Žinote, apie Trolius Mumius aš iš viso nieko nežinau (išskyrus šituos). Na, žinau, kas juos sugalvojo, bet šiaip jų istorijų visiškai nesu skaičiusi. Tiesiog, iš pradžių jų gal nelabai buvo, o paskui tikriausiai užaugau. Bet aš visai nepergyvenu, nes dabar tai tikrai spėsiu tinkamai susipažinti, kartu skaitydama su savo kukuliais. Pažintį pradėsim mokydamiesi skaičiuoti iki… begalybės. Žiūrėkit žemiau:
|draugaukim|
Kartais būna labai gražių sutapimų, kai savasis gyvenimas ir skaitoma knyga “susikukuoja”. Visą šią savaitę tyrinėjau šeimos geneologiją ir radau savo gimines, apie kurių egzistavimą nežinojau.
Vienas J.S.Foer knygos “Viskas nušviesta” herojus- žydas amerikietis irgi ieško savo šaknų. Jis atvyksta į Ukrainą ieškoti moters, kuri karo metu išgelbėjo jo senelį ir štetlo Trachimbrodo, kur gyveno daug jo giminės kartų.
Aš mėgstu sudėtingas knygas, kai autorius žaidžia su laiku, kai supina istorijas, kai pasimeti pasakojimo tęstinume, bet “Viskas nušviesta” yra viena sudėtingiausių mano skaitytų knygų šituo atžvilgiu. Kartais šiek tiek net erzinausi, bet užtat pati kalba atpirko perdėm sudėtingą struktūrą.
Knygą sudaro trys pasakojimai. Vieną dalį istorijos laužyta iki ašarų juokinga anglų kalba pasakoja Aleksas Perchovas, firmos “Ukrainian Heritage Tour” gidas/vertėjas, kuris kartu su savo seneliu padeda knygos herojui Jonathanui Safranui Foeriu (autorius pats įkėlė save į knygą- na kaip galima nemylėti tokių postmodernistinių rašymo triukų? ) ieškoti savo praeities. Aleksas piešia labai ironišką, keistą, užsieniečiams visai nesuprantamą, o ukrainiečiaims labai normalų postsovietinio gyvenimo paveikslą: nemandagios padavėjos, dvigubai didesnės kainos užsieniečiams, juokas iš vegetarų ir pan.
Antroji pasakojimo dalis priklauso herojui Jonathanui Safranui Foeriui, kuris su magiško realizmo intarpais aprašo štetlą, kuriame gyveno keletas jo giminės kartų. Šitas pasakojimas man paliko labai didelį įspūdį, nors būtent čia istorija buvo gerokai suvelta. Bet tie įdomūs keisti žmonės su savo “pričiūdais”, su savo meile ir su nesugebėjimu mylėti, su piktumais ir žiauriu liūdesiu įstrigo labiausiai.
Dar viena pasakojimo dalis yra sudaryta iš Alekso laiškų Jonathanui, kuriuose Aleksas komentuoja Jonathano skyrius apie štetlą.
Skaitydama ir verkiau ir juokiausi. “Viskas nušviesta” -tarsi gyvenimas, kur visada visada esi labai labai arti laimės, bet lygiai toks pats trumpas atstumas yra ir iki pačių pačių juodžiausių dienų.
“The only thing more painful than being an active forgetter is to be an inert rememberer.”
“Do you think I’m wonderful? she asked him one day as they leaned against the trunk of a petrified maple. No, he said. Why? Because so many girls are wonderful. I imagine hundreds of men have called their loves wonderful today, and it’s only noon. You couldn’t be something that hundreds of others are.”
Ir nors filme “Viskas nušviesta” nėra pasakojimo apie štetlo Trachimbrodo praeitį, nors viena didžiausių knygos paslapčių taip pat buvo pakeista, filmas tikrai neblogas, labai jau toks nehollywoodiškas ir tragikomediškas filmas apie tai, kaip praeitis nušviečia šiandieną ir apie tai, kaip meilė nušviečia gyvenimą.
