Na, tai pasakykit man, kas buvo Adomas Mickevičius – lietuvis ar lenkas? Lietuvos lenkas? Lenkijos lietuvis? Pasakyk man, kaip tu reaguoji į tokias rašytojų ir kitų žymių žmonių dalybas: Oskaras Milašius – lietuvis ar lenkas? Kafka – čekas ar žydas? O gal vokietis? Niekaip nepasidalinam laurais…
Net Wikipedia rašo apie Adomo Mickevičiaus tautybės klausimą. Atskiru skyreliu! Jie teigia, kad problema kyla iš to, kad 19 a. dar nebuvo susiformavusi moderni tautiškumo koncepciija, o be to, juk ir Lietuvos tokios tada nebuvo.
Beje, pirmasis Adomą Mickevičių į lietuvių kalbą išvertė Simonas Daukantas.
A. Mickevičiaus atminimo lenta greta F.Dostojevskio – Rotušės aikštėj. Tikriausiai ir daugiau yra Vilniuje vietų, kur jis gyveno, jei rasiu, papasakosiu 🙂
Mielieji, šį šeštadienį – antras nacionalinio diktanto turas, į kurį tokie beraščiai kaip aš nepateko 🙂 ;P Bet vis tiek bandysiu rašyti dar vieną tekstą, bandysiu labiau susikaupti ir priimti diktantą kaip už gryną pinigą, nusiteikti taip rimtai, kaip mokyklos laikais. Tikiusi, kad pavyks izoliuotis nuo kukulių ir dar kartą parašyt. Šį šeštadienį, 11 h. Rašom!
Štai ta atminimo lenta, kuri mane einančią sustabdė akimirkai, ta pati, kurią šiandien lyjant nufotografavau. Aš tikrai neįsivaizdavau, kad F. Dostojevskis yra buvęs Vilniuje… Eilinį kartą galima įsitikinti, kokioj kryžkelių kryžkelėj gyvenam. Štai ji:
Atminimo lenta Rotušės aikštėj
Negaliu labai pasigirti, kad esu skaičius krūvas Dostojevskio knygų, esu skaičius tik Idiotą mokykloje. Dabar užsisakiau Nusikaltimą ir bausmę, kai tik bus pas MintVinetu. Tiesiog tai knygai irgi turi ateiti eilė, kaip ir visoms kitoms besigrūdančioms. Užtat prisiminiau namuose turinti Dostojevskio biografiją, kurią perskaičiau iki 192 psl. – ten radau užlkištą knygos atvartą 🙂 Atsimenu, kad pradžioj buvo labai įdomu, o paskui nebelabai, bet reiks vėl pavartyt, kad jau ištraukiau iš lentynos 🙂
Kadras iš filmo "Death in Venice", sukurto pagal to paties pavadinimo T.Mann apysaką
Skaityti apie nepažįstamas vietas būna įdomu. Bet man dar smagiau, kai skaitau apie vietas, kuriose esu buvusi. Neseniai perskaičiau T.Mann “Mirtis Venecijoje”, o Venecijoje aš buvau prieš kokius keturis metus, tai skaičiau miesto aprašymus, ir viskas prieš akis stovėjo: Canal Grande žalsvai sidarbriškai blizgantis vanduo, Lido paplūdimys, laivai, gondolos, San Marco aikštė.
Viena yra įsivaizduoti, o visai kas kita žinoti, kaip viskas atrodo ir tai skaitant prisiminti.
Vienas gražus skaitymo in situ potyris buvo, kai aš antrą kartą nusprendžiau perskaityti J.Fowles knygą “Magas”. Kadangi skaičiau ją pirmą kartą,berods, gimnazijoje, tad buvau ją šiek tiek primiršusi (pabrėžiu, jog tik šiek tiek, nes man tai nepamirštama knyga), bet galvoje buvo labai įstrigę Graikijos gamtos aprašymai, tai pasirinkimas, ką skaityti atostogų Kefalonia saloje metu, buvo savaime aiškus. Knyga stora, užėmė daug vietos lagamine, bet užtat kaip nuostabiai skaitėsi! Paskaitau pastraipą apie alinantį karštį, o tuo pačiu jaučiu jį ant įdegusios savo odos. Skaitau apie saulės nuplikytą kraštovaizdį, pakeliu akis- ir matau jį.
