Category: Grožinė

Rugiuose

~ knyguziurkeG ~ 1 Comment

Jau buvau beeinanti miegoti, pamaniau, kad tik peržvelgsiu dar laikraščius internete, o ten skelbiama, kad vakar mirė J.D.Salinger, romano “Rugiuose prie bedugnės” autorius.

Pamenu skaičiau knygą paauglystėje ir jaučiausi LABAI suaugusi ir labai pasaulio nesuprasta. Jei atvirai, tai patį veiksmą prisimenu labai miglotai, užtat puikiai atsimenu jausmą. Paauglystėje nesu padariusi nieko, kas prieštarautų taisyklėms, nebandžiau rūkyti, visada ruošiau pamokas ir niekada nemeluodavau tėvams. Bet skaitydama “Rugiuose prie bedugnės” jaučiausi it kokia revoliucionierė.

K.Ž.G

Marijos knyga arba Don’t give this book to your grandma!

~ kzL ~ 13 Comments
.

“Marijos knygą” nusipirkau Vilniaus knygų mugėj ir kažkaip pačiai sau netikėtai ją ten pat atidaviau savo draugei Renatėlei paskaityti. Taigi išslydo ji iš mano rankų ir ilgam, nes tik dabar po metų ar gal dviejų sugrįžo pas šeimininkę. Renatėlė pakomentavo, kad iš pradžių buvo įdomu skaityt,o paskui jau nebelabai, tai pradėjau skaityt nelabai motyvuota.

 Knygoje pasakojama Jėzaus motinos, Marijos iš Nazareto, istorija, tad tiek pradžią, tiek pabaigą skaitytojas kaip ir žino iš anksto. Iš tikrųjų knygos pradžia labai intriguojanti- netekėjusi paauglė Marija pastoja (tikrai ne iš šventosios dvasios), ir sukurpia „šventą“ istoriją, kad išgelbėtų save ir savo kūdikį. Savo dienoraščiuose, kuriuos mes ir skaitome, pašėlus paauglė lieja savo jausmus ir mintis, kurios konservatyviau nusiteikusį skaitytoją tikriausiai ganėtinai šokiruoja :), dėl to toks post’o pavadinimas :). Skaitydama knygą visą laiką galvojau, kaip tokią „erezišką“ knygą apskritai išleido, įdomu, ar ji išleista katalikiškoje Lenkijoje, nes savo „ereziškumu“ tikrai prilygsta ir pranoksta Dan Brown knygas. Ši knyga – tai tikrai nebloga logiška svarbių įvykių, ant kurių išaugo viena didžiausių pasaulio religijų interpretacija.

Knyga labai moteriškai šilta, nuosekli, neišlaužta, tokia „feministinė“ gerąja prasme. Būti tokia moterim, kokia buvo Marija, tikrai nebuvo lengva ne tik tais laikais, bet ir dabartiniais. Marija – išsilavinus, bet net negali to viešai rodyti, kad neužsitrauktų fariziejų ir kitų fanatikų keršto; ji gudri, net pati tai pripažįsta ir sako, kad turi tokia būt, kad išgelbėtų save ir savo šeimą; ji užsispyrus, tvirta, atsidavus; ji aistringa ir visai nedorovinga ;); ji – pavydžiai mylinti motina; ji gailestinga visiems atstumtiesiems; ji ginčijasi su dievu, jo nekenčia, nesupranta, juo netiki ir… jam atleidžia… Ji – tokia tikra ir žemiška moteris, kuri išaugino ir išauklėjo pasaulį pakeitusį žmogų.

Sekite paskui baltąjį triušį!

~ knyguziurkeG ~ 8 Comments

1832 ųjų sausio 27ą dieną gimė Lewis Carroll. Tas pats, kuris parašė “Alisą stebuklų šalyje ir veidrodžių karalystėje”.

Prieš keletą metų man užėjo TOKIA Alisos manija, kad net sunku pačiai suprasti. Tiesiog Alisa Stebuklų šalyje yra puiki metafora mano pirmiesiems metams doktorantūroj: viskas atrodė keista,retas sugebėjo man paaiškinti kai kurias nesuprantamas taisykles, ir daugelis įvykių ir žmonių atrodė tarsi iš stebuklų pasaulio. Garbės žodis, vienas profesorius buvo tikra Češyro katino kopija, o kolega doktorantas- baltasis triušis – toks visada tik pro šalį prabėgantis (“Neturiu laiko su jumis kalbėtis- RAŠAU DISERTACIJĄ”),  “pasikėlęs” ir bandantis sudaryti labai svarbaus triušio… , oi atleiskite, doktoranto įspūdį.

