Vilniaus knygų mugė 1: ketvirtadienis

...

Taigi, Vilnius mane pasitiko sniego kalnais, mugė – taip pat. Tikriausiai visi knygų mugės lankytojai atsimena pirmąjį įspūdį automobilių aikštelėj – arba tešlynas, arba pusnynas :). Tai šį kartą – dideli sniego kalnai. Iš karto įspėju – gerai prisiminkite, kur paliekate mašiną, nes per sniego kalnus negali šiaip nužvelgti teritorijos – tiesiog nesimato, o klaidžioti irgi nelabai faina, kai sniegą į veidą drebia. 

Šiandien sugalvojau nubėgti iki mugės, nes darbo diena ir įsivaizdavau, kad bus mažai žmonių ir aš galėsiu patenkinta slampinėti tarp stendų, o ne grūstis, kaip paprastai būna. Deja, deja. Žmonių – piiiilnaaaa. Mašinų aikštelė – pilna, nenoriu net įsivaizduoti, kas bus šeštadenį (nors ir darbo diena), o tuo labiau sekmadienį… Tiesa, prie bilietų kasos eilės nebuvo, tad nusipirkau bilietą į visas keturias dienas, ir labai tikiuosi, kad pavyks bent du kartus nueiti, na, kad bilietas atsipirktų, turėčiau eiti tris. 

Taigi, mielieji, pasiimkite pinigų!!! Nes aš pasiėmiau daugiau nei visada, bet ir vėl pritrūkau ;). Daugiausia išleidau prie leidyklos „Nieko rimto“ stendo pirkdama savo kukuliams ir savo dušiai – iš tikro daug nuostabių knygelių daug pigiau nei knygynuose. Ir šiaip kukuliams nupirkau daug daugiau nei sau. Sau tik keletą, kitas matytas bandysiu apvirškinti ir nuspręsti, kurių tikrai noriu. Nes irgi – yra daug. Ir nupigintų. Net pikta, kad taip brangiai pirkau knygyne. 

Iš naujai išleistų nusipirkau Dauguvietytės trečiąją knygą, nes pirmosios dvi man siaubingai patiko. Dar norėjau pirkt Kernagį, Latėnaitės seniau išleistą knygelę ir taip toliau, ir taip toliau. Sakau, virškinsiu, o paskui iš slaptų vietelių trauksiu Daukantą ir vėl važiuosiu :). 

Tiesa, kitomis dienomis jau labiau norėčiau padalyvauti susitikimuose ir diskusijose, tik irgi nežinau, kaip pavyks, nes šį kartą praeidama pro rašytojų kampelį atkreipiau dėmesį, kad žmonių buvo pilna! O ir pažvelgus pro langą į savo apsnigtą mašiną kažkaip… na, nesimato tos mašinos beveik… 

O čia keletas kadrų iš mugės. Nedaug, nes su maišais labai jau nepatogu buvo fotoapartą traukti :). Ketvirtadienis man buvo pirkinių diena 😉 

Patį pirmą pastebėjau pasirašinėjantį Malūką, tai nufotografavau, nors jis toli gražu nėra mano autorius 😉 

E. Malūkas

Ilgesingas “Šviesos” stendas: 

Saulutėje besišildantys Vyturėliai 🙂
1961

“Nieko rimto” komanda patenkinta skaičiuoja nuosprendį mano piniginei 😛 

Nieko rimto

Labai tikiuos, kad bus daugiau 🙂 Einu pasimėgaut pirkiniais 🙂 

|Knygnešė žiurkytė|

16 000

Tiek  J. Gaarderio romano “Sofijos pasaulis” parduota Lietuvoje. Oho! Įspūdingai skamba prie dabartino vidutinio 900 knygų vidurkio, ar ne? Jau aštuoni leidimai.

