Stegsiuosi būti rami (nepažadu) ir bent 15 minučių paskaityti kiekvieną dieną.
O 2015 m. perskaičiau 52 knygas. Labai džiaugiausi, nes galvojau, kad aplenkiau 2014 m., o pasirodo, ne (velnias). Iš 52 – 32 popierinės lietuvių kalba (iš jų 9 lietuvių autorių), 1 popierinė anglų kalba ir 19 audio anglų kalba.
Neperskaičiau: Andy Wier The Martian, t.y. neperklausiau, nes buvo per sunku klausyti, bet pažiūrėjau filmą ir labai patiko. Vis dar neperskaičiau Salman Rushdie “Šėtoniškos eilės”, žiūriu, nuo pernai jau kabo, o atrodė, kad visai neseniai čia ją atidėjau… Dar nebaigus klausyti mečiau Fredrik Backman My Grandmother Asked Me to Tell You She’s Sorry – tiesiog buvo per daug nuobodu laukti, kaip ten viskas baigsis.
Na, ką, ir viskas tikriausiai šiais metais. Linkiu (ir sau) daug gerų knygų, gerų vertimų, gerų autorių. Ačiū, kad užsukate paskaityti.
Gal žinojot, o gal ir ne, kad KŽG šiuo metu studijuoja savo išsvajotą literatūrą. Ir štai prieš naujus metus – pirmas KŽG kritikos vaisius didžiausiame ir daugiausia skaitytojų turinčiame Švedijos internetiniame literatūros žurnale. Didžiausi sveikinimai ir šimtą kartų VALIO!!!
Ką parašė, galima paskaityti čia. Jei vis dar nemoki švediškai, tai turi naują tikslą 2016 m. arba gali pasinaudoti translatorium, beveik net galima suprasti, kas parašyta.
Sako: “Meet next The Fault in Our Stars ir Eleanor and Park”. Netikėkit, aš nepatikėjau, o gal, tiksliau, manęs neįtikino. Jau seniai visokio plauko rekomendacijos vis man išmesdavo šitą knygą, greičiausiai rasite ją ir visokio plauko 2015 m. sąrašuose. Gal audible ar goodreads (o gal ir abi) šią knygą išrinko kaip geriausią young adult, tai nusprendžiau pažiūrėt, nors, kažkaip labai jau dažnai pasitvirtina – kai jau labai knygą tapatina su kokia tikrai gera knyga, tai greičiausiai ne taip ir gerai. Nes gera knyga yra gera savaime ir nereikia jos ten su niekuo tapatinti. Paskutinis pavyzdys tikriausiai buvo Gone Girl su Girl in the Train. Bendro turi tik “girl”pavadinime.
Nesakau, kad bloga knyga. Normali ir tiek. Kai kam gal net labai patiks. Gal ir man būtų labai patikę, jei man būtų buvę 15, kai dar nebuvau tokia priekabi teta. Kad sugaištas laikas irgi negaliu sakyti, bet, jei neskaitėte knygų, su kuriomis šioji gretinama, tai geriau skaitykite tas, tuo labiau, kad išverstos jau.
Knyga prasideda visai įdomiai. Du paaugliai – Violet ir Finch susitinka ant mokyklos varpinės bokšto. Ne šiaip į peizažą pasižvalgyti ar į pasimatymą – abu ketina nušokti žemyn. Bet nesitarę – kiekvienas atskirai. Abu nustemba ir tarsi perkalba vienas kitą nulipti žemyn. Nors yra iš visiškai skirtingų pasaulių, bet pamažu susidraugauja, išsiaiškina, kodėl vienas ar kitas taip aukštai buvo užsikorę… Įsimyli. Ech, kaip man patinka tie paaugliški įsimylėjimai. Rymai prie lango, prie telefono arba prie Messenger. Gerai jiems dabar, visą naktį gali susirašinėti…
Finch tai iš viso nieko toks personažas, daugiapusis ir nenuobodus. Iš pradžių atrodė, kad bus koks molis, bet, pasirodo, visai įdomi asmenybė, spontaniška, linksma, truputį priėdus velnių, neplaukianti su bendra mokyklos mase, ta tokia iš amerikietiškų filmų apie mokyklą. Fainas toks. Gaila, turi žmogus problemų ir nelabai turi pagalbos. Violet tai knygoje iš blondinės virsta į žmogų. Tai ir gerai. Ir su knyga viskas kaip ir gerai, bet kažkaip ne iki galo. Patiki kokį 90%, o to 10 kažkaip ir pritrūksta. Gaila.
