Bloge “Judge a Book by its Cover” galima rasti juokingų, bjaurių ar keistų knygu viršelių.
O kurių knygų viršeliai nepatinka jums?
//žiurkelė G.
Paviršutiniški reikalai
Yra toks angliškas posakis “ Don’t judge a book by its cover” (nespręsk apie knygą pagal viršelį). Ir nors tai gana geras patarimas skaitytojui, šis posakis tikrai neturėtų tapti kelrode žvaigžde leidykloms ir knygų apipavidalintojams. Knygos viršelis gali kainuoti prarastą skaitytoją arba, atvirkščiai, padėti skaitytojui atrasti naują literatūrinį stebuklą. Štai pavyzdžiui Harlequin knygas (Harlequin leidyklai būdingos labai jau tiesmukiškos romantikos knygos skirtos moterims) atpažinsi iš jų tipinio viršelio: įdegęs raumeningas vyras prasegtais baltiniais viena ranka laiko laibą moters (žínoma, palaidais plaukais) taliją, o kita ranka laikosi įsikibęs į kokią savo privačios jachtos virvę. Arba kitas literatūros žanras-fantasy taip pat turi savo tipinę išvaizdą, pamatai viršelį, ir viskas aišku.
Mano viena pažįstama dirbanti knygyne pasakojo, kag jai sunkiai sekėsi įkalbėti pirkejas pirkti “American Wife”, nes švediskojo leidimo viršelyje pavaizduota maudymosi kostiumėliu apsirengusi moteris. Man pačiai tas viršelis visai patinka, bet, pasirodo, daugelis vyresniojo amžiaus moterų buvo to viršelio atbaidytos.
Galiu pasakyti, jog mano šį įrašą apie knygų viršelius išprovokavo dabar mano skaitoma Jane Austen “Puikybė ir prietarai”, kurią 1997 metais išleido leidykla “Charibdė”. Ant viršelio – mergina iš visai kitos epochos nei Regency (1811-1820). Ar taip jau sunku buvo surasti žinių, kaip galėjo atrodyti ir rengtis to meto žmonės? Ar neįmanoma buvo nupiešti merginos su ampyro stiliaus suknele ir šukuosena? O kodėl reikėjo viršelį iliustruoti mergina iš ankstyvesnės epochos, o ne naujesnės? Jei jau visa taip nesvarbu, tai kodėl ant J.Austen knygos nepavaizduoti merginos apsirengusios Coco Chanel švarkeliu?
Žinoma, galima pasakyti, jog nereikia nervintis dėl viršelio, Gal ir ne. Bet! Bet kas bent kiek nusimanantis, koks yra J.Austen skaitytojų ratas ir ko tie skaitytojai iš jos knygų tikisi (nusikelti į laikus, kai pasimatymų nebuvo, kai damos džentelmenams pažadėdavo pirmąjį šokį, kai namuose būdavo atskiras kambarys bibliotekai, o arbatą gerdavo iš mažyčių puodeliu paauksuotais kraštais) galėtų pabandyti sutelkti visas priemones tą potyrį skaitytojui sukurti.
//G.
I just hate to be a thing. //Marilyn Monroe
Senuose filmuose ir nuotraukose ji atrodo tokia linksma ir valiūkiška, džiausminga, flirtuojanti, savimi pasitikinti, žavi. Visi žino tą XX amžiaus populiariosios ikonišką sceną iš filmo “The Seven Year Itch”, kai Marilyn balta suknelė pakyla į viršų nuo oro, ateinančio iš metropoliteno požemio. 
J.C.Oates rašo ir apie šią sceną knygoje “Blonde”, tačiau tekstas aprašantis tą sceną Marilyn akimis yra visiškai priešingas žaismingai filmo atmosferai. Mane ši knyga apžavėjo,nes niekada nemaniau, kad galima TAIP nuodugniai aprašyti žmogaus vidinius išgyvenimus. Kaip ir “American Wife“, “Blonde” remiasi tam tikrais biografiniais faktais, tačiau nėra biografija, greičiau J.C.Oates suteikia Marilyn unikalų pasakotojos balsą, kuris visiems žinomą blizgančių žurnalų viršelių sekso simbolį paverčia gyvu tikru žmogumi.
