Su didžiąja pažindinamės, kaip veikia mūsų kūnas. Gal dar kiek sunkoka skaitant tekstą tiesiogiai, bet išverčiant į keturmečių kalbą, visai sudomina. Knygutėj yra atverčiami langeliai, kurie padeda išlaikyti dėmesį, o kartu parodo ir dar kokių nors kūno veikimo detalių. Kai paklausiau Medos, kuris puslapis įdomiausias, tai atvertė valgymo-virškinimo vaizdavimą.
Ir dar liko labai patenkinta, kai pasakiau, kad jos plaučiai rožiniai. O kaip kitaip būtų pas pačią tikriausią princesę?
Galim sakyti, kad skaitau knygas kiekvieną dieną, nes kiekvieną dieną garantuotai skaitau vaikiškas knygas. Giedre, įdedu populiariausias skaitomas mūsų namuose, kiekvienai knygai užeina skaitymo banga, tarp jų dažnai būna tavo švediškos knygutės apie princeses ir The Little Princess knygučių serija. O čia visokios kitos, gal bus lengviau pasirinkti. Peliuko Luko knygutės irgi labai fainos 🙂 Medai patinka mokytis su Rūta – labai jau matosi, kad suskaityta, čia brolis labai mįgsta ‘aktyviai’ skaityti…
Šiemet beveik nepirkau vaikiškų knygų. Kažkaip keista, kad nebuvo nieko, kas labai kristu į akis, arba daug nupirkau preitais metais. Bet vieną knygutę tikrai labai rekomenduoju. Atsimenat, kaip burbėjau ant Linos Žutautės “Kakės Makės ir netvarkos nykštuko“? Šį kartą nauja Kakės Makės knygutė “Kakė Makė ir pabėgusios ausys” – labai šiuo metu aktuali mūsų namuose. Iliustracijos – superinės – spalvingos, linksmos, jose tiek daug visko vyksta, tiek daug ko aptarti ir pastebėti su vaikais ir nepamirškite kiekvienam puslapyje surasti, kur slepiasi ausys. Sveikinu autorę ir visiems labai rekomenduoju.
Apie Pam Adams knygąsužinojau iš Austėjos blogo. Labai gera knygelė vaikams, kurie mokosi skaičiuoti. Labai lengva išsiaiškinti sąvokas ” ilgis”, “ilgesnis”, “aukštis”, “plotis”, “didžiausias”. Tereikia su ant virvelės suvertais karoliukais viską išmatuoti.
Paskutiniu metu labai “užsikabliavau” už leidyklos “Olika” (Skirtingi) leidžiamų knyga.
Ta leidykla leidžia knygas, kuriose nėra lytinių stereotipų, nes vengiu tų visų “mama mala, tėtė kala”, nes kaip rašoma čia vaikų literatūroję “mergaitės pristatomos kaip mielos, naivios, prisitaikančios ir priklausomos, o berniukai dažniausiai yra aprašomi kaip stiprūs, drąsūs, rizikuojantys, nepriklausomi ir gabūs. Berniukai dažniausiai gauna kovotojų, nuotykių ieškotojo ir gelbėtojo rolę, mergaitėms gi dažniau priskiriamas rūpintojėlės, mamos, princesės, kurią reikia gelbėti ir kuri padeda vyrui vaidmuo “.
O aš noriu, kad mano vaikų tie stereotipiniai rėmai neribotų, kad jie galėtų rinktis tai, ką jie nori kaip individai, o ne tai ką jiems priskiria siauros samanotos ir nuvalkiotos normos, todėl stengiuosi, kad vaikai turėtų visokių knygų, kur tėčiai gali verkti, kur mamos išdykauja apsirengusios žmogaus voro drabužiais
Tai paskutiniu metu nupirkau net tris šitos leidyklos knygas.
“Kodėl verkia tėtis?” (“Varför gråter pappan?”).Teksto autorė Skrivit: Kristina Murray Brodin, iliustravo “Bettina Johansson .
Ant suoliuko sėdi tėtis ir verkia. Kodėl? Kas jam atsitiko? Alvdis ir Hamsa bando spėlioti, kodėl tas tėtis verkia. Ar jis pavargęs? Gal jis ką nors pametė? Gal jis nukrito nuo dviračio? Gal suvalgė per daug saldainių?
“Jausmų detektyvas” vaikams nuo dviejų metų, kuriame vaikai bando išsiaiškinti, kokios gi gali būti ašarų priežastys.