Imdb.com jau meta, kad filmas bus 2017 m. Jau ir Violet rolei mergina išrinkta. Gaima atsipalaiduoti, neskaityti knygos ir laukti filmo. Geriau perskaityti ką nors tikrai labai labai gero. Nuotraukoje ne aktorė, autorė.
The concert hall at the Sydney Opera House holds 2,700 people. This blog was viewed about 42,000 times in 2015. If it were a concert at Sydney Opera House, it would take about 16 sold-out performances for that many people to see it.
“Boy’s Life” 1992 m. laimėjo World Fantazy Award. O aš taip įsijaučiau, kad net nepajutau, kad knyga Fantazy (gal ir gerai, kad nežinojau, nes tikriausiai būčiau nesiėmus klausyti). Tiesiog visą fantazy suskaičiau kaip užburinačią vaikišką fantaziją. O kausant galvojau, kad knygos nuotaika man labai primena filmo “Boyhood” (na, lietuviškas filmo pavadinimas “Vaikystė” nelabai toks tikslus vertimas) nuotaiką, tad jeigu tas filmas nepatiko, tai gai būti, kad ir knyga nelabai.
Knygos berniukas – Cory Mackenson. Jam dvylika metų, jis ir gyvena tuos dvyliktus metus kartu su knygos skaitytoju. Tik skaitytojui tenka keliauti laiku atgal, kažkur į 1964 m., nedidelį miestelį Amerikoje. Į laikus, kai dar egzistavo toks darbas kaip pieno išvežiotojas (juo dirba Cory tėtis), vaikai tėvams į klausimus atsakydavo”Yes, sir” arba “Yes, mam”, juodaodžiai negalėjo maudytis viename baseine su baltaisiais, o didžiausias berniuko svajonė ir turtas buvo dviratis.
Knyga prasideda scena, kai Cory kartu su savo tėčiu tampa žmogžudystės liudininkais – ankstų rytą, išvežiojant pieną, pro jų akis nuo uolos į ežerą praskrieja automobilis. Cory tėtis šoka į ežerą gelbėt nelaimėlio, tačiau pamato, kad vairuotojas negyvas ir dar pririštas, kad nesugalvotų į paviršių išplaukti. Šis atsitikimas labai sukrečia tėvą ir suintriguoja sūnų – per visą knygą šalia visų kitų savo nuotykių ir šiaip eilinių dienų, bando išsiaiškinti, kas tą dieną iš tikro atsitiko ir kas yra žudikas. Įtampos ir siurprizų bus, kartais net labai kurioziškų.
O tarp žmogžudžio ieškojimų – vaikystė, boyhood. Su draugais ir priešais, nuotykiais, svajonėmis, muštynėmis, žygiais į gamtą, beisbolu, meilėmis, teisybėmis ir neteisybėmis, ir, žinoma, fantazijomis, kuriomis patikėjau. O tai geičiausiai ir yra geros knygos požymis – kai patiki.
Labai graži ir ypatinga knyga. Ne tik dėl kompakto, kurio kaip tik dabar klausausi. Knyga ypatinga, nes sukurta daugelio autorių – tų, kurie minimi ant viršelio ir tų, kurie viduje, pvz., Lina Eitmantytė-Valužienė yra šių gražių iliustracijų autorė, na, o Saulius Petreikis su komanda – knygos, kaip čia pasakius, įgarsintojas. Lina su Claudia ir Riccardo susipažino Bolonijos vaikų knygų mugėjė. Buvo paprašyta iliustruoti Rafį, o vėliau pasikvietė Saulių sukurti muziką.
“Rafis, baltasis erelis” knyga vaikams, bet iš tų, kur pilna minčių suaugusiems. Ši knyga – apie buvimą kitokiu, apie gerumą ir drąsą, apie viską gelbstinčią draugystę, apie gerą širdį ir apie vidinę stiprybę. Kaip tik griebiančiai už širdies tinkanti Kalėdoms. O muzika tokia “ereliška”, na, turiu omeny, kad klausant kaip tik ir įsivaizduoji virš žemės sklendžiantį erelį, kalnus, prerijas, didžiulius plotus ir erdves. Labai tinkanti klausyti žiūrit iliustracijas arba šiaip relaksuoti, o tai tikriausiai geriausias įrodymas, kad knyga yra puikiai įgarsinta.
O viskas prasideda nuo kiaušinio lizde aukštai klanuose. Žiūrėkit, tuoj išsiris!
