Category: Grožinė

Žaidžiame knygas

~ knyguziurkeG ~ 4 Comments

Šiaip tai mano darbas labai mažai siejasi su grožine literatūra, bet kartais tai atsitinka. Žurnale Wired darbo reikalais ieškojau straipsnių ir užtikau sąrašą knygų, pagal kurias labai tiktų sukurti kompiuterinius žaidimus.

Pagal Dantes “Pragarą” praėjusią savaitę kaip tik buvo išleistas žaidimas “Dante’s Inferno” pritaikytas Xbox 360 ir Playstation3 konsolėms.

Kiti literatūriniai kūriniai su potencialu tapti kompiuteriniai žaidimais:

  1. Mark Twain “Hekelberio Fino nuotykiai”
  2. F.Kafka “Metamorfozė”
  3. J. Steinbeck „Rūstybės kekės“
  4. E.Hemingway “Atsisveikinimas su ginklais”
  5. J.Conrad “Tamsos širdis”
  6. J.Swift “Guliverio kelionės”
  7. G.Chaucer “Kenterberio pasakojimai”
  8. H.Hesse “Siddharhta”
  9. R.Ellison “Nematomas žmogus”
  10. H.Melville “Moby Dick”

Jau egzistuoja žaidimai sukurti pagal F.Herbert “Kopą”, J.R.R.Tolkien “Žiedų valdovą”, J.K.Rowling “Hario Poterio” seriją, L.Carrol “Alisą stebuklų šalyje”.

Video žaidimas "American McGee's Alice"

Manau, kad  M.Bulgakovo “Meistras ir Margarita”,  G.Orwell “Gyvulių ūkis” irgi tiktų kaip video žaidimai.

O jei kas sukurtų žaidimą pagal G.G.Marquez “Partriarcho ruduo”, tai jį tikrai nusipirkčiau. Ši knyga apie diktatorių ir jo vienatvę,  kai skaičiau apie jo išsidirbinėjimus, apie tai, kaip  jis leido sau elgtis su žmonėmis, labai dažnai pagalvodavau “Mirk! Mirk! Kada tu pagaliau nusibaigsi?!”. Tai būtų gerai jį kompiuteriniame žaidime apšaudyti ar jam kokių nuodų. įbrukti.

K.Ž.G.

Meilės laiškas

~ knyguziurkeG ~ 6 Comments

Tęsiam Valentino dienos temą  🙂

J.Austen knygoje “Persuasion” rašo apie prarastą ir galbūt vėl iš naujo atrandamą meilę. Anne Elliot ir ambicingas, bet neturtingas jūrų karininkas Frederick Wentworth įsimyli vienas kitą, bet Annes šeima nepritaria jos pasirinkimui ir įkalba ją nutraukti santykius su juo. Po, berods, septynių ar daugiau metų jiedu atsitiktinumo dėka vėl susitinka, Anne – taip ir nenustojusi jo mylėti, o jis – jau turtingas, bet įsižeidęs ir atstumtas.

J.Austen mėgsta leisti savo veikėjams vyrams pasiaiškinti per laiškus, bet Kapitono Fredrich Wentworth laiškas Anne man yra vienas  pačių gražiausių ne tik J.Austen kūriniuose, bet ir literatūroje apskritai.


“I can listen no longer in silence. I must speak to you by such means as are within my reach. You pierce my soul. I am half agony, half hope. Tell me not that I am too late, that such precious feelings are gone for ever. I offer myself to you again with a heart even more your own than when you almost broke it, eight years and a half ago. Dare not say that man forgets sooner than woman, that his love has an earlier death. I have loved none but you. Unjust I may have been, weak and resentful I have been, but never inconstant. You alone have brought me to Bath. For you alone, I think and plan. Have you not seen this? Can you fail to have understood my wishes? I had not waited even these ten days, could I have read your feelings, as I think you must have penetrated mine. I can hardly write. I am every instant hearing something which overpowers me. You sink your voice, but I can distinguish the tones of that voice when they would be lost on others. Too good, too excellent creature! You do us justice, indeed. You do believe that there is true attachment and constancy among men. Believe it to be most fervent, most undeviating, in

F. W.

“I must go, uncertain of my fate; but I shall return hither, or follow your party, as soon as possible. A word, a look, will be enough to decide whether I enter your father’s house this evening or never”

You pierce my soul… Štai čia yra geras sakinys savo meilei išreikšti!