Kitas dvi knygas parašė Åsa Mendel-Hartvig, o iliustravo Caroline Röstlund: ” Tesslas mamma vill inte! ” (“Teslos mama nenori!”) ir “Tesslas pappa vill inte!” (“Teslos tėtis nenori!”).
Vargšė Tesla! Jos mama nenori valytis dantų, ji nenori teptis kremu, o pažaidusi parke ji nenori eiti namo.
Tėtis nenori gerti kavos, skaityti laikraščio, dėtis kepurės ir eiti į darbą. Teslai tenka sugalvoti įvairių būdų, kaip nugalėti tą nuolatinį tėvų nenorėjimą ir prigalvoti visokių įdomybių, kad jie darytų tai, ką reikia.
Labai žavios knygos, kur tėvai ir vaikas yra susikeitę vietomis, kur parodoma, kaip dažnai mažos kasdieninės problemos išsprendžiamos išradingai ir linksmai.
K.Ž.G
|
|
Labai apsidžiaugiau, kai mano draugė K.Ž.L atsiuntė mano trupinukams N.Marčėnaitės knygą vaikams “Lėlė” (Tyto Alba 2011).
Šiaip tai aš esu labai patenkinta mūsų namine vaikiška biblioteka, tiksliau, jos švediška dalim. O štai lietuviškų knygų man atrodo, jog turime per mažai. Todėl “Lėlė” sukėlė labai daug džiaugsmo čia. Ypač man, nes vyresnėlis dar truputį per mažas ją suprasti.
Pirmiausia labai džiaugiuosi, kai rašomos naujos lietuviškos knygos vaikams. Keliu kepurę prieš lietuviškos vaikų literatūros klasiką (ypač poeziją), bet labai norėčiau, kad kuo daugiau naujų knygų vaikams būtų rašoma ir piešiama. (Todėl labai esu dėkinga, jei galėtumėte tokias man parekomenduoti).
Kaip tik šįryt klausiausi pokalbio įrašo su rašytoja Tove Jansson (trolių mumių “mama”), kur ji kalba apie balansą tarp baisumo, nerimo ir saugumo jausmo vaikiškose knygose, jog vaikų pasaulyje baisumas ir saugumas eina ranka rankon. Būtent apie tą balansą ir pagalvojau, kai skaičiau N.Marčėnaitės “Lėlę”.
Mergaitės mama išvažiuoja dirbti į Airiją ir palieka dukrą kaime pas močiutę. Vaikiškas liūdesys ir nerimas nukeliamas į kaimą- saugią ir ramią vietą, tarsi savotišką burbulą, kurį pasiekia nedaug išorinio pasaulio garsų.
N.Marčėnaitės pasakojimas yra iš vaiko pozicijos, mergaitės slaptos mintys (“Močiutės nesikarsto. Aš niekada nebūsiu močiutė”), nepasakomi žodžiai yra parašyti kursyvu ir leidžia skaitytojui dar arčiau prieiti prie vaiko pasaulio.
Bet pati gražiausia šitos knygos pusė yra iliustracijos. Nerėkiančios. Išblukusių spalvų. Netgi sugestyvios. Nesaldžios. Su nerimo atspalviais. Kai buvau maža tokių nelabai mėgau būtent dėl to nerimo, to jausmo, kurį tokios iliustracijos iššaukdavo, pvz.S.Eidrgevičiaus, bet kas įdomiausia yra tai, kad būtent tas iliustracijas labiausiai atsimenu.
Knygos iliustracijos yra koliažai, apjungiantys piešinį ir fotografiją. N.Marčėnaitė interviu L.Rytui pasakojo “Į šią knygą norėjau sudėti ne tik savo svajonę apie kaimą, bet ir tai, kas jame dar yra išlikusio autentiško, fiksuotino, saugotino, gražaus ir tikro.Fotografavau daugelyje kaimų, draugų sodybose, savo namuose. Nedariau to kaip nors pakylėtai stilistiškai ar folkloriškai, stengiausi, kad matytųsi autentiški raštai, spalvos, daiktai.”
Man įdomu pasirodė tai, jog daiktiškas pasaulis yra fotografijos, o pati mergaitė/vaikas yra piešta. Tokiu būdu tarsi pabrėžiamas vaiko eteriškumas ir nepiklausymas daiktiškajam suaugusiųjų pasauliu
Labai giriu autorę už jos gražų indėl į šiuolaikinę lietuvišką vaikų literatūrą. Knyga apjungia seno lietuviško kaimo tylą ir dabartinio gyvenimo naujoviškus iššūkius, senąją kartą su jaunąja karta, piešinį su fotografija.