Kai nutinka gyvenime rašyti blogą, tai būna perskaitai visokių knygų, kurių šiaip jau gyvenime neskaitytum. Nu, tikrai. Aš tai, pavyzdžiui, daugių daugiausia knygyne tokią rūžavą knygą pavartyčiau. Bet kai rašai blogą, tai būna dovanotojai nekreipia dėmesio į tavo spalvinius ar žanrinius prioritetus ir savavališkai nusprendžia knygą padovanoti, o aš, nustebinta tokio “įžūlumo”, imu ir perskaitau. Iš pradžių, kur nors per vidurį knygos, o paskui jau ir nuo pradžios. Tada jau ir nuomonę galiu pareikšti.
Taigi, neapsigaukite, nes pavadinimas yra marketinginis triukas, kad jūs atkreiptumėte dėmesį į rožinę knygą. Nieko čia smerktino alei nuostabaus, jei aš parašyčiau knygą, aš irgi norėčiau, kad į ją kas nors atkreiptų dėmesį. Tai nėra knyga apie seksą, autoriai ant galinio knygos viršelio irgi prisipažįsta melavę, nes sako: “Tai knyga apie mūsų gyvenimą – nepatobulitą, nepagražintą, su nuoskaudomis ir stereotipiniais požiūriais”. Ir dabar jau nemeluoja. Tiesa, apie seksą kalbėti, tai teks, nes vaikai, pamatę knygos viršelį, sako: “O, mama, tu skaitai apie seksą! O kas yra seksas?” (Galimas atsakymo variantas – “Nežinau, todėl ir skaitau”). Tada jau nori nenori puoli skaityti, kad žinotum, ką atsakyti.
Knyga yra parašyta dialogo forma. Žurnalistė klausia, psichoterapeutas-seksologas atsako. Labai paprastai is sklandžiai skaitosi. Viskas remiasi psichoterapeuto A.Adlerio mokykla. O rašo apie gyvenimą, apie įvairius gyvenimo etapus, na, ir apie seksą tuose gyvenimo etapuose, senjorų irgi (paauglių seksas gi jokia čia naujiena). Bet taip pat aptariama ir visokie kitokie gyvenimo aspektai, pvz., yra skyrius “Seksas ir kaltė (nuodėmė)”, visai įdomu, ane? Arba, pavyzdžiui, skyrius “Seksas ir pinigai”. Atrodo, kad bus vien tik apie prostituciją, bet ten šiaip labiau apie pinigus ir jų reikšmę šeimoje, kaip kas supranta pinigus ir kaip su jais elgiasi – įdomu pasitikrinti, kuris šeimos pinigų variantas tu ir tavo antroji pusė yra.
Arba skyrius “Santykiai su mažais ir suagusiais vaikais”. Ten iš viso rašoma apie šeimą, šeimos santykius. Šitam skyriuj buvo labiausiai man patikusios eilutės
Dar Biblijos kūrimos laikais buvo pastebėta, kad tau priklauso dešimtadais to, ką davei. Toks yra normaus davimo ir gavimo santykis tarp tėvų ir vaikų, daugiau tikėtis būtų neteisinga.
Nebuvo visos knygos dalys vienodai įdomios, bet, greičiausiai dėl to, kad ne viskas aktualu. Manau, kiekvienas gali rasti sau įdomias ir reikšmigas. Verta pasaityti vien dėl to, kad kažką apie save ir kitus truputį (arba daug) geriau suprastum, išmoktum pažvelgti iš kitokios perspektyvos.
Iš karto prisipažinsiu – pradėjau knygą skaityti blogai nusiteikusi. Kaip blogai? Ogi taip, kad galvojau, kad ką čia, vaikiška knyga (nepasigukite šia idėja), viens du ir perskaitysiu, o išėjo taip, kad gan ilgai skaičiau. Ir gan lėtai. Ir vis galvojau, ar čia burtai kokie, ar magija, nu, neina greičiau skaityti, nors tu ką. Sumąsčiau, kad gal ir priežastis yra.
Ši knyga labai tiršta. Tiršta žodžių ir vaizdų, viskiausių naujadarų ir nematytų būtybių, ir fantazijos (jaučiausi kaip skaitanti Salman Rushdie “Šėtoniškas eiles” (vis dar skaitau, nesugebu pabaigti). Autorė pati šį stilių yra užvadinusi mythpunk. Kai daug tokių žodžių ir nepažįstamos informacijos, tai natūraliai kažkaip jie kiša “padnoškes”, gerai jau gerai, kiša koją greitam skaitymui, nes skaitai ir, pvz., žodis – vivernas, vivernynas, Pandemoniumas. What? Kas, kas? Perskaitai garsiai: “Pandemoniumas” ir vis tiek nesugebėtum pakartoti, jei paklaustų…
Pati istorija, kaip pavadinimas išduoda, vyksta Pasakų šalyje. Ir ta pasakų šalis ne tokia linksma “strykt pastrykt”, o pilna nelaimėlių, nes šiuo metu pasakų šaliai vadovauja nelabai demokratiniu būdu valdžią perėmusi Markizė. Kol su ja nesusiduri, Pasakų šalyje (kuri tokia manskaitant susidarė vaizdas ne plokščia, o labai įgylį ir į aukštį) visai smagu, tačiau susidūrus – visai ne saldu.