Jei kada atostogausit Graikijoj, būtinai šitą knygą skaitykit ten. Tas skaitymo potyris buvo toks surround ;-), apgaubiantis, įtraukiantis. Atrodo, jog skaičiau visais penkiais jutimais.
2008-ųjų vasara.Graikija. J.Fowles "Magas"
"The sea was a pure veronica blue, stretching like a silk carpet across to the shadowy wall of mountains on the mainland to the west. These mountains reverberated away south, fifty or sixty miles right down to the horizon, under the totally uncontaminated sky. It was a blue world, vast and stupendously manless..." J.Fowles "The Magus"
Na, nežinau, nežinau, dvelkia kažkokiu neskaidrumu, korupcija ir protekcionizmu 🙂 🙂 🙂 … Šiandien knygos Prep laimėtoją nusprendžiau išrinkti naudodama www.random.org, kurį užmačiau Austėjos bloge. Ir ką gi jūs galvojat, tas random man paėmė ir išmetė tokį rezultatą:
True Random Number Generator Min: Max: Result: 4 Powered by RANDOM.ORG
Vieną dieną vaikštinėdama po senamiestį pamačiau tokią atminimo lentą ir perskaičius pavardę joje labai nustebau. Nesitikėjau tokios perskaityt. Apie tą lentą kada nors vėliau, o šį kartą, eidama į parduotuvę pastebėjau, kad jau kabo atminimo lenta ant namo, kuriame gyveno Jurga Ivanauskaitė. Toj pačioj gatvėj, kiek tolėliau, aukštai iškėlęs uodegą Jurgos skverelyje stovi Jurgos katinas. Gražiai sutvarkytas sverelis, tik kad aplink skverelį aplinka tokia nelabai, o ir suoliukai nekokią publiką traukia… Bet, tikiuosi, kad čia tik šiandien. O dabar – lenta ir katinas 🙂
|besidairanti į namų sienas – miau|
PS atsakymas Eglei 🙂
Jurgos namo numeris. Katinas vaikštinėja kiek tolėliau, paėjus Kauno g. link
Jau anksčiau rašėme, kad šių metų premiją A.Lindgren atminimui laimėjo Kitty Crowther.Birželio pirmąją jai apdovanojimas pagaliau bus įteiktas.
Šiaip tai kasmet apdovanojimą įteikia sosto paveldėtoja (jaučiuosi lyg pasaką sekčiau) princesė Victoria. Bet kadangi ji šiemet labai užsiėmusi savo vestuvių planavimu (tikėkimės kad gyvens ilgai ir laimingai), tad apdovanojimą vietoj jos įteiks jos sesė princesė Madeleine. Ta pati Madeleine, apie kurią rašė turbūt visi laikraščiai, nes ji prieš savaitę nutraukė savo sužadėtuves dėl sužadėtinio neištikimybės (o čia tai jau visai nepasaka).
Savipagalbos knygų niekam iš principo nerekomenduoju, tad vietoj jų princesei pasiūlyčiau paskaityti H.Fielding “Bridget Jones dienoraštį” tam kad šiek tiek pasijuoktų, tam, kad patikėtų, jog kiauliškai besielgiantiems teks sumokėti už savo poelgius, ir tam, kad neprarastų vilties, jog kada nors susitiks tą savo vienintelį.