Kapitonas Fredrick Wentworth niekada “nekabintų” merginos klausdamas “Ar dažnai čia lankaisi?” arba “Mažule, tu nuobodžiauji čia viena…”

I am half agony, half hope. A word, a look, will be enough

Mmmmmmm

K.Ž.G.

Trumpas žodynėlis įsimylėjusiems

~ knyguziurkeG ~ 16 Comments

Skaitomose knygose kartais pasitaiko puslapių, citatų, sakinių, žodžių, kurie, rodos, buvo rašyti būtent tau. Būtent apie tave. Skaitai, ir užima kvapą, nes skaitomi žodžiai pasirodo pažįstami. Atpažįsti SAVO žodžius, nors žinai, kad tuo metu, kai juos galvojai, kai juos sakei  jokio pašalinio žmogaus šalia nebuvo. Niekad anksčiau nebuvau patyrusi, kad ištisi skyriai, kone visa knyga su  aprašo kažkada patirtą būseną ir kažkada galvotas mintis. Įvykiai nėra visiškai identiški, bet užtat jausmas visiškai tas pats. Dažniausiai juk skaitau apie kitų žmonių gyvenimus, o šįkart teko skaityti beveik apie savo pačios.

Vakar pabaigiau skaityti X. Guo “A Concise Chinese-English Dictionary for Lovers” (“Trumpas kiniečių-anglų žodynėlis įsimylėjusiems”)

Zhuang, studentė iš Kinijos vieneriems metams atvažiuoja į Londoną mokytis anglų kalbos. Knyga, ypač pirmieji jos skyriai, parašyti laužyta anglų kalba, o laikui einant, kalba pastebimai gerėja. Būtent dėl šitos priežasties ją reikėtų skaityti angliškai, nes kitaip, manau, kai kurie dalykai dingsta vertime. Knygos struktūra man pasirodė labai miela, ji parašyta tarsi mažutis žodynėlis: beveik visi skyriai su keliomis išimtimis prasideda vienu anglišku žodžiu, kuris vienaip ar kitaip susijęs su Zhuang gyvenimu ir meile Londone. Zhuang bando perprasti anglų kalbą, kultūrą, bet tai nėra lengva. Ji mąsto apie kultūrinius sandūrius, apie svetimos kalbos kitoniškumą ir apie savo svetimumą Londone.  Rašytoja su meile ir atlaidžiu juoku aprašo įvairius Zhuang gyvenimo Londone epizodus, kur išryškinami rytietiškos ir vakarietiškos kultūros skirtumai. Tačiau knyga- ne vien apie keistumus, juokelius ir nesusipratimus, joje yra kita-daug rimtesnė plotmė.

Zhuang pasakoja apie tai, ką reiškia palikti savo namus, savo kultūrą, visa tai, kas pažįstama ir naturalu, ir stačia galva nerti į nepatirtą ir sunkiai suprantamą gyvenimą, apie  pastangas paversti jį savu, prisijaukinti jį, o tuo pačiu pasikeisti pačiai.

Tie, kas yra ragavę emigracijos, turėtų patirtu striprų deja vu.

Ypač tie, kurie, nors ir būdami suaugę, vėl turėjo pasijusti kaip vaikai, nes daug ko nesuprato, nes nuostabos pilnomis akimis žiūrėjo į tai, kas vyksta aplinkui.

Xiaolu Guo- knygos autorė

Ypač tie, kurie puikiai kalbėjo ir rašė savo kalba, o vėliau patyrė tą kartumą, kai suprato, jog naujosios kalbos akcento nebeatsikratys, o rašytinės klaidos nusės laiškuose, rašteliuose ir  pareiškimuose. Ypač tie, kurie ištisus mėnesius negirdėjo teisingai tariamo, neiškraipyto savo vardo.

Ypač tie, kurie buvo įsimylėję migracijoje ir  juto, jog tik po keleto metų jų draugui/vyrui/žmonai nebereikėjo prisiimti daug daugiau atsakomybės. Tie, kurie dėl savo nedrąsos ir patirties stokos naujojoje šalyje, jautėsi   našta savo mylimam žmogui. Tie, kurie mylėjo ir su nerimu laukė laiko, kai vizos galiojimo laikas pasibaigs- kas tada su mumis bus? Tie, kurie į naujus santykius, į naujus namus atvyko tik su vienu lagaminu ir naujuose bendruose namuose iš pradžių jautėsi šiek tiek svetimi.

