Brėmeno miesto muzikantai
Brėmeno miesto muzikantai yra viena mėgstamiausių mano pasakų. Net tarybinis filmukas (šiems šiaip jau nejaučiu jokio ilgesio ir nedejuoju, kokie filmukai buvo “mūsų” laikais) man patiko. O čia štai jums nauja leidyklos “Nieko rimto” eiliuota muzikantų istorija. Labai smagu skaityti su vaikais, dar smagiau būtų išmokti mintinai, vienintelis dalykas, kuris pasirodė keistas, kad istorija baigiasi visai kiaip nei tradicinėje pasakoje. Tiesiog nutrūksta, toks jausmas, kad eilės autoriui ėmė ir išsisėmė, o gal dailininkui dažai išsibaigė? O gal tiesiog bus istorijos pratęsimas? Bet kokiu atveju, Kęstučio Kasparaičio paveiksliukuose yra daugybė skaitymo visiems.
Margaret Atwood +Darren Aronofsky= TV
Šiandien mano Twitteryje atsirado krūva pranešimų apie tai, kad M.Atwood trilogija MaddAdam trilogija (“Oryx & Crake”, “The Year of the Flood” ir “MaddAdam”) bus kuriama kaip HBO serialas.
Tamsi distopija, biologine katastrofa, mutacijos pagal M.Atwood, bet HBO ekrane! (Tikiuos, kad HBO neprikiš per daug nereikalingų nuogybių)
“Oryx and Crake” yra išversta lietuviškai, o kaip su likusiom dviem?
K.Ž.G
Elmeris
Kol skaitau/klausau savo šių metų knygą (žinoma, tikiuosi bus dar geresnių, nes dar tik metų vidurys), lygiagrečiai vakarais draugauju su mažiausiai dviem vaikiškom knygelėm – su vyresnėle antrą kartą skaitome T.Parvela “Elę ir draugus”,
su mažėliu dažniausiai tris iš eilės “pačias paskutines” Mažosios princesės istorijas arba labai gražią knygą su labai gražia istorija apie drambliuką Elmerį.
O buvo taip, kad gyveno daug visokių dramblių – ir storų, ir plonų, aukštų ir žemų, bet visi jie buvo pilki, išskyrus Elmerį, spalvotą dramblį. Ar smagu būti kitokiam? O gal smagiau būt tokiam, kaip visi? Labai paprastais žodžiais, bet su gilia mintim ir labai gražiom iliustracijom, atgaiva sielai po visiškai pankiško pono Gumbo 🙂
Tu bjaurus, pone Gumbai!
Knygutę gavau dovanų iš Baltų lankų. Perskaitėm su šešiamete per keletą vakarų. Pagyrų knygai puslapiuose galite pamatyti tokias citatas iš recenzijų:
“Keista, trenkta ir nepakartojama.” Primary Times
“Visiškai nučiuožusi knyga – džiaugsitės kiekvienu sakiniu.” TBK Magazine
Taigi, taip, taip, tai yra visiškai trenkta ir nučiuožusi knyga. Garbės žodis. Tokia pasaka – nepasaka. Stebuklų ir neįmanomų dalykų daugiau nei pasakoj. O dar pilna chaoso ir nukrypimų nuo temos, tikrai. Žodžiu, skaitėm ir visą laiką galvojau, kuo čia viskas baigsis. O bet tačiau, kam rūpi mano nuomonė? Šešiametei viskas buvo super įdomu ir faina, nekantraudama laukė knygos pabaigos, kai galės perskaičiusi neštis ir skaityti savo klasėj. Dar ant viršelio pamatė, kad čia yra pirmoji knyga ir jau yra antrosios knygos viršelis, tai knygyne turėjau ieškoti antrosios knygos, kuri, deja, dar neišleista, bet jau-jau, sakė, kad už poros savaičių turėtų būti. Dar viena knyga iš serijos – tegul fantazija liejasi laisvai. Nepaskęskit!