“Blonde” visų pirma yra knyga apie tapatybės kūrimą ir dekonstravimą. Apie troškimą būti mylima. Apie netikrą įžymybių imidžą. Apie tai, ko mes tikimės iš žymių žmonių ir apie vienatvę ir liūdesį, kai mūsų supratimas apie žvaigždę kaktomuša susiduria su jos pačios savęs suvokimu. Aš negaliu prisiminti nė vienos knygos, kuri būtų atskleidusi pagrindinio veikėjo vidinį gyvenimą šitaip nuosekliai,detaliai ir tikėtinai. Knygoje Norma Jean/Marilyn tikrai nėra “plokščia”, dviejų dimensijų it popierinė lėlė. Ji-žymiai daugiau nei ta linksma komedijų aktorė, besišypsanti blondinė, dėvinti blizgias sukneles su giliomis dekoltė, tad skaityti apie neatitikimą tarp to, kas ji tikrai buvo, ir to, kas žmonės ją manė esant, yra sunku. J.C.Oates meistriškai aprašo Norma Jean trapumą, ir skaitytojas dėl to visiškai praranda bet kokį norą, bet kokią galimybę teisti Norma Jean /Marilyn poelgius ir pasirinkimus.
Knyga kritikuoja (ne tiesiogiai, o per Marilyn kilimą ir krytį) maniją sekti įžymybių gyvenimus, amerikietiškąją visuomenę, McCarthy eros paranoją ir baimę, prievartos besiimančius vyrus, kurie išnaudoja Marilyn kiekviena pasitaikančia proga.
Nuostabus, puikiai parašytas romanas. Paieškojusi internete niekur neradau, kad būtų išverstas i lietuvių kalbą, o tai, mano, knygų žiurkės nuomone, yra skandalas. Juo labiau, kad J.C.Oates kūrybos iš vis mažai išleista Lietvoje, nors ji nuolat figuruoja pretendentų sąraše Nobelio literatūros premijai gauti (nors žmonės juokauja, jog negaus, nes per daug skaitoma ir per daug produktyvi rašytoja- kasmet išleidžia po knygą).
//G.
10%
TIME laikraščio kritikai yra sudarę šimto geriausiu knygų, išleistų anglų kalba nuo 1923ųjų metu, sąrašą. Aš iš jo esu perskaičiusi tik 10.Kai kurias jų skaičiau labai seniai, pavyzdžiui Salinger & Nabokov, bet yra ir visai neseniai skaitytų. Labai pritariamai linkčiojau galva, kai sąraše pamačiau V.Wollf “Mrs. Dalloway”, R.Yates “Revolutionary Road” ir I.McEwan “Atonement”.
O koks tavo rezultatas?
// Knygų žiurkelė G.
Marta
Marta is a very special Polish friend of mine. We got acquainted in the US in a shabby house in Seaside Park, New Jersey. She told me she was studying English Literature. I was happy to meet an intelligent person (locals were not very clever ones 🙂 ) and I told her I loved reading. Guess what she told me? Sure she said she loved reading too! That moment was a start of our friendship lasting for almost ten years.
Marta is the person who opened the doors to the huge world that was not translated to Lithuanian. I was shocked by the idea how blind I was living in that tiny world of Lithuanian translations and imagining being so clever and educated. Even though we studied English a lot at school we hardly held an English book in our hands.
It was such a good kick to the ass… Quantum scimus, gutta est, ignoramus mare. Yes, it is! Now the idea that somebody decides what books should be translated and presented to Lithuanians drives me crazy! Somebody was limiting my book life, narrowing my possibilities, stealing masterpieces! (yea, yea, that’s me, do not touch my rights to freedom!)
Here it is my first book read in English – Fried Green Tomatoes at the Whistle Stop Café by Fannie Flagg. By now I have rea
d all books by this writer as well as Marta. And we do recommend books to each other!
