Metinė ataSkaita 2010

Sausio pradžia yra labai tinkamas laikas metinėms ataskaitoms. Praėjusių metų ataskaitą galite pažiūrėti čia.

2010ieji skaitymo prasme buvo labai geri, suskaičiavau perskaitytas knygas- jų 71. Gerokai daugiau nei pernai. Geri metai buvo ne tik kiekybės, bet ir kokybės prasme.

Metų knygos- J.S.Foer “Extremely Loud and Incredibly Close”, N.Krauss “Meilės istorija”, K.Ishiguro “Never Let Me Go” ir S.Oksanen “Valymas”.

Jau kovo mėnesį rašydama apie J.S.Foer knygą pranašavau, kad tai, ko gero, bus viena geriausių 2010aisiais skaitytų knygų ir neklydau.

“Meilės istorija” mane visiškai apsvaigino, o “Never Let Me Go” taip gražiai estetiškai ir nostalgiškai parašyta, kad jau elegantiškiau rašyti turbūt nebeįmanoma.

Na o S.Oksanen “Valymą” atradau dienraščio kultūros puslapiuose, kur viena mano labai gerbiama kritikė knygą tiek išgyrė, kad aš knygos išleidimo dieną į knygyną ėjau du kartus, kad galėčiau tą išgirtą stebuklą nusipirkti.

Labiausiai nepatikusi knyga- Liūdna sakyti, bet gaila prarasto laiko, kai skaičiau L.S.Černiauskaitės dvi knygas (“Kvėpavimą…” ir “Kambarį…”). Taip daug tikėjausi, bet bet… Černiauskaitės metaforos yra nuostabios, bet fabula… Na man fabula ir ta graži černiauskaitiška kalba labai pjovėsi, neatitiko viena kitos.

Metų storiausia 772 puslapiai S.Clarke “Jonathan Strange & Mr.Norrell”

Metų atradimai : D.Tart “Slapta istorija”, S.Rushdie “Paskutinis mauro atodūsis”, J.Eugenides “Middlesex“. Apie visas buvau girdėjusi daug gero, bet pati nebuvau skaičiusi.

Skaičiau ir juokiausi A.Bennett “The Uncommon Reader. Rekomenduoju. Smagi ir šilta knyga apie tai, kaip karalienė atrado skaitymo džiaugsmą

Skaičiau ir verkiau J.S.Foer “Extremely loud and Incredibly Close”

Skaitymo geografija: 21 Jav, 11 Didž. Britanija 11, Lietuva 10, Švedija ir Vokietija po 5, Prancūzija 4, Suomija 3 (Oksanen 🙂 ) , Italija-2, o Kinija, Japonija, Turkija, Rusija, Dominika, Austrija, Lenkija, Kolumbija ir Australija po 1.

Praėjusiais metais buvau pasižadėjusi sau skaityti daugiau lietuvių autorių kūrinių. 2009aisiais skaičiau tik vieną lietuvišką knygą “Silva rerum”, o šiemet gerokai pasitaisiau. Atradau N.Kliukaitę ir G.Radvilavičiūtę patiko A.Užkalnio “Apie Angliją” ir R.Oginskaitės “Nes nežinojau, kad tu nežinai”.

Pagaliau (seniai planuotos skaityti, bet niekaip neprisiruošta) U.Eco “Rožės vardas”, G.G.Marquez “Meilė choleros metu”, K.Vonnegut “Skerdykla nr5”

Pradėta bet nebaigta R.Gary “Moters šviesa”.

Niekada nemaniau, jog skaitysiu D.Gluchovskij “Metro 2033”. Bet įsidrąsinau, ir tuo labai didžiuojuosi

Iškilmingai pasižadu 2011aisiais skaityti daugiau knygų angliškai.

Dar norėčiau perskaityti V.Woolf “Orlando”, K.Follet “The Pillars of the Earth” ir bent po vieną Alice Munro ir Margaret Atwood knygą.

Ir R.Bolano “2666”.

Ir gal pagaliau perskaitysiu “Nusikaltimą ir bausmę”?

Bet turbūt vietoj jos skaitysiu kitas knygas. Pavyzdžiui N.Krauss “Great House”.

H.Murakami knyga “1Q84” bus išleista švediškai.

Ir Gluchovskij “Metro 2034”.

E.Donoghue “Room” ir J.Frey “Million Little Pieces”.