Burial Rites / Paskutinės apeigos
Knygos iš visokių shortlist traukia akį. Ypač iš Baileys Women‘s Prize for Fiction, kuris toks labiau paskaitomas, nei Bookeris. Iš 2014 m. Trumpojo jau perskaičiau Donna Tartt „The Goldfinch“, dabar klausau Chimamanda Ngozi Adichie „Americanah“ ir visai neseniai baigiau Hannah Kent „Burial Rites“. Pastarąją pasirinkau skaityti, nes veiksmas vyksta Islandijoje, saloje, kur gamta yra vienas iš pasaulio stebuklų. Tikrai. Nors pats knygos aprašymas – jauna moteris laukia savo egzekucijos – nelabai, tiesą sakant, ir traukė.
Knygos autorė Hannah Kent yra australė, kuri ieškodama sniego ir egzotikos išvažiavo mokytis į Ispandiją. Tiek sniego, tiek egzotikos gavo su kaupu. Dar daug islandiškos tamsos ir vienatvės. Bet tokios patirtys yra nepamainomos – arba žlugndačios arba įkvepainčios, kaip greičiausiai ir atsitiko Hannah‘ai, sužinojusiai, kad netoli miestelio ant kalvos buvo įvykdyta egzekucija Agnes Magnusdottir. Paskutinioji Islandijoje ekzekucija. Vėliau, jau grįžus į Australiją ir besikankindama su savo moksliniais darbais, rašytoja ėmėsi šios temos ir tyrimų metu pastebėjusi, kad Agnes visuose istoriniuose dokumentuose yra minima kaip kokia nevaldoma ragana, nusprendė savo kurinyje parodyti žmogiškąją moters pusę, įsivaizduoti ir perpasakoti jos istoriją.
Ir rašytojai pavyko. Agnes paveikslas iš ties šviesus. Visas raganiškumas remiasi i jos palyginti didelį to meto išsilavinimą, kuris nepaisant jos socialinės padėties dažniausiai neleidžia jai nuleisti akių ir patylėti, kai to iš jos tikimasi. Iš jos, kaip iš moters, žinoma, ne kaip iš žmogaus. To meto socialinė santvarka labai paprasta – arba tu turi iš velėnos suręstus namus, kuriuose gali žiemoti, arba ne, jei neturi, tai ir nesirenki – tave renkasi – už tarnaitę, už meilužę. Būti išvarytam į islandišką žiemą yra tolygu mirčiai, nes čia pat už namo durų mirtinai sušalsi, net eiti toli nereikės.
Toks ir yra pagrindinis knygos kontrastas – tamsi ilga žiema, tamsi neaiški istorija, kuri atvedė moterį į nepavydėtiną situaciją, ir šviesi, protinga Agnes su nepavydėtina istorija. Autorė pamažu veda per paskutinius Agnes likusius metus, kai ji yra apgyvendinama ūkininko šeimoje, kol sulauks teismo sprendimo patvirtinimo. Kaip reaguoja namiškiai, elgiasi kaimynai, kokia atsiskleidžia Agnes – egzotiškoje australiškoje knygoje apie Islandiją.
PS Goodreads knyga įvertinta 4. Aš, kaip labai griežta vertintoja tiek neduočiau. Nors kuo daugiau galvoju apie knygą, tuo labiau link to ketverto artėju.
Knyginiai mokslai
Skaitau dabar tiek daug, kad laiko rašyti tinklaraštyje apie perskaitytas knygas nelieka. Ką čia tinklaraštis, jei seminare dalyvauju tik “pusiau pasiruošusi”, nes teksto tokią galybą reikia perskaityti. Ir dar po to mokslinę literatūrą. Bet čia nenusiskundimas, o didelis džiaugsmas. Pradėti studijuoti literatūrą buvo labai geras žingsnis, net jei gana baisoka keisti savo profesiją
Tai tik trumpai parašysiu labiausiai įsiminusias skaitytas knygas
W.Goulding “Musių valdovas”
Kažkokiu būdu šita knyga praslydo neperskaityta, bet kadangi ji buvo įtraukta į kursą “Vaikų ir paauglių literatūra”, tai pagaliau atėjo eilė ir jai.
Nuostabūs kone rojų primenantys gamtos aprašymai kontrastuoja su žiauriu žmonijos elgesiu ir verčia pagalvoti, kokia plonytė yra ta mūsų kultūrinė luoba, koks plonytis civilizuotos visuomenės sluoksnis mus skiria nuo barbariškų veiksmų.
