ir šiandien turiu alkiui rodyti, kad nuo jo ištrūkau. Nuo to laiko, kai nebeturiu alkti, tiesiogine prasme valgau gyvenimą.”). Ir bandymas kažkur giliai paslėpti savo esybę, kad netaptum visišku gyvuliu, kad išėjęs tą žmogišką esybę galėtum išsitraukti ir atvirsti į žmogų.
Tiesa, šios dvi knygos ir gana skirtingos – Solženicynas aprašo vieną dieną, jo herojus – kalinys be vilties, turėsiantis kalėti nesuvokiamai ilgą gyvenimo dalį, o Hertos Mueller Leo galvoje vis šmėkščioja mintys, apie tai, kai jis bus paleistas iš lagerio, skaitytotas lyg ir jaučia, kad bus “laiminga” pabaiga, nors anokia čia laimė (“Jeigu kuris. nors mūsiškių po patikrinimo, sukaupęs visą drąsą, kurį nors načialniką (…), būdavo, paklausia, kada būsim paleisti namo, tie trumpai atsakydavo: SKORO DOMOJ. Tai reiškė: Greit važiuosit. Tasai rusiškas GREIT pavogė iš mūsų ilgiausią pasaulyje laiką”.
Hertos Mueller romanas daug poetiškesnis nei Solženicyno, jame gausu visokių įdomių palyginimų, paskui kalinius sekioja alkio angelai, galvose švytuoja sūpuoklės. Dar viena užkliuvus citata: “Kaulai pastirdavo lyg gelžgaliai. Kai mėsa nuo kaulų dingsta, žmogui darosi sunku nešioti savo kaulus, esi stačiai traukiamas į žemę. Per patikrinimą, stovėdamas “Ramiai!”, aš pratinausi užsimiršti ir nebeskirti įkvėpio nuo iškvėpio. Ir užversti akis, nekeldamas galvos. Ir dairytis danguje debesų kampučio, ant kurio galėtum pasikabinti kaulus. Jei užsimiršdavau ir rasdavau dangaus kablį, šis mane išlaikydavo”. Abi knygos labai dokumentiškos, daiktiškos ir išsamiai aprašo lagerio gyvenimą, daiktus, ant kurių užsikabinęs tas gyvenimas, rodos, ir laikos…
Sakyčiau, normali, nelabai išskirtinė knyga. Siūlyčiau skaityti kurią nors vieną iš minėtų, būtent dėl to panašumo, nebent gilinatės į lagerių temą. Bet negaliu sakyti, kad tai labai kaškokia wow knyga, kurią pulčiau visiems rekomenduoti.
Knygos atsiradimo istorija autorės žodžiais:
“Kai 1944 m. vasarą Raudonoji armija jau buvo prasiveržusi į Rumunijos gilumą, fašistinis diktatorius Antonescu buvo suimtas ir nužudytas. Rumunija kapituliavo ir visiškai netikėtai paskelbė karą iki tol buvusiai sąjungininkei nacistinei Vokietijai. 1945 m. sausį sovietų generolas Vinogradovas Stalino vardu pareikalavo, kad Rumunijos vyriausybė išduotų visus Rumunijoje gyvenančius vokiečius per karą sugriautai Sovietų Sąjungai „atstatyti“. Visi vyrai ir moterys tarp 17 ir 45 metų buvo išvežti į priverčiamuosius darbus sovietų lageriuose“ . „Amo sūpuoklėse“ kaip tik ir pasakojama apie jauno Rumunijos vokiečio Leopoldo Aubergo penkerių metų darbą sovietų lageryje. Tai fiktyvus pagrindinis veikėjas, bet jo paveikslu įamžinama daugybės deportuotų Rumunijos vokiečių patirtis. Jo prototipas – anuomet išvežtas Hertos Müller gimtojo kaimo poetas Oskaras Pastioras. Kaip pabaigos žodyje rašo rašytoja: „2001 m. pradėjau užsirašinėti pašnekesius su kitados išvežtais mano kaimo žmonėmis. Žinojau, kad ir Oskaras Pastioras buvo išvežtas, ir papasakojau jam, kad ketinu apie tai rašyti. Jis ryžosi man padėti savo atsiminimais. Mudu reguliariai susitikinėjom, jis pasakojo, aš užrašinėjau. […] 2006 m. Oskarui Pastiorui staiga numirus, turėjau keturis ranka rašytų užrašų sąsiuvinius ir kai kurių skyrių tekstų apmatus. […] Tik po metų […] ėmiausi viena rašyti romaną. Tačiau be Oskaro Pastioro pateiktų lagerio kasdienybės detalių nebūčiau to sugebėjusi“.