Nušvitusi K.Ž.G
Lazdynų Pelėda. Dvi seserys po vienu slapyvardžiu. Sėdi dabar abi skvere Vilniuje – nesusiglaudę. Apie knygas dūmoja. Ne seserys, ant suolelių aplink susėdę.
|***|
Paisdalinsiu su Jumis knygutėmis, pro kurias negalėjau praeiti Švedijoje, kai Giedrė nusivedė mane į knygyną. Vaikams nupirkau daugiau nei sau, nes, atrodo, kad va, vaikams gailėti knygoms negalima, o sau – reikia, na, vien dėl to, kad niekur jos nedings, o namie krūvos neperskaitytų.
Taigi, šiandien knygutė apie uodegas :). Atverti lapą ir pamatai uodegą. Atspėk, kieno ta uodega! Tik neskubėk. Mano vyresniajam kukuliui labai patiko, bet po kelių kartų jau nebelabai įdomų buvo “spėti”, žaisim su mažuoju. Smagi knygutė 🙂
🙂
Šiandien perskaičiau įdomų straipsnį laikraštyje “Dagens nyheter“, tai jį trumpai čia perpasakosiu.
Straipsnyje pasakojama apie tai, jog Švedijoje 10% leidžiamų knygų sudaro 90% gaunamų pajamų.
Dažnai pirkėjo sprendimą pirkti vieną ar kitą knygą įtakoja perkamiausių knygų sąrašai ir tai, jog kai kurioms knygoms skiriama daug daugiau dėmėsio medijoje.
Kita problema knygynams yra tai, kad naujos knygos labai greitai pasiekia savo lentynas benzino kolonėlėse ir maisto parduotuvėse, kurios gali pardavinėti tas knygas žemesnėmis kainomis, nes ten pasirinkimas labai mažas. 
Knygų leidyklos patenka į sudėtingą situaciją, kadangi privalo turėti keletą bestselerių, jog išgyventų. Betseleriai savo ruožtu sukelia problemas likusiųjų knygų leidimui.
Midlist -viduriniojo sąrašo rašytojų (pripažinti, bet neišleidę bestselerio) pardavimai sumažėjo per pusę. Debiutantas, kuris prieš penkis metus parduodavo 2000 egzempliorių, šiandien parduoda tik 1000 knygų.
Tuo pačiu metu švediškieji detektyvai ir trileriai pradėjo gerokai dominuoti rinkoje, ir tai taip pat turėjo neigiamos įtakos kitos literatūros pardavimui. Jonas Axelsson iš “Albert Bonnier” leidyklos sako, jog kaltė šitoje situacijoje yra visų, kadangi tiek leidyklų, tiek pardavėjų marketingo strategijos yra nukreiptos būtent į bestselerių pardavimą.
Bestselerių “auka” tapo verstinė literatūra. Prieš 20 metų du trečdaliai knygų buvo verstinės, o likęs trečdalis buvo švedų autorių kūriniai. Šiandien švedų autorių kūriniai sudaro du trečdalius leidžiamų knygų.
Seniau leidyklų bestseleriai “ištraukdavo” kitas, mažiau populiarias knygas. Dabar gi stengiamasi, jog kiekviena knyga neštų savo kaštus.
O kokia situacija Lietuvoje?
Kiek įdomių knygų užspaudė D.Brown ir P.Coelho?
Kiek gerų vertimų nužudė menkavertės Butkutės, Lavrinovičių ir Radžio biografijos?