Iš pradžių W.Golding norėjo pavadinti šitą knygą “Strangers from Within“, bet vėliau pakeitė pavadinimą į “Lord of the Flies”, kas reiškia velnią, t.y blogį slypintį žmoguje
Apie G.Flynn “Gone Girl” K.Ž.L jau rašė. Aš prisidedu prie pagyrų choro: knygoje pilna įdomių psichologinių pastebėjimų, autorė sugeba perduoti “trintį” žmonių santykiuose. Kaip ir daugelyje detektyvų, knygoje yra pateikta socialinės kritikos, G.Flynn perduoda nusivylimo, socialinės ekonominės griūties jausmą, kuris sekė po paskutinės ekonominės finansinės krizės JAV. Iš pradžių bandžiau knygos klausytis, bet buvo per sunku, nes negalėjau perskristi per sunkiąsias vietas, todėl nusipirkau popierinį variantą.
Šiemet bus išleistas “Gone Girl” filmas. Nick Dunne vaidins Ben Afflecck, jo dingusią žmoną Amy- Rosamund Pike
Filmo official trailer
Ši savaitė “Populiariosios literatūros” kurse yra siaubo savaitė. Skaitom E.A.Po “The Fall of the House of Usher” ir S.King. Dar žiūrim “Ėriukų tylėjimą”. Paauglystėje, kai tėvai buvo svečiuose ,aš sugalvojau pažiūrėti S.King “It” ekranizaciją. Baigėsi tuo, kad dvi savaites bijojau įeiti į vonią, o dantis valiausi virtuvėje. Po 10 metų sugalvojau pažiūrėti “The Shining”, baigėsi tuo, kad apsiverkiau ir savaitę miegojau su įjungtom šviesom. Žodžiu, mano santykiai su siaubo literatūra ir filmais yra prasti. Bet šią savaitę buvau priversta. Kai su kursiokais dalinomės S.King skaitymo patirtimis, pasirodė, jog tų, kuriems S.King sugadino miegą ir ramybę gana ilgam yra daug. Viena kursiokė papasakojo, kad iki šiol jai sunku sėdėti ant lovos krašto …
Kita tema- science fiction. Tada skaitysim R.Asimov “I, Robot” ir žiūrėsim “Matricą”.
K.Ž.G
The Namesake / Bendravardis
Kai Lahiri pradėjo eiti į darželį Kingstone, Rhode Islande, mokytojai nusprendė ją vadinti “pet name” – naminiu vardu – Jhumpa, nes tokį vardą visiems buvo lengviau ištarti. Pagal indų tradiciją, kiekvienas vaikas gauna naminį “pet” vardą, kuriuo jį šaukia namiškiai ir oficialų “good” vardą, kuriuo šaukiamas visame už namų slenksčio esančiame pasaulyje, o pirmą kartą – mokykloje.
Kaip prasidėjo autorės vardo istorija, prasideda ir Gogolio, pagrindinio knygos herojaus gyvenimas. Gogolio tėvai emigrantai iš Indijos (juos vienas kitam išrinko jų tėvai), gimus sūnui, tikrojo “good name” vardo suteikimo garbę duoda berniuko močiutei, kuri išrinktą vardą išsiunčia niekada adresato nepasiekusiu laišku, o pati pasimiršta, taip ir lieka berniukas keistu “pet” vardu Gogol (čia, žinoma, dar viena vardo istorija), negavęs tikrojo oficialaus vardo.
Šiuos metus tikriausiai galėčiau skelbti emigrantų metais – kas antra knyga apie emigrantus. Kiekvieno istorija skirtinga, o kartu labai vienoda, ypač pirmajai kartai – ilgesys, nuostalgija, nepritapimas, kultūriniai skirtumai, noras išlaikyti vaikus toje pačioje tradicijoje, kaip ir jie patys. Taip tėvai gyvena nepažindami savo vaikų, vaikai gyvena dvigubą gyvenimą nenorėdami skaudinti savo tėvų. Visi sukasi tokiam rate ir nežinia, ar yra išeitis. Gal išeitis būtų asimiliacija, bet eiti prie savo pasaulio suvokimą ar kardinaliai jį pakeisti nėra lengviausia užduotis. Gal tiksliau, tai nėra vienos kartos užduotis.
Labai rekomenduoju šitą knygą. 4/5 (oi, sese, nesakyk tik – “labai rekimenduoji ir tik 4?”)
