Ranka, kuri pirmoji suėmė manąją

~ kzL ~ Leave a comment

maggie-ofarrell-ranka-kuri-pirmoji-sueme-manaja-1

Na, negalvojau, kad mano rankose “Svajonių knygos”, bet kaip sakant – nesakyk niekada. Įdavė įrankas ir turiu. Žodžiu, buvo pasinaudota mano smalsumu ir gera valia (šitoj vietoj reikia nusišypsoti, nes šiaip ši skambi frazė – juokinga, ypač mano lūpose).

Nu, ir ką? Ogi visai nieko. Nėra kažkoks metų šedevras, bet gi šito ir nesitikėjau, ane? Bet nėra kažkokia tūpa knygelė, kurią autorius pasirašo slapyvardžiu, nes jam pačiam jos gėda. Skaičiau lengvai ir greitai oro uosto salėje ir lėktuve, intrigos netrūko, kad puslapis vytų puslapį, vertimas irgi visai nieko, išskyrus “high chair”, kuri verčiama kaip “aukšta kėdė”, nors, mano manymu, turėtų būti verčiama kaip “vaikiška kėdutė”, nes lietuviai nereitinguoja kėdžių pagal jų aukštį, or ir dėl tiesioginio pavadinimo vertimo būtų verta padiskutuoti, bet tik tiek.

Nors pradžia tokia atrodo gan saldžiai – pagyvenęs (gerai, gerai, keturiasdešimtmetis) vyriškis iš Londono užkalbina dvidešimtmetę mergiotę kaime, paflirtuoja ir pašnekina, na ir jau galima nujausti, kas ten turėtų įvykti (tik per daug neįsijauskite), bet čia tik pradžia. Ta mergiotė iš tiesų išvažiuoja į Londoną ir įsisuka į bohemišką gyvenimą (ne be vyriškio pagalbos). O štai kita siužeto linija vystosi šiais laikais ir tos linijos turi susitikt kažkur.

Tokia truputį supinta istorija, kai visokios praeities paslaptys iš pasąmonės lenda per visus galus ir tuos gaus reikia sugaudyti ir surišti, kas pabaigoje labai sėkmingai ir įvyksta. Bet mįslių įminimas nebūtinai reiškia laimingą pabaigą, šiuo atveju- naują pradžią, kai reikės išmokti susidėlioti save iš naujo.

Nors ir nelinksmas, bet visai geras skaitinys atostogoms.

 

 

The Noise of Time / Laiko triukšmas

~ kzL ~ Leave a comment

noise of time

Kas gai būti geriau už mažai ir tobulai? Aišku, tobulai visada norisi daug, bet dažniausiai taip nesigauna, kaip jau pastebėjome iš paskutiniu metu išleidžiamų plytinių knygų, kurių 150 puslapių galima išmest lauk.

The Noise of Time yra naujausias Julian Barnes kūrinys. Toks pat trumpas kaip ir The Sense of Ending, ir toks pat geras (su nekantrumu lauksiu gero vertimo ir mielai skaitysiu dar kartą). Plytų rašytojai galės nusigraužti sau nagus, kai Julian laimės dar vieną premiją su plona knyga.

Kas mane labiausiai nustebino ir sužavėjo – kaip žmogus, negyvenęs Sovietų Sąjungoje, taip gerai suvokia gyvenimo už geležinės uždangos slogumą, beprasmybę ir beviltiškumą. Kai net atimama teisė į savižudybę, nes sistemos užspaustas žmogus gerai suvokia, kaip nusižudydamas jis nebeteks balso apsiginti ir po mirties bus apjuodintas ir išvadintas liaudies priešu, kurio muzikos nevalia klausytis. Ach, taip, muzikos laiko triukšme ieško kompozitorius Dmitrijus Šostakovičius, apie jį ši knyga. Ir apie sovietinius siaubus. Apie pasirinkimą, kokiu žmogumi toje sistemoje būti ir kiek savęs parduoti ir atsisakyti. Apie siaubingą spaudimą. Kiek parduoti savo sielos? Ir kiek jos iš tavęs atima? Žaviai manipuliuodami ir spausdami. Apie nelaimę gyventi per ilgai, nes gali pamatyti ir išgyventi daugiau, nei norėtum.

Knyga, po kurios norisi klausytis muzikos.