Atsimenu, kaip skaičiau šitą knygą. Kaip tik neseniai Tyto alba buvo pradejus leisti savo Garsiausias XX a. pabaigos knygas, kurios buvo tokios naujoviškos savo minkštais ir gražiais viršeliais, ir super gražiai lygiuodavo lentynoje :). O jau į “Sofijos pasaulio” viršelį galėdavau valandų valandas spoksoti – toks man jis gražus buvo. Tokie tai mano prisiminimai apie šią knygą, kurią tikriausiai verta būtų paskaityti antrą kartą, nes ji gi kaip vadovėlis. Atsimenu, kaip skaitydavau ir po keletą kartų grįždavau prie to paties sakinio, nes nelabai aiškios tos filosofijos būdavo :).

Šįvakar paskaičiau interviu su autorium, kuris, kaip jau rašiau ir visi tikriausiai žino, atvažiuoja į Vilniaus knygų mugę. Šiltas interviu su autorium čia. Kartais apsimoka ir bulvarinį skaitalą pavartyt, kad atrastum kokį puslapį skaitymo 🙂

|Filosofuojanti žiurkytė|

Antras kartas arba nesugrįžtantis įspūdis

“Dieviškas pojūtis, kai literatūros tekstas persmelkdavo ir nugara nubėgdavo šiurpuliukas, ko gero, yra negrįžtamai praėjęs. Kaip ir vaikystė, emocinis atvirumas pasauliui ir žmonėms, naivumas, romantizmas, kitos akimirkos nežinomybė ir tos nežinomybės ilgesys, pojūtis, kad stabtelėjai aukščiausiame pakilusių sūpynių taške. V. Nabokovo pasiūlymas tikrinti kūrinio kokybę nugurkauliu yra tiksliausias, kokį žinau. Žmogus, kuriam jau penkasdešimt metų, yra nebetekęs suvokimo jautrumo, būdingo jaunystei. Jam kliudo patirtis, išsilavinimas, trauka į apibendrinimus, struktūrų paieškos ir pan.” (Giedra Radvilavičiūtė)

Skaičiau šias eilutes ir prisiminiau mūsų paskutinį trečiadienio klausimą apie knygų skaitymą antrą kartą. Štai dėl ko dažnai neskaitau knygų antrą kartą – bijau to nusivylimo ir nuostabios knygos praradimo jausmo! Juk dažnai knyga sužavi tik dėl to, kad atsirado tinkamoj vietoj ir tinkamu laiku, užgavo tinkamą stygą.

Ir dar apie knygų vertinimą nugurkauliu – jau taip tiksliai pasakyta, kad nebėr ką ir bepridurti…

/Anatominė žiurkytė/

Ačiū tau, Benjamin Franklin

Šiandien pagaliau prisiruošiau: šešioms draugėms surašiau pakvietimus į knygų klubą ir supakavau knygas. Rytoj jos jau turėtų iškeliauti pas jas, o kovo mėnėsį jau turėtume susitikti pirmąjį kartą. Jei atvirai, tai jau ne pirmą kartą organizuojamės. Kartą jau ir datą turėjom, ir knygas buvom susipirkusios (D.Lessing “The Golden Notebook”), bet… tos knygos taip nė viena ir neperskaitėm laiku. Stūmėm ir stūmėm susitikimo datą į priekį, kol prasidėjo atostogos, visi išsivažinėjo į visas puses. Dabar dar kartą bandom.

Šįkart pirmajam  kartui išrinkau J.Austen “Protas ir jausmai”. Ko gero, beveik visos esam ją skaičiusios, tai perskaityti iš naujo, arba tik perversti, kad prisiminti, turėtume spėti.

Dar nesugalvojom savo knygų klubui pavadinomo, bet, spėsim.

O pirmąjį knygų klubą, beje, kaip ir pirmąją viešąją biblioteką Jungtinėse valstijose, įsteigė Benjamin Franklin 18 a. ketvirtajame dešimtmetyje Filadelfijoje.(Koks protingas, žmogus, ar ne?)