I write this in English because I do want her to read these lines and know how grateful I am and how much I love her and miss her and remember every time I read a book in English. Thanks, dear, for that big world of English books!
/Little Rat L
Prezidento žmona
Didžiajai daliai savo draugų ir pažįstamų jau išzyziau ausis rekomenduodama C.Sittenfeld knygą “American Wife”, tai dabar pabandysiu suformuluoti raštu, kuo gi ši knyga man taip patiko. 
Visų pirma mane suintrigavo tai, kad knyga rašyta remiantis Laura Bush (JAV prezidento G.W.Bush žmonos)gyvenimo faktais. Šiaip nesu didelė biografijų mėgėja, bet ši knyga tik remiasi tam tikrais faktai iš jos gyvenimo (pvz., autoavarijoje dėl jos kaltės žuvo jos 17metis klasiokas) , tačiau tuo pačiu yra daug daugiau nei gyvenimo aprašymas.
Romano herojė Alice užauga liberalioje šeimoje, dirba bibliotekoje ir būdama 27 metų sutinka Charles Blackwell, priklausantį žinomai ir įtakingai giminei. Jos vyras- gana kvailokas, tačiau turintis humoro jausmą, išvaizdus, turtingas, geras meilužis, žadantis visada mylėti Alice. Žinoma, viskas nėra taip nuostabu ir gražu kaip pasakoje: Alice gelbsti savo vyrą nuo alkoholizmo, jis sunkiai randa sau vietą gyvenime (jo paties šeima sukelia jam gana daug kompleksų), jo neigiamos sąvybės nedingsta, o , atvirkščiai, pasidaro labiau matomos ir t.t. Kadangi knyga remiasi L.Bush gyvenimo faktais nuo pat pradžios aišku, kaip knyga baigsis: rinkimai, Baltieji rūmai, JAV karai Afganistane ir Irake, ir gal būtent todėl knygoje svarbiausia ne veiksmas, ne įvykiai, o vidinis Alice Blackwell pasaulis, jos mintys ir jos požiūris.
C.Sittenfeld pasakojimo maniera yra rami ir leidžia stebėti gyvenimą, jį analizuoti, o ne vien “varnele pažymėti” biografinius faktus. Įdomu ir tai, kad dideli pasauliniai įvykiai kaip antai J.F. Kennedy nužudymas ar Elvis Presley mirtis paminimi probrėkšmiais, tarsi tik priminti skaitytojui Alice gyvenimo laiką ir kontekstą, tačiau vėliau jos gyvenimas (o tiksliau jos vyro prezidento sprendimai) turės įtakos pasauliui.
Kai perskaičiau “American Wife”, buvo liūdna, kad knyga pasibaigė, tai aš dar nenorėdama skirti su Alice/Laura internete paskaitinėjau apie Laura Bush ir buvau nustebinta, kaip daugelis žmonių jos nekentė už jos vyro veiksmus ir pažiūras. Knyga “American Wife” klausia: Jei aš myliu paviršutinišką, fanatišką ir kvailą žmogų, ar tai reiškia, jog mano meilė jam yra smerktina? Ar tai reiškia, jog ir aš esu paviršutiniška? Ar įmanoma mylėti žmogų, kurio požiūris į pasaulį ir vertybės kardinaliai skiriasi nuo manųjų?
Mano akimis, C.Sittenfeldt sukūrė tikrai solidų ir gražų moters portretą.
Amazon.com galima nemokamai paskaityti kai kurias knygos dalis. Rekomenduoju
Pabaigai dvi (tikrosios, o ne išgalvotos ) Laura Bush citatos: “I would never do anything to undermine my husband’s point of view. ” ir “We always get up about 5:30, and George gets up and goes in and gets the coffee and brings it to me, and that’s been our ritual since we got married. And we read the newspapers in bed and drink coffee for about an hour probably, read our briefing papers. ”
Metinė ataskaita 2009
Sausis tinka praėjusiems metams susumuoti, tad čia- mano skaitymo ataskaita 2009
Metų knyga Joyce Carol Oates “Blonde” 
Labiausiai nepatikusi knyga J.M. Coetzee “The Disgrace” ir S.Larsson “Men who hate women”
Metų storiausios J.C. Oates “Blonde” 862 puslapiai ir C.Sittenfeldt “American Wife” 570.