 

Gerų skaitymo metų sau, mano nuostabiai draugei knygų žiurkei Linai ir jums linki

Knygų žiurkė Giedre

Sudie, 2010!

Pernai negalėjau pasakyti, ką perskaičiau 2009 m. (čia galite rasti Giedrės metus), nes neturėjau stebuklingo sąrašiuko apie perskaitytas knygas ir dar nebuvo tų fantastiškų knyginių reikalų internete. Na, bet šiemet turėjau nuo ko nusirašyti (nuo mūsų blogo) ir, iš tikro, labai įdomu pažiūrėti, ką per metus perskaičiau, nustebti, kiek perskaičiau, pasidžiaugti atradimais ir apgailėti veltui sugaištą laiką, padrąsinti save drąsiau mesti į šoną nuobodžią knygą. Su smalsumu pašniukštinėjau, ką pernai perskaitė kitos knygų mylėtojos (dabar susimąsčiau, ar buvo nors vienas mylotojas), žiūriu, kad visiems maždaug gaunas sugraužt po vieną knygą per savaitę. Tikiuosi, kad ir 2011 m. nors pusę metų pavyks panašiai perskaityt.

Perskaityta: 59 knygos

Neįveikta: 1 – Howard Jacobson The Finkler Question (su viltim sugrįžti)

Metų nuostabiausioji: Sandro Veronesi Ramus Chaosas

Kitos labai labai geros:

Giedra Radvilavičiūtė Šiąnakt aš miegosiu prie sienos

Nicole Krauss The History of Love

Sofi Oksanen Valymas

Salman Rushdie Florencijos kerėtoja

Erica Jong Seducing The Demon. Writing for my life

Ir labai geros:

Philip Ross Amerikietiška pastoralė

Isabel Allende Paula

Andrei Makine Moteris, kuri laukė

Ian McEwan Česilo pakrantėje

Nutrenktos knygos (šiemet tikriausiai daugiau nei per visą skaitymo istoriją 🙂 ): Eduard Lemonov Nevykėlio dienoraštis ir John Grisham Skipping Christmas.

Labiausiai nustebino: Giedra Radvilavičiūtė – už tai, kad lietuvių autorių skaičiau su tokiu pasimegavimu.

Išleista pinigų knygoms: daug, kaip visada $$$$$$.

Kaip kiekvienais metais dovanota draugams ir gauta dovanų.

Gauta nuo Kalėdų senio? – Taip!

Kitų metų knygų eilė – kaip visada – neprognozuojama 🙂

| 🙂 |

Kelionių istorijos

Kaip liaudies išmintis byloja, kad Užkalnis tautos arba mylimas arba mirtinai nekenčiamas (o mane toks kategorizavimas šiaip užknisa juodai). Tokiu atveju (nes eilinį kartą nėra vidurio), turėčiau būti priskiriama prie Užkalnio mylėtojų, nors nei aš ten mylio jo, nei ką. Man Užkalnis patinka, nes jis yra (na, labiau buvo, nes su trečia knyga nepaskysi, kad čia labai naujas) toks naujas balsas mūsų marijos žemės tyruose – šmaikštaujantis, besišaipantis (iš savęs irgi – žavinga), akinantis pamatyti, atkreipti dėmesį, pasijuokti (iš kitų ir nepamiršti iš savęs), nedūsaujantis, nesibėdavojantis ir nedejuojantis. Kartais įspiriantis skaitytojui į minkštą vietą – pažiūrėk, neapsnūsk, atsimerk! O ypatingai man patinka Užkalnio argumentacija, nes, kai jis sako, jis žino (na, aš tikiuosi 🙂 ) yra patyręs savo kailiu, skaitęs, iš kažkur išknisęs, o ne kaip pas mus mėgstama, tik apsimeta ekspertu, o visa kita tik “nesąmonės”.

Tai, kadangi žinojau paštu keliu pas mus keliaujant trečiąją Užkalnio knygą (dėl to dabar turiu autoriui įsiteigti cha cha cha), tai skubėjau dar nuo vasaros laikomas eilėj “Kelionių istorijas” perskaityti. Turėjo būti paskutinė metų knyga, o va, gavosi pirmoji. Tai su Naujais Metais visus! Manosios “Kelionių istorijos” autografuotos, galit pamatyt, jei jau spaudėt ant nuorodos.