Ištrauka iš knygos
Būna, kad garsai gyvena vieni, jiems net nereikia žmonių. Ant aukšto gyvena daiktai, o bažnyčioje garsai. Mat kaip, yra dalykų, kurie nesikeičia. Kai paskutinįsyk buvau bažnyčioje, man irgi pasirodė, kad ji ne žmonių.
– Močiute, čia tikrai negyvena Dievas, čia gyvena garsai.
– O varge, ko tu taip šauki? Klaupkis ant kelių.
Močiutė turi dar vieną balsą, kuriuo šneka bažnyčioje. Jis man nepatinka.
– Aš nešaukiu, bet mano balsas šaukia.
– Tai aidas, vaikeli.
Mergaitė niekada nebuvo mačiusi vyro su suknele ir niekada nematė, kad kas nors bučiuotų dėdei ranką, bet močiutė pabučiavo.
– Kas yra aidas, dėde?
– Pažvelk į viršų, matai tuos skliautus, kai tu ką nors pasakai, tas garsas pakyla aukštyn, tada atsimuša į skliautą ir vėl sugrįžta. Todėl ir skamba taip stipriai.
– Ačiū, kunige, ačiū…
– Ar tavo vardas Kunigas?
– O varge!
– Ne, mano vardas Jonas. O kuo tu vardu?
– Mano vardas Marija.
– Labai gražus vardas, labai gražus… O kuo ji vardu?
– Ji – Lėlė.
Pagaliau vėl vasara, vėl čiulba paukščiai, švelniai kutena vėjelis, nešiodamas gėlynų, medžių ir tvenkinių kvapus. Ore plevena pažadas. Matai, viskas bus gerai.
– Kodėl pamelavai kunigui, kad tavo vardas Marija?
– Nemelavau. Bažnyčioje prie tos gražios mamos su vaiku buvo taip parašyta. Todėl ir pasakiau.
– Vaikeli vaikeli, kokia gėda. Tai ne mama, tai Dievo motina ir ne vaikas ten, bet Jėzus, Dievo sūnus. Ir kunigui negalima sakyti „tu“. Nesuprantu, kaip mama tave auklėja, kad taip nieko neišmanai.
Aš ne Vaikelis, aš Marija.”
\\\
K.Ž.G
Šįvakar skaitėm su mano keturmete “Snieguolę ir septynis nyktykus”. Pamotė ragana klausia:
– Veidrodėl, veidrodėli, kas pasaulyje gražiausia?
– Aš, – neabejodama atsako mano princesė.
***
Kokių gražių iliustracijų radau šia tema! Disney net nekvepia!
Visai neseniai bookdepository.com atsiuntė kvietimą į akciją, kur visą parą kas valandą išmesdavo kokią nors knygą su labai didele nuolaida. Taip sužinojau apie knygas su judančiais paveikslėliais, nes vieną valandą pasiūlė knygą Kick!
Kick! autorius Rufus Butler sugalvojo, kaip iliustracijas priversti judėti. Kaip visa tai vyksta galite pamatyti čia (kažkodėl vėl negaliu įkelti filmuko, rrrr!).
“Buvo Agė atgrubnagė, tinginė, rėksnė, melagė…” – šituo eilėraštuku mėgdavau paerzinti savo sesę Agnę, kai prisireikdavo. Šiandien vaikščiodama Vilniaus dienose, pamačiau, kad šitos Kosto Kubilinsko knygutės naujai perleistos po 10 lt. Ankščiau kažkaip nesiryždavau už vieną mokėti dvidešimt litų, tai šiandien pagaliau nupirkau kelias. Na, ir Agę irgi, galvojau, gal pravers kaip auklėjamoji priemonė derintis su mano rėksne princese. Nusipirkom, prisėdom ant suoliuko ir vyras paėmęs tą knygelę ir perskaitė princesei. Raukydamasis. Aš kažkaip galvojau, kad knygelė su gera pabaiga, o ten… Agė nurašoma. Tiesiogine prasme Kubilinskui pritrūko fantazijos vaiką reabilituoti, tai tiesiog užbaigė savo eilėraštį – bloga ta Agė niekas nedraugaukit ir panašiai. Net mano vyrui labai jau neskanu pasidarė, kad jis mane prišnekino nueiti ir iškeisti knygą į kokią kitą – taip ir padarėm, nuėjom ir moteriškės maloniai apkeitė į “Vilkas uodegą prišalo”.