K.Ž.G
Kartais sugalvoti klausimą būna begalo sunku. Visada žaviuosi žmonėmis, kurie per susitikimus su rašytojais moka užduoti labai gražius ir protingus klausimus. Aš tada tik sėdžiu ir galvoju, kodėl prieš eidama į susitikimą nepavarčiau prieš šimtą metų skaitytos knygos, neprisiminiau detalių ir panašiai. Tai va, o čia tikriausiai buvo pasiteisinimas, kodėl trečiadienio klausimų taip seniai nebuvo 🙂
Šiandien išėjau iš namų su vienu tikslu – nueiti pusvalandžiui į kavinę ir paskaityti knygą šventoj ramybėj gurkšnojant latte :). Trečiadienio klausimas nr vienas: Ar man pavyko? Teisingai, aišku, kad nepavyko, nes, prieš pasiekdama kavinę, aš užsukau į vieną ale komiso parduotuvę ir ten labai pigiai nusipirkau knygą (= latte puodelis), o paskui užsukau į knygyną, kur už antrą latte puodelį nusipirkau dar vieną knygą – taip mano šventas ramybės pusvalandis ir prabėgo, kava liko negerta, o knyga rankinėj liko neatversta, tik namo turėjo žygiuoti susigrūdus su kitomis knygomis. Tikriausiai pasakojo naujokėms siaubiakus apie tai, kokios eilės jų laukia 🙂
Vienam darbe mano bendradarbiai vis iš manęs juokdavos, kad aš visur nešiojuos knygą, nors žinau, kad neturėsiu laiko jos skaityti. Na, bet aš tiesiog su ja kartais negaliu iššiskirti, ir būnu labai laiminga, jei turiu minutę laiko, o knyga su manim, ir atvirkščiai, žiauriai nervuojuos, jei kur nors tenka laukti, o knygos nėr. Visai neseniai poliklinikoj visiškoj ramybėj nesinervindama pralaukiau visą valandą prie kabineto, na ir kas, juk turėjau knygą. Tai toks ir klausimas šį trečiadienį. Labos nakties
Tarybinė Vong, Kosmoso Užkariautojas – gal norėtum panašaus vardo savo vaikui? Seniai skaitei ar žiūrėjai sEUbą? Tai šita knyga tam, kad nepamirštum, kaip gerai gyveni. Iš tiesų. Knyga apie Kinijos kultūrinę revoliuciją (1966-1976 m.), kurios paskirtis buvo išrauti visus kapitalizmo daigus kinams iš galvos. Kaip jau rovė, tai rovė, su visomis galvomis. Net nežinau, su kuo tą dešimt metų užtrukusią katastrofą palygint. Tai buvo bandymas surėmint visus į vienodus rėmus, o jei kokia kūno dalis netilpdavo, tai Partija nuspręsdavo nukirsti, sunaikinti. O netilpti galėjo galva, koja, žmogaus savigarba, individualumas, siela…
Įsivaizduok, partija nusprendė, kad šeimoje turi būti vienas valstietis, taigi vieną tavo vaiką išveža nežinia kur į kaimą, kur jis dirba nederlingas bevaises žemes, net tų pačių valstiečių neišmaitinančias, kur moterys tempo sunkiausius krovinius už pagyrimą, kad atsiduoda liaudžiai ir Mao.
Pasaulis, kur propaganda taip išplovus smegenis, kad vaikas nori įduoti tėvą už antipartines idėjas, kur platesnio požiūrio mokytojas apšaukiamas liaudies priešu, kur neegzistuoja meilė, už ją baudžiama mirties bausme, kur tokia žiauri vienatvė, kad net verskmą užspaudžia kažkur gerklėj, kur homo homini lupus est [Plautus] (žmogus žmogui – vilkas). Ne, kur tau vilkas, per gerai, per minkšta ir per šilta, per švelnu.