Laukiu vieno tikro pavasarinio ženklo. Šią arba ateinančią savaitę turi nuvalyti gatves mūsų rajone ir surinkti žvyrą ir smėlį, kuriuo barstė gatves šią žiemą, kuri atrodė niekada nesibaigs. Bet baigėsi.
Kitas pavasario ženklas- geltonos ir mėlynos krokų gerklės. Kai gyvenau Klaipėdoje, pavasariniai ženklai buvo kitokie.
Greitai bus 12 metų, kaip aš gyvenu Švedijoj ir niekaip negaliu nustoti stebėtis, kaip mano pasaulis padvigubėjo, kai aš persikėliau čia gyventi. Skaitau švediškas knygas, žiūriu švediškus filmus, turgelyje perku plunksnomis puoštas dar neišssikleidusias beržų šakeles (pasiruošimas Velykoms) ir klausausi Lars Winnerbäck muzikos
Ir ne tik mano pasaulis išaugo. Mano K. mašinoje visada klausosi A.Mamontovo ir su pačiu gražiausiu švedišku akcentu dainuoja “Tik saldi, juoda naktis/Pasibeldžia į duris/Iš giliausių vandenų/Kyla tūkstančiai laivų“, o po to manęs klausia “Giedre, ką reiškia žodžiai “Kaip kunigas šviečiantis visas po meilės nakties?”
Todėl nėra geresnės dovanos, kurią galėčiau duoti savo mažajam trupinukui K. nei išmokyti jį kalbėti lietuviškai. Kad ir jis galėtų skaityti “Grybų karą” ir “Karaliūną Gargaliūną” ir “Danuko Dunduliuko nuotykius”. Kad ir jis galėtų išgirsti visus tuos pasakojimus apie mano tėvų vaikystę, apie gyvenimą už geležinės uždangos. Labai noriu, kad ir jis rinktų gintarą Klaipėdoj, kad ir jis žinotų skulptūrų pavadinimus Skulptūrų parke. Kad ir jam stebuklinga būtų stovėti ant Parnidžio kopos.
Galvojau vakar apie visus tuos dalykus, nes kaip tik baigiau skaityti A.Makine “Prancūzišką testamentą”- knygą apie brendimą ir humaniškumą (ir jo visišką priešingybę) ir apie tai, kaip savo vaikui galima perduoti vieną gražiausių įmanomų palikimų- galimybę pažinti didesnį pasaulį.
Aliošos vaikystę sovietinėje, pilkoje, industrinėje realybėje pagražina ir papildo jo prancūzės senelės Charlotte Lemonnier pasakojimai apie tolimąją Prancūziją.
Iš didžiulio lagamino ji traukia įvairias laikraščių iškarpas, aprašančias senus įvykius, ji garsiai skaito Baudelaire, pasakoja apie prezidentą mirusį meilužės glėbyje, apie Paryžiaus restoranuose pateikiamą maistą.
Ir visi tie senelės pasakojimai Aliošai skambantys tarsi burtažodžiai, apkeri jį, keičia visiems laikams ir priartina prie suvokimo, jog jo, Aliošos, identitetas yra nevienalypis.
Jog jame kažkokiu turi susigyventi rusiškoji ir prancūziškoji dalys. O tu pabandyk sujungti tuos du skirtingus pasaulius savyje, kai gyveni tipišką sovietinį gyvenimą, kai tavo tėvai bijo nelauktų skambučių į duris, kai tiek senelis vedės prancūzę, tiek senelė laikomi liaudies priešais šnipais.
Kaip suderinti prancūziškąją estetiką su sovietiniu vulgarumu? Kaip gyventi, jei senelės pasakojimai apie prancūziškąją Atlantidą primenantys gražius meniškus sapnus ir neryškias vizijas taip stipriai kontrastuoja su virtuvine realybe, sovietinės mokyklos kalama ideologija, su kasdiena, kurioje esi priverstas gyventi?
A.Makine meistiškai parodo mūsų identiteto kūrybos sudėtingumą ir daugiasluoksniškumą. Nors rusiškasis ir prancūziškasis pradas sukelia tam tikrų konfliktų Aliošos gyvenime, niekada nekyla minčių, jog reikėtų pasirinkti vieną iš jų.