Tikiuosi, kad bent ten bus laiminga pabaiga, na, bent jau pamokanti, ar panašiai, bent jau nenutingėta. O Agės vertėjo nėbeperleisti iš naujo – labai jau pasenusi ji savo tarybine filosofija, vienpusiška ir nieko nepamokanti. Va.
Vaikystėje mano tėvai mane vesdavosi į užsienio kalbų knygyną Klaipėdos teatro aikštėje (ten kur dabar restoranas “Taravos Anikė”). Keistas jausmas buvo, pamenu. Paveiksliukai gražūs, daiktai vaizduojami iliustracijose (ypač visokie žaislai, pyragai ir ledai) nematyti ir labai labai gražūs, bet tekstas toks neaiškus 🙂
Kai pagalvoju, koks milžiniškas vaikiškų knygų pasirinkimas šiandien palyginus su sovietiniais laikais, tai galva beveik sukasi. Mūsų vaikai gali skaityti knygas parašytas ir iliustruotas visuose pasaulio kampuose. Be jokių cenzūrų, be jokių propagandinių tekstų. Ir nereikia eilėse stovėti ar giminių prašyti “jei į Vilniaus knygynus užveš, tai nupirkit”.
Prieš kelias dienas su savo žirniuku buvom bibliotekoje ir ten naujienų lentynoje užtikau Herve Tullet knygą “Knyga”, kurią tiesiog privalėjau pasiųsdinti iš internetinės knygų parduotuvės, nes man ji pasirodė tokia novatoriška ir smagi.
Pirmajama puslapyje parašyta “Paspausk geltoną tašką ir versk puslapį”
Atsirado dar vienas taškas! “Paspausk geltonąjį tašką dar kartą…”
“Puiku! Dabar atsargiai pirštu paspausk kairįjį geltoną tašką…”
Po tokių spaudinėjimų atsiranda tokia taškų kombinacija.
“Nuostabu! Dabar pakratyk knygą”
“Neblogai. Dar šiek tiek pakratyk…ir smarkiau…”
“Taip. O dabar paversk knygą į kairę ir pamatysi…”
Po kiek puslapių knyga atrodo šitaip
“Gražu, ar ne? O dabar nupūsk juodumą”
“Hm! Papūsk smarkiau…”
Knygos reklaminį anonsą galima pažiūrėti Youtube
Na, vienos Herve Tullet knygos man neužteko, tai iškart užsakiau dar vieną “Knygą su skyle”
Čia reikia suglamžytą popierių mesti į krepšį
O čia reikia įkišti ranką-straublį
O čia iš pirštų padaryti dantis
O čia reikia fotografuoti pasaulį.
Smagumėlis tos Herve Tullet knygos.
Knygų autoriaus ir iliustratoriaus puslapis
K.Ž.G.
Kai savo sūnui perku vaikiškas knygas, stengiuosi tai daryti sąmoningai.
Pavyzdžiui sistemingai vengiu Disnėjaus pasakų knygų. Nes noriu kuo mažiau prisidėti prie to visagalio Disney merchandising. Ir po to, kai youtube.com pažiūrėjau dokumentinį filmą Mickey Mouse Monopoly apie tai, kaip Disnėjaus filmuose stereotipiškai vaizduojami vyrai, moterys, tautinės mažumos, tai pajutau labai stiprią antipatiją.
Juo labiau, kad Disney kompanija pasakas labai mėgsta keisti, perdirbinėti, sucukrinti jas ir prisaldinti, o po to viską labai gražiai įvynioti į magišką apvalkalą ir pateikti vaikams.
Gali būti taip, kad būtent tų tokių Disnėjaus filmų perdozavo A.Vėberis, kuris šiandienos Lietuvos Ryto priede “Stilius” pasakojo apie jo paties supratimą apie moteris ir apie vyro rolę:
“Dabar buities darbai nebedalijami į vyriškus ir moteriškus, vyrai net eina tėvystės atostogų. Kaip pora turi bendrauti? Svarbiausia – suprasti vienam kitą ir sutarti. Jei vyrui smagu sukiotis prie puodų ir vesti vaikus į darželį – sveikintina. Aš taip pat kartais stoviu prie puodų. Rūpintis vaikais – pareiga. Tačiau neįsivaizduoju savęs, darančio tai kiekvieną dieną. Kai iš vyro daroma auklė ir namų šeimininkė, sakau „ne”.Juk mūsų, vyrų, genuose užkoduota eiti į medžioklę, parnešti grobį ir išmaitinti šeimą. Niekur nuo to nepabėgsime.”