Būtų juokinga, jei nebūtų graudu, kad Kultūrinei revoliucijai pasibaigus (kai Mao mirė), Partija pripažino, kad tai buvo Mao klaida (nustekeno ūkį, žmonės tapo neraštingi (tiksliau, visa karta tapo neraštinga), buvo nužudyta šimtai tūkstančių žmonių, tūkstančiai nusižudė nepakėlę spaudimo), bet dėl to nereikia nuvertinti Mao ankstesniųjų darbų… Kažkoks nukvakęs diedas (kai prasidėjo ta revoliucija jam buvo virš septyniasdešimt), sugalvojo kažkokią nesąmonę ir milijonai žmonių dešimt metų tuo gyveno!!! Studijuodami Mao veikalus, skanduodami Mao žodžius, dainuodami Mao citatų dainas. Net Godo laukimas atrodo prasmingesnis, nei tai, kas tuo metu vyko Kinijoj. Kaip taip pasauly atsitinka, kad nukvakęs protas visiškai užstoja sveiką?
Knygos kalba visai paprasta, jokių išvinguriavimų, daugiasluoksnių palyginimų, poteksčių. Bet tikriausiai kitaip ir negali būti, nes viskas aplinkui tuo metu buvo taip pilka, užgniaužta, sustingę, uniformuota.
Taip norisi tikėti, kad žmonija pasimoko iš savo klaidų.
|hieroglifas|
Paskutinėmis dienomis vos paskaitau, nes didelę dalį laisvo laiko praleidžiu duomenų bazėse ieškodama giminaičių, seniai seniai išvykusių į Ameriką.
Ir radau!
Jausmas neapsakomas, kai gyventojų surašymo sąrašuose randi savo giminaičio pavardę, jo žmonos vardą, jų vaikus, mirties datas ir vietas.
Tas, kuris nepatenkintas burba, jog internetas ir kompiuteris trukdo žmonėms bendrauti turėtų patylėti. Mano šeimos istorija keliais mygtukų paspaudimais ateina pas mane, į mano namus, mano kambarį. Ir visi tie pro-giminačiai tarsi atsisėda į manąją sofą ir pasakoja man iš kur aš esu. Ir kodėl esu čia, o ne kitur.
Daugelis mano mėgstamiausių knygų yra būtent šeimos istorijos. Pati pačiausia man G.G.Marquez “Šimtas metų vienatvės”.
K.Ž.G
Šiandien buvau kino teatre ir mačiau ypatingo kvailumo filmą, neklauskit, kokį, nenoriu net prisiminti. Bet vakaras vis tiek buvo prasmingas, nes pamačiau anonsus dviejų filmų, kurių knygas žinau. Ir noriu pamatyt.
Mano sesė galėtų jums papasakoti, kaip man patinka raudoni plaukai. Tai aš susižavėjus spoksojau į aktorės, vaidinančios filme pagal G.G.Marquez knygą Apie meilę ir kitus demonus. Tikrai eisiu žiūrėti šito filmo. Bent jau į tuos nerealius plaukus 🙂 Trailer čia. O čia dar radau priminimą apie knygą.
Kitas filmas yra pagal Elisabeth Gilbert knygą Eat, Pray, Love. Hmm, www.imdb.com duoda tik 4.7 balo šitam fimui, ajajai. Bet filmo vaizdai tokie gražūs… O kur dar nerealusis Javier Bardem (nuodėmės vertas) , eisiu bent į jį paspoksot 🙂
|imdb|
Nė vienas žmogus nėra tarsi atskira sala; kiekvienas esame gabalėlis kontinento, žemės dalis. Jegu jūra bent grumstą nuplautų, Europa jau liktų mažesnė; taip pat, jei užlietų iškyšulį arba dvarą tavo ar tavo draugų. Bet kurio žmogaus mirtis nusineša dalelę manęs, kadangi aš priklausau visai žmonijai. Ir todėl niekados neklausk, kam skambina varpai – jie skambina tau. /John Donne/
Ir angliškai: “No man is an island, entire of itself; every man is a piece of the continent, a part of the main. If a clod be washed away by the sea, Europe is the less, as well as if a promontory were, as well as if a manor of thy friend’s or of thine own were: any man’s death diminishes me, because I am involved in mankind, and therefore never send to know for whom the bell tolls; it tolls for thee.”