Knygoje pilna dualizmų:  Kinija-Anglija, moteris-vyras, naivumas-patirtis, viltis- nusivylimas, artumo ieškojimas- laisvės poreikis, priklausomybė-individualumas,kiekvienas puslapis-  tarsi  du ,ką tik susitikę, pasauliai kalbėtųsi.

K.Ž.G. (1999 metais su vienu lagaminu rankoje palikusi Lietuvą ir išvažiavusi mokytis kitur. Ir įsimylėjusi ten.)

Petit anglaise

~ kzL ~ 1 Comment

Šitą knygiūkštę man parekomendavo sesutė, lengvų knygų mėgėja (jaučiu, kad jau gausiu velnių) (va, kur man reikia nukreipti draugus, kurie atsistoję prie mano knygų lentynos prašo ko nors lengvo!). Iš tiesų, jei norit ko nors lengvo, čiupkit šitą, nes tik tiek ir tereikia padaryti – paskui jau knyga pasičiumpa :).

Knyga atsirado iš blogo – tuo įdomiau blogų rašytojams ir skaitytojams. Anglė savo svajonių mieste – Paryžiuje – pradeda rašyti apie savo gyvenimą lyg žaisdama, kol „blogavimas“ taip įsiskverbia, kad virtualus pasaulis pasidaro įdomesnis (na, žinoma, o kaip gi kitaip) ir, atrodo, tikresnis nei paprasta kasdienybė. Virtualybėje ir žmonės įdomesni, ir pats esi žavingesnis, tik kad kažkaip, kai nori, kad tas virtualus gyvenimas materializuotųsi, tai tarsi pagauti muilo burbulą – pukšt ir nebėra, o ir ar iš viso buvo?

Catherine Sanderson

 

 Nesuprantu, kaip skaitydama knygą nepuoliau ieškoti to blogo?  Tik dabar tai padariau ir ką radau? Pakutinis įrašas padarytas 2009 m. lapkričio 14 d. Knygos autorė sako “nebebloguojanti”, nes tiesiog persirgo “blogo” virusu ir tapo jam atspari. Įdomu, kiek mes su žiurkele “bloguosim” :)? Na, mums sunkiau – kai dviese, tai labai lengva vienai nuo kitos tuo virusu užsikrėsti ;).

|Bloguojanti žiurkytė|

Dalelė Japonijos per Lietuvą atkeliavo į Švediją

~ knyguziurkeG ~ 3 Comments

Šiandien pašto dėžutėje (iki jos vėl teko klampoti per naują sniegą) radau mano brangiosios draugės žiurkytės L dovaną. (Ačiū ,mano mylima drauge.) Ji man atsiuntė Rasos Žalynaitės knygą “Haiku”. Joje 31as haiku.

Knygutė man pasirodė labai gražiai apipavidalinta. Tokia neperkrauta, paprastai elegantiška, na, tokia, rytietiškos estetikos pilna.


Haiku poezija man visada primena lyg gerokai sulėtintą akimirką kine. Visi kiti tebesilaiko greito tempo, kažkur bėga, o haiku yra tarsi sustoti, įkvėti oro, apsižiūrėti aplinkui ir atrasti ką nors paprasto ir gražaus. Būti čia ir dabar.

Tiek kūnu, tiek jausmais, tiek mintimis.

Ne vien japonai ir Rasa Žalynaitė rašo haiku. Prieš porą dienų “The Guardian” kaip tik skaičiau, kad Sun Microsystems generalinis direktorius Jonathan Schwartz apie savo pasitraukimą iš pareigų (ir to priežastis) socialiniame tinkle Twitter pranešė būtent haiku forma:

Financial crisis
Stalled too many customers
CEO no more.

Finansinė krizė/Įklampino per daug klientų/Nebe generalinis direktorius (iškart atsiprašau už vertimo kokybę )

O čia galima paskaityti  lietuviškus haiku apie Vilnių.

Man labai miela širdžiai tie mažutėliai haiku. Tik įspėju – egzistuoja šalutinis poveikis. Jei daug jų skaitysit, atrodys, kad net mintys galvoje rikiuojasi ritmiškai pagal haiku tvarką.