Nesutinkate?
Na, kaip norit. Bet aš stengiuosi būti kilniaširdis pasakotojas ir kiek galėdamas rūpinuosi savo mergaite. Aš nekaltas, kad skaitytojai reikalauja nuotykių O taip jau yra, kad į bėdą galima pakliūti ir be nuotykių, bet nuotykių be bėdų, deja, nebūna.
Bet kaip ir betkurioje užgniaužtoje visuomenėje, net jei ji pasakiška, vis tiek atsiranda besipriešinančių drąsuolių keistais vardais, kurie, nors ir rizikuodamisavo gyvybe, greičiausiai ir taps tavo draugais ir padės nugalėti blogiečius. Netgi, jei reikės muštis tarpusavyje (taip taip, knyga pilna visokių įdomybių-keistenybių)ar kalbėtis su suvo mirtimi.
-Kas tu?
-Aš esu Mirtis, – atsakė. – Ar nesimato?
-Bet tu tokia maža!
-Todėl kad ir tu maža. Tu dar labai jauna ir toli esi nuo savo Mirties, todėl aš, kaip ir visa, kas yra toli, atrodau labai maža ir nepavojinga. Bet visuomet esu arčiau, negu atrodo. Aš augsiu kartu su tavimi, kol galiausiai palinksiu virš tavo lovos didelė ir tamsi, ir tu užmerksi akis, kad manęs nematytum.
(Vis dar atrodo vaikiška knyga?)
Catherynne M. Valente
Gal, žinoma, iš tokios istorijos nelabai reikia tikėtis, bet man labiausiai knygoje pritrūko priežasties-pasėkmės ir motyvacijos aiškumo – labai “aiškiai” pasakiau. Na, visą laiką man buvo toks jaumas, kad kažką praleidau, ar neperskaičiau, nes labai dažnai jaučiausi taip, kad nesuprantu, kodėl vienaip ar kitaip elgiasi knygos veikėjai ar net pati Rugsėjė, pagrindinė mūsų herojė. Gal prie to neaiškumo jausmo prisideda autorės pasirinktas netęstinumas tarp knygos dalių. Pvz., vienam skyriui pasibaigus, Rugsėjė gai atsidurti visai naujoje aplinkoje, kuri, kaip jau minėjau yra tiršta, nauja ir kol joje susigaudai, o dar neaišku, kaip ji ten atsirado… Bet gal rimtai ką nors pramiegojau?
Pati įdomiausia ir greičiausia man buvo knygos beveik pabaiga, kurioje, kaip sako autorė “viskas paaiškėja”, na, nes ten tikrai viskas paaiškėja, o to aiškumo, kaip jau minėjau, man pritrūko.
Nepaisant visos knygos raizgalynės, pagrindinė knygos veikėja Rugsėjė yra labai žmogiška, žemiška, tikroviška ir netgi miela. Dar drąsi. Ir nuoširdi. O scena, kur ji alkana žvejoja ir užmuša žuvį man buvo labiausiai įsimintina.
Summa summarum. Netapau šios autorės fane, bet paskaityti ir susipažinti buvo įdomu. Visai smalsu būtų ir šitą perskaityti. Šį kartą ne mergaitė Pasakų šayje, o berniukas, iš Pasakų šalies.
Tai va. O pasirodo autorė yra labai aktyvi crowfunding (čia kai minia susimetapo mažai pinigų, kad gautųsi daug pinigų ir kažkas galėtų įgyvendinti savo idėją) judėjimo narė ir būtent šis kūrinys yra pirmoji knyga, kurios išleidimą finansavo minia, laimėjusi žinomą literatūrinį apdovanojimą prieš išleidžiant ją tradiciniu būdu.
Visai nereikia būti vaiku, kad būtų baisu šitos knygos. Neil Gaiman jau išgasdino mane su savo viena kirminuota knyga, tada aš tiesiog mečiau ją skaityti, nes man šiurpai bėgiojo ir viską niežtėjo. Nuo to laiko vis galvojau, ką čia to Gaiman galėčiau paskaityti, grynai susipažinimo tikslais, tad bibliotekoje, kai manęs paklausė, iš kokios amžiaus grupės aš to Gaiman’o noriu (kas per nesąmonės amžiaus grupės, bet čia jau atskira tema), tai aš nužygiavau prie pačios jauniausios – penktos – aštuntos klasės lentynos, kur meiliai rikiuojais “Koralaina” ir “Kapinių knyga”, welcome, drąsieji penktokai.