Taip prasideda Ernesto Hemingvėjaus “Kam skambina varpai”. Pastebėjau, kad kažkaip iš senų laikų žinomų autorių vardų sulietuvinimas toks įprastas, kad net pačiai originalo kalba keista rašyti, bet va, tų, su kuriais jau vėliau susipažinau, sulietuvinimas žiauriai erzina. Kažin ko, taip yra? Na, bet atgal prie Hemingway.
Kai skaičiau šitą knygą, ji man labai labai patiko, o skaičiau jau tikrai seniai, mokykliniais laikais. Jei gerai atsimenu, knygoje aprašoma viena diena todėl daug kas skundžiasi, kad nuobodu, bet man tikrai patiko. Dabar norėčiau paskaityti kokią nors Hemingway originalo kalba. Gal reikės paskaityt apie senį, prisimint, ar iš tikrųjų man taip patiko, kad traukčiau į savo šimtą, juk tiek apie jį pridiskutavom.
O čia varpais skambina Metallica For Whom the Bells Tolls.
|100|
Aš niekada nevažiavau “į kaimą”. Mano mamytės tėvai gyveno pačiame Klaipėdos centre prie pat I.Simonaitytės bibliotekos. Apie savo mamytės mamą jau esu pasakojusi , o dabar noriu papasakoti apie tėvelio mamą.
Ją visa giminė vadino Mamele, gyveno ji Babtuose, kur daug metų dirbo bibliotekos vedėja.
Kai prisimenu atostogas pas Mamelę, prisimenu daug gražių dalykų.
Prisimenu, kaip valgydavom nenormalius kiekius braškių, kad visus giminės vaikus išberdavo, ir tekdavo kviestis gydytoją iš ambulatorijos, kad ji pasakytų, jog nieko čia tokio baisaus, bet gal reikėtų tų braškių tiek nevalgyti.
Atsimenu, kaip visi pusbroliai ir pusseseres susėsdavom prie televizoriaus ir žiūrėdavom “Viešnią iš ateities”.
Atsimenu, kaip valgydavom iš metalinių bliūdelių su išpaišytomis rožėmis ir su šuniukais.
Kaip atlaiduose gaudavom ilgus krakmolinius saldainius susuktus į spalvotą tampomą popierių,kaip rūbų spintoje visada būdavo paslėptas maišelis su saldainiais “Aguona” ir “Karakumai”, ir todėl saldainiai kvepėdavo Mamelės kvepalais.
Kaip visi pusbroliai ir pusseserės miegodavom ant grindų tame pačiame kambaryje, kaip visiems mums magėdavo nuplėšti virtuvėje kabančio kalendoriaus lapelį ir kaip Mamelė mane mokino gražiai pasisveikinti su a.a. kunigu R. Mikutavičiumi:
-Giedrute, reikės pasakyti” laba diena“. Ar atsiminsi?
-Atsimenu atsimenu, Mamele.
-Gerai. Štai jis ateina. Pasisveikink
– Labas!
Bet vienas svarbiausių man dalykų pas Mamelę buvo visos tos pilnos knygų lentynos, kur knygos stovėjo dviemis eilėmis, kur gražiai išrikiuoti stovėjo visi A.Diuma tomai, daugybė Mayne Reid’o knygų, kur pagal eilę buvo sudėtos svarbių žmonių biografijos ir brolių Grimų labai senas pasakų leidimas.
Bet svarbiausia buvo ta sklandanti aura, jog kampučių lankstymas yra baisi nuodemė, jog nugarėlių laužymas yra nusikaltimas, jog skaitomą knygą reikia apvilkti storu odiniu aplanku, ir svarbiausia- kad knygos yra nepaprastai gražus ir svarbus dalykas.