K.Ž.G

Kairioji tamsos ranka

~ knyguziurkeG ~ 2 Comments

Jau minėjau viename ankstesniame įraše, kad žiūriu į science fiction literatūrą be didelės meilės ir su didele porcija snobiškumo. Paaiškinti savo elgesio niekuo negaliu, na nebent tuo, jog vaikystės sovietinė  science fiction nepadarė man didelio įspūdžio (Išskyrus “Žmogų amfibiją”, bet ir tai turbūt labiau priklauso nuo to, kad labai jau man patiko V.Korenev vaidinantis Ichtiandrą). M.Bulgakovo “Šuns širdis” gal dar nieko buvo, bet kažkaip toli man buvo iki draugo Šarikovo problemų. Ir, žinoma, negalima pamiršti K.Bulyčev “Viešnios iš ateities” (Alisa, milafon! Milafon, Alisa!)

Ta nedidelė vaikystėje gauta mokslinės fantastikos dozė, matyt, gerokai paveikė mano skaitytojišką sąmonę į neigiamą pusę. Bet kadangi gyvenu su  prisiekusiu mokslinės fantastikos mėgėju ir žinovu, buvo pats laikas bandyti keisti savo mažai kuo pagrįstus išankstinius nusistatymus.

Tad visą praėjusią savaitę skaičiau Ursula Le Guin “Left Hand of Darkness” (1969). Pasirinkau ją dėl to, jog ši knyga yra tapusi mokslinės fantastikos klasika.  Prisipažinsiu, jog skaitymas nebuvo, kaip pasakytų švedai, šokis ant rožių. Visų pirma, aš gana retai skaitau grožinę literatūrą angliškai (didelė mano skaitytojiška nuodemė). Kadangi darbinė mano kalba yra būtent anglų, tai angliški tekstai man asocijuojasi daugiau su darbu nei su laisvalaikiu. Bet vietomis tekstas pasirodė ne iš lengvųjų, turbūt todėl, kad Le Guin sukuria naują pasaulį, tad ji vartoja nepažįstamus žodžius artefaktams, būsenoms ir jausmams aprašyti.  Tai ta prasme, buvo sunkoka stumtis į priekį. Bet verta.

Genly Ai (žmonijos atstovas), nuvykęs į Gethen planetą, yra įtraukiamas į politines intrigas ir jam tenka kovoti dėl savo gyvybės, dar kartą apsvarstyti, kas priešas, o kas draugas, ir kone svarbiausia- pakeisti savo nusistatymus ir vertybių sistemą. Tai kokia gi tų pokyčių priežastis? Nenoriu atskleisti knygos turinio, bet papasakosiu tiek, kad Gethen gyventojai nėra nei vyrai nei moterys. Keletą dienų per mėnesį jie tampa arba vyru arba moterimi, tad jų visuomenė (skirtingai nuo mūsiškės) nėra įsprausta į stereotipinius rėmus. Ši U.Le Guin knyga ( laikoma vienu pirmųjų feministinės mokslinės fantastikos kūrinių) yra gana sugestyvi distopija, vaizduojanti nepaprastai šaltą ledinį  ir dažnai sunkiai suprantamą pasaulį, kuriame neegzistuoja mums pažistamos kategorijos, kur nei biologinė nei socialinė lytis nėra vienas pagrindinių visuomenės atskaitos taškų.

Iš mokslinės fantastikos galima tikėtis visokių lazerinių kardų, teleportacijos, ateivių su keistomis ausimis, įvairių skraidančių aparatų ir pan. Jei užsimanysit skaityti U. Le Guin, nebijokit- ją domina psichologiniai ir socialiniai klausimai, o ne lazerinių ginklų savybės. 🙂

K.Ž.G (konvertavusi į  kokybiškos ir įdomios mokslinės fantastikos mėgėją. Aleliuja)

Gerasis vokietis

~ kzL ~ 8 Comments

Turiu prisipažint, kad iš pradžių gan kreivai žiūrėjau į „Obuolio“ leidyklos knygas. Man atrodė, kad leidykla leisdama tokias knygas, pagal kurias yra pastatyti filmai, tiesiog ieško lengvo grobio. Net neatsiemenu, kada persigalvojau kreivai žiūrėti, gal bibliotekoje pamačius, kad gal ir neblogų knygų jie yra išleidę, na iš tiesų, neatsimenu. Ir štai mano rankose knyga „Gerasis vokietis“ (The Good German), paimta iš bibliotekos, jau žinau, kad gausiu pylos, nes taip seniai negrąžinu šios knygos, na, bet ne apie tai gi.