Taigi, nebijokit, tik norėjau paklausti, ar niekada savo namuose nepastebėjote keistų užkaborių, durų, už kurių mūro siena, ar ko nors panašaus? Na, jei nepastebėjote, tai ir gerai, o jei pastebėjote, tai pamirškite savo pastebėjimus kuo greičiau ir jokiais būdais nebandykite tų durų atrakinti, o juo labiau per jas eiti. Nebent visai neturite ką veikti. Nes aš tai turiu ką veikt ir tikrai neičiau. Greičiausiai neičiau. Nes netyčia už jų gali atrasti tokį paralelinį pasaulį, kuriame gyvena tavo kita mama ir kitas tėtis. Labai meilūs ir geranoriški, ir visaip besistengiantys tau įtikti. Būtų gal visai nieko, bet jiems vietoj akių – juodos sagos, o jų meilumas, žinoma, išgaruoja vos tik pabandai parodyti kitokią mandagią nuomonę. Tada sakai, kad pagalvosi, ar čia norėtum gyventi ir mauni namo, o grįžęs neberandi tikrųjų tėvų, tad tenka vėl grįžt pas tuos kitus tėvus, kad išvaduotum tikruosius. Ir nieko ten linksmo nebelieka, tik rūkai, burtai ir nelaimingi sielų neturintys kūnai,o sielos tai stikliniuose rutuliukuose. Na, kaip sakant, dabar jau einu miegot, labanaktis, ramių sapnų.
Viskas, ko reikia, kad blogis triumfuotų, tai – kad geri žmonės nieko nedarytų.
Tikras lobis už šio gražaus mėlynų atspalvių knygos viršelių. Knyga, kuri turi būti įduota kiekvienam vaikui ar suaugusiam, kuris paklausia “ką man dabar skaityti?”. Knyga, kuri pasakoja, kaip danų tauta antrojo pasaulinio karo metais prisirinko tiek daug gerų karmos taškų, kad iki šiolei juos naudodama gyvena kaip viena laimingiausių pasaulio tautų.
Knygoje pasakojama apie Danijos okupaciją antrojo pasaulinio karo metais. Ir vieną skaudžiausių to karo klausimų – žydų likimą.
-Ar daug yra danų žydų? – tą vakarą pasiteiravau tėvo.
– Yra stambių danų, mažų danų, tingių danų, darbščių danų, net dogų danų, – tėtis nusišypsojo iš savo paties pokšto, – bet mes visi – danai. Ir viskas. Tik danai.
Štai taip galvojo didžioji dauguma danų. Dėl to jiems pavyko pasiekti, kad į nacių nagus pakliuvo ir žuvo du procentai Danijos žydų. Pas mus tik tiek išgyveno…
Knygoje – vienos šeimos istorija, o kartu ir visos šalies, sudarytos iš tokių šeimų, istorija. Apie tai, kaip iš pradžių žmonės galvojo, kad reikia neerzinti didesnio priešo ir tiesiog daryti, kas sakoma, apie tai, kad ne visada taip elgtis pavyksta, galiausiai neveiklumas pradeda gręžtis prieš tave patį, kad ir kaip to vengi, ateina į tavo kiemą ir beldžiasi, ką ten beldžiasi, laužiasi į tavo kaimyno, oi, ne, ne kaimyno, o tavo duris.
Daugelis danų vokiečiams atsuko, kaip mes sakome, den kolde skulder (šaltą petį), t.y. atsuko nugarą. Taip žaidimų aikštelėje reikia daryti tiems, kas negražiai elgiasi. Tiesiog ignoruoti ir su jais nežaisti.
Mane sužavėjo, kaip nešališkai, pasitelkdama vaiko balsą, autorė papasakojo šią istoriją. “Brolis vis kalbėjo, jog geras danasstotų į kovą, bet tėtis nesileido į kalbas. Jis mums liepė tiesiog sakyti: “Nicht verstehen” (nesuprantu), jei užkalbintų koks kareivis, ir eiti savais keliais. “Nicht verstehen.” Nesuprantu. Tai teisybė. Aš nieko nesupratau.”