Visos knygos mano lentynose turi kažkokią tai istoriją. Įdomiausia, kad dažnai knygoje aprašytos istorijos neatsimenu, bet atsimenu tą, kaip, kokiomis aplinkybėmis knygą įsigijau, kaip skaičiau ir taip toliau. Ir štai mano lentynoje tokia knyga Phillip Roth Amerikietiška pastoralė guli nekaltai ir aš nieko, visiškai nieko apie ją neatsimenu. Nei kada pirkau, nei kaip sugalvojau tai padaryti, tuo labiau, kad kai paimu knygą ir ant nugarėlės perskaitau aprašymą – “jaudinanti tėvo ir dukters istorija naujai skaitytojų kartai kalba apie gero, naivaus žmogaus vilčių žlugimą – šiuolaikinės Amerikos mašina negailestingai traiško svajones ir likimus” – tai man iš viso bloga darosi, visiškai suprantu, kodėl šita knyga taip ilgai gulėjo neskaityta. Nu jau toks tarybinis aprašymas, kad TEN viskas blogai, o jau ŠIAPUS tai tikrai nuostabu… Brr.
Knygos priešlapy užrašyta 1999 11 24. Pirkimo data? Tikriausiai pirkau… Kuo svarbi man ta diena buvo? Niekuo? Prieš pat prisirptant 2000-iesiems… Na, bet čia nieko, žinote, labiausiai šokiravausi, kai skaitydama pamačiau, kad knygoje pabrauktos tam tikros vietos. Ir pabraukimo stilius toks “maniškas”. Puoliau klaust savo tuometinės sugyventinės, gal ji bus skaičius tą knygą, bet lyg ir ne… Negi aš pati skaičiau ir net neatsimenu? Ne kas…
Bet dabar jau perskaičiau. Tikrai nebuvau skaičius, tikrai nežinau, kas skaitė, kas braukė, sakau, paslaptinga knyga be istorijos mano galvoje, kuriai taip netikėtai atėjo eilė būti perskaitytai, kai pažiūrėjau filmą Elegija, paskataytą pagal Philip Roth knygą. (Beje, kaip Pilypas būtų sulietuvinamas? Pilypas Rotas? Rosas? Ar pažintumėt sulietuvintą Pilypą? 🙂 )
Philip Roth
Kas man labiausiai įstrigo knygoje? Pirmiausia tai toks jausmas, kad vietomis skaitau apie save. Na, nežinau, kaip čia prisipažinti dabar, bet jei skaitytumi knygą ir galvotumėt: “dieve, dieve, koks naivuolis”, tai taip pat galėtumei pagalvoti ir apie mane. Nes aš daugelyje dalykų esu naivuolė. Naivuolė ir liberalė, kur reikia, kur nereikia. Nežinanti, kur galima brėžti ribą, kad čia tai jau viskas, čia jau daugiau nebegalima. Toks yra pagrindinis knygos veikėjas Simoras Levovas, t.y. Švedas (tokia šviesiaplaukio žyduko pravardė), žmogus, kurio, atrodo, geri norai išsiverčia pačiomis baisiausiomis pasekmėmis. Švedas, laviruojantis tarp žmonių, besistengiantis visiems būti geras, besistengiantis, kad visi jaustųsi patogiai ir be reikalo nekentėtų, nenusiviltų ir neliūdėtų. Žmogus, su begaline kantrybe diskutuojantis (kai turėtų rėkti ir daužyti kumčiu per stalą (tikriausiai)) su savo paaugle dukterimi, kuri, atrodo, sukaupė visas jo užslopintas emocijas ir sprogo. Ne ji sprogo, bomba sprogo. Dukters padėta.
Pirmojo leidimo viršelis
Tai va, ta antroji skaintant neraminusi mintis buvo – kiek tėvai kaip tokie turi įtakos savo vaikui. Taškas. Klaustukas. Vis sukosi ta mintis, kad “vaikai nėra mūsų, jie tik ateina per mus”. O knygoje dar atrodo, kad ateina ir gyvena visiškai nepriklausomai nuo mūsų valios, mūsų norų, mūsų įsitikinimų. Na, bent jau iki tada, kai gali įsėsti į autobusą ir išvažiuoti visomis įmanomomis kryptimis. Kai matau kokį baisų despotą, pagalvoju, kad jis yra kažkieno vaikas. Ir jei tai yra ne asocialių žmonių vaikas, tai kas tokio per daug normalaus buvo tų tėvų gyvenime, kad vaikas užaugo į tokį monstrą? Tikriausiai tuo momentu tėvai numiršta, lieka tik vegetuoti su savo sielvartu ir amžinu klausimu, kaip jie užaugino tokį žmogų.