Kai 1945aisiais metais Babtuose buvo įkurta miestelio biblioteka, jos pirmaja vedėja ir tapo mūsų Mamelė, kuri pati suklompektavo pagrindinį knygų fondą.
Tėvelis pasakojo, kad visa šeima gyveno tame pačiame name, kur buvo biblioteka, tad jis galėdavo bet kada atsidaryti duris užkabintas kabliuku ir įeiti į biblioteką.
Klausydavausi tų pasakojimų ir svaigau: tik įsivaizduokit- bet kada, nereikia net batų apsiauti… ir jau bibliotekoje. Net sekmadieniais, net vidury nakties… Va čia tai laimė!
Kartais vyresnės seserys net ir dirbdavo bibliotekoje, man ir tai atrodė didžiulis džiaugsmas. Ojojoj kokia aš svarbi jausčiausi, kad galėčiau užrašyti knygas į skaitytojo kortelę.
1947 metais Mamelė surengė pirmąjį po karo saviveiklinį pasirodymą. Komedija “Mirta Činčibiraitė” buvo suvaidinta daržinėje, scena buvo padaryta iš lentų ir daržinės durų, nes jokios salės tada Babtuose dar nebuvo.
Kitas, mano akimis, padarytas kultūrinis žygdarbis (kuris plačiai žinomas mūsų giminėje, bet visai nežinomas už jos ribų) yra tai, kad Mamelė ranka yra perrašiusi kai kurias knygas, nes jų nupirkti negalėjo. Su parkeriu, į storus sąsiuvinius ir gražiai, be jokių pribraukymų.
Bibliotekoje ji dirbo 25 metus ir nors nei aš, nei mano sesė, nei mano nuostabiosios pusseserės ir mano linksmieji pusbroliai nesilankėme bibliotekoje, kol Mamelė ten dirbo, esu įsitikinusi, kad ji yra mūsų pati pati mylimiausia bibliotekininkė.
K.Ž.G
Vienas mano draugas gali nusiteikti būti atakuojamas knygų žiurkės. Ką tik žiūrėdama į Costa Book Awards logotipinį kavos puodelį, pagalvojau, kodėl lietuviškas Coffee Inn puodelis negali būti literatūrinės premijos simbolis? Taigi, mielas drauge, pasiruošk literatūrinės premijos zyzimams. Ar ilgai bus zyziama priklauso tik nuo tavęs (na, turiu omeny greičiau sutiksi, greičiau nustosiu cypsėt (labiau tinka žiurkėms)) :P. Na, mes pradžioje nesitikime, aišku, penkaisdešimt tūkstančių premijos 🙂 Iš anksto džiaugiuosi būsimais dažnais mūsų susitikimasi 🙂 🙂 🙂
|cycycy|
Kai Giedrė vakar parašė apie Nobelį, prisiminiau, kad ir Man Booker jau turėtų būti pajudėjęs į priekį. Jau paskelbtas shortlist. Pažiūrėkim, kas gi ten:
Peter Carey Parrot and Olivier in America (Faber and Faber)
Emma Donoghue Room (Picador – Pan Macmillan)
Damon Galgut In a Strange Room (Atlantic Books – Grove Atlantic)
Howard Jacobson The Finkler Question (Bloomsbury)
Andrea Levy The Long Song (Headline Review –
Headline Publishing Group)
Tom McCarthy C (Jonathan Cape – Random House)
Jei prisimenat, siūliau rinkti gražiausią viršelį 🙂 Tai kol kas mano išrinktasis pateko į shortlist 🙂 (Room) Pasirodo šiais metais agentūra VBS nepataikė ir jos favoritas nepateko net į shortlist 😛 Tai dabar lauksim, po maždaug mėnesiuko bus ir naujas turtingas rašytojas 🙂
|woMAN Booker|
Apie E.Jong “Skrydžio baimę” Lina jau rašė anksčiau ir įtraukė ją į savo šimtuką. Taip pat apie knygą rašyta ir Šiukšlynėlyje.