Kadangi mokaus būti kritiška, tai ir pradėsiu nuo visokių dalykų, kurie man nepatiko.

Visų pirma seniai jau skaičiau knygą, kuri beveik ištisai yra dialogas. Žinot, man jis ganėtinai nusibodo. Na, skaitai, skaitai ir niekaip jis nesibaigia, ir dar pradeda erzint, nes perskaičius pusę puslapio nebegali suprasti, kuris veikėjas, ką pasakė. Tada grįžti atgal ir bandai atsiskaičiuot… Brrr. Net nežinau, ar čia knyga tokia, ar vertimas ne koks, bet vietomis tiesiog nesuprasdavau minties peršokimo. Na, kai vieną kartą taip, tai dar nieko, pagalvoji, gal gerbiama skaitytoja ką nors pramiegojo ar prasvajojo, ar panašiai, bet kai toks jausmas apima gan dažnai… Ir, sakau, net nežinau, ką kaltinti…Kažkaip šį kartą norisi kaltint vertėją :(, bet gal aš ir neteisi.

 Na, o šiaip pati knygos istorija įdomi, vien dėl to ir pratempiau skaityt tuos penkis šimtus puslapių dialogų. Istorija, kurią perskaičius norisi paimti istorijos knygą ir giliau pasidomėti tuo laikotarpiu – Berlynas prieš pat karo pabaigą, kai vokiečiai jau kapituliavę, o Japonijoje dar nenumestos bombos.

 If war is hell what comes after? (iš šio filmo anonso)

Labai taiklus klausimas. Nes karas karo pabaiga nesibaigia. Patys knygos personažai pamini, kad per karą taip baisu nebuvo, kaip baisu dabar. Baisu būti vokiečiu? Baisu sužinoti tiesą apie tai, ką žmogus (tavo vyras, žmona, brolis, klasiokas) sugeba padaryti gelbėdamas savo vaiką (žydė išduodanti tautiečius naciams), laikydamasis savo idealų (mokslininkas įstojantis į partiją ir projektuojantis bombas), kabindamasis į gyvenimą (kaliniai išteisinantys savo kankintojus už pinigus), slėpdamasis už skaičių (rašydamas ekperimentų su žmonėmis išvadas)? Visi jie tik žmonės, bet ar tai geras pasiteisinimas žinant, kas įvyko?

Yra knygoje ir meilės linija (kaip filmas be jos?), bet man ji kažkaip… Net nežinau… Tokia nekokia. Lyg ir turėtų būt graži, bet man dažnai vyriškai egoistiška, net nežinau, kaip čia išsireikšt. Bet gal taip ir turi būti (būna), tik aš čia kažko užsisvajojau?

Taigi, kas tas “gerasis vokietis”? Kas iš griuvėsių išeis kaip nugalėtojas, o kas nugalėtas? Skaitysit, ar žiūrėsit filmą?

 |L|

Knygų žiurkės – prieš patyčias

~ kzL ~ Leave a comment

Mums, knygų žiurkėms, taip pat teko susidurti su patyčiomis, kai dar buvom jaunutės. Žinote, kaip būna – tai vienam žiurkiški dantys nepatinka, tai uodegėlė ne pagal naujausią madą išgražinta… Kitam užkliūva geri mokymosi rezultatai ir pomėgis skaityti (tada  nebuvo labai gera, kai kiti vadino knygų žiurkėm, o dabar dėl tokio aprašymo didžiuojamės)

Todėl šiandien, siekdamos apsaugoti savo ir jūsų žiurkiukus, jungiamės prie visų įmanomų prieš patyčias organizuojamų akcijų!

Spausk čia ir tapk kovotojų draugu!

O iš knyginės pusės… Tikriausiai neklysiu sakydama, kad labai daugelio knygų herojams ir net autoriams teko patyčias išgyventi. Ir jos sukeldavo tokią audrą žmogaus sieloje, kad net pavirsdavo į visus žavinčią knygą… Geriau tegul patyčios tebūna rašytojų fantazijos vaisius.