Tai nėra “juoda balta” ar “kokie šventi buvo danai” istorija: buvo ir danų, kurie kolaboravo su naciais, buvo vokiečių, kurie padėjo žydams pabėgti į Švediją, buvo šeimų, kurios skilo dėl to, kad vieni palaikė vienus, kiti kitus ir t.t. Buvo siaubingai daug baimės ir nežinios, tačiau tuo pačiu labai daug šviesos, šilumos, drąsos ir žmogiškumo. Ta šviesa knyga tiesiog spinduliuoja. Dėl to, grąžinusi šitą knygą į biblioteką, aš ieškosiu nusipirkti sau, nes ji tiesiog privalo būti namų bibliotekoje ir turi būti perskaityta šimtą vieną kartą.
O prie ko čia tas Hitleris ir jo kanarėlė? Tebūnie čia teaser, kaip ten lietuviškai?
Kaip pasakė mano jaunoji skaitytoja, šiandien baigusi skaityti šią knygą, “Klastinga tetulė” buvo pati įdomiausia iš šio autoriaus knygų. Pritarčiau šiai nuomonei, žinoma, dar reikia paskaityti apie baisias dantistes, kad galėtume galutinį nuosprendį priimti.
Kaip visada David Walliams knygų nuotykiai tokie “iš gyvenimo”. Ir gyvenimas tas toks žiaurokas, sakyčiau. Šį kartą nepasiseka mergaitei Stelai, kuri knygos pradžioje atsibunda visa subintuota sugipsuota kaip mumija. Ir tai dar visai nieko baisaus, palyginus su baisiomis žiniomis, kurias ji sužinos pabudusi iš komos – per baisią avariją žuvo abu jos tėvai ir dabar ji turi reikalų su vaiduokliu, kuris, pasirodo yra visai mielas sutvėrimas, ir klastingąja teta, norinčia užgrobti šeimos turtą.
Prisipažinsiu, kartais Walliamso temos “iš gyvenimo” mane išmuša iš vėžių. Plius dar tas įvardijimas “baisiai juokinga” ant viršelio. Nuo to juoko man pagaugai per sprandą eina, bet paskui pagalvoju, kad labai jau čia įsivaizduoju, kad pasaulis rožinis ir pūkuotas, ir kad vaikučių gąsdinti nevalia. Vaikai iš tikro papuola į labai baisias ir bjaurias aplinkybes, jie serga, jie netenka tėvų, jie būna žalojami ir gniuždomi, jie gyvena karo zonose, jie plaukia kiauromis guminėmis valtimis per jūras, todėl gal man jau reiktų nustoti stebėtis tuo, kas nutinka Walliams veikėjams.
Tad šį kartą viskas taip pat labai walliamsiškai makabriška, bet kartu ir labai taip teisinga, su gilesne mintim, su prasmingais pamokymais (tėtis išmoko dukrą niekada nepasirašyti dokumentų neskaičius, ištikus nelaimei Stela kreipiasi pagalbos į policiją, gaila tik, kad nelabai sėkmingai), o kartu ir su žiauriai juokingomis situacijomis, pvz., aklas ir kurčias senasis dvaro liokajus Gibonas, kuris laisto sofas, lygina augalus, arbatėlei pateikdavo nešvarių kojinių, vesdavo kilimėlį pasivaikščioti ir t.t.
Žodžiu, nuotykis veja nuotykį, iliustracija iliustraciją (išskyrus tada, kai veiksmas vyksta tamsiame rūsyje, kur niekas nesimato) nuobodžiauti nėra kada. Reikia skaityti ir mokytis, kaip nevalia prarasti viltį ir nuleisti rankas, nes ir pačioje baisiausioje situacijoje galima rasti kažką žiauriai juokinga. Reikia tik ant viršelio pradėti rašyti “baisiai baisu ir juokinga”.
“Ledo šunis” skaitė mano vaikas, tai vėl paprašysiu, kad papasakotų savo įspūdžius.
-Ar patiko tau knyga?
-Taip.
-O kas patiko?
-Šunys. Haskiai.
-Tai apie juos knyga, ar apie kažką kitą? Kas tie haskiai? Jie pagrindiniai veikėjai?
-Ne. Ne pagrindiniai. Ne tik apie juos, bet ir apie mergaitę ir berniuką, kurie…
-Patyrė nuotykius?
-Nu jo.
-Nu, tai papasakok.
– Jinai, Viktorija su savo kinkiniu išvažiavo į Kuko sodybą pasiimti daugiau šunų ir pakeliui rado tokį žmogų, jis buvo toks pat jaunas, kaip ir ji, o jai buvo 14 metų. Ir jam buvo kruvinas antakis, nu, kažkur prie antakio. Jis pirmiausiai buvo nelabai atsigavęs, o paskui pradėjo vis atsigauti, atsigauti ir atsigauti.