Mano darbo kabinete kabo paveikslas vaizduojantis Alisą bandančią atidaryti mažas duris, mano kompiuteris yra pavadintas “Wonderland”, namuose yra net keletas knygos leidimų, o į vieną konferencijai rašytą mokslinį straipsnį esu įrašiusi L.Carroll knygos citatą. Tiesiog man ta knyga pasidarė labai svarbi, nes ji primena man vieną labai svarbų dalyką, kurį visiems būtina prisiminti. Tuoj pasakysiu kokį.

Ar prisimenat pirmąjį skyrių? Alisa nuobodžiauja, nes knyga neįdomi, be paveikslėlių. Ir staiga ji pamato triušį, vilkintį liemenę, o liemenės kišenėje nešiojantį laikrodį ir dejuojantį “Oh dear! Oh dear! I shall be too late!”. Alisa nustemba. Triušis su laikrodžiu? Su kišene? Ir beprotiško smalsumo vedama seka paskui triušį.

Štai būtent todėl ir kabinu paveikslus iš knygos darbo kabinete, todėl ir skaitau knygą eilinį kartą- kad prisiminčiau, jog reikia smalsauti, jog reikia pastebėti keistus dalykus, jog tiesiog negalima pro akis praleisti kalbančių baltų triušių, jog nepriprasčiau prie stebuklų ir nemanyčiau, jog triušių liemenės su kišene ir laikrodžiai yra paprastas dalykas.

Jog nepamirščiau, jog reikia sekti paskui baltąjį triušį.

O tikroji Alisa man – ta iš J.Tenniel (jis iliustravo pirmąjį leidimą) iliustracijų, o ne iš Disney filmo. Na dar ir tarybinių laikų animacinio filmuko Alisa man visai nieko. Ar prisimenat?

O dabar aš labai laukiu kovo, nes tada – Tim Burton (to paties, kuris režísavo “Edvardą žirkliarankį” , “Big Fish” ir kt. filmus) režisuoto filmo “Alisa Stebuklų šalyje” premjera. Vaidina Johnny Depp, Mia Wasikowska, Helena Bonham Carter ir Alan Rickman. Ekranizacijos anonsą galima pamatyti čia.

Aš vos tik jį pažiūriu, iškart užsinoriu ryškiaspalvių karamelių (po vieną už kiekvieno skruosto) ir cukraus vatos debesies.

K.Ž.G.

Apie Oskarą – knygos ir teatro

~ kzL ~ 4 Comments

Tai tokia nereali liūdna, graudi, graži, miela knyga, kurią būtina turėti savo knygų lentynoj ir paskaityti kas kart, kai pagalvoji, kad tau gyvenime trūksta kažko „svarbaus“ iki pilnos laimės. Knyga labai gerai „gydo“ nuo tokių “svarbių” norų, laikinų padepresavimų ir kitų tik sveikiems žmonėms būdingų nuokrypių.

Pats autorius apie savo knygą:

“Būdamas vaikas daug laiko praleisdavau ligoninėje. Ne todėl, kad dažnai sirgdavau – mane ten nusivesdavo tėvas, dirbęs ligoninėje fizioterapeutu. Pirmiausia, žinoma, mane užvaldė baimė: baimė vaikams, kuri buvo kitokie, baimė ligai, kuri vertė vaikus užsidaryti savo palatose. “Ar tai užkrečiama?”, – kartą paklausiau tėvo. “Jei būtų kokia grėsmė tomis ligomis užsikrėsti, aš tavęs čia nesivesčiau”, – atsakė jis.