***
Filmas yra, bet blogo skaitytoja nerekomenduoja, greičiausiai viskas supaprastinta ir iki knygos netempia. O aš, kai tik pasieksiu savo lentyną, skaitysiu”Interpreter of Maladies”.
Visi balsuoti!
Jokių pasiteisinimų.
Jokių “nespėju”, “pamiršau”, “tuo metu nesu namuose”, “nežinau už ką”, “man nerūpi politika” , “nėra skirtumo už ką balsuot, vistiek viskas bus kaip yra”.
Demokratija yra trapus dalykas. Demokratija yre ne turima, demokratija yra daroma. Kasdien.
Todėl visi turime eiti balsuoti. Visi turime prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta. Nė vienas negalime nusiplauti rankų.
Kai pagalvoji, kad sufražistės, kovojusios už moterų laisvę balsuoti buvo uždaromos į kalėjimus, badavo dėl teisės balsuoti, buvo prievarta maitinamos, kokie dar pasiteisinimai nebalsuoti gali būti?
Arba prisiminkim “rinkimus” sovietų laikais, kai galėjome “rinktis” už kurią partiją, kurį požiūrį balsuoti
Todėl visi eikim balsuoti prezidento ir ES rinkimuose.
Paskaitom, pagalvojam ir – balsuoti.
Kad po to nebūtų taip, kaip kai kuriose knygose
K.Ž.G
Viena Indijoje
Kažkaip pastaruoju metu daug visokių knygų, susijusių su Indija, aplinkui mane: R.Mistry “A Fine Balance”, ką tik perskaityta ir dar neaprašyta Jhumpa Lahiri “The Namesake” ir dabar nauja Vaivos Rykštaitės knyga “Viena Indijoje” (o iš karto po jos dar filmas “The Best Exotic Marigold Hotel”). Gal į Indiją teks važiuoti, kad jau taip?
Pirmiausia – viršelis. Ar gali būti labiau indiškas? Iš pirmo žvilgnio net neatrodo lietuviškas, o tikras Bolivudo filmų posteris, ar ne?
Antriausia – pasiėmiau į kelionę ir kelionėje perskaičiau – buvo smalsu, smagu, įdomu ir nenuobodu. Net lėktuvinius filmus nurungė, nerėjosi mušt iki pabaigos. Tekstas sklandus, skaityti lengva, bet svarbiausia, žinoma, – nenuobodu. Apie Indiją gi prisiklausę-prisigirdėję begalybę, kažkaip retai kada tenka išgisti kokių komentarų, kurie būtų, na, maždaug, per vidurį, dažniausiai būna arba-arba. O čia mergina iškeliavo viena – drąsuolė, aš greičiausiai viena nevažiuočiau, nebent į tą Indiją, kur su kondicionierium ir švaria patalyne.
Kas labiausiai man knygoje patiko? Nuoširdumas. Autorė savęs nevaizduoja nei kaip Indijos ekspertės, nei kaip didelės žinovės – tiesiog crazy smalsi mergina, kuri kartais, atrodo, kiša nosį, kur reikia ir kur nereikia (apie “kur nereikia” pagalvos visos mamos), bet kaip visi ištroškę nuotykių žino, kad kondicionuojamoje Indijoje nuotykių visam gyvenimui greičiausiai nepatirsi ir senatvėj anūkams nepapasakosi.
Taigi visiems, kurie ruošiasi patys savarankiškai keliauti po Indiją ir visiems, kurie geriausiu atveju į Indiją keliaus ant skraidančios savo namų sofos, tradiciškai – spalvota, kvapni, jogiška, stebuklinga, įkvepianti ir nuvilianti, pilna nušvitusių ir apsimetusių nušvitusiais, saldi ir visokia kitokia Indija Vaivos Rykštaitės knygoje. Jimmy Jimmy Acha Acha (čia iš tokio vaikytėje žiūrėto indiško filmo priedainio, atrodo “Vandenynas” vadinosi).
Bridget Jones po daug metų
Kai aš susitinku su savo sese (su gimtadieniu, mano A!), su K.Ž.L ar su savo drauge Jurga (baigiu nusibaigti iš ilgesio, kiek metų mes nesimatėm?) nesijaučia, kad ilgai nebuvom susitikusios. Tiesiog pradedam kalbėtis taip lyg niekur nieko. Nepuolam atsiprašinėti “Tu nepyk, kas neatrašiau, nepaskambinau ir t.t.”, nesiteisinam, tiesiog taip jau yra, 
kad suprantam viena kitą.