Tradicijos skaityti ir diskutuoti literatūrą 18 a. egzistavo Anglijos kavinėse, Prancūzijoje tam tikslui buvo “Salons de lecture”, o Vokietijoje -“Lesegesellschaften” (Nemanykit, kad čia aš taip išmanau knygų klubų istoriją, tiesiog paskaičiau straipsnį žurnale)

Gal kas gali pasidalinti knygų klubų patirtimi? Filmą “J.Austen knygų klubas” peržiūrėjau kokius 5 kartus, bet norėtųsi tikros patirties. Kaip viskas vyko, kaip diskutavot?

K.Ž.G

Liūdna statistika

Vilnius nepretenduos tapti Pasaulio knygų sostine, nes Lietuvos leidėjų asociacija atsisakė bendradarbiauti. Skaitau Leidėjų asociacijos pranešimą spaudai apie knygų leidybos sektoriaus raidą, ir verkti beveik norisi.

Be knygų. Nuotrauka iš http://www.flickr.com/photos/t-dog-sf/3351164335/

2010 m. gruodžio 31 vėl planuojama didinti PVM knygoms, šįkart – iki 21%.  2009 metais leidyklų apyvarta sumažėjo nuo 11 proc. iki  45 proc., parengtų ir atspaustų leidinių sumažėjo vidutiniškai 40 proc., atleistas kas ketvirtas knygų leidybos specialistas. Pareiškime spaudai dėl atsisakymo bendradarbiauti projekte Vilnius-Pasaulio knygų sostinė, rašoma, kad 2008 m. bibliotekų fondai gavo  beveik 8,6 mln litų, o 2009m. – 2,4mln – vienam gyventojui skirta mažiau nei 1 lt knygoms įsigyti.  Jei 1 litas atrodo labai mažai, galima pridurti, jog tą sumą žadama mažinti 2010-aisiais.

Skaitau apie liūdna knygų leidybos situaciją Lietuvoje ir galvoju apie vieną Ray Bradbury citatą

“You don’t have to burn books to destroy a culture. Just get people to stop reading them” (Kad sunaikintum kultūrą, nebūtina deginti knygas. Užtenka tiesiog padaryti taip, kad žmonės jas nustotų skaitę.)

K.Ž.G.


Knygų sostinė ar provincija?

Taip šiandien vadinasi redakcijos skiltis (6 psl.) “Vilniaus dienoje”. Na, turiu pasakyti, kad kai išgirdau, kad Vilnius nori būti knygų sostinė (ir žiurkelė apie tai rašė), tai man net pikta pasidarė. Pikta todėl, kad kas jau kas, o mes tikrai dabar neverti taip vadintis. Bent jau dabar, kol aplinkui skamba tas žodis iš “K” raidės. Kam norėti būti knygų sostine, jei akivaizdu, kad dabar tam nėra lėšų? Kad vėl padaryti “belekaip”, o paskui turėsim gerą pasiteisinimą – sunki finansinė padėtis, galim skirti tik XXX XXX lt. Ką politikai nori apgauti? Patys save? Nenoriu gyvent žodinėj knygų sostinėj. Noriu tikroj, o tai bus dar negreit, bet aš geriau palauksiu. Prisijungsit?

Seniausia knyga namuose

Mano seniausia knyga

Mano klasiokams seniausia knyga mano namuose garantuotai sukels šypseną :), nes seniausia knyga mano namuose yra Praktiškas lotyniškai-lietuviškas žodynas, išleistas laikinojoje sostinėje 1932 m. Dabar jau tiksliai nebeatsimenu, kaip knyga atsidūrė mano namuose, bet esu beveik įsitikinus, kad žemaitiškai sakant „nuo viškaus“ pas močiutę. Nesuprantantiems, apie ką mes čia, išversiu – iš močiutės palėpės. Na, pas mano močiutę „ant viškaus“ (palėpėj) yra (tikiuosi, kad vis dar yra, nes labai seniai bebuvau užlipus) tokia sena knygų spinta, kurioj buvo daug visokių knygų. Su šutve pusbrolių ir pusseserių būdami kaime mėgdavom ten užsikabaroti ieškodami paslapčių ir senovinių daiktų. „Ant viškaus“ visada džiūdavo krūva grūdų, kvepėdavo vytinamos dešros, džiūdavo žolelės ir t.t. Na, žodžiu, tikra močiutiška palėpė.