Pastorãlė [it. pastorale < lot. pastoralis — piemenų]: 1. vid. amžių ir XVI—XVII a. baroko literatūros žanras — poema arba eiliuota drama, idealizuotai vaizduojanti piemenų, kurie elgiasi kaip galantiški dvariškiai, meilę; 2. nedidelis vokalinis arba instrumentinis muz. kūrinys, vaizduojantis kaimo gyvenimą, gamtą; gali būti savarankiška arba sudaryti didelio kūrinio dalį; 3. sceninis XVII—XVIII a. muz. kūrinys (opera, baletas), kurio siužetas susijęs su idealizuotu kaimo buities ar gamtos vaizdavimu.
Taigi knygoje – Amerikos kaimas, mažas šalies modelis, kur gyvenančių žmonių veidai spinduliuoja ramybe ir gyvenimo pasitenkinimu, ta garsiąja amerikietiška šypsena, ar nori sužinoti, kas už jos?
Praėjusiais metais skaičiau labai mažai lietuvių autorių kūrinių, tai pasižadėjau sau, jog šiemet skaitysiu daugiau, tad Klaipėdos knygyne nusipirkau Lauros Sintijos Černiauskaitės knygą “Kambarys jazmino krūme”.
L.S.Černiauskaitės kūryba mane “užkabino”, jau tada, kai ji laimėjo jaunųjų filologų konkursą. Apsakymas “Trys paros prie mylimosios slenksčio” man iki šiol yra KAŽKAS TOKIO. Jau tada nusprendžiau, kad noriu rašyti taip, kaip rašo L.S.Černiauskaitė, tad kone drebančiomis rankomis šių metų sausį pradėjau skaityti jos parašytą knygą “Kvėpavimas į marmurą” ir tikėjausi tokio pat stebuklo, kaip tais mokykliniais filologų konkurso laikais.
Bet.
Stebuklo nebuvo. Tiesa, L.S.Černiauskaitės kalba vietomis nuostabiai graži, o metaforos įstabios. Bet pats pasakojimas man… nepatiko. Aš tikėjausi kažko TOKIO, gal šiek tiek magiško. Bet pati fabula man nepatiko. Tokia žiauroka, primenanti kriminalinius puslapius. Na, maniau, jog gal čia man taip tiesiog blogai skaitėsi, gal ne tokia nuotaika buvo ir pan. Tai pamaniau, jog paskaitysiu jos naujausiąją knygą “Kambarys jazmino krūme”.
Ir vėl… Vietoj stebuklo, vietoj KAŽKO TOKIO, gavau visai ne tai, ko tikėjausi. Na, pliusas už nedažną temą lietuviškoje literatūroje, bet pagindinės veikėjos man pasirodė tokios trafaretinės. Suprantu, jog tikriausiai toks buvo užmanymas – sukurti du labai jau skirtingus psichologinius moterų paveikslus, bet tas supriešinimas manau tuos charakterius gerokai supaprastino. O ir ta pati nuostabi Černiauskaitės kalba dažnai dingsta ir tepasirodo tik retkarčiais “Dvivėrės geležimi kaustytos durys išspjovė japonų turistų čiukšlę” arba “Moteris pasuko už kampo ir per nušienautą pievą metėsi į dešinįjį sodo kraštą, kur už sklepo baltai putojo jazminas”.
Bet ta estetiška kalba man labai pjovėsi su per daug realistiškais vienos iš pagrindinių herojų -Filomenos- seksualinės patirties aprašymais, kartais tie seksualianiai aprašymai grėsmingai artinosi prie lėkštokų ir vulgarokų romanų ribos “Jos paslėpsniuose jau tvinkčiojo išsiskleidęs pumpuras, ji nebenorėjo laukti. Nusivedė vyruką į moterų tualetą ir atsidavė agresyviai, baubdama kaip gyvulys, spjovusi į tai, kad juos gali išgirsti (ir salėje , ir tualete garsiai grojo muzika). Vyrukas baigė. Ji atgaivino jį burna, ir netrukus šis vėl galėjo- buvo gerokai jaunesnis už ją“.