Kaip ir N.Krauss, kaip ir B.Schlink, A.Makine kalba apie tai, jog mūsų asmenybės ir mūsų gyvenimus formuoja ne vien mūsų pačių dabartis, bet ir ankstesniųjų kartų išgyvenimai ir patyrimai. Kad visi tie prieš mus buvę egzistuoja ne vien pageltusiose karpytais kraštais nuotraukose ar pasakojimuose. Kad jie yra mūsų sąmonėje, mūsų identitete, mūsų veiksmuose.
Neabejotina knygos stiprybė- A.Makine meniška impresionistinė poetiška kalba. Ji yra visiškai nuginkluojanti.
Neturiu jokio priekaišto. Jokios pastabos.
Kaip kad Alioša buvo užburtas savo senelės pasakojimų, taip ir aš esu A. Makine kalbos pakerėta.
Dabar skelbiamas naujųjų banknotų dizaino kunkursas, tad niekas dar nežino, kokie tie pinigai bus.
Bet užtat jau žinoma, kokios asmenybės ant banknotų bus vaizduojamos: Ingmar Bergman, Greta Garbo ir kt.
Šiandieninį 20ies kronų banknotą su Selma Lagerlöf pakeis banknotas su Astrid Lindgren.
Tai, kad A.Lindgren bus pavaizduota ant kurio nors banknoto, buvo aišku nuo pat pradžių. Jei Švedijos bankas nebūtų priėmęs tokio sprendimo, būtų kilusi baisiausia audra.
Dabartinio banknoto aversas
Dabartinio banknoto reverse pavaizduotas Nils Holgersson ant žąsies skrendantis virš Švedijos
Kažkada ir mes Lietuvoje turėjoma moterį rašytoją ant banknoto, bet pažiūrėjus į dabartinius pinigus pasidaro labai aišku, jog Lietuvos istorijoje ir kultūriniame gyvenime dominavo vyrai.
Iš apyvartos išimtas banknotas su Žemaite
Kokią Lietuvos moterį Tu pasiūlytum pavaizduoti ant banknoto?
Iš karto prisipažinsiu, kad Nicole Krauss atžvilgiu negaliu būti nešališka. Net nežinau, kodėl. Kažkodėl jaučiu jai labai dideles simpatijas ir skaitydama jos naujausią knygą vis galvojau, na, tai kas, kad nesugaudau gijų, vis tiek man patinka skaityti šitą knygą. Skaitant buvo taip neaišku, kas vyksta ir kaip susiję personažai, kad atsivertus tuščius lapus pabaigoje pradėjau braižyti veikėjų schemą ir kaip jie susiję, ir lyg lyg pavyko sudėlioti, bet paskutinis skyrius, į kurį žiūrėjau su tokia didele išaiškėjimo viltimi, man visai susuko galvą ir vidurnaktį pabaigus skaityti kėliaus iš šiltos lovos, užsidegiau šviesą ir ieškojau knygos recenzijų tikėdamasi, kad atrasiu kažkokį stebuklingą išaiškinimą, ko nesupratau (kaltinau ir skaitymą originalo kalba – gal kažką svarbaus praleidau, ar ką?). Bet paskaičius recenzijas, pažiūrėjus interviu su autore supratau, kad to pasakojimo gijų net nereikia galų gale surišti, kad knygos esmė nėra išsiaiškinti, kaip veikėjai tarpusavyje susiję (nes jie ir nelabai susiję, bent jau kai kurie), nes knyga nėra apie stalą ir prie jo sėdėjusius žmones, o knyga yra apie “burdain of inheritance” (paveldėjimo naštą), apie tai, ką paveldime iš savo tėvų ir ką perduosime savo vaikams. Nors ir vien apie tai knyga taip pat nėra.
Kaip sako pati autorė šitas romanas yra “a novel without a center” ir “hard novel to describe” – tai jei skaitydamas šito nežinai, tai ir kankiniesi, braižai schemas knygos gale ir taip toliau. Ir aš galvoju, ar tiesiog reikia susitaikyti su tokia knygos esme, ar laikyti tai trūkumu – dar nesugalvojau.