Kunigas

Na, o knygų spintoj daugiausia buvo visokios maldaknygės ir bažnytinės knygos, kurios mums, vaikams, buvo įdomios tik savo paauksuotais puslapiais (nes galėdavai įsivaizduot, kad čia kokia karaliaus knyga). Tik vėliau man reikalingas pasidarė lotynų kalbos žodynėlis, kalbos, kurią graužėm ir keikėm su klasiokais ketverius metus. Dar dabar labai gerai prisimenu kontrolinių siaubą. Brrr.

Pati knyga priklausė mano senelio broliui kun. Pauliui Racevičiui, tikriausiai ir visa spinta jam priklausė, reikės močiutės pasiklaust, dabar tiek klausimų pačiai kyla… Net pati nustebau, kad apie jį irgi radau internete. Tai tokia mano seniausios knygos istorija, kurios (čia rašydama supratau) visai nežinau. Tad gal to be continued?

|Žiurkytė nuo viškaus|

Skaityti draudžiama!

Niekam nėra paslaptis, kad kai kurios knygos buvo draudžiamos. L.Carroll “Alisa Stebuklų šalyje” buvo uždrausta Kinijos Hunan provincijoje už tai, kad knygoje gyvūnams buvo suteiktos žmogiškos sąvybės, J.Orwell “1984” buvo uždrausta Sovietų sąjungoj, Kenijoj ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Voltaire “Candide”, D.Brown “Da Vinčio kodas”, Anne Frank dienoraštis, Kafkos “Metamorfozė”, Nabokovo “Lolita, G.Flauber “Ponia Bovary” ir daugelis kitų buvo arba vis dar yra uždraustos kai kuriose pasaulio vietose. Nacistai, kaip žinia, ne tik draudė knygas, bet ir jas degino (tokių degintojų istorijoje tikrai daug): T.Mano, B.Brechto, E.M.Remarque, E.Kästner kūryba buvo laikoma  pavojinga, tad daugelis jų knygų egzempliorių buvo sumesti į liepsnas.

Pamenu, kaip žmonės rusų kalba skaitė ištraukas iš A. Solženicyno knygos “Gulago archipelagas” . (Lietuviškai ši knyga buvo išleista tik praėjusiais metais).

Atrodo, jog knygų draudimai priklauso praeičiai. Deja. Kai internete ieškojau medžiagos apie draudžiamas knygas, negalėjau įsivaizduoti, kad tai iki šiol vyksta tokiu dideliu mastu.

Niekada negalėjau net pagalvoti, kad Jungtinėse Amerikos valstijose (“land of the free”?), demokratinėje valstybėje gali vykti tokie cirkai.  Štai, pavyzdžiui, mokyklų inspektorius Mičigane įvedė tam tikrus apribojimus (laikykitės, kad nenuvirstumėt iš nuostabos) knygoms apie Harį Poterį. Tai, kad dabartiniam popiežiui jos nepatinka, yra vienas dalykas (vadinasi, jis jas skaitė. Aš įsivaizduoju, kaip jis guli lovoje su naktine kepuraite ir skaito “HP”). Bet kad sekuliarizuotame pasaulyje “Hario Poterio” knygų neleidžiama eksponuoti bibliotekos lentynose, o jei nori jas pasiimti iš bibliotekos, reikia tėvų leidimo, yra baisu. Dabar tas sprendimas pakeistas, bet įsivaizduojat, kokius signalus siunčiame vaikams tose mokyklose?