 

Ratas

~ kzL ~ Leave a comment

ratas-1

Tokia nejaukumo ir nesaugumo jausmą sukelianti knyga. Pranašiška- skaitai ir supranti, kad mūsų šiandieninė realybė nėra jau taip toli nuo realybės, aprašomos knygoje. Ir darosi nejauku taip. Ir nesinori imti savo išmaniojo telefono ar kokio kito protingo aparato į rankas, norisi neryšio zonos, kur priklausomybė nuo socialinių tinklų yra neišvengiamybė. Žinoma, gal kažkam atrodo visai kitaip, gal būti connected ir followed yra super cool, o bet tačiau nieko smagaus, kai bendravimas tampa priekabiavimu, o sekimas tampa persekiojimu.

Viskas prasideda labai smagiai ir kasdieniškai. Mėja, mergina iš kažkokio užkampio, įsidarbina cool kompanijoje Ratas. Super kompanija su super aprūpinimu, super sveikatos draudimu ir visais kitais nuostabiais dalykais. Sveika, Mėja! Žinoma, visa tai ne už dyką, mergina greitai įsukama į darbus, kurio kokybė vertinama kas sekundę. Labai greitai Mėjai paaiškėja, kad būti gera darbuotoja ir turėti gerą klientų aptarnavimo reiktingądar nieko nereiškia, privaloma visiškai pasinerti ne tik į darbus, bet ir kompanijos gyvenimą apskritai, reikia visur dalyvauti, reikia su visais draugauti, kuo daugau komentuoti ir dar daugiau “švilpinti” (ačiū Mariui Burokui už gerą smooth vertimą), būti prisijungus visur ir visada, būti matomai, būti žinomai, būti žinančiai.

Iš pradžių viskas atrodo kaip smagus žaidimas, o paskui jau kaip gera sekta, atrodo, kad visas pasaulis toks, kaip ši kompanija, tik kažkokie sąmonės blyksniai atklystantys iš ano, netobulo pasaulio už tvoros duoda suprasti, kad taip dar nėra, dar ne visi matomi, dar ne visi nori tokie būti, nors galimybių asmeniniam gyvenimui vis mažiau, ratas -C- Circle virsta uždaru O. O gal dar galima visa tai sustabdyti? Kaip tau atrodo? Ištrintum dabar socialinio tinklų programėlę iš savo telefono?

Užskaitau, patiko, rekomenduoju.

 

Sunku būti dievu

~ kzL ~ Leave a comment

sunku1.jsunku2

 

 

 

 

 

 

 

 

Kai čiupau šitą knygą nuosabiu viršeliu, kurio niekaip nepavyksta nufotkinti, kad tas jo grožis ir kitoniškumas (dizainierė Lina Sasnauskaitė) pilnai atsiskleistų, visiškai nežinojau, ko tikėtis. O čiupau, nes autorius Arkadij ir Boris Strugackij pastoviai savo knygoje minėjo, bijau sumeluoti, ar ne Marina Stepnova? Knyga kažkam paskolinta, pasitikrint, ar nesapnavau – negaliu. Ir įkritau į tokią tamsybę ir niūrybę, kad maža nepasirodys – totali depresija. Kaip koks kačiukas, be knygos anotacijos iš viso būčiau ėmus ir nuskendus, ir nieko nesupratus, kas ten vyksta, o vyksta pradžioje tikra painiava. Gal tik apie knygos vidurį vargšas neišprusęs skaitytojas (čia aš) gauna vilties spindulėlį, mat autoriai pagaliau truputį paaiškina, kas čia vyksta ir koks čia kosmosas. Interneto platybės irgi per labiausiai nelepina, visi tik kalba apie filmą pagal šią knygą, o filmo vaizdai tai dar baisesni,  nei mano vaizduotė sugalvojo sukurti. Ir nieko nuostabaus, gi dievu būti sunku.

O čia dar kažkokie viduramžiai klaikūs. Kapoja knygiams galvas ir  traukiau iš pilvo žarnas. Kaip nors viešai. O situaciją gelbėt bando eksperimento būdu tokie patys žmonės, tik labiau pažengę, iš kitur tiesiogine žodžio prasme – kitos planetos, kitos žvaigždžių sistemos,  gal tik sugrįžę atgal į praeitį. Tik kad ateities pakeisti negalima. Pavojinga.

strug
Broliai Strugackij

Viskas dar labai simboliška, nes knyga rašoma gūdaus sovietmečio laikais, kai knygiai taip pat sodinami ant baslio arba jie papraščiausiai nespausdinami, nes dar neatrastas visagalis visa ko dalijimosi dievas. Ir vienintelis šansas būti išspausdintam negiriant kolūkio pirmininko, būti taip užsimaskavus, kad… pilkieji nieko nesupras ir praleis.