Taip padrąsintas tėvo, ėmiau vis artimiau bendrauti su tais vaikais ir laikui bėgant jie tapo gerais mano draugais. Dabar aš suprantu, jog užaugau pasaulyje, kur būti normaliu anaiptol nebuvo norma, kur liga buvo svarbus gyvenimo faktas, o gera sveikata reiškė kažką nepaprasta. Ligoninė buvo vieta, kur ligoniai tiesiog GYVENO, tą jie demonstruodavo kandžiu humoru, kurį ir stengiausi pavaizduoti savo kūrinyje. Pavyzdžiui, ligoniai sugalvodavo vienas kitam pravardes, tuo tarsi parodydami liežuvį ligai. Koks gi dar geresnis ginklas, jei ne juokas, padeda užmiršti nelaimes… Deja, mačiau aš juos ir kenčiančius. Ligų sukelti skausmai jau buvo įprastas reiškinys, bet be viso to dar buvo ir vienatvės kančia, kurią sukeldavo tėvai, neateinantys aplankyti, arba tėvų nesugebėjimas išlaikyti normalius santykius su savo sergančiu vaiku.

Kaip ir Oskaras, aš žinau, ką reiškia sirgti nepagydoma liga, bet skirtingai nei Oskaro manasis gyvenimas buvo išgelbėtas. Todėl aš ir nusprendžiau pradėti rašyti kūrinį “Oskaras ir ponia Rožė”. Metų metus nedrįsau pradėti rašyti tos knygos, žinojau, kad tai bus tabu tema – sergančio vaiko tema. Dostojevskis yra pasakęs, jog vaiko mirtis priverčia žmogų nebetikėti, jog Dievas yra. Kūrinio pradžioje Oskaras netiki Dievu ir rašo jam tik prašomas ponios Rožės. Tačiau kasdienis laiškų rašymas padeda berniukui – leidžia jam suvokti skirtumą tarp to, kas gyvenime svarbiausia ir kas tik paviršutiniška, kas dvasiška ir kas materialu. Ir kaskart rašydamas Oskaras išsako, kas visų svarbiausia – atveria savo širdį gyvenimui ir pasauliui.

Dabar aš žinau, kad Oskaras gyvena milijonų žmonių širdyse. Aš jį myliu. Žaviuosi jo sąžiningumu, drąsa, jo energija, kuri trykšta nuo pradžių iki pat pabaigos. Žaviuosi jo išmintim ir sielos skaidrumu. Tikiuosi, kada išmuš mano paskutinioji valanda, kaip nutiko ir Oskarui, aš pasirodysiu vertas jo.“

Net nežinojau, kad ant Lietuvos žemės net du teatrai jau sukūrė spektaklius pagal šią knygą. Tiesa, vieną žinojau (Cezario grupės “Bučiuoju, Oskaras”)  ir iš pradžių tikrai buvau sutrikusi, nes spektaklis buvo įvardintas kaip komedija! Vėliau radau užvadintą kaip „lyrinė komedija“- gal švelniau, bet man vis tiek tas pats kaip komedija vadinti B. Sruogos „Dievų mišką“. Na taip, skaitant juokinga, bet gi čia juokas pro ašaras… Būtinai pamatysiu šitą spektaklį, nes ten vaidina mano brangioji suolo sugyventinė (kada gi mane aplankysi? kai vaikai į unversitetus išvažiuos? 🙂 ). Beje, čia galite pamatyti nuostabių spektaklio nuotraukų.

Kitą spektaklį Klaipėdoje režisavo P.Gaidys. Na, apie jį nieko negaliu pasakyt, bet tikiuosi gal kada pamatyt. Šioje nuotraukoje- Klaipėdos Oskaras.

Beje, lietuviško vertimo viršelis man visai neatitinka nei knygos minties, nei nuotaikos. Esu beveik įsitikinusi, kad  žmogus, kuręs viršelį neskaitė knygos :(. Tikriausiai jam pasakė, kad knyga apie dievą ir įmetė į viršelį pirmą pasitaikiusią ikoną (negaliu net žiūrėt, kaip netinka!  Jei norit įsitikint, pažiūrėkit čia).

O gražus prancūzų ekranizacijos anonsas – čia.