Nežinau… Gal aš čia ne taip skaitau tas knygas. Bet KAIP reikėtų jas skaityti? Juk kiekvienas skaitome taip, kaip mums reikia, taip, kaip mums norisi. Tai po dviejų L.S.Černiauskaitės knygų šiais metais, turbūt turiu susitaikyti su mintimi, jog aš nebūsiu prisiekusi jos kūrinių skaitytoja, nes jos rašytas, o mano skaitytas žodis taip nuostabiai susikirtę “Moksleivio” puslapiuose, vėliau tiesiog išsiskyrė ir pasileido skirtingomis kryptimis.
I think that everything, or at least the part of everything that happened to me, started with the Roman architecture mix-up.
Toks yra pirmas sakinys knygos, kuri gali būti tavo. Tu tik pažiūrėk pas knygų žiurkes, kada jos rašė apie kitas šios knygos autorės Curtis Sittenfeld knygas, ir parašyk apie tai komentaruose, tada sukryžiuok pirštus (mes vadindavom tai “čiurikais” :)) , labai norėk ir lauk. Gal trečiadienį tai būsi tu (tikimybė paprastai labai didelė) :)?
O mes tuo metu miegosim, ane, KŽG? Krausim batareikas 🙂
Atvažiavus į Vilnių vienas didžiausių stebuklų pavasarį buvo – žibutės, kurių Žemaitijoj tiesiog nėra! Aš negalėjau patikėti, kad čia mėlynuoja visos kalvos. Mėlynuoja! Tau, mano mamyte!
Man dažnai būna taip: pažiūriu filmą, o kai jis baigiasi, noriu pratęsti tą jausmą, kuris būna jį žiūrint. Tada peržiūriu papildomą medžiagą ir į filmą neįtrauktas scenas, režisieriaus komentarus, o po to einu klausytis filmo garso takelio (jei atvirai, tai niekada nenaudoju termino “garso takelis”, visada sakau soundtrack. Čia tik tinklaraštyje (šito žodžio irgi šnekamojoje kalboje nenaudoju) stengiuosi taisyklingai išsireikšti).
Turiu keletą labai mėgstamų” O Brother, Where Art Thou?”, “Pump Up the Volume,” “The Piano” ,” Marie Antoinette”.
O kaip būtų smagu, jei ir knygos turėtų garso takelius! Įsivaizduojat? Skaitai ir klausaisi.
Kai kurioms knygoms garso takeliai yra tiesiog privalomi. Štai pavyzdžiui, kai su klasiokėm skaitėm R.Schneider “Miego brolį”, kur muzika užima labai svarbią vietą, ieškojom muzikinių įrašų su vargonų muzika. Nes knyga sukėle baisiausią poreikį girdėti vargonus. (Ištrauka iš filmo “Miego brolis”)
Dabar tai juk lengva: nueini į youtube, o seniau reikėjo išsitraukti tėvų patefoną, susirasti klasikinės muzikos plokštelę ir t.t.
Gerai, kad pagal knygas kuriami filmai, o filmams kuriami garso takeliai. Vienas toks, kurio nuolat klausausi yra Dario Marianelli sukurtas soundtrack filmui “Pride & Prejudice”
Anot visažinės Wikipedia, garso takelių, kurtų būtent knygoms yra, bet nedaug. Galima skaityti “Žiedų valdovą” ir klausytis Craig Russell sukurto kūrinio “Middle Earth”, o mano neseniai skaityta Ursula K.Le Guin irgi yra išleidusi vieną savo knygą, kuriai buvo sukurtos muzikinės kompozicijos ir poezijos įrašai.