-O kas jam atsitiko? Kas jam prakirto antakį?
-Nežinau, neparašyta.
-O gal pramiegojai skaitydama?
-Ne.
-Tai kas ten toliau atsitiko?
-Jie dar rado briedį, o gal briedę, nežinau. Ir jį labai skaniai suvalgė.
-Jie ar šunys?
-Ir šunys, ir jie.
-O kam jiems reikėjo valgyti tuos briedžius?
-Nebuvo maisto, buvo labai šalta žiema.
-O kur viskas vyko?
-Aliaskoj.
-O gal pamiršai papasakoti, kad jie pasiklydo ir jiems sudegė žemėlapis netyčia?
-Nu jo, sudegė, nes Krisui buvo per daug šalta, vos miegmaišio nesudegino.
-Tai jie pasiklydo?
-Taip, pasiklydo, bet paskui viskas buvo gerai, kai jie rado šiltą trobelę.
-O tai įtempta knyga buvo?
-O ką tai reiškia?
-Nu, kad skaitai ir jaudiniesi, kas čia dabar bus.
-Jo.
-Labai?
-Ne, nelabai.
-Bet aš atsimenu, kad sakei, kad iš pradžių buvo nelabai įdomu skaityti, o paskui jau labai, ane?
-Aha.
-O kada labai įdomu pasidarė?
-Kai pradėjo keliauti ir Krisas išmoko pakinkyti šunis, ir pasiuvo vienai šunytei batukus iš vilnos siūlų.
– O tie vaikai jau atrodo tau dideli?
-Nelabai, bet jau dideli.
-Keturiolikos metų gal jau dideli?
-Nu, jo dideli.
-O kaip tau atrodo, ar jie buvo įsimylėję?
-Mmmmmm…. mmmmm… Ne! Su šauktuku, nepamiršk!
-Kodėl tau taip atrodo, man atrodo, kad jie įsimylėję?
-Todėl, kad ta Viktorija mintyse pykdavo ant Kriso. Kartais.
-O kodėl pykdavo?
-Jis padarydavo kažką kvaila arba ne taip padarydavo.
-Pavyzdžiui?
-Pavyzdžiui, jis per daug tinginiavo, kol dar nebuvo atsipeikėjęs.
-O kai baigėsi knyga jie išsiskyrė?
-Ne. Tai jie ieškojo Kuko sodybos ir vos nepaskendo.
-Nu bet čia jau biškį ne į temą, ne apie įsimylėjimą.
Waisted time, sukasi galvoje mintis, bet, aišku, nieko negaliu kaltinti, pati kalta, kai skaitai bele ką, kas po ranka pasitaiko. Tiesiog tuo metu norėjosi kažkokio lengvo skaitalo, dar, prisipažinsiu, man kitose skaitytose autoriaus knygose visai patikdavo surankioti visokie įdomūs ar juokingi faktai, tai tikėjausi, kad ir šioje knygoje bus panašiai. Panašiai ir yra, tik kad dar tie faktai apipinti visokiais užkalniškais išvedžiojimais ir bajeriukais, kurie jau senokai pabodę, o dabar dar kartojasi, tai tampa jau ne tik pabodusiais, bet ir visai nusibodusiais (tikriausiai man dabar gresia žiaurus nutrolinimas ir užbaninimas, nors greičiausiai tokios garbės būti nutrolinta ir užbaninta niekada nesulauksiu, whatever).
Tai va. Gal ir būtų visai nieko tarybinio gyvenimo uždokumentavimas, ale, kad čia labiau uždokumentuota Užkalnio nuomonė apie Tarybinį gyvenimą ir šiaip Užkalnio nuomonė apie ką nors.. Tai kam įdomi ta nuomonė, tas tegul ir skaito.