Dorovės pasigendantis tėvas North Berwick, Maine siūlė mokyklai uždrausti J.D.Salinger “Rugiuose prie bedugnės”, o trijose mokyklose Renton, Washington iš skaitymo programos buvo išbraukta  M.Twain “Hekelberio Fino nuotykiai”, dėl joje pasitaikančio rasistinio žodžio.

Jei į pavienius moralistų tėvų  išpuolius galima reaguoti pasukiojant pirštą prie smilkinio, tai daug sunkiau yra numoti ranka į organizacijas, kurių tikslas – literatūros cenzūravimas. Štai pavyzdžiui, Citizens for Literary Standards in Schools mokykloje bando uždrausti K.Kesey “Skrydį virš gegutės lizdo” ir savo interneto puslapyje skaičiuoja, kiek kartų koks keiksmažodis yra pavartotas. Ir tokiu organizacijų yra ne viena ir ne dvi!

Net į galvą nebuvo atėjusi mintis, kad JAV kasmet reikia skelbti uždraustį knygų savaitę, kurios metu stengiamasi atkreipti visuomenės dėmesį i literatūros cenzūrą. Su lūdesiu žiūriu į šį žemėlapį, kur pažymėti knygų cenzūros atvejai Amerikoje, ir tikiuosi, kad tokių atvejų ten kasmet mažės.

K.Ž.G



Kalėdų seneli, būk geras, padovanok man šitą…

Espresso Book Machine!

Įsivaizduokit, kaip būtų gerai: pasirenki norimą knygą, paspaudai kompiuterio klaviatūrą truputį, ir prašau,- nauja knyga. Na, namuose gal ir nelabai telpa, bet kokioje bibliotekoje ar knygyne…

Tarkim bibliotekininkė pamato, kad tam tikra knyga dingusi, ir per kelias minutes gali išsspausdinti dar vieną egzempliorių. Arba jei nori perskaityti knygą, kuri nėra daugiau leidžiama. Aš štai bandau antikvariatuose, interneto puslapiuose surasti Liūnės Sutemos senąsias knygas, pvz. “Nebėra nieko svetimo” arba “Bevardė šalis”, bet bet.. O štai būtų toks aparatas…

Tad Kalėdų seneli, norėčiau EBM. Labai labai

K.Ž.G.

410 (tik!)

Tiek knygų suskaičiavau savo namų lentynose. Koks dešimt yra ne lentynose, o visur aplink mane namuose, kad turėdama kokią vieną laisvą minutę, jos neleisčiau veltui :). Dar koks dešimt paskolinta draugėms ir draugams, dvidešimt skaito kukuliai ir koks šimtas padovanotas mano dabar lankomai bibliotekai (apie ją papasakosiu vėliau).

Po mūsų užduoto klausimo, nustebau, kad tiek daug knygų turi mūsų skaitytojai! Gal išduosit paslaptį, kur jas sutalpinat? 😉 Štai aš vieną dieną atlikau savo knygų reviziją, nes papraščiausiai buvau priversta tai padaryti – nebebuvo vietos. Taigi, atrinkau man nelabai patikusias knygas arba tokias, kurių tikrai nebeskaitysiu, ir padovanojau bibliotekai. Gaila, kad tuo metu nebuvau girdėjus apie jokią akciją, kai knygos renkamos vaikų globos namams (taip daro labdaros- paramos fondas „Jiezno vaikai“), būčiau mielai atidavus, na, bet tikiuosi, kad ir mano bibliotekoje jos kam nors pravers.

Beje, net 38% atsakiusių į klausimą turi daugiau nei 501 knygą (o aš jau įsivaizdavau, kad baisingai daug turiu), o vienas net gyvena bibliotekoje (o aš – su baltu pavydu :P)!!!