Autoriaus mintys ir spaktaklių nuotraukos iš: http://www.ve.lt/?rub=1065924817&data=2009-02-17&id=1234868815, http://kauno.diena.lt/dienrastis/menas-ir-pramogos/-buciuoju-oskaras-apie-isejima-linksmai-210924

Žiurkytė L

Puikybė ir prietarai

~ kzL ~ 10 Comments

Prieš keletą dienų baigiau eilinį kartą skaityti J.Austen “Puikybė ir prietarai”. Jaučiu jos knygoms didelę silpnybę, žiūriu ir perku visas ekranizacijas, perku įvairius knygų leidimus ir dažnokai arbatą geriu is mažų porcelianinių puodelių, kur ąselės tokios mažos, kad sunku užkišti pirštą. Man, tikriausiais kaip ir daugeliui J.Austen kūrybos mylėtojų, labai jau prie širdies tuometinė romantika, nedrąsus santykių užmezgimas, džentelmeniškas vyrų elgesys, estetiška aplinka ir pan. Ir ,žinoma, mielos, žavios ir protingos J.Austen herojės. Ypač Elizabeth Benett.

Kai reikia šiek tiek paguodos ir prasiblaškymo, visada galima kreiptis i Jane 😉 Ką jau čia berašyti ir girti knygą, apie kurią jau tiek gero prirašyta? Neverta minėti sąmojingų dialogų ir satyriškų veikėjų charakterių, tiesiog paraginsiu skaityti, jei dar neskaitėt.

Turiu tik du klausimus: pirmasis- kodėl nei viena J.Austen knyga nebuvo įtraukta į skaitytinų knygų sąrašą mokykloje(o gal aš pražiopsojau?).

Antrasis klausimas: gal kas turite galėtumėte pristatyti mane nuostabiajam ponui Darcy?

Pirmas sakinys: “Yra tokia visuotinai pripažinta tiesa, kad nemažus turtus paveldėjęs viengungis negali apsieti be žmonos.”

Parafrazė: “Yra tokia visuotinai pripažinta tiesa, kad romantiška mergina negali apsieiti be J.Austen ” 🙂

K.Ž.G

Ššššššššš… Karalienė skaito. Netrukdykit.

~ kzL ~ 4 Comments

Jau seniai tiek nesijuokiau skaitydama knygą. Ir sunku prisiminti kitą tokią juokingą. Anglijos karalienė (nors knygoje to tiesiai nesakoma, bet visos detalės rodo, kad tai  Elžbieta II) vieną dieną išeina pavedžioti savo šunis, ir dėl jų nepaklusnumo atranda knygų autobusą. Nenorėdama nieko įžeisti, ji pasiskolina vieną knygą   (Yvy Campton Burnett, ir kai sužino, jog šios autorės knyga nėra populiari paklausia: “Why, I wonder. I made her a dame.”), ir vėlau tampa užkietėjusia skaitytoja.

Skaito ji daug ir visur (net važiuodama karietoje ir mojuodama žmonėms), o tai pradeda gerokai erzinti jos dvariškius, kurie niekaip negali suprasti naujosios karalienės aistros. Ir nors daugelyje vietų aš kvatojau ir kankinau aplinkinius garsiai skaitydama juokingąsias knygos ištraukas (“Vyrai (įskaitant ponią Thatcher) norėjo vaidinimo” arba “Arkivyskupas pakratė galvą ir grįžo prie Let´s Dance žiūrėjimo”), manęs neapleido knygoje subtiliai paslėptas liūdesys. Karalienė suvokia, jog ji sensta, jog laiko vis mažėja, ir todėl ji bando perskaityti kuo daugiau, tarsi kabintųsi į tai, kas liko, tarsi bandytų spėti sužinoti ir pajusti tai, ko nespėjo padaryti iki šiol ir kad užgožtų mintis, jog gyventa ne taip, kaip norėta.  Tad tuo pačiu “The Uncommon Reader”  yra knyga apie skaitymo džiaugsmą, apie tai, (nors skamba labai jau  lėkštai) kaip literatūra gali keisti žmonių gyvenimus.

Knyga yra trumputė (manajame leidime- 124 puslapiai), greičiau novelė nei romanas, elegantiškos struktūros, parašyta  žaviai ir su meile savo herojei.

Pirmas sakinys: “At Windsor it was the evening of the state banquet and as the president of France took his place beside Her Majesty, the royal family formed up behind and the procession slowly moved off  and through into the Waterloo Chamber.”

K.Ž.G.