Neduokite savo vaikams ir paaugliams šios knygos paprastą dieną, jei nenorite, kad jie skaitytų naktį po antklode pasislėpę. Juo labiau neduokite pilnaties metu, žinote, garsiai perskaityti burtai, neduok die, ims ir suveiks. Na, nebent jums patinka, kai jūsų vaikai kažkur dingsta ir leidžia jums patiems ramiai skaityti savo knygas. Patarčiau štai taip – geriausia pradėti skaityti šeštadienio ryte – per savaitgalį greičiausiai ramiai įveiks, gerai išsimiegos ir nepradings. Nors ką gali žinoti…
Vilnius dabar labai populiarus. Ypač rašytojų tarpe. Staiga vieną dieną atsibudome ir supratome, kokioje lobių skrynioje gyvename (beje, labai įdomu pasidarė, ar “Silva Rerum” jau įtraukta į mokyklos programą, ar ne. Gal kokia mokytoja galėtų pakomentuoti? O gal knyga per populialari, kad būtų įtraukta į nuobodųjį privalomų skaitymų klubą?) Taigi, dideli skaito “Silva Rerum”, maži ir per vidurį skaito “Mano Vilnius mano” ir “Jie grįžta per pilnatį”. Ir man savęs paauglės labai gaila, kad neturėjau šių knygų, nes dabar tik galiu bandyti įsivaizduoti, kaip man šios knygos būtų nerealiai patikusios. Nes juk visą laiką skaitydavome, kaip nuotykiai nutinka visur kažkur už jūrų marių, bet tik ne čia, ne šalia, ne Vilniuje, stebuklų ir vaiduoklių mieste.
O vaiduokliai ir ateiviai iš praeities šioje knygoje žavingi. Tikrai, paskaitykit, pamatysit. Kaip gi kitaip – juk princai, karalaičiai ir kunigaikščiai, rūmų intrigos, miesto budeliai, magai, apsišaukėliai, mokslininkai ir visi kiti. Stebuklingas miestas, vos ne pasaulio bamba. Eina sau, jėga. Einu pro langą pažiūrėsiu. Gerai, kad ne pilnatis.
Šitos knygos nevadinsiu metų knyga, nes ji yra viso gyvenimo knyga ir turėtų būti privaloma perskaityti visiems, kas turi reikalų su berniukais. Kaip ant knygos sako The Washington Post: “Brilliant… required reading for anyone raising – or educating – a boy.” Ir kaip dažnai visokie užrašai ant knygų viršelių būna visiški pliurpalai, tai šis yra grynų gryniausia tiesa.
Knyga mano rankose atsidūrė rekomendavus mano pusseserei, auginančiai du žavingus berniukus. Pati auginu vieną, ne mažiau žavingą, ir, prisipažinsiu, kartas nuo karto atsiduriu visiškoj aklavietėj, nes nei beišmanau, kaip su tuo savo berniuku tvarkytis, nei suprantu, kas jo galvoje dedasi. Tai perkaičiusi šią knygą, galima sakyti, patyriau nušvitimą. Garbės žodis. Aš pati nelabai tikiu visokiais nušvitimais, kaip ir skambiais žodžiais ant knygų viršelių, bet šios knygos žodžiai pataikė tiesiai, kur reikia – ir į protą, ir į širdį, gavosi cheminė reakcija ir užsidegė lemputė mano galvoje.
Ir kas ten tokio stebuklingo? Man tas stebuklas yra labai aiškiai, labai nenuobodžiai (!) ir labai suprantamai paaiškintas berniuko emocinis pasaulis, leista pažiūrėti jo akimis, kaip viskas atrodo, kaip jaučiasi ir kodėl išprovokuoja vienokį ar kitokį elgesį. Su daugybe dialogų, pavyzdžių ir paaiškinimų.
Niekam ne naujiena, kad mūsų kultūroje berniuko emocinis pasaulis yra supaprastintas iki dviejų trijų emocijų, dažniausiai – pykčio ir džiaugsmo, berniukai (dėl įsitvirtinusios mačizmo, kietumo kultūros, na, žinote, vyrai neverkia ir t.t.) tiesiog neišmokomi atpažinti kitų emocijų ir pasimatę patys nuo savęs visas kitokias, dažniausiai neigiamas emocijas, išreiškia viena tų, kurią gerai pažįsta, ir, savaime suprantama, ta gerai pažįstama emocija yra pyktis, agresija. O iš tikro turėtų būti liūdesys, sumišimas, skausmas, pasimetimas, nesaugumas. Dėl šio nesupratimo, berniukai gauna “piktų”, “agresyvių” vaikų etiketes ir yra nurašomi, įvardijami kaip nepatogūs, izoliuojami, kad netrukdytų, kai iš tikro, piktumas ir agresija yra ženklas, kad vaikui reikia padėti, kad vyksta kažkas, ko jis pats greičiausiai nesupranta.
Knygoje nagrinėjami berniuko ir tėvo, berniuko ir mamos santykiai, ko, kuriuo augimo laikotarpiu berniukui iš tų santykių reikia, alkoholis, narkotikai, santykiai su mergaitėmis, seksualinis gyvenimas ir t.t. Labai sunku čia trumpai viską suvardinti, dėl to labai labai rekomenduoju.
“Ledo šunis” skaitė mano vaikas, tai vėl paprašysiu, kad papasakotų savo įspūdžius.
knyguziurkes.com 