Paskaityti rekomenduoju skaitytojams, kurie nemėgsta turėti spragų savo klasikinių knygų repertuare. Dar mėgstantiems science fiction. Arba tiems, kuriuos užburia gražūs viršeliai. Tik labai atsargiai, neapsigaukite ir gal neimkite atostogoms.

sunku3

Dabarties akimirka

~ kzL ~ Leave a comment

dabarties akimirka

Kažkaip norėjosi lengvo ir greito skaitymo, tai labai tinkamai ir gerai pasirinkau. Kaip tik vasarai, sakyčiau. Knygos intriga taip įtraukė, kad negalėjau atsitraukti ir perskaičiau per vieną dieną. Ir kadangi kažkokių ypatingų lūkesčių knygai neturėjau, tai, išskyrus vieną epizodą, viskas toj knygoj man skaniai susikramtė, įtikino ir net labai patiko kaip susukta pabaiga. (Prisipažinsiu, kad Musso nebuvau skaičius).

Pagal knygos anotaciją, tikėjausi visai kitokio siužeto. Ant knygos nugarėlės labiau akcentuojama Lizos ir Arturo istorija, tai pradėjus skaityti, aš vis laukiau ir laukiau, kur ta Liza, kuri visai nesiskubina pasirodyti. Vienu momentu net dar kartą atsiverčiau dar kartą perskaityti knygos nugarėlę, su kvaila mintim, kad gal čia kažkas kažką aprašydamas sumaišė. Aišku, niekas nieko nesumaišė, tik akcentus kitaip sudėliojo, nei skaitant dėliojosi. Man tikrai pagrindinis ir vienitelis pagrindinis veikėjas yra Arturas, o Liza tokia, na žinot, kaip filmų apdovanojimuose, geriausia antraplanė aktorė.

Taigi prasideda viskas gan erzinančiai – Arturas iš savo netikro tėvo gauna išankstinį palikimą – švyturį, su sąlyga, kad niekada neatidarinės švyturyje užmūrytų durų. Nu, come on, dar kyla klausimų, ką tą pačią dieną Arturas padarė? Aišku, kad mūrą išmušė ir  duris atidarė. Na, negi nebuvo galima kažkaip kitaip jo prie tų durų atvesti tik vaikų darželio būdu, sakant, kad nevagytų vaikas saldainio, kuris jam prieš akis makaluojamas? Tai čia ir buvo tas aukščiau minėts užknisantis momentas, bet apsimeskime, kad jo nebuvo ir tada jau durys atsidaro ir įsiurbia. Tikrai. Švyrurys įsiurbia Arturą, o knyga įsiurbia skaitytoją. Kaip mane pavyzdžiui. Ir tada, kai jau įsijauti į mistišką realybę ir lauki lauki pabaigos, autorius šast ir apverčia aukštyn kojom.

*Uždėjau kategorijas “patiko” ir “tinka atostogoms”. Pabadysiu tokias padėlioti, kad būtų lengviau atsirinkti, kas kur.

 

Sidabrinis asiliukas

~ kzL ~ 2 Comments

sidabrinis

Labai graži knyga. Kai galvoju, apie ką, tai pirmoji mintis, kuri šauna į galvą – apie tai, ką gali vaikai ir ko negali suaugę. Įsivaizduok, kad vyksta karas ir randi dezertyravusį kareivį – kaip elgtumeisi? Per sekundę tikriausiai pagalvotum, apie visokias pasekmes, kurios gali tave ir kareivį ištikti, ir paskui dar greičiausiai ilgiausiai keiktum save, kam pasukai ne tuo, o anuo keliu, galvotum, kad niekur nenori kištis ir turėti bjaurių su karu susijusių reikalų, apsimestum, kad nieko nematei…

Bet jei esi vaikas, tai nežinai, kad dezertyrus teisia karo lauko teisme ir čia pat įvykdo bausmę, nežinai, kas būna su dezertyro bendrininkais, ir nežinai daugybės kitų suaugusiųjų sugalvotų dalykų, greičiausiai net tokio žodžio “dezertyras” nežinai. Ir dėl savo švento naivumo ir nežinojimo gali būti pačiu gryniausiu žmogumi – be nereikalingų baimių ir įsitikinimų, tik su gryniausiu noru padėti nelaimingajam, apakusiam nuo karo baisumų kareiviui.