Galėčiau apie tokį požiūrį rašyti kelias valandas iš eilės, bet šįkart noriu susikoncentruoti ties tuo atgyvenusiu supratimu, ką reiškia būti tėvu. Keista, kad jei vyras mielai užsiima savo vaikais ir “sukiojasi prie puodų” (labai jau menkinančiai skamba šitas išsireiškimas mano ausyse), tai čia, matote, yra “sveikintina”.
Tai gal dar atsistojus ir paploti reikia vyrui, kuris prisiima tą pačią atsakomybę už savo vaikus kaip ir vaikų mama? Gal dar ranką paspausti reikia už tai? Per petį paplekšnoti?
Nejaugi mes iš vyrų tiek mažai tikimės, kad bet koks naturalus rūpinimasis savo vaikais, kaip kad nuvedimas į darželį ar vakarienės pagaminimas yra kažkas ypatingo, šventiško, sveikintino?
Dar man labai užkliūvo A.Vėberio požiūris, kad vyras prižiūrintis savo vaikus, būnantis su jais ir prisiimantis už juos ne tik materialinę atsakomybę (turiu omeny tą “medžioklę”), bet ir emocinę, ugdomąją, buitinę atsakomybę yra “auklė” ir “namų šeimininkė”. Kaip tėvas gali būti auklė savo vaikams?
Būtent dėl to, kad visuomenėje vis dar gajus toks požiūris į tai, kas vyriška, būtent todėl, kad 2011aisiais vyras vis dar bijo prarasti savo vyriškumą augindamas savo
vaikus, tai tiek aš tiek mano vyras stengiamės, kad vaiko bibliotekoj namuose būtų gerų pavyzdžių.
Moksliniame straipsnyje, narginėjančiame lytinius stereotipus vaikiškoje literatūroje teigiama, jog tėčiai vaikiškoje literatūroje yra daug retesni nei mamos. Kad tėčiai vaikų literatūros pasaulyje dažnai yra nematomi.
Nenoriu, kad mano vaiko knygose tėvai vien skaitytų laikraščius ir šmėžuotų ant slenksčio tai pakeliui į darbą, tai grįždami iš jo. Noriu, kad jo knygose būtų tėčiai, kurie tvarko namus, kepa blynus, labai stipriai pina kasas dukroms, aiškina vaikui fizikos formulę, gražiai kalba ir elgiasi su vaiko mama ir t.t.
Tai šiandien siūlau pažiūrėti keletą tokių gerų pavyzdžių vaikiškose knygelėse.
Prieš daug metų knygelėse apie vaiduokliuką Laban tėtis buvo toks stereotipinis- su laikraščiu rankose. Bet dabar Vaiduoklis Tėtis naujai leidžiamose knygelėse ir filmukuose vaizduojamas kitaip.
Čia Vaiduoklis tėtis tvarko namus prieš savo 384ąjį gimtadienį. Juk reikia apsikuopti prieš svečiams ateinant, išsiurbliuoti…
….. išplauti grindis.
O čia – Alfons Åberg ir jo tėtis (Alfonso mama knygose neminima), tėtis vienas augina Alfonsą. (Knygų apie Alfonsą autorė- Gunilla Bergström).
Tėtis Alfonsui ir knygą skaito, ir dantis padeda išsivalyti…
… ir puoduką atneša
… ir pavargęs virtuvėje ant grindų užmiega
O visai neseniai nupirkom knygą Katerina Janouch knygą “Ingrid ir tėtis”, kurioje pasakojama apie tai, ką Ingrid veikia su tėčiu visą dieną.
Tėtis yra ne vien Ingrid žaidimų draugas, kai jie kartu šoka arba žaidžia traukinį,
bet ir užsiima normaliais buitiniais dalykais.
Pavyzdžiui, kartu su Ingrid prieš eidamas į parduotuvę pirkti ne vinių, ne statybinių medžiagų, ne naujo plazminio televizoriaus, bet maisto.
O po to “sukiojasi prie puodų” ir šeimai pagamina vakarienę.