Neseniai sustikau dar vieną seną draugę-Bridget Jones (kiek metų nesimatėm, “Bridže”?). Kai susitikom pirmą kartą, jai buvo 32, šiandien jai 51. Pirmiausia abi kartu pabliovėm, nes Markas Darsis mirė prieš penkis metus Darfure, po to suguldėm vaikus ir išgėrėm šiek tiek per daug vyno.
Jei rimtai, tai išgirdusi apie Marko Darcy mirtį per knygos pristatymą per Tv net buvau apsisprendusi neskaityti trečiosios H.Fielding knygos”Bridget Jones. Mad about a Boy”.
“Ką ta Helen Fielding sau leidžia? Kaip galima taip padaryti Markui? Jei bus trečias filmas, tai Colin Firth nebevaidins juk..” Na, žodžiu, labai “logiški” pokalbiai mano galvoje vyko.
Bet ar galima nenorėti susitikti su Bridget? ” Ką ji dabar daro? Kaip ji viena susitvarko su vaikais? Ar susitinka ji kada Danielį? Ar ji laiminga?”
Galiu pasakyti, kad Bridget nelabai pasikeitusi. Ji vis dar skaičiuoja kalorijas, rašo dienoraštį, nervinasi dėl raukšlių , bet dabar dar ir bando sukurti harmoniją ir idilę namuose, kur auga du maži vaikai. Praėjo penki metai be Marko, ir Bridget atėjo laikas vėl leistis į pasimatymų džiungles. Tik… pasaulis per tą laiką pasikeitė. Dabar egzistuoja Facebook, SMS, Twitter. Ką ir kaip greitai reikia atsakyti į SMS? Ką galima, o ko negalima rašyti Twitteryje?
Juokiausi, atpažinau savo pačios bandymus palaikyti tvarką namuose, atpažinau savo galvoje egzistuojančią idilę, kai visa šeima ramiai valgo vakarienę, kai niekas nepabėga nuo stalo žiūrėti “Shaun the Sheep”, kai visi sėdi ramiai ir kalbasi, vietoj to, kad vykdytų kone Jungtinių Tautų lygio derybas “Dar tris kukulius, ir vieną mooorką. Atsisakai morkos? Tada minimum keturis kukulius. Ir dar šaukštą bulvių košės. Šaukštą. Ne arbatinį šaukštelį, o šaukštą“.
Ta naujoji Bridget Jones pusė- mama- prideda knygai šiek tiek rimtumo ir kompensuoja kai kuriuos “perspaudimus” ir primityviai komiškas scenas. Jei tai būtų kokia nors kita knyga, ko gero, būčiau griežtesnė ir mažiau atleidžianti. Dabar gi kone ignoruoju tas silnąsias vietas, susikoncentruoju ties tomis juokingomis situacijomis ir sąmojingais dialogais.
Jei tai būtų kokia nors kitą knyga turbūt rašyčiau griežčiau, bet neigiamai kalbėti apie drauges viešai nenoriu. Juo labiau, kad ir šitoj knygoj H.Fielding išlaikė šilumą, ironiją ir juokiasi iš mūsų nesėkmingų bandymų gyventi idealiuose namuose, turėti idealius vaikus, gyventi idealioje meilėje , visada idealiai atrodyti ir ideliai nesuvalgyti nė vienos kalorijos daugiau nei reikia.
Dabar po to, kai chick-lit (nekenčiu šito pavadinimo) žanras išsiplėtė, Bridget Jones gal ir neatrodo tokia revoliucinga herojė, kaip tada, kai išėjo pirmoji knyga. Bet noriu priminti, kad Bridžė buvo, ko gero, viena pirmųjų tų herojų, kurios atvirai parodė, kaip mums nepavyksta pasiekti tų idealių standartų. Bridget Jones parodė, kad nėra baisu, kad kažkas nepasiseka, kad pažadai duoti sau lieka neįvykdyti, kad nieko baisaus, jei nesi nežemiška kone ore sklendanti deivė, nieko tokio, jei kartais “susidirbi”, jei korsetas, į kurį įsispraudi susisuka, jei išgeri per daug vyno ir dainuoji “all by myself”. 