Artėja knygų mugė… Į namus tikrai parkeliaus mažiausiai dešimt knygų, neskaičiuojant vaikiškų. Kur aš jas sudėsiu???!!!

|Nesutelpanti lentynose|

Rašytoja

Vaikystėje aš buvau žurnalistė ir rašytoja. Taip, taip, leidau ranka rašytą laikraštį, kurio pavadinimo dabar jau nebeatsimenu, ir kurio vienintelė skaitytoja buvau aš pati :). Ir rašiau knygą.

Šiam tikslui buvo garbingai paskirtas pusstoris languotas sąsiuvinis, nes romanas ar apsakymas turėjo būti kaip galima ilgesnis. O knyga vadinosi – kaip gi kitaip, žinoma,”Kosmoso istorijos”. Na, tuo metu man labai patikdavo fantastikos knygos ir pilna galva buvo visokių fantastinių istorijų. Atsimenu, kaip ne tik skaitydavau visas įmanomas tokio pobūdžio knygas (o jų tarybiniais laikais nebuvo perdaugiausia), bet ir viena keliaudavau į kino teatrą žiūrėti kokio „kosminio“ filmo. Neatsimenu, kodėl į filmus eidavau viena, bet tai man visai netrukdė, o ir dabartiniais laikais nematau problemos į filmą nueiti viena. Na jau tikrai nežadu prarasti filmo žiūrėjimo malonumo, jei nerandu kompanijos! Iki šiol man įstrigę kažkokio filmo dangus su dviem mėnuliais ir kažkokios lakiojo smėlio duobės, kurios įtraukdavo kosmonautus :).

Tiesa slypi anapus

Neturėjau, aišku, jokio plano, kokia bus mano knyga, žinojau tik, kad bus fantastinė ir ilga :). Kiek atsimenu, pasakojimas prasidėjo tuo, kad kažkokia gudrių vaikų grupelė atskrido į kažkokią planetą, kur stebisi visokiais keistais gyvūnais. Vienas iš jų buvo „kojakojakojakojis“ – kažkas turintis daug kojų :). Dar turiu išsaugojus tuos penkiolika ar trupinuką daugiau (su kokiu pasimėgavimu versdavau naują sąsiuvino lapą ir užrašydavau puslapio numerį vaizduodamasi tos istorijos ilgumą :)) ilgų puslapių savo knygos, tik, aišku, dabar negaliu prisiminti, kur „saugiai“ esu juos paslėpusi.

Gal ir tu esi parašęs (-iusi) knygą? O gal rašai?

Mielai sugraužtume :).

|Rašytoja maža Žiurkytė|

Išrinkime metų knygą – ne skaitydami, balsuodami

Paskutiniu metu gan dažnia tenka girdėti per LTV raginimus įlįsti į LRT interneto puslapį ir balsuoti už metų knygą. Ar gali būti keisčiau (kvailiau?)? Tereikia tik įlįst ir nubalsuoti – skaityti – nereikia. Hmm. Įlindau ir nubalsavau: už vaikišką knygą –  pagal gražiausią viršelį, už paauglišką – pagal knygos aprašymą, už suaugėlišką – pagal norą perskaityt. Nė vienos iš pristatytų tų knygų nesu skaičiusi. Nesakau, kad nenoriu, tiesiog dar neskaičiau ir tiek. Knygas konkursui atrinko kažkokie ekspertai. Gaila man tų ekspertų, tikriausiai nelabai yra iš ko rinkti. Kiek pas mus per metus neverstinių knygų yra išleidžiama, net leidyklos skundžiasi, kad lietuviškų autorių knygų pasiūla gerokai atsilieka nuo paklausos.

Kai  rašiau Post’ą apie Kate Morton, viename jos interviu perskaičiau: “It’s a very Australian thing to be big overseas and not so much here, but Australia is only a small market. We don’t have the book culture of England and the shows that promote books”. Aha, maža rinka su 22 milijonais gyventojų ir tikriausiai  septynis kartus daugiau rašytojų nei pas mus! Ten ekspertų tikriausiai nereiktų gailėti, nors jie tikriausiai savęs gaili žiūrėdami į kokią Didžiosios Britanijos arba JAVų knygų rinką :).