O prie ko čia sidabrinis asiliukas? Tegul lieka skaitantysiantiems atradimas.

Labai rekomenduoju.

Prisiminimai apie Atomo imperiją

~ kzL ~ Leave a comment

prisiminimai…ir suprato, kad erdvės ir laiko begalybėje galėjo susidurti Atomo imperija ir Žvaigždžių imperija… Tai nutiko Kinijoje, 20-aisiais metais, per imperatoriaus gimtadienį… Tą dieną kažkas perskrodė kosmosą irsumaišė jo likimo kortas… …neatrenkamai… …sumaišė taip, jog dabar jau nebeįmanoma sužinoti, kokia tvarka turi būti papasakota jo istorija, kad įgautų prasmę…

Perskaičiusi knygą, sugrįžau į pačią pradžią. Vienas iš atvejų, kodėl grįžtu į pačia pradžią būna, kai pradžia būna labai glaudžiai susijusi su knygos pabaiga (būna, gi, kad istorija pradedama pasakoti nuo pabaigos), o kitas atvejis būna, kai nelabai suprantu knygos, tai vėl grįžtu į pradžią ir į bandymą suprasti.

Tai va, grįžusi perskaičiau šiuos žodžius ir supratau, kad nieko ten nereikėjo suprasti, nes šitas sakinys yra visos makalynės ir chaoso paaiškinimas ir išsipirkimas. Nes, garbės žodis, nu ir susukta knygoje viskas. Kad suprasti gal reikėtų kažkokias skyrių scemas braižyti, nu, bet ką žinau, nesu tokia jau fanė, kad daryčiau archiologinius knygos kasinėjimus, kad suprasčiau knygą. Arba gal aš čia komiksus per daug atsipalaidavus skaičiau? Gal reikia labai rimtai susikaupus skaityti? Prisipažinsiu, “Persepolio” tipo laiko tėkmė man patiko labiau, čia labai jau laikotarpiai ir civilizacijos susisukę ir niekas jokių palengvinimo užuominų neduoda. Tai ir perskaičiau, prisipažinsiu, šiaip gerėdamasi iliustracijomis ir knyga (tikrai labai graži ir popierius mielas liesti), bet galų iki galo nesuvesdama. Bet gal ir nėra tų galų ten? Gal veltui čia kankinuosi? Nežinau. Vėl grįžtu prie citatos. Užburtas ratas…

Beje, gal galit pasiūlyti kokius tikrai gerus komiksus? “Gertrūdą” jau užsisakiau ir laukiu.

Kavinė pasaulio pakrašty

~ kzL ~ 1 Comment

kavine-pasaulio-pakrasty

Šitą knygą, labiau knygutę, ėmiausi skaityti nekreipdama dėmesio į “romanas apie gyvenimo prasmę”. Ne dėl to, kad nėra prasmės, bet šiaip, įdomu pasidarė, kas ten per kavinė. Ir dar, prisipažinsiu, kad plona knygutė, nes jeigu būtų labai stora, tai gal ten jau tikrai ir būtų apie tą gyvenimo prasmę ir tada tikrai nė iš tolo neskaityčiau.

Kaip bebūtų keista, labiausiai man įstrigo žodžiai pratarmėje:

Labiausiai slėgė, kad retą kurią dieną nepaklausdavau savęs: ar gyvenime neturėtų būti ko nors daugiau nei dešimt ar dvylika darbo valandų tarp kabineto sienų? Darbo, kurio pagrindinis tikslas, kaip atrodė, sulaukti paaukštinimo, o tada jau praleisti biure po dvylika-keturiolika valandų per parą.

Kai supratote, knygos herojus yra darboholikas su netikusiu gyvenimo tikslu. Tad knyga tinkama visiems darboholikams arba visiems be tinkamo gyvenimo tikslo arba ir to, ir to. Nes gal paskaitysi ir tau užsidegs lempa, ir apsišvies protas. Nes žinot, atrodo, kad dirbame tam, kad kažką galėtume veikti ateityje. O iš tikro, sako, reikia dabar dirbti tą ateities darbą ir tada nebereikės toje mizeriškoje dabartyje laukti išganingos ateities. Bet čia jau galime pasiginčyti. O kas jei ta ateitis ne tik tavo, bet ir tavo vaikų? Nes su savo ateitim žmogus gali daryti ką nori, bet va, vaikų… O gal jei taip veiksi, gal viskas savaime susidėlios ir tau, ir vaikams, ir anūkams? Nes bus tiesiog geras užtaisas? Gera karma ir visa kita gerai?