Dar kartą Salinger’is

~ kzL ~ 1 Comment

Kai KŽG parašė apie Salinger’io mirtį, akys tai laikrašty, tai internete vis užkliūdavo už straipsnių apie jį. Ar žinojot, kad išpopuliarėjęs jis baisiausiai nekentė to populiarumo ir paduodavo į teismą bet ką, kas negerbdavo jo sprendimo vengti viešumo?

“There is a marvelous peace in not publishing. It’s peaceful. Still. Publishing is a terrible invasion of my privacy. I like to write. I love to write. But I write just for myself and my own pleasure.”

Toks slapstymasis, aišku, dar labiau kurstė ugnį ir norą lįsti į jo gyvenimą. Buvo net manoma, kad jis leidžia knygas kitu vardu. Septintam dešimtmety sklandė gandai, kad William Wharton, parašęs knygą “Birdy” (lietuviškai išleistas “Paukštukas”), yra būtent Selinger, bet tai buvo kito rašytojo pseudonimas.

Knygos “Catching in the Rye” (o kur čia ta bedugnė?) keletą metų laikė stalčiuose, nes bijojo masinių bėgimų iš mokyklų. Daugelis mokyklų ir bibliotekų šią knygą buvo uždraudusios dėl vulgaraus pasakojimo stiliaus ir pornografinių elementų arba ginčijo romane sukurtą paauglystės įvaizdį. Deja, Amerikos mokytojai teigia, kad nebesulaukia tokios reakcijos iš paaugliųkaip knygai išėjus, nes dabartiniai paaugliai jau susiduria su kitokiomis problemomis – saugaus sekso, politinio korektiškumo, daugiaetniškumo ir kitais “-umais.”

Kontrolės trūkumas

~ knyguziurkeG ~ 1 Comment

Filme “Kaukė” sakoma frazė “Somebody, stop me”. Būtent, labai būtų gerai, kad kas mane truputį pristabdytų, nes aš pati savęs nekontroliuoju.

Po darbo nevažiavau tiesiai namo, o nusprendžiau nueiti “į miestą”, nes reikia nusipirkti porą studentus gąsdinančių (t.y. man solidumo ir rimtumo suteikiančių) rūbų. Ir, aišku, kur buvus kur nebuvus, atsiradau knygyne. Kadangi knygynų čia nėra daug, tiksliau, vienas  (kada nors apie šitą Tragediją (iš didžiosios raidės) parašysiu atskirą įrašą), tai mane ten jau visi gerai pažįsta, pasisveikina, o jei perku tik vieną knygą dar ir paklausia: “Tik vieną?”.

O tame knygyne – akcija. Nuolatinė. Perki keturias pocket knygas, o moki už tris.

Tai vakar manęs neklausė: “Tik vieną?”.

K.Ž.G

Apie šiandienos grobį

~ kzL ~ 3 Comments

Šiandien su kukuliu per sniegynus nukrypavom sutvarkyti kelių reikalų į centrą, ir aš neatsispyriau užkrypuoti į knygyną, nors, žinia, prieš pat knygų mugę ten geriau neiti, bet jau neiškenčiau, tuo labiau, kaip visada, žadėjau nieko nepirkti, na, nebent kokią knygelę kukuliui. O kukuliui dabar nupirkti knygelę gan sudėtinga, nes kažkaip neberandu nieko tokio, kur būtų ir paveikslėlių, ir teksto, dažniausiai būna arba tas, arba tas.

 Taigi, šiandienos mano grobis – paveiksluota knygelė kukuliui (į nuotrauką nepapuolė, nes tuo metu jau buvo skaitoma),  National Geographic vasario mėnesio numeris ir įdomi malonaus formato šviežiai išleista knygelė „Schotto įvairenybės“.

Pirmiausia apie pastarąją. Oi, kokios skanios man šitokios knygelės: skanus formatas, popierius, net raudona juostelė, pasižymėti įdomiai vietai. Knygutėje – įvairenybės. Visokios informacijos kratinys. Kaip rašoma atvarte: tai „unikalus nuostabiausių smulkmenų rinkinys, kurio neįmanoma perskaityti vienu kartu, bet neįmanoma ir padėti į šalį“ (tai jau tikrai! Visą dieną bandau ją perskaityt ir niekaip nepavyksta!), tai „knyga, nepanaši į jokią kitą. Ji įdomi, originali ir sukelia priklausomybę!“ (ir vėl tiesa, tikriausiai kurį laiką ją nešiuosiuos rankinėj). Kokia informacija pateikiama, žiūrėkit fotoreportaže :).