Metų atradimas J.C.Oates ir Ian McEwan
Skaičiau ir verkiau B.Schlink “Skaitovas”
Skaičiau ir juokiausi Helene Hanff “84 Charing Cross Road”
Skaitymo geografija (rašytojai): JAV – 11 knygų, Didž.Britanija ir Airija -10, Švedija – 8, Prancūzija-3, Rusija, Indija, Kolumbija- po 2, Vokietija, Pietų Afrika, Japonija, Ispanija, Lietuva, Čekija, Rumunija, Turkija- po 1.
Kaip ir tikėjausi, daugiausia vakarų literatūros, bet gal reikėtų skaityti daugiau lietuvių šiuolaikinės? Viena knyga per visus metus- ne kas. Pačiai juokinga, kad visiems aiškinu, jog švedų literatūros skaitau labai mažai, o pasirodo, jog labai daug.
Pagaliau! (seniai planuotos skaityti, bet niekaip neprisiruošta) G.G.Marquez “Šimtas metų vienatvės” & V.Woolf “Mrs.Dalloway”
Pradėta, bet nebaigta K.Hamsun “Badas”
Labiausiai išgąsdinusi knyga S.Clarke “Jonathan Strange & Mr Norrell” – nusipirkau pocket variantą, o grįžusi namo pamačiau, jog šriftas siaubingai mažas. Pabandžiau skaityti, bet turėjau atidėti į šalį.
Pinigų suma išleista knygoms nedrįstu net pradėti skaičiuoti.
Sunkiausiai atsiplėšti nuo S.Meyer “Twilight” serija.
Išvada: 2009 buvo puikūs metai skaitymo požiūriu.
// Žiurkelė G.
Gimtadienio dovanos
Švesti gimtadienį vos pasibaigus didžiosioms metų šventėms yra labai malonu. Atrodo, jog linksmybės niekad nesibaigia. Ypač, kai dovanos tokios geros:
A.Bennett “Nepaprasta skaitytoja”. Vieną dieną Anglijos karalienė netikėtai pamato knygų autobusą ir į jį įlipa, ji pasiskolina knygas, ir taip gimsta jos aistra skaityti.
Per Pettersson “Vogti arklius” (Labai daug gerų atsiliepimų girdėjau iš kolegės knygų žiurkytės L., tai baisiausiai užsimaniau perskaityti. Bet gauti ją buvo sunku- tiražas buvo pasibaigęs, berods. Net nežinau, kaip čia tas mano geradaris dovanotojas ją surado.)
E.Adolfsson “Maža istorija”.
2009 nuominuota Augusto premijai, bet jos negavo.Pašniukštinėjau internete, bet neradau, kad kas būtų išversta i lietuvių kalba.
Net nežinau nuo kurios pradėti…
//Knygų žiurkelė G.
Dar kartą apie įrašus knygose
Įkvėpta knygų žiurkytės L. įrašo, kopijuoju jos gerą užmanymą ir rašau apie rašymą knygose.
Puikiai prisimenu kaip mūsų literatūros mokytoja (fėja su mėlyna berete 🙂 ) paragino mus pagyvinti knygas įvairiais pabraukimais, įrašais, žymomis ir mintimis. Man tai buvo tarsi revoliucija. Mano tėvelio mama dirbo bibliotekininke, tai knygos, kaip suprantat, buvo šventas reikalas. Kampučių užlenkimas ar atverstos knygos padėjimas tekstu žemyn (nugarėlė juk laužosi!) buvo nuodėmes- ką jau čia kalbėti apie rašymą į knygas.
Bet man labai įstrigo tas mūsų mokytojos patarimas, ir nuo to laiko aš esu užkietėjusi rašymo į knygas šalininkė.