Ir nebijo parodyti Ingrid, kad ją labai myli
K.Ž.G
Mano kompiuteryje man by default išmeta google.lt, kas man visai nepatinka, nes ten nebūna tokių grožybių, kaip Google.com, todėl aš dažniausiai per preivartą maigau, kad būtų galūnė .com, nes tada gali išvysti visokių grožių, kaip pavyzdžiui šiandien:
ir sužinoti, kad šiandien yra tokio šaunuolio amerikiečių vaikų rašytojo Richard Scarry gimimo diena! O Richard Scary garantuotai žino visos mamos ir tėčiai, kurie skaito su savo vaikais, nes jis parašė knygutę “Ką žmonės veikia visą dieną”.
Prisipažinkit, juk skaitėt apie laiško kelionę, arba kaip peliukai plaukė tokiu didžiuliu peliukų laivu. Ir taip toliau ir taip toliau. Paskaitykit ir šį varkarą. Gimimo dienos proga.
Kol dar nepasibaigė birželio pirmoji- vaikų gynimo diena- skubu padaryti įrašą apie tai, kokias vaikiškas knygeles skaitau kartu su savo dvimečiu žiogeliu.
Viena mėgstamiausių knygelių yra apie tai, kaip Trolis Mumis ieškojo mažosios My. Tai aš vis skaitau “Ar mažoji My pasislėpė palapinėje?”. Tada žiogas atverčia, o aš turiu įsijautusiu balsu sakyti “Nee! Čia Mumis Tėtis/Snusmumrikas/ Panelė Snork ir t.t.”
Vienos mano mėgstamiausių vaikiškų knygelių- apie vaiduokliuką Laban. Jei kada užtiksit jas arba DVD filmus, tai griebkit iškart.
Nuostabiai gražios mažiems vaikams pritaikytos istorijos (Hmmm… gal sakau bloge reikėtų DVD apie Laban kokiam skaitytojui padovanoti?). Trumpą ištrauką galite pažiūrėti čia.(Tėtis vaiduoklis susirgo raudonlige ir negali naktį eiti vaidentis)
Vaiduokliukas Laban bijo tamsos, nėra pats drąsiausias, užtat jo sesė Labolina yra visiška priešingybė. Ji ir baisingai pykti moka, ir brolio ne visada nori klausyti. Jie gyvena kartu pilyje su savo tėvais ir karaliaus šeima (Karalienė dažnai pjauna žolę su žoliapjove).
Ne visos knygelės, kurias skaitom, turi vienokį ar kitokį pasakojimą. Kai kurios knygos yra tiesiog pabaksnojimui ir naujų žodžių išmokimui
Stina Wirsén (vienos žinomiausių naujųjų iliustratorių ) knygelę “AJ!” pirkau ne tik dėl įdomių iliustracijų, bet ir tam, kad mano mažius suprastų, kad ir kitiems skauda ir kad jei kas nors užsigavo, reikia papūsti, paguosti, paglostyti ar užklijuoti pleistrą. Žodžiu, mokomės empatijos.
O čia dar vienas vaikiškos literatūros lobis- Barbro Lindgren knygelės apie Maxą.
Tų knygelių yra koks dešimt- “Maxo sauskelnės”, “Maxo puodukas”, “Maxo lempa”, “Maxo tūtė” ir t.t. Knygutėse labai trumpi sakiniai ir labai juokingos iliustracijos.
Sunku būtų surasti švediškus namus, kuriuose nebūtų Elsa Beskow (1874 – 1953) knygelių. Šiandien jos yra vaikiška klasika.
Dar vienas literatūrinis hitas- sidabrinė knyga iš “Vaikų kambario knygos” . Apie tą seriją jau esu rašiusi čia. Tik viena problema- toje Sidabrinėje knygoje vien dainos. Mano mažasis beda pirštu ir sako “Šitą”, o man tenka dainuoti. O kadangi aš Švedijoj neužaugusi, tai didelės dalies dainų nežinau. Kai kurias teko išmokti, bet kitų dar nespėjau.
O šitą knygą mano mamytė užtiko kažkokioje second hand parduotuvėje. Gyvūnėliai yra magnetiniai, tai jie lengvai prikimba prie knygos puslapių. Absoliutus gėris!
O kokius vaikiškos literatūros lobius esat jūs susikaupę?
Viename Vilniaus second hand’e radau tikrą lobį – knygutę apie vaivorykštę. Negalėjau nenupirkti. Verčiant knygutę su kiekviena nauja spalva atsiverčia nauja juostelė, kol pabaigoje iš juostelių susideda vaivorykštė – kaip tik šiai gražaiai pavasario dienai.
|su tikru pavasariu|
knyguziurkes.com 