Maiklo K. gyvenimas ir laikai

~ kzL ~ 4 Comments

Jau skaitydama knygą pradėjau domėtis, kaip tarti šitą keistą pavardės raidžių junginį. Wikipedija pasufleravo –  Coetzee –  English pronunciation: /kʊtˈsiː/. Tada pasidomėjau, kas tai yra afrikaneris ir keletą kitų su autoriumi susijusių dalykų, vis tikėdamasi, kad visokios aplinkybės padės labiau suprasti tą tekstą, kurį skaičiau. Nepadėjo… Na, kai jau perskaičiau ir pagooglinau, ieškodama  kokio protingo straipsnio, supratau, kad visas skaitymo procesas buvo toks, koks turėjo būti. Na, toks panašus, kaip skaitant H. Murakami knygas – skaitau, lyg ir suprantu apie ką, bet vis dėlto “still not sure”. Na, tas jausmas toks, kad jei kas paklaustų, apie ką knyga, tai nemokėčiau papasakoti, nes trumpai papaskoti neišeitų, o ir į ilgesnį pasakojimą nesugebėčiau logiškai ir rišliai išsiplėsti… Na,nebent atsisėsčiau labai rimtam rašiniui.

Žodžiu, išgelbėjo mane Sigitas Parulskis labai gražiai sudėliojęs mintis apie “ganėtinai keistą kūrinį”:

“Tiesą sakant, visas šis romanas turbūt apie nuolat išsprūstančią prasmę – tai yra apie niekaip nepaaiškinamą žmogaus gyvenimo prasmę ir tikslą. Kas lieka iš žmogaus, jeigu jis nesusijęs su bendruomene, politika, apskritai su jokiais socialiniais reiškiniais, su jokiomis vertybėmis, jeigu jis nekelia sau jokios prasmės ir tikslo, jeigu net nenori pratęsti savęs kaip giminės, nori tik gyventi, egzistuoti, tik būti laisvas, pats sau”.

Mano kolegė žiurkelė J. M. Coetzee “Nešlovę” įvardijo kaip labiausiai nepatikusią 009 m. knygą. Vis dėlto man smalsu ją perskaityt, nes visi komentatoriai rašo, kad autoriaus knygos labai skirtingos, žodžiu, ne ant vieno kurpaliaus sukurptos. Tik nežinau, kada norėsiu tai padaryti…

Žiurkytė L.

Estetiška ir nupoliruota melancholija

~ kzL ~ 5 Comments

Iškart po Cartarescu “Kairysis sparnas” pradėjau skaityti Kazuo Ishiguro knygą “Dienos likučiai”. Na ir šuolis! Nuo haliucinacijų ir elektros šokų prie blizinamų sidabro indų, baltų krakmolintų apykaklių ir “afternoon tea”. Abi knygos parašytos pirmuoju asmeniu, tačiau tokios skirtingos.

Cartarescu pasakoja apie viską, aprašo net savo smegenyse sukurtas fikcijas, o Ishiguro liokajus Stevens yra labai atsargus besirinkdamas savo žodžius ir keletą kartų atsiprašo skaitytojo dėl savo pasirinktų žodžių. Mircea iš “Kairiojo sparno” be skrupulų kalba apie kūno primityviąsias funkcijas, o liokajaus Stevens kalbėsenos maniera yra labai elegantiška ir gana suvaržyta. Mircea “Kairiajame sparne” save traktuoja kaip pasaulio centrą, o Stevens save laiko kone bereikšmia antraeile figūra, kuri turtingų ir reikšmingų žmonių namuose nuolankiai nešioja vyną ir maistą ant sidabrinių padėklų, inspektuoja sidabrinių šakučių blizgesį ir laukia už durų, jei ponams ko prireiktų.

Nenoriu atskleisti visos knygos fabulos, tad galiu papasakot tiek, jog Stevens gauna trumpų atostogų ir nusprendžia automobiliu aplankyti seną kolegę miss Kenton. Knygos kalba yra lėta ir prislopinta, o beveik viskas, kas vyksta  yra estetiška, tvarkinga, gerai suorganizuota, nublizginta ir be galo padoru. Ryškesni jausmai yra paslėpti po liokajaus uniformos standžia apykakle, puikiu sriubos laiku patiekimo  planavimu ir prisiimtu savo paties nereikšmingumo fasadu.

//Knygų žiurkė G.