Taigi, ko vertas šitas balsavimas? Ar jis tikrai išrinks metų knygą? O gal populiariausią rašytoją, kuris turi daugiausia pažįstamų, galinčių įlįsti į internetą? Koks gudruolis autorius gali pasiimti savo draugų elektroninio pašto adresų sąrašą ir už save pabalsuoti, na, nes neblogai būtų gauti piniginę premiją, kai honorarai už knygas, įsivaizduoju, juokingi. Taigi lieka klausimas – kaip iš tikro išrinkti Metų knygą?

Beje, vis dėlto užeikit į LRT puslapį ir jeigu nuspręsit sąžiningai nebalsuoti (nes nesi skaitęs nė vienos knygos), tai bent paklausyk interviu su pretenduojančių knygų autoriais. Tiesa, ne visi interviu atsidaro, bet paklausyti, kaip anksti ryte iš lovos išverstas Marius Jonutis “rimtai” atsakinėja į rimtus kritikės klausimus, tikrai verta :). O po perklausos jau ir balsuoti galite, nes tikrai apie pretenduojančias knygas žinosit daugiau nei eilinis internautas – balsuotojas.

|Balsuojanti žiurkytė|

Kontrolės trūkumas

Filme “Kaukė” sakoma frazė “Somebody, stop me”. Būtent, labai būtų gerai, kad kas mane truputį pristabdytų, nes aš pati savęs nekontroliuoju.

Po darbo nevažiavau tiesiai namo, o nusprendžiau nueiti “į miestą”, nes reikia nusipirkti porą studentus gąsdinančių (t.y. man solidumo ir rimtumo suteikiančių) rūbų. Ir, aišku, kur buvus kur nebuvus, atsiradau knygyne. Kadangi knygynų čia nėra daug, tiksliau, vienas  (kada nors apie šitą Tragediją (iš didžiosios raidės) parašysiu atskirą įrašą), tai mane ten jau visi gerai pažįsta, pasisveikina, o jei perku tik vieną knygą dar ir paklausia: “Tik vieną?”.

O tame knygyne – akcija. Nuolatinė. Perki keturias pocket knygas, o moki už tris.

Tai vakar manęs neklausė: “Tik vieną?”.

K.Ž.G

Apie šiandienos grobį

Šiandien su kukuliu per sniegynus nukrypavom sutvarkyti kelių reikalų į centrą, ir aš neatsispyriau užkrypuoti į knygyną, nors, žinia, prieš pat knygų mugę ten geriau neiti, bet jau neiškenčiau, tuo labiau, kaip visada, žadėjau nieko nepirkti, na, nebent kokią knygelę kukuliui. O kukuliui dabar nupirkti knygelę gan sudėtinga, nes kažkaip neberandu nieko tokio, kur būtų ir paveikslėlių, ir teksto, dažniausiai būna arba tas, arba tas.

 Taigi, šiandienos mano grobis – paveiksluota knygelė kukuliui (į nuotrauką nepapuolė, nes tuo metu jau buvo skaitoma),  National Geographic vasario mėnesio numeris ir įdomi malonaus formato šviežiai išleista knygelė „Schotto įvairenybės“.

Pirmiausia apie pastarąją. Oi, kokios skanios man šitokios knygelės: skanus formatas, popierius, net raudona juostelė, pasižymėti įdomiai vietai. Knygutėje – įvairenybės. Visokios informacijos kratinys. Kaip rašoma atvarte: tai „unikalus nuostabiausių smulkmenų rinkinys, kurio neįmanoma perskaityti vienu kartu, bet neįmanoma ir padėti į šalį“ (tai jau tikrai! Visą dieną bandau ją perskaityt ir niekaip nepavyksta!), tai „knyga, nepanaši į jokią kitą. Ji įdomi, originali ir sukelia priklausomybę!“ (ir vėl tiesa, tikriausiai kurį laiką ją nešiuosiuos rankinėj). Kokia informacija pateikiama, žiūrėkit fotoreportaže :).