Na žinoma, jei kas dovanodamas knygą parašo nuo ko ji ir kokia proga dovanota, didelio pasibaisėjimo niekam nekelia. Man labai smagu, kai dovanotojai parašo ką nors į knygą.
Patinka, kai pats rašytojas arba rašytoja suraizgo porą žodžių (Čia a.a. J.Ivanauskaitė pasirašė savo “Raganos ir lietaus” švediškajame leidime)
Bet dažniausiai į knygas įrašus darau aš pati. Kartais tik pažymiu patikusią pastraipą ar vietą
Kartais tik užsirašau pirkimo datą ir vietą
O kartais prirašau smulkiai ką veikiau, kaip jaučiausi, kur buvau ir t.t. Man smagu, kad knygos žymi tam tikrus gyvenimo įvykius, vietas, kur buvo keliauta, žmones, kuriuos sutikau.
Štai šitiek prirašiau i knygą pirkta Birmingham’e pirmos komandiruotės į užsienį metu.
Bet labiausiai nukenčia darbinės knygos. Jose aš braukau, rašau ir žymiuosi daug daugiau nei grožinėje literatūroje, gal todel, jog skaitau jas kitaip. Grožinis tekstas dažnai “užkabina” ir nepaleidžia. Kartais įtraukia taip, kad atsiplėšti sunku. O su mokslinėm knygom man kiek kitaip- skaitau jas daug lėčiau, galiu grižti prie to paties sakinio net keletą kartų, tai ir spėju jose daugiau prirašyti.
Aš ,kaip ir mano mokytoja, raginu visus rašyti į knygas, žymėtis, braukti. Suprantu, jog kai vienuoliai jas rankomis perrašinėdavo,knygos buvo didžiausia brangenybė, tad reikėjo vengti visokių įrašų, kurie sumažindavo jų vertę.
Bet normalios knygos vertė man tikrai padidėja, kai knyga liudija apie ją skaičiusius žmones.
//Žiurkelė Giedrė
Akims ir skrandžiui
Šitos knygos aš nepakeliu su viena ranka (reikės rytoj pasvert ir pažiūrėt, kiek sveria). Ją gavau dovanų išeidama iš darbo iš savo bendradarbių. Buvau ką tik ištekėjus ir, aišku, mano kulinariniai sugebėjimai buvo kiaušinienės ir paprastų blynų lygyje. Taigi, gavau dovaną, pavarčiau, paganiau akis (dėl to ir sakau, kad akims skirta), pavarvinau seilę ir padėjau į lentyną, o kad nebūtų per mažai, dar ir kitom storom knygom apkroviau 🙂
Po trijų metų…
Dabar savo mažų kukulių, šalto oro ir visokio velnio dėka, daug būnu namie, daug kartų per savaitę darau valgyti, dažnai kankinuos dėl “atšokusios” fantazijos, o “ką dar žmonės valgo???!!!”
Užvakar ją atsitiktinai prisiminiau ir parodžiau svečiams. Dar pasijuokėm, kad gali atlikti daug funkcijų, pvz., praversti kaip ramstis ar laiptelis pasilipti. Gal vis dėlto reiktų ir pagal paskirtį panaudot? 
Jau darau pažangą – peržvelgiau keliolika puslapių ir netgi skirtukais-lipukais pasižymėjau keletą receptų! Labai tikiuosi, kad jiems bus lemta išsipildyti ir knyga pataps ne tik akims 🙂 Beje, man labai patinka, kad šioje knygoje yra ne tik galutinio rezutato nuotraukos, bet ir patiekalo ruošimo eigos, nes aš iš viso nelabai moku ruošti pagal instrukcijas, man reikia matyti, kas tam tikruose etapuose turi gautis. Kaip sako viena lotyniška sentencija “Gyvas žodis moko”. Kaip bus lotyniškai, klauskit Giedrės, nes aš nuoširdžiai nebeatsimenu 🙂
Apie knygas ir pieštukus
Kažkada labai seniai (deja, tie laikai iš tikrųjų darosi “labai seni”) kiekvieną darbo dieną mes lipdavome į trečią savo mokyklos aukštą mokytis lietuvių kalbos ir literatūros (dažniau tik literatūros) pas mokytoją, kurią šiandien man norsisi pavadinti Fėja su mėlyna berete :). Tai vieną tokią dieną mokytoja mums pasakė (deja, nebeatsimenu, kaip tiksliai tai buvo pasakyta, gal nerealios atminties Giedrė prisimins), kad knygos yra tam, kad jas skaitytume ir naudotumėmės, o ne tam, kad vartytume jas užsidėję baltas pirštinaites ar garbingai laikytume savo knygų lentynose. Tą dieną mokytoja mums oficialiai “davė” leidimą asmeninėse knygose pieštukais pasibraukti dėmesio vertas mintis, užsirašyti pastabas ir kitaip įsitraukti į baltų lankų gyvenimą.