Paviršutiniški reikalai

~ kzL ~ Leave a comment

Yra toks angliškas posakis “ Don’t judge a book by its cover” (nespręsk apie knygą pagal viršelį). Ir nors tai gana geras patarimas skaitytojui, šis posakis tikrai neturėtų tapti kelrode žvaigžde  leidykloms ir knygų apipavidalintojams. Knygos viršelis gali kainuoti prarastą skaitytoją arba, atvirkščiai, padėti skaitytojui atrasti naują literatūrinį stebuklą. Štai pavyzdžiui Harlequin knygas (Harlequin leidyklai būdingos labai jau tiesmukiškos romantikos knygos skirtos moterims) atpažinsi iš jų tipinio viršelio: įdegęs raumeningas vyras prasegtais baltiniais viena ranka laiko laibą moters (žínoma, palaidais plaukais) taliją, o kita ranka laikosi įsikibęs į kokią savo privačios jachtos virvę.  Arba kitas literatūros žanras-fantasy taip pat turi savo tipinę išvaizdą, pamatai viršelį, ir viskas aišku.

Švediškojo leidimo viršelis
Amerikietiškasis leidimas

Mano viena pažįstama dirbanti knygyne pasakojo, kag jai sunkiai sekėsi įkalbėti pirkejas pirkti “American Wife”, nes švediskojo leidimo viršelyje pavaizduota maudymosi kostiumėliu apsirengusi moteris. Man pačiai tas viršelis visai patinka, bet, pasirodo, daugelis vyresniojo amžiaus moterų buvo to viršelio atbaidytos.

Galiu pasakyti, jog mano šį įrašą apie knygų viršelius išprovokavo dabar mano skaitoma Jane Austen “Puikybė ir prietarai”, kurią 1997 metais išleido leidykla “Charibdė”. Ant viršelio – mergina iš visai kitos epochos nei Regency (1811-1820). Ar taip jau sunku buvo surasti žinių, kaip galėjo atrodyti ir rengtis to meto žmonės? Ar neįmanoma buvo nupiešti merginos su ampyro stiliaus suknele ir šukuosena? O kodėl reikėjo viršelį iliustruoti mergina iš ankstyvesnės epochos, o ne naujesnės? Jei jau visa taip nesvarbu, tai kodėl ant J.Austen knygos nepavaizduoti merginos apsirengusios Coco Chanel švarkeliu?

Žinoma, galima pasakyti, jog nereikia nervintis dėl viršelio, Gal ir ne. Bet!  Bet kas bent kiek nusimanantis, koks yra J.Austen skaitytojų ratas ir ko tie skaitytojai iš jos knygų tikisi (nusikelti į laikus, kai pasimatymų nebuvo, kai damos džentelmenams pažadėdavo pirmąjį šokį, kai namuose būdavo atskiras kambarys bibliotekai, o arbatą gerdavo iš mažyčių puodeliu paauksuotais kraštais) galėtų pabandyti sutelkti visas priemones tą potyrį skaitytojui sukurti.

Manoji knyga
Labiau pavykęs "Puikybės ir prietarų" viršelis

//G.

10%

~ kzL ~ 13 Comments

TIME laikraščio kritikai yra sudarę  šimto geriausiu knygų, išleistų anglų kalba nuo 1923ųjų metu, sąrašą. Aš iš jo esu perskaičiusi tik 10.Kai kurias jų skaičiau labai seniai, pavyzdžiui Salinger & Nabokov, bet yra ir visai neseniai skaitytų. Labai pritariamai linkčiojau galva, kai sąraše pamačiau V.Wollf “Mrs. Dalloway”, R.Yates “Revolutionary Road” ir I.McEwan “Atonement”.

O koks tavo rezultatas?

// Knygų žiurkelė G.

Prezidento žmona

~ kzL ~ 11 Comments

Didžiajai daliai savo draugų ir pažįstamų jau išzyziau ausis rekomenduodama C.Sittenfeld knygą “American Wife”, tai dabar pabandysiu suformuluoti raštu, kuo gi ši knyga man taip patiko.

Visų pirma mane suintrigavo tai, kad knyga rašyta remiantis Laura Bush (JAV prezidento G.W.Bush žmonos)gyvenimo faktais. Šiaip nesu didelė biografijų mėgėja, bet ši knyga tik remiasi tam tikrais faktai iš jos gyvenimo (pvz., autoavarijoje dėl jos kaltės žuvo jos 17metis klasiokas) , tačiau tuo pačiu yra daug daugiau nei gyvenimo aprašymas.