Knygoje susitinkame daug veikėjų, kurie pasakoja savo istorijas, arba apie juos kažkas pasakoja. Pirmiausia sutinkame rašytoją Nadia, kuri budama jauna gauna “pasaugoti” didžiulį vieno Čilės poeto stalą su devyniolika stalčių. Poetas pražūva Pinočeto režimo gniaužtuose, o po dvidešimties metų pas Nadią atkeliauja Leah, kuri sako esanti poeto duktė ir norinti atsiimti stalą. Tas pats stalas pokario metais stovi Londone ir priklauso žydaitei Lotte, kurios keistą gyvenimo istoriją ištrauktą iš vieno iš daugybės stalčių išgirsime iš jos vyro lūpų. Yra ir kitų veikėjų, kurių nesurišau su stalu, bet, pasirodo, taip ir turi būti.
Galbūt tai ir išmuša iš vėžių, kad perskaičius knygą, ji nesibaigia, daiktai tuose stalo stalčiuose neišsidėlioja, arba tie stalčiai, sudėliojus istorijas nebeužsidaro. Eini pro šalį ir kaskart užkliūni. Ir nors kad ir kaip labai stengiausi, visko į vietas sudėlioti nepavyko, atskiros istorijos man tokios krausiškai gražios, su tuo užburiančiu Krauss stiliumi, dėl ko ir prisipažįstu negalinti būti nešališka. Tiesiog patarčiau neimti šitos knygos, kai norsisi kažko lengvo, neimti jos, kai neturi laiko paskaityti gerą gabalą, nes tai nėra lengvo žanro knyga, o skaitant ištęstai, tai visos istorijos gyvena kiekviena sau ir ką nors suprasti iš viso darosi labai sunku. Bet kaip viena blogerė parašė “reading the novel, I realized you don’t need to find a hidden meaning to enjoy the book”. Labai taikliai.
Viename Vilniaus second hand’e radau tikrą lobį – knygutę apie vaivorykštę. Negalėjau nenupirkti. Verčiant knygutę su kiekviena nauja spalva atsiverčia nauja juostelė, kol pabaigoje iš juostelių susideda vaivorykštė – kaip tik šiai gražaiai pavasario dienai.
Nors šiandien visai ne mano gimimo diena, bet jaučiuosi, tarsi būtų pati pati tikriausia, nes pagaliau gavau labai lauktą paskutinę savo gimtadienio dovaną. Žinai, kokia tai dovana? Ogi pati knygųžiurkiškiausia – Kindle!!!
Kindle užmigo šį kartą kartu su Jules Verne
Labai ilgai svarsčiau, ar man labai reikia šito daikto, neturėjau rankose nė vieno gyvo pavyždžio laikiusi, dėl to nežinojau, ar man patiks ir ar nebus dovana paleista vėjais. Bet žinai, dar tik keletą miničių laikau šitą daiktą rankose, bet jau taip džiaugiuosi, taip džiaugiuosi, kad jei būtų valgomas, tai jau būčiau suvalgius (na ir palyginimas). Ir dabar man atrodo, kad tai yra tiesiog pats nuostabiausias daiktas angliškai skaitančioms žiurkėms, ypač toms, kurios šiaip nėra ypatingai geros anglų kalbos žinovės (aš) ir laikas nuo laiko turėtų pasižiūrėti į žodyną (jei tokį turi ir netingi to padaryti), nes Kindle turi savyje žodyną ir tereikia tik su kursorium užeiti ant žodžio ir tam pačiam ekrane žodis yra paaiškinamas. Super. Kaip būtų palengvėjęs mano ilgas ir sunkus Zadie Smith “White Teeth” skaitymas – nėra žodžių apsakyti.
Taip iškrenta žodis, kurio reikšmę nori sužinoti
Dar buvau nusiteikusi, kad Kindle ganėtinai sunkus, bet gavusi dėžutę net nustebau, koks jis lengvas – tiesus kelias jam į mano rankinę. Bandau dabar pasverti, kas čia sunkesnis, tai Kindle sveria panašiai kaip mano telefonas ir TV distancinis kartu sudėjus.
Kindle ekranas tikrai visai nepanašus į kompo ir visai malonus akiai (o šitai mane labiausiai gąsdino, kad nepatiks). Dabar žiūriu į savo naują žaisliuką padėtą ant stalo ir tekstas jame tikrai atrodo kaip ant popieriaus. Kontrastas mažesnis nei ant balto popieriaus, bet tikrai neerzinantis, taip kaip buvo mano knygų mugėje vartytoje skaityklėje.