Mano knygos dažnai būna paženklintos pabraukymais, pagalvojimais ir panašiais dalykais, kurie paėmus knygą “suveikia” kaip dienoraštis – netikėtai išlenda visokie prisiminimai, mintys, kvapai ir dainos. Čia keletas iš jų, ką pavyko greitai surasti pasikuitus savo lentynose:
Dažnai užsirašau, kada knyga buvo pirkta. Nusišypsojau radusi šitą datą, kuri rodo, kad vėl save “pamylėjau” gimtadienio proga – tokia nuostabi proga paišlaidauti knygoms 🙂
Ar šiaip atsimintumei, kad pirkai knygą šaltą gegužę (čia minimų pokyčiu, deja, neatsimenu 😦 )?
Arba gavai dovanų iš darbdavio Kalėdų proga…
Arba nusipirkai, nes tikrai tikrai neturėjai pinigų, o be to buvo svarbu gerai nubalsuoti referendume…
Na, o pirmenybę rašyti į knygas ne pieštukais turi jų autoriai 🙂 Prieš tai prancūziškai paflirtavę ir mirktejėję akį (aišku, kad su meile, kaip gi kitaip!!!) –
Beje, turiu vieną knygą, kur autoriai prašo, kad rašytum, net paliko tam tuščių puslapių. Tai Fredrik ir Teo Haren Idėjų knyga tėvams –
P.S. Beje, didžiausia problema, su kuria susiduriu skaitydama – pieštukas. Gal galėtumete parekomenduoti tokį, kuris nenusimeta, nepasimeta, nepasislepia ir visada būna ten, kur jį palikai, žodžiu, man labai trūksta pieštuko – skirtuko, kad visada būtų po ranka, kai reikia parašyti ar pasibraukti.
/Žiurkytė L
Neduokdie, jei knyga bus populiari…
Gerokai pavėlavusi ir aš numesiu savo trigrašį diskusijoje (čia, čia, čia, čia) dėl K.Sabaliauskaitės “Silva rerum”, o tiksliau knygos reklamos. Tikrai nemaniau, kad 2009 metais galėtų kas nors susierzinti dėl reklamuojamos knygos.Štai pavyzdžiui B.Speičytė rašo:
“Trikdo – žinoma tik mano sugedusią filologinę sąmonę – iš konteksto išimti vertinimų fragmentai, kuriais kaip povo plunksnomis apkaišytas antrojo leidimo viršelis (šį leidimą ir skaičiau) ar autorės tinklalapis. Visa tai neišvengiamai sukuria aplink knygą visų pirma parduodamos prekės, ne kultūrinio artefakto atmosferą. Suprantama, – tokios žaidimo taisyklės, ne apie vertinimą čia kalba, ne jis čia rūpi, o „šimtaburnė fama“, kuriai prie antikinio portreto reikėtų pridurti ir kokius nors finansinę sėkmę simbolizuojančius atributus. Vis dėlto, praėjus metams po knygos pasirodymo ir teisėtai ja pasidžiaugus, nebėra tokios būtinybės primygtinai girti ir siūlyti leidinio, kad tik pirktų.” (Paryškinimai tekste – mano)
Mane stebina, jog Speičytė supriešina kultūrini artefaktą ir parduodamą prekę. O kada kultūra nebuvo parduodama? Kaip visa tai reikėtų suprasti? Jei knyga guli apdulkėjusi knygyne, tai ji jau apgaubta “kultūrinio ertefakto atmosferos”, o jei ji perkama – tai ji jau prekė, iš kurios rašytoja ar rašytojas, neduokdie, pasipelnys. Kas čia blogo, jei knyga reklamuojama? Nesuprantu kodėl “filologinėje sąmonėje” nelabai gražu, jog gana daug knygos reklamos buvo Lietuvos ryto dienraštyje. Asmeniškai aš būtent iš ten ir sužinojau apie “Silva rerum”. Kadangi skaičiau Sabaliauskaitės tekstus tame pačiame laikraštyje, tai panorau perskaityti ir jos knygą. Kas čia baisaus ir gėdingo?