Ką gi sužinojau apie Užkalnio keliones? Na, išprotėjęs jis dėl kelionių, tas tikrai. Ne išprotėjęs keliautojas, kaip kad yra viena mergina, su kuria visai neseniai susipažinau, bet išprotėjęs dėl kelionių. Kad ir kaip egzotiška atrodytų Japonija (baisiausiai laukiu tos knygos, apie tą šalį), man įdomiausi aprašymai buvo apie Tolimuosius Rusijos rytus (kur, nepaisant dešinės kelio pusės eismo, visos mašinos, net ir policijos, yra japoniškos, t.y. pritaikytos kairės pusės eismui, todėl vaizdelis įlaipinantis ir išlaipinantis keleivius į/iš mikrautobuso nuo vidinės kelio pusės, bandau įsivaizduoti, tikrai neeilinis). 🙂 Ir žinot, apie Nidą ir Vilnių. Na, tiesiog norisi pamatyti tuos mūsų miestus kitomis, užsieniečio akimis (kokios šiuo metu ir yra Užkalnio akys), nes kas mums galbūt yra labai įprasta, kitam galbūt yra pasaulio įdomybė, o mes pasirodo, gyvename ir to nežinome arba pamirštame.

Užkalnis gan daug parašo ir apie šalies viešbučius ir traukia per dantį backpackerius, kurie dažniausiai yra low budget keliautojai, bet aš, pavydzžiui, backpack’uose matau daugiau žavesio nei neviltingo pinigų neturėjimo. Visų pirma, man atrodo, kad geriau keliauti taip, negu nekeliauti visai. Ir šiaip prisimenu, kaip mano čimodanai mane užkniso Tailande ir kaip aš visa dušia norėjau geriau turėti kuprinę ant kupros, nes man tas čimodanas buvo kaip lenciūgas šuniui. O visokiuose nebrangiuose nakvynės namuose irgi būna visokių pasaulio stebuklų, bet Užkalnis tikriausiai su manim nesutiks ir užmetys daugybe pagrįstų argumentų, kurie man taip patinka. 🙂

Keli skyreliai knygoje visai ne apie keliones, o apie pavyzdžiui, kvapus, bet man gerai suėjo, nes man kvapai irgi yra mano prisiminimai ir dažniausiai ryškūs ir spalvoti, o tu jau tikriausiai žinai apie ypatingą knygų žiurkių įprotį uostyti knygas. 🙂 Na, ir man tiesiog narkotinis jausmas kilti lėktuvų – būtinas bent keletą kartų metuose, ir dar “kelionėse mane domina ne tik įžymūs pastatai ir muziejai, noriu pamatyti ir gyvenimo smulkmenas: kaip atrodo jų autobuso bilietai ir kokios ten šaligatvių plytelės”. (Mano brangios klasiokės tikriausiai prisimena, kaip suvenyrams pasiėmėm po akmenį iš krūvų supiltų tiesti Prahos senamiesčio šaligatvius 😀 ).

Tokia tad istorija su knyga, kurios buvau išsižadėjusi. 😛 O dabar einu slapčiomis iš vyro nukniaukti trečiąją knygą.

|KŽL|

Lietuviai nelietuvių literatūroje II

Jau vieną kartą skaičiavome lietuvius nelietuvių literatūroje. Šiandien viename iš dienraščių perskaičiau apie dar vieną žymią (ne Lietuvoje) knygą, kuri ne Lietuvoje žymesnė, nei Lietuvoje, nors ir buvo išversta į lietuvių kalbą. Tai – Upton Sinclair knyga “The Jungle” apie lietuvių darbą XX a. pradžios Čikagos skerdyklose. Ši knyga iki šiol Amerikoje priklauso prie privalomų skaitymų, o štai Lietuvoje, įtariu, neišpopuliarėjo dėl to, kad sugrįžtantiems visai nesinorėjo, kad giminaičiai žinotų, kokiais pragaro ratais jie pažadėtoje svajonių žemėje vaikščiojo – juk grįždavo užsidirbę tiek, kad galėdavo ūkelius nusipirkti, galbūt prieš savus pasipuikuoti, niekas neskubėjo girtis, kokiu kruvinu darbu visa tai užsidirbo. Na, čia spėlionė mano.

Staripsnį galite paskaityti čia.

O knygą – čia.

Youtube’as pilnas Upton Sinclair nuorodų.

||