O jau kai atsiverčiau nemokamai galima parsisiųsti klasiką – vajei, Giedre, Jane Austen tikrai skaitysiu su Kindle, o savąją mielai padovanosiu mūsų blogo skaitytojams. Tiesa, nelabai dar žiūrėjau, kaip su kitomis knygomis, tikriausiai nebus įmanoma visų gauti e- versijoje, tačiau tikrai pakaks, nes jau dabar galvoju, kurią pirmą nusipirksiu Amazonėj – ar Emma Donoghue’s Room, ar dar kokią nors vieną.
Beatrix Potter knygoje ir Kindle
Sprendimas mano knygų lentynoms – jas dabar tikriausiai pildys (t.y. bandys šalia įsigrūsti) tik lietuviškai išleistos knygos (visai prarasti išrikiuotų knygų jausmą nesinorėtų).
Tai va, jaučiuosi taip, kad negaliu net eiti miegoti – vies tiek neužmigsiu. Tai norėčiau dabar kur nors važiuoti ir vežtis šimtą knygų savo Kindle 🙂
Turbūt nėra dabar Švedijoj krikštynų ar mažų vaikų gimtadienių, per kuriuos vaikas negautų dovanų kurią nors knygą iš “Barnkammarböcker” (“Vaikų kambario knygos”) serijos.
Dažnai būna ir taip, kad vaikas gauna dvi identiškas knygas, tada labai patogu, kad švedai turi tradiciją išsaugoti dovanų kvitus, tad knygą galima pasikeisti į kokią kitą dovaną.
Serijos idėja labai smagi (ir kaip įtariu labai pelninga): kiekviena knyga (skirta arba 0-3 metų arba 3-6 metų grupei) sudaryta iš įvairių dainų, skaičiuočių, pasakų, kurios dažniausiai parenkamos pagal tam tikrą temą.
Pavyzdžiui, “Raudonoji knyga” skirta 3-6 metų vaikams ir joje surinktos klasikinės pasakos, kurias iliustravo patys žinomiausia šiuolaikiniai švedų iliustratoriai. “Juodąją knygą” sudaro pasakos apie raganas ir vaiduoklius, o “Geltonojoje knygoje” yra pasakos ir dainos apie transporto priemones.
“Rožinė knyga” yra eilėraščių ir pasakų rinktinė apie meilę ir draugystę.
O mažiausiems vaikams, tiems, kuriems yra nuo 0 iki 3 metų yra “Balta knyga” ir “Sidabrinė knyga “su skaičiuotėmis ir dainomis. Knygose, kuriose daug dainų dar būna ir tų dainų kompaktinis diskas, kuris labai greitai atsibosta tėvams (kalbu iš savos patirties), bet vaikai jo gali klausytis po dešimt kartų per dieną
Dar yra ir “Mano knyga”, kurioje be dainų ir lopšinių yra daug puslapių, kurios galima užpildyti įvairia informacija apie vaiko vystymąsi ir visokius su vaiko pirmaisiais metais susijusius dalykus. Pavyzdžiui, man labai patiko, kad viename puslapyje buvo palikta daug vietos aprašyti, “kokios dainos buvo populiarios, kai aš gimiau” arba “kai aš gimiau, laikraščiai rašė apie…”.
Dar yra Auksinė, Mirganti, Žalia. Mėlyna…
Visos knygos labai smagiai iliustruotos, ir tėvams labai niežti rankos po truputį susipirkti visas seriją sudarančias knygas.
Viena populiariausių dainų mūsų namuose (su priklausančiais judesiukais) apie krokodilą, kuris buvo toks storas, kad netilpo mašinoje, todėl savo uodegą vežiojo priekaboje
Vakar lindėjau Amazonėj, sukau galvą, kokią čia fainą knygą nusipirkus ir perskaičius Kindle. Nes kažkaip mano knygų eilė šiuo metu labai nepalanki Kindle, o aš noriu pagaliau patirti tą skaitymo Kindle jausmą. Na, instrukciją jau perskaičiau, tai dabar norisi ką nors rimčiau 🙂 . Todėl ir lindėjau Amazonėj, ir kankinausi. Amazonė dosni – gali nemokamai parsisiųsti knygos pradžią – nors gal kas čia dosnaus.
knyguziurkes.com 