Negražu, kad kultūriniai artefaktai išpopuliarėja? Atleiskite, bet tai tiesig kultūrinis snobizmas. Kol J.M. Coetzee 2003 negavo Nobelio literatūros premijos, Švedijoj parduota buvo maždaug 2000 jo knygų. Po Nobelio premijos vien jo “Disgrace” buvo parduota 100 000 egzempliorių, o kitų jo knygų pardavimas pasiekė maždaug 20.000. Tai ką- dabar jo knygų kultūrinė aura išblėso ir jo skaityti sąmoningi filologai nebegali?
Labiausiai man keista, jog priekaištaujama dėl internetinio puslapio. Aš maniau, kad internetinis puslapis dabar jau yra standartas minimum. J.Irving jį turi. Ir Doris Lessing. Ir G.G Marquez (jo puslapyje net (O Viešpatie!) galima nusipirkti jo knygų). Ką jau čia interneto puslapis… P.Coehlo štai net Twitter’į savo dažnai atnaujina.Vienas geriausių internetinių puslapių priklausančių rašytojui yra J.K.Rowling puslapis. Ten naršydamas gali ir kai kokių paslapčių apie knygų herojus sužinoti, bet, žinoma, “Hario Poterio” knygų yra parduota berods 325 milijonai egzempliorių, o tai turėtų labai gasdinti tuos, kurie nori apsaugoti kultūrą nuo komercijos.
Vietoj to, kad bandytume išsaugoti kažkokią įsivaizduotą ir abstrakčią “kultūrinio artefakto atmosferą”, reikėtų pasidžiaugti, jog žmones knygas perka ir skaito. Na ir kas, kad ne M.Proustą, o D.Brown’ą, juk pastarąjį skaito net ir tie, kurie šiap paprastai knygų neskaito. Svarbu, jog žmonės pajunta skaitymo džiaugsmą, norą atsisėsti su knyga, nora versti puslapius ir skaityti skaityti skaityti.
Skaitymo džiaugsmą reikia saugoti ir skatinti, o ne kultūrinio elitizmo apraiškas.
//Giedrė
Mano mėgstamiausios knygų vietos. Pirma dalis
Pati mylimiausia biblioteka man- Nidoje.
Dabar ji pavadinta rašytojo V.Miliūno vardu. Nebuvau joje jau daugybę metų, bet užtat vaikystėje tai kiekviena vasarą ten būdavau dažnas svečias. Dabar, kiek žinau, biblioteka persikėlė i naujas patalpas, o seniau ji buvo “Žuvėdros” poilsio namų pirmajame aukšte. Būtent šita biblioteka man tapo bibliotekų standartu. Atsimenu, kaip po vasarinėmis basutėmis girgždėjo grindys, kaip kvepėjo knygos, kaip iš jų byrėdavo smėlis (juk beveik visi poilsiautojai skaitydavo jas prie jūros), kaip skambėjo bibliotekininkės balsas ir kaip atidžiai ji įrašydavo pasiskolintą knygą i bibliotekos kortelę. Ta mano mylimoji bibliotekininkė tebedirba ten, “pagooglinusi” net suradau jos vardą – Dalia Greičiutė. Man kažkaip nesisekė su mokyklų bibliotekininkėm- vis pasitaikydavo tokios truputi muštruojančios ir piktokos (“Tu ką tikrai jau perskaitei visas šias knygas, kurias pasiskolinai prieš tris dienas? Netikiu. Papasakok, apie ką jos.”), bet užtat mano vaikystės vasarų bibliotekinkė atpirkdavo visų kitų bibliotekininkių leptelėjimus.