Labai norėčiau garso takelių H.Murakami, M.Kundera, V.Woolf knygoms. O jūs?
Ech, gaila dar vieno neišverčiamo pavadinimo – The Kite Runner. Na, kur čia jau bėgantis paskui aitvarą. Na, bet ir geriau nieko nesugebu sugalvoti, tegul lieka taip. Ypatinga knyga. Tikrai tarp mano top dešimt. Ir vėl: skaudi, liūdna, pilna nusivylimų ir tokia žmogiška. Nereali superinė knyga. Dar neskaitei? Negali būti! Stumk visas laukiančias knygas į šoną ir skaityk šitą! Net keista, kad taip gerai atsimenu ne tik jausmą apie šitą knygą, bet ir apie ką ji.
Apie draugystę, ištikimybę, skaudžią tokią nevaikišką draugo išdavystę. Tokią didelę, paralyžuojančią, neišperkamą. Skaitai ir galvoji – juk čia tik vaikai, bet kartu supranti, kad vaikystė čia niekuo dėta. Kad čia gal likimas, karma, ar kaip galima pavadinti?
Apie emigraciją. Kai šeimininkai tampa tarnais, kai žvaigždutės ant antpečių galioja tik afganistaniečių gete. Šita knygos dalis vėlgi labai primena jau mano minėtą filmą (superinį) “Smėlio ir rūko namai”.
Apie meilę – neišsipildžiusią, nemokamą išreikšti ir parodyti arba įkvepiančią drąsiems poelgiams.
Apie dar daug jausmų, kvapų, spalvų, daug aitvaruoto dangaus.
Knyga buvo mano pačios atradimas Amazonės džiunglėse. Dar prieš filmus ir vertimus (ir vėl Jotema išleidus, tai nežinau, kaip ten vertimo komybė). Filmą išdrįsau pažiūrėti visai neseniai. Aišku, nusivyliau. Pradžia visai nebloga, tikrai patiko Amiro vaikystės Kabulas, filmavimo rakursas, spalvos. Filmo pradžia tikrai perteikia knygą, o paskui toks bla bla bla nuskubėjimas, nukramtymas, nubanalėjimas. Filmas daug labiau palengvintas. Ne, ne, ne. Tikrai ne. Skaitykit knygą. Originalo kalba, žinoma. Juk ne japoniškai… 😉
Kai perku vyną švediškajame Systembolaget (nes kitur alkoholio Švedijoje neparduoda), kartais atkreipiu dėmesį į rekomendacijas, užrašytas ant lentynos prie kiekvieno vyno. Šitas gana saldus, anas labai sausas ir gana rugštokas, o tas tinka prie vištienos patiekalų.
Kartais gal visai nieko būtų, jei tokios rekomendacijos būtų susietos su knyga. Pavyzdžiui. J.Fowles “Magas” -“Skaityti atostogų Graikijoje metu”. S.Plath “Jei esi jau antra savaitė liūdnas, neskaityk. Bus dar liūdniau”.
R.M.Rilke
O štai prie šiandien perskaitytos R.M.Rilke knygos “Testamentas” turėtų būti parašyta “Skaityti tik labai tyliose vietose, kad niekas neblaškytų ir netrukdytų mintimis sekti paskui lyriškus, eilėraščius primenančius sakinius”.
Šįryt dvi moterys autobuse siaubingai garsiai diskutavo jų bendros draugės gyvenimą. Visas autobusas girdėjo, kaip viena jų stebėjosi “Ir ji jam ATLEIDO. Aš tai jau NIEKADA to nedaryčiau”. Žodžiu, ne tik viešai ištrimitavo apie savo draugės asmeninį gyvenimą, bet ir gerokai pagadino Rilke knygos skaitymą. Tai po to, kai man reikėjo persėsti į traukinį, tiesiu ėjimu nuėjau į tyliąją traukinio kupė, kur pokalbiai ir telefonai yra uždrausti, tai galėjau atsidėti Rilkes “Testamento” skaitymui be jokių trukdžių.