Romano herojė Alice užauga liberalioje šeimoje, dirba bibliotekoje ir būdama 27 metų sutinka Charles Blackwell, priklausantį žinomai ir įtakingai giminei. Jos vyras- gana kvailokas, tačiau turintis humoro jausmą, išvaizdus, turtingas, geras meilužis, žadantis visada mylėti Alice. Žinoma, viskas nėra taip nuostabu ir gražu kaip pasakoje: Alice gelbsti savo vyrą nuo alkoholizmo, jis sunkiai randa sau vietą gyvenime (jo paties šeima sukelia jam gana daug kompleksų), jo neigiamos sąvybės nedingsta, o , atvirkščiai, pasidaro labiau matomos ir t.t. Kadangi knyga remiasi L.Bush gyvenimo faktais nuo pat pradžios aišku, kaip knyga baigsis: rinkimai, Baltieji rūmai, JAV karai Afganistane ir Irake, ir gal būtent todėl knygoje svarbiausia ne veiksmas, ne įvykiai, o vidinis Alice Blackwell pasaulis, jos mintys ir jos požiūris.

C.Sittenfeld pasakojimo maniera yra rami ir leidžia stebėti gyvenimą, jį analizuoti, o ne vien “varnele pažymėti” biografinius faktus.  Įdomu ir tai, kad dideli pasauliniai įvykiai kaip antai J.F. Kennedy nužudymas ar Elvis Presley mirtis paminimi probrėkšmiais, tarsi tik priminti skaitytojui Alice gyvenimo laiką ir kontekstą, tačiau vėliau jos gyvenimas (o tiksliau jos vyro prezidento sprendimai) turės įtakos pasauliui.

Kai perskaičiau “American Wife”, buvo liūdna, kad knyga pasibaigė, tai aš dar nenorėdama skirti su Alice/Laura internete paskaitinėjau apie Laura Bush ir buvau nustebinta, kaip daugelis žmonių jos nekentė už jos vyro veiksmus ir pažiūras. Knyga “American Wife” klausia: Jei aš myliu paviršutinišką, fanatišką ir kvailą žmogų, ar tai reiškia, jog mano meilė jam yra smerktina? Ar tai reiškia, jog ir aš esu paviršutiniška? Ar įmanoma mylėti žmogų, kurio požiūris į pasaulį ir vertybės kardinaliai skiriasi nuo manųjų?

Mano akimis,  C.Sittenfeldt sukūrė tikrai solidų ir gražų moters portretą.

Amazon.com galima nemokamai paskaityti kai kurias knygos dalis. Rekomenduoju

Pabaigai dvi (tikrosios, o ne išgalvotos ) Laura Bush citatos: “I would never do anything to undermine my husband’s point of view. ” ir “We always get up about 5:30, and George gets up and goes in and gets the coffee and brings it to me, and that’s been our ritual since we got married. And we read the newspapers in bed and drink coffee for about an hour probably, read our briefing papers. ”

//Knygų žiurkelė G

Gimtadienio dovanos

~ kzL ~ 3 Comments

Švesti gimtadienį vos pasibaigus didžiosioms metų šventėms yra labai malonu. Atrodo, jog linksmybės niekad nesibaigia. Ypač, kai dovanos tokios geros:

A.Bennett “Nepaprasta skaitytoja”. Vieną dieną Anglijos karalienė netikėtai pamato knygų autobusą ir į jį įlipa, ji pasiskolina knygas, ir taip gimsta jos aistra skaityti.

Per Pettersson “Vogti arklius” (Labai daug gerų atsiliepimų girdėjau iš kolegės knygų žiurkytės L., tai baisiausiai užsimaniau perskaityti. Bet gauti ją buvo sunku- tiražas buvo pasibaigęs, berods. Net nežinau, kaip čia tas mano geradaris dovanotojas ją surado.)

E.Adolfsson “Maža istorija”.

2009 nuominuota Augusto premijai, bet jos negavo.Pašniukštinėjau internete, bet neradau, kad kas būtų išversta i lietuvių kalba.

Net nežinau nuo kurios pradėti…

 

//Knygų žiurkelė G.