K.Ž.G
Cenzūra ir spaudos atgavimo, kalbos, knygos diena
Iš pradžių galvojau parašyti, ką nors gero apie šitos dienos svarbą. Apie kalbą, apie knygas, apie kalbos reikšmę, apie laisvos spaudos būtinumą. Nežinojau, kad tas BŪTINUMAS bus toks aktualus šiandien.
Šiandien perskaičiau :
“Prieš pusmetį pasirodęs pasakų rinkinys „Gintarinė širdis”, kuriame publikuotos ir dvi pasakos apie tos pačios lyties poras ‒ jau niekur nebepardavinėjamas. Internetinėse parduotuvėse, kurios turėjo likučių, kai kas dar spėjo knygą įsigyti. Iš Lietuvos edukologijos universiteto leidyklos internetinės svetainės informacija apie tai, kad tokia knyga išleista, dingo. Universitetas teigia tokį sprendimą priėmęs remdamasis vidaus ir išorės ekspertais bei neslepia, kad tam įtakos turėjęs ir iš grupės Seimo narių gautas raštas. Pasakų autorė Neringa Mikalauskienė, kūrybą publikuojanti kaip Neringa Dangvydė, sako, kad tokie Universiteto veiksmai primena sovietmetį, kai užtekdavo vieno skambučio „iš viršaus” ir „nepatogi” knyga ar filmas būdavo „padedami ant lentynos” ir žmonių nepasiekdavo. Teisės specialistai prideda, kad toks elgesys – kūrybinės laisvės ribojimas ir diskriminacija, Lietuvai galinti kainuoti dar vieną pralaimėtą bylą Europos Žmogaus Teisių Teisme.”
“Tačiau Lietuvos tėvų forumui, ne kartą pasisakiusiam prieš vaikų informavimą apie santykius tarp tos pačios lyties asmenų, bei konservatyviai Seimo narių grupei kreipusis į Lietuvos edukologijos universitetą ir Kultūros ministeriją, pastaroji kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą prašydama „Gintarinę širdį” „įvertinti Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo aspektu”. Zitos Zamžickienės vadovaujamos tarnybos ekspertai tvirtina nustatę, kad dvi pasakos, kuriose pasakojama apie santykius tarp tos pačios lyties veikėjų ,,Kaip karaliaus sūnus išminties ieškojo” ir ,,Apie karalaitę, batsiuvio dukterį ir dvylika brolių lakštingalom giedančių” priskirtinos „neigiamą poveikį nepilnamečiams darančios informacijos kategorijai”.
Man baisu skaityti, kad tokie dalykai dedasi Lietuvoje 2014aisiais. Kad egzistuoja homofobinės nuostatos, tai man nėra naujiena, bet kad imamasi tokių ėjimų, kad knyga “slepiama”, kad norima uždėti “N-14” ant jos, tai bjauru.
Tai, kad tokios cenzūros vis dar įmanomos praėjus tiek daug metų nuo draudimo, praėjus dešimtmečiams po sovietinio cenzūravimo, rodo, kad mes nepasimokėme.
Dar nesupratome.
Šiandieninė spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena rodo, kad šita diena negali būti “naftalininė”, vien minėtina.
Jog mes negalime tik prisiminti, kaip blogai ir kaip baisu buvo seniau, nes šiandien užsiimame tuo pačiu.
Patys.
K.Ž.G
Keturios kovo dienos
Tai yra lėta skandinaviška knyga. Kaip kitaip būtų su keturiomis dienomis beveik 400 puslapių. Bet į keturias dienas laisvai gali sutilpti trijų kartų moterų gyvenimas. Močiutės, jos dukters ir anūkės. Šiosios sūnui tebūnie ketvirtoji diena. Jei paklaustum, apie ką trumpai knyga, šį kartą, net keista, galbūt net pavyktų atsakyti, pasakyčiau – apie nemeilę. Tąją ne tarp moters ir vyro, bet kitą. Nemeilę tarp šeimos narių, artimųjų. Tokia nemeilė, kai vaikas ieško mamos glėbio ir tiesiog buvimo su šeima, o gauna? Nieko negauna. Internatą ar gyvenimą pas tokį pat abejingą tėvą. Atstumto vaiko vaikui ne ką geriau. Juk visada atsiranda svarbesnių reikalų, ar ne? Čia jau fantazijos reikalas, kaip pasiteisinti, o kartais ir pasiteisinti nereikia. Gali apsimesti, kad klausimo neišgirdai ir tiek.