Aš iki Linos įrašo nieko nebuvau apie šitą knygą girdėjusi, todėl nežinojau, ko tikėtis. Manajame leidime E.Jong knygos trisdešimties metų išleidimo proga parašė apie savo pačios gyvenimą, apie knygos rašymą, ir aš supratau, jog knyga yra labai labai autobiografiška.
Isadoros pirmajam vyrui užeina psichozė, po to Isadora išteka už… psichologo.
Bet vistiek- jos niekaip nepalieka skrydžio baimė.
Skyd
is- tai gyvenimas, jos kūryba, meilė, seksas… Isadora nesijaučia laisva, ji jaučiasi kontroliuojama tiek savo vyrų, tiek mamos, tiek to universalaus moterims į galvą įkalto plano (graži, kūda, universitetas, sutikti jį, ištekėti, susilaukti vaikų), tiek universiteto nubėžtų gairių.
Ir ta baimė nepaliek Isadoros, nes ji suvokia, kad ir ką ji bepasirinktų, kad ir kokius nekonvencinius sprendimus ji priimtų, tos absoliučios skrydžio laimės gali ir nepatirti.
E.Jong pasakoja, jog knyga sukėlė baisiausią pasipiktinimą: “Kaip MOTERIS gali rašyti TOKIUS dalykus”. TOKIE dalykai- tai keiksmažodžiai,herojės noras patirti “zipless fuck” (sueitis tarp dviejų nepažįstamųjų, kai tarp jų nėra jokios priklausomybės, ir kai išsiskiriama be jokios gėdos ar sąžinės graužaties), jos sprendimas pasielgti prieš egzistuojančias normas ir t.t.
Keletas citatų:
“Women are their own worst enemies. And guilt is the main weapon of self-torture . . . Show me a woman who doesn’t feel guilty and I’ll show you a man.”
“And the lesson was clear: being a woman meant being harried, frustrated, and always angry. It meant being split into two irreconcilable halves.”Maybe you’ll do better than me” my good mother said. “Maybe you’ll do both, darling. But as for me, I never could””
“I began two novels in Heidelberg. Both of them had male narrators. I just assumed that nobody would be interested in a woman’s point of view. Besides, i didn’t want to risk being called all the things women writers (even good women writers) are called: “clever, witty, bright, touching, but lacks scope” I wanted to write about the whole world. I wanted to write War and Peace- or nothing. No “lady writer” subjects for me. I was going to have battles and bullfights, and jungle safaris.”
Iki skausmo atvirai, kone brutaliai apie tai, ką reiškia būti moterimi. (Truputuką žliumbiu)
K.Ž.G
Ojojojojoj… Jau artėja laikas, kai sužinosim, kas gaus šių metų literatūros Nobelio premiją. Balandį (iš maždaug 350 pasiūlymų) Akademija išrenka 15-20 kandidatų, vasarą tas sąrašas dar labaiu sutrumpėja. O spalį Akademijos nariai priims sprendimą, kas nusipelnė tų maždaug dešimties milijonų kronų.
O lažybų punktuose jau galima lažintis dėl šių metų laimėtojo. Pirmasis sąraše – Adonis su koeficientu 5. Aš labai norėčiau, kad premiją duotų S.Rushdie arba C.J.Oates.
Kol kas sąrašas atrodo šitaip:
|
Roth, Philip
|
|||||||||
|
Murakami, Haruki
|
|||||||||
|
Oates, Joyce Carol
|
|||||||||
|
Un, Ko
|
|||||||||
|
Vargas Llosa, Mario
|
|||||||||
|
Atwood, Margaret
|
|||||||||
|
Kadare, Ismail
|
|||||||||
|
Marias, Javier
|
|||||||||
|
Oz, Amos
|
|||||||||
|
Pynchon, Thomas
|
|||||||||
|
Goytisol, Luis
|
|||||||||
knyguziurkes.com 