 

BATŲ RAIŠTELIŲ ILGIS

Skylučių porų      Ilgis (cm)

2…………………45

3…………………45 arba 60

4…………………60

5…………………75

6…………………90 arba 110

8…………………150

9…………………180

🙂 (net keletą kartų beviltiškai stypsojau batų parduotuvėj, nes dar nebuvo šitos knygutės!)

OLIMPINIO PLAUKIMO BASEINO CHARAKTERISTIKOS

Ilgis – 50m

Plotis – 25 m

Takelių skaičius – 8

Takelio plotis – 2,5 m

Vandens temperatūra – 25-28˚C

Apšvietimas – per 1500 liuksų

KOKTEILIS „JŪROS BRIZAS“

2 dalys degtinės, 3 dalys spanguolių sulčių, 2 dalys greipfurtų sulčių, žalios citrinos žievelės. Viską suplakti su ledu ir supilti į aukštą taurę.

GARSIŲ ŽMONIŲ PASKUTINIAI ŽODŽIAI (cituoju tik kai kuriuos)

Edvardas Grygas: „Nau, jei jau taip reikia“

Jane Austen: [Gal ko norėtum?] „Nieko, tik mirties“

Gustavas Mahleris: „Mocartas!”

James Joyce: „Nejau niekas nesupranta?“

Winston Churchill: „O, kaip man visa tai nusibodo“

Immanuel Kant: „Pakaks“

Oscar Wild: „ Vienas iš mūsų turi išnykti – arba aš, arba šitie tapetai“

GYVŪNŲ AMŽIUS (pagal keltų legendą)

Žirgas gyvena triskart ilgiau už šunį

Žmogus gyvena triskart ilgiau už žirgą

Elnias gyvena triskart ilgiau už žmogų

Erelis gyvena triskart ilgiau už elnią

153 psl. skaitymo, tada galima vėl verst iš naujo 🙂

 National Geographic kaip visada suvilioja fotografijomis:

Lotoso žiedas:

Žaibas Dubajuj:

Be to, labai įdomi „cover story“, taigi, žurnalas jau mano namie. Beje, ar esatę skaitę Jodi Picoult knygą „Plain Truth“? Knyga apie amerikiečių Amish sektoje (net nežinau, kaip versti į lietuvių) nužudytą naujagimį, ir šios žmogžudystės tyrimą. Man buvo labai įdomu skaityti apie pačią sektą, jos gyvenimo būdą, įsitikinimus, na, ir, žinoma, „picoultiškos“ dilemos sprendimą.

 A, dar nepaminejau kukuliui nupirktų lipdukų, kurie visi buvo suklijuoti ant kambario grindų sakant litaniją „negalima klijuoti“ :).

|Per sniegus klampojanti|

Ką skaniau graužti – popierių ar plastmasę?

 Ar norėtumėt rankinėje nešiotis visą biblioteką (prieš tai, žinoma, susimokėję kokiame e-knygyne), ar mieliau tą vieną vienintelę, paimtą iš lentynos? Aš iki šiol negaliu apsispręsti… Tikriausiai man priimtini abu variantai. Nors labai labai myliu popierines knygas, bet nespjaunu ir į šių pusę jau vien dėl to, kad miškuose toliau sau šlama popieriui gaminti neiškirsti medžiai. 🙂 Tikriausiai nesvarbu, patinka mums ar ne – tokios yra ateities knygos. Svarbiausia, kad būtų kas jas skaito, nesvarbu kokia forma.

Paskutiniame The Economist numeryje straipsnis apie naują Apple kompanijos gaminuką – iPad.

|Žiu Li|