Egoistiška ta nemeilė knygoje, bet autorius nieko nekaltina – kaltininkus teks pačiam skaitytojui susirasti lėtai keliaujant per gyvenimo puslapius ir galvojant, ar yra išeitis iš šito užburto rato. Tuo labiau, kai vaikas, kuriam skyrėm ketvirtą kovo dieną yra visai pasimetęs paauglys, balansuojantis ant ribos, kai tuoj tuoj ir nugarmės į kriminalinę duobę. Ir kuris bus dėl to kaltas? Ir ko reikia, kad visi po tą lėtą rūką slampinėjantys atsitokėtų? Kai tau beveik penkiasdešimt, ar laikas imtis pokyčių, ar jau viskas, gražiausios gyvenimo dienos praeityje?Didžiosios meilės irgi? Labai daug pasirinkimų knygoje, daug vietos ir laiko pamąstymui, ar pasirinkimai buvo teisingi. Teisuolio, žinoma, šitoje knygoje nėra.
***
Apie jausmą:
Ingrida pabando prisiminti tą fizinį vienatvės pojūtį, kai nebeleidi tėvams prisiglausti, bet prie tavęs dar nesiglaudžia niekas kitas.
Danuko Dunduliuko nuotykiai
Kultinė knyga! Kaip ją perskaitė Benas?
Z. Romanas apie Zeldą Ficdžerald
Viena iš knygų, kurias tikriausiai reikia skaityti susipažinus su kontekstu (aš skaičiau nesusipažinus). Arba gal toji, kur dar skaitydamas skaitytojas pradeda landžioti į internetą ir ieškoti nuotraukų ar šiaip faktų.
Zelda Ficdžerald buvo labai kontraversiška asmenybė ir iki šių dienų apie tai kyla daugybė ginčų – kokia ji buvo, kuo sirgo, ir kas ten iš tikrųjų atsitiko su ja ir Skotu Ficdžeraldu – kuris kurio gyvenimą suėdė. Sužinojus aukščiau minėtą kontekstą, romanas tarsi turėtų Zeldą reabilituoti, gal labiau parodyti kaip laikotarpio ir aplinkos įkaitę – penkiasdešimt metų vėliau, ir madam nebūtų nei šizofrenikė, nei isterikė, na, gal kažkas panašaus į Britney Spears ar kokią Lindsay Lohan – vakarėliai, įžymybės, nuopoliai, kreizėjimai, atsitiesimai, vėl nuopoliai. Labai gaila, jei autorė norėjo sudaryti kitokį įspūdį, bet man jis labiausiai linko prie žurnalo apie žmones stilių (nelabai galiu įvertinti, kiek stiliaus suvalgė vertimas). Kas gal visai nieko – įsimeti tokią knygą į atostogų lagaminą ir pirmyn su lengvu pasiskaitymu (dabar prisimenu visas per sudėtingas neatostoginio tipo knygas, kurios taip ir liko neperskaitytos prie kokios nors šiltos jūros).
Sakyčiau, kad įdomiausia knygos tema – Zeldos kūrybiškumas – ji pati rašė, tapė ir labai neblogai šoko – knygoje nebuvo pakankamai atspindėtas. Knygos pabaigoje Zelda guodžiasi, kaip ji padėdavo Skotui vystyti jo romanų siužetus, kurti charakerius – tačiau pačiome pasakojime visas kūrybinis procesas nuskendęs vakarėlių ir šampano jūroje – kūryba yra kažkur už uždarų durų, o ten žinoma užsidaręs Skotas, ne Zelda. Zelda savo kambarį gauna tik psichiartinėje ligoninėje (Virginija tikriausiai užsidengtų akis ranka).
Taigi, jei po Didžiojo Getsbio filmo ir knygos susidomėjote laikmečiu ar Ficdžeraldu, ši knyga yra visai nebloga mozaikos dalelytė, tačiau skaitant ją kaip atskirą kūrinį, Zeldoje rizikuosite pamatyti moterį neatskleistais talentais, kuri pati lyg ir neturėtų kažko per daug kaltinti, kad jie taip ir liko neišsiskleidę.
knyguziurkes.com 