“Testamentas”- tai R.M.Rilke dienoraštis, laiškų ištraukos, parašyti 1920-ųjų žiemą, kai jam buvo pasiūlyta pagyventi vienoje pilyje Šveicarijoje, kad ten galėtų izoliuoti save nuo pasaulio ir pagaliau pabaigti rašyti prieš aštuonerius metus pradėtas “Duino elegijas”. Ir nors iš pradžių aplinka atrodo ideali, autorius išgyvena didžiulę kūrybinę krizę, susitelkti jam trukdo netoliese esančios lentpjūvės garsai ir ryšys su mylimąja.
Trumputė ir šiek tiek svaiginanti knyga. Lyg galva suktųsi. Lyg būčiau įlindusi i R.M.Rilke galvą ir itraukta į šiek tiek neurotišką, bet nuostabiai estetišką ir lyrišką pasaulį.
R.M.Rilke Paryžiuje
Vienas gražiausių jo eilėraščių “Iš vienos vaikystės” man stipriai asocijuojasi su V.Juknaitės “Stiklo šalimi”, nes abu kūriniai labai vienas kitam artimi savo tema ir savo estetika.
Iš vienos vaikystės
Viduj, gausėjant sutemai, sėdėjo
berniukas, lyg toli kitam žemyne.
Ir kai, tartum sapne, jo motina įėjo,
suvirpo spintoje tylioj stiklinė.
Jinai pajuto – išdavė ją kambarys,
ir pabučiavo savo sūnų: Tai tu čia?..
Tada abudu pažvelgė baugščiai
į pianiną, nes dažnai pavakary
ji jam dainuodavo, nuteikdama keistai.
Jisai sėdėjo visiškai tykus. Tiktai
akis įbedęs sekė, kaip nuo žiedo
apsunkus jos ranka tartum per pūgą sniego
klavišais klaidžiojo baltais. (R.M.Rilke. Vertė H.Nagys)
Bibliotekų lankytoja tapau nuo pirmosios klasės. Dar dabar atsimenu, kaip mokytoja pirmą kartą visą klasę nusivedė į biblioteką supažindinti su ten veikusia tvarka. Atsimenu net pirmąją iš bibliotekos paimtą knygą – su daug iliustracijų, tokią pusiau komiksus. Buvau apžavėta. Nuo pat pradžių. Man labai patiko, kad mano pirmojoje bibliotekoje buvo savitarna. Man labai svarbus tas kuitimasis, stoviniavimas prie lentynų, skaitinėjimas, begalinis rinkimasis.
Kai vėliau išėjau į gimnaziją, biblioteka buvau baisiai nusivylus, nes savitarnos ten nebuvo nė kvapo, o ir bibliotekininkė tokia “nuostabi”, kad nuo skaitymo ir knygų meilės tikriausiai atbaidė ne vieną kartą. Atėjus į bibioteką dialogas būdavo maždaug toks: “Ko nori? Nežinai, ko nori? Tai ko čia atėjai.” Žodžiu, sėdėdavo kaip Cerberis užstačius stalą ant įėjimo į patalpą, kur saugojo incognito knygas – niekada taip ir nesužinojau, kokie mūsų gimnazijos knygų fondai. Išdrįsdavau į ją ateiti tik tiksliai žinodama autoriaus vardą ir pavardę, kūrinio pavadinimą – kad nebūčiau išjuokta. Brrr.
Dar mokykliniais laikais buvau I.Simonaitytės bibliotekos lankytoja, ten man patikdavo, buvo savitarna, iš ten dažniausiai susirinkdavau knygas pagal privalomą sąrašą.
Vėliau buvo universiteto fakulteto biblioteka, Mažvydas, kur pusę laiko praleisdavai laukdama knygos, net nežinodavai, ar ji tiks, ar ne, ir tada sekė labai ilgas tarpas be jokios bibliotekos iki kol mano anyta užrodė jau apdainuotą 🙂 Girulių bibliotekėlę. Tokia tat trumpa mano bibliotekų istorija.
knyguziurkes.com 