Kol poilsiaudavome Nidoje eidavau i biblioteką kone kasdien, skaitydavau ir prie jūros ir kavinėse, kai tėvai
gerdavo kavą, o mes su sese valgydavome tuometinius pyragaičius: aš tokį biskvitinį su riebiu sviesto kremu ir kremine gele ant viršaus, o ji- “Grybuką”. Skaičiau lovoje, skaičiau ant suoliuko prie marių, “Audronašoj”, “Vilnelėj”, “Rūtoj”, tad tų vizitų į biblioteką buvo labai daug.
Taip ir liko man iki šios dienos: biblioteka turi kvepti senomis knygomis, bibliotekininkės turi būti mielos, vasaros turi būti labai ilgos, kad spėtum daug knygų perskaityti.
O kuri biblioteka yra tavo mylimiausia?
//Giedrė
Didelių matmenų drugeliai ir akinančios haliucinacijos
Šiek tiek paieškojusi internete supratau, jog Mircea Cartarescu trilogija ”Orbitor” nėra išversta į lietuvių kalbą. Gaila.
Skaičiau pirmąją jo trilogijos ”Orbitor” knygą ”Kairysis sparnas” (likusios dalys- ”Kūnas” ir ”Dešnysis sparnas”). Omenyje yra turimas drugelis- pats dažniausias simbolis Cartarescu trilogijoje. Cartarescu rašo apie savo vaikystę, apie praėjusį laiką, bet knyga tikrai nėra objektyvus chronologinis aprašymas. Atvirkščiai- jis tarsi žaidžia su laiku, veiksmas nėra linijinis, ir tai kažkiek primena M.Proust ”Prarasto laiko beieškant”, tačiau lyginant su Proust’u Cartarescu turi visai kita estetiką. Jo estetika apima tiek labai lyriškus aprašymus, tiek makabriškus puslapius, pilnus anatomijos, pulsuojančios kūno mėsos, suvelto kraujagyslių rezginio ir vibruojančių smegenų. Atvirai kalbant, man buvo sunku skaityti tuos įtaigingus, kartais net groteskiškus puslapius, net jei knygos kalba ir pasakojimas yra užburiantis.
Geografija vaidina svarbų vaidmenį. Aprašomas Bukareštas yra nostalgiškas, ir tampa akivaizdu, jog vieta, miestas, geografinė erdvė apibrėžia mus ir mūsų buvimą.
Knyga yra ”prikrauta” simbolių: nuolat pasikartojantis simbolis- drugeliai, o svarbiausios spalvos: alyvuogių žalia ir perlamutrinė.
Interviu laikraščiui ”Svenska Dagblaget” duodamas Cartarescu pasakė, jog, anot jo, yra du būdai skaityti knygas. Pirmasis- visiškai kapituoti prieš knygą, jai besąlygiškai pasiduoti. Antras būdas- bandyti iššifruoti ją. Aš iškart prisipažįstu, jog skaičiau ją pirmuoju būdu. Man net sunku įsivaizduoti, kaip galima skaityti ”Kairįjį sparną” kitaip, kai kalba yra magiška, įvykiai – stebuklingi, o ribos tarp fiziško pasaulio ir trancendentinio, vaiko ir suaugusio, tada ir dabar, sapno ir tikrovės yra visiškai ištrintos.
Bet, taip pat pripažįstu, jog knyga sunkiai skaitėsi ir noras ”Tuojau-pat-turiu-perskaityti-ir-likusias-dalis” nėra beprotiškai didelis. Tikriausia gavau per didelę sudėtingų istorijų, sunkaus skaitymo ir milžniškų drugių dozę.
//Giedrė
knyguziurkes.com 