Bet, žinai, kad veiktų, reikia tuo pradėti gyventi, nes vien tik skaityti knygas apie gyvenimo prasmę neužtenka. Nesvarbu, ar 103 psl. ar 700. Tai va, paskaičiau ir nieko nekeisiu. Na, bent jau kol orai neatšalo.

Beno knyga

~ kzL ~ Leave a comment

Kiekvienas knygų skaitytojas pagalvoja, kad ir jam reikėtų parašyti knygą. Na, pagalvoja, pagalvoja, tuo viskas ir baigiasi. Tik ne Benas! Mažiau kalbų (minčių), daugau darbų ir kantrybės ir viskas tampa įmanoma.

Tadam! Pristatau Beno knygą, kuri, deja, dar neturi pavadinimo (o čia vos ne sunkiau nei knygą parašyti – sugavoti pavadinimą). Jei kam kils minčių, būtinai pasidalinkite.

O dabar pasiraitokite rankoves, užsidėkite akinius ir keliaujam į nerealią Beno fantaziją.

Spoiler: bus kraujo. Brrr.

1 dalis

Ledinukų rūmai

~ kzL ~ Leave a comment

ledinuku-rumai-1

Niekaip negaliu apsispręsti dėl šios knygos su daug daug žodžių. 470 puslapiųir tikrai ne double space, atsiverskit, pamatysit. Pabandysiu surašyti, ko man čia nesiseka susigaudyt, ga kol rašysiu ir susigaudysiu – būna ir taip.

Istorija prasideda (iš tikro tai ji prasideda daug kartų) labai įtraukiančiai. Tiesa, prisipažinsiu, kad labiau įtraukė antroji pradžia, o gal net trečioji besivadinanti “Dar anksčiau”, kai į Stambulą atplaukė pabėgelė Agripina Fiodorovna Antipova – seno vyro jauna žmona. Tiesiai iš Krymo (kažkaip viskas labai simboliška, nors knyga ir rašyta prieš Krymo šiandieninius reikalus). Nėščia. Ne tik pilvą, bet ir save reikia kažkaip gelbėti, o senyvas vyras, tėvynės negandų visiškai išmuštas iš vėžių, šeima pasirūpinti nesugaba, tenka Agripinai. Taigi tempia abu, o paskui jau ir tris, už pakarpos pirmyn- kažkaip reikia kapanotis. Deja, nelabai sėkmingai tas jų gyvenimas klostosi, tad jau minėtas vyras Pavelas perlipa savo išdidumą ir kreipiasi į Prancūzijoje gyvenantį brolį – gelbėk! Prancūzijoje prasigyvena ir daug vandens nutekėjus, jau visai senatvėje, sugalvoja grįžti į Stambulą ir kaip dovaną žmonai vyras pastato jai Ledinukų rūmus.

Dabartyje tai Ledinukų rūmuose gyvena visokiausio plauko ir keistumo gyventojai. Skaitai keisčiausias jų istorijas, skaitai ir viena mintis vis sukasi galvoje – ir kurgi jie nuves šie žodžiai, tiek daug žodžių, kaip jie susiriš, sujungs gijas ir susipins. Skaitai skaitai ir vis galvoji “So what?” Kažkaip man atrodo, kad neturėčiau skaitydama apie tai galvoti, jei specialiai nesistengiu.

Tokia ir gaunasi dilema – kai skaitai įdomu, bet nėra tos pirmyn vedančios natūralios intrigos, kuri traukia prie knygos dieną naktį. Neturėtų būti, kad kol paskaitai apie vieno buto gyventojus, pamiršti, ką ten veikė kitas. O pamiršti todėl, kad jie paskiri tokie, pabirę. Apie kiekvieną galima parašyti knygą ir autorė tai puikiausiai sugebėtų, bet šį kartą man atrodo, kad apjungti žavingas buto gyventojų istorijas nevisai pavyko. Bendrai juntama smarvė ir tarakonų “dalybos” – per silpna jungtis. Pritrūko man ir kulminacijos.

Tai toks ir jausmas. Lyg kažkas gerai, bet kažko ir trūksta. Bet būtina paskaityti visiems “kolekcionuojantiems” Stambulą. Arba prieš važiuojant.