 

BATŲ RAIŠTELIŲ ILGIS

Skylučių porų      Ilgis (cm)

2…………………45

3…………………45 arba 60

4…………………60

5…………………75

6…………………90 arba 110

8…………………150

9…………………180

🙂 (net keletą kartų beviltiškai stypsojau batų parduotuvėj, nes dar nebuvo šitos knygutės!)

OLIMPINIO PLAUKIMO BASEINO CHARAKTERISTIKOS

Ilgis – 50m

Plotis – 25 m

Takelių skaičius – 8

Takelio plotis – 2,5 m

Vandens temperatūra – 25-28˚C

Apšvietimas – per 1500 liuksų

KOKTEILIS „JŪROS BRIZAS“

2 dalys degtinės, 3 dalys spanguolių sulčių, 2 dalys greipfurtų sulčių, žalios citrinos žievelės. Viską suplakti su ledu ir supilti į aukštą taurę.

GARSIŲ ŽMONIŲ PASKUTINIAI ŽODŽIAI (cituoju tik kai kuriuos)

Edvardas Grygas: „Nau, jei jau taip reikia“

Jane Austen: [Gal ko norėtum?] „Nieko, tik mirties“

Gustavas Mahleris: „Mocartas!”

James Joyce: „Nejau niekas nesupranta?“

Winston Churchill: „O, kaip man visa tai nusibodo“

Immanuel Kant: „Pakaks“

Oscar Wild: „ Vienas iš mūsų turi išnykti – arba aš, arba šitie tapetai“

GYVŪNŲ AMŽIUS (pagal keltų legendą)

Žirgas gyvena triskart ilgiau už šunį

Žmogus gyvena triskart ilgiau už žirgą

Elnias gyvena triskart ilgiau už žmogų

Erelis gyvena triskart ilgiau už elnią

153 psl. skaitymo, tada galima vėl verst iš naujo 🙂

 National Geographic kaip visada suvilioja fotografijomis:

Lotoso žiedas:

Žaibas Dubajuj:

Be to, labai įdomi „cover story“, taigi, žurnalas jau mano namie. Beje, ar esatę skaitę Jodi Picoult knygą „Plain Truth“? Knyga apie amerikiečių Amish sektoje (net nežinau, kaip versti į lietuvių) nužudytą naujagimį, ir šios žmogžudystės tyrimą. Man buvo labai įdomu skaityti apie pačią sektą, jos gyvenimo būdą, įsitikinimus, na, ir, žinoma, „picoultiškos“ dilemos sprendimą.

 A, dar nepaminejau kukuliui nupirktų lipdukų, kurie visi buvo suklijuoti ant kambario grindų sakant litaniją „negalima klijuoti“ :).

|Per sniegus klampojanti|

Apie sniegą ir badą

~ knyguziurkeG ~ Leave a comment

Nieko nenustebinsiu pasakydama, kad knygos gali nukelti skaitytoją į visai kitus pasaulius, kur galioja kitokios taisyklės, kur žmonės gyvena ir kalba kitaip, kur įsimylėjėliai kariasi į balkonus, kad prisipažintų, jog myli,  kur visi nusikaltimai yra išaiškinami ir t.t.

Bet kartais šitas mūsiškis pasaulis gali sustiprinti pojūtį, kurį sukelia tam tikra knyga. Štai ,pavyzdžiui, šiandien važiavau į darbą, kai labai gražiai ir lėtai snigo. Ir skaičiau M. Fermine “Sniegas”. Ši knyga tai trumputis romanas, kurį galima spėti perskaityti dar neprivažiavus paskutinės stoties.Knyga primena ir P. Coelho “Alchemiką”, ir A. Baricco “Šilką”

Vaiskutėlis sniegas

Tarytum lieptas tarp

Tylos ir grožio

Sniego muzika

Žiemos svirplys

Grikšintis po tavo kojom

Pasisekė man šią žiemą su skaitomomis knygomis.

Skaitau P.Petterson knygoje “Vogti arklius” apie tai, kad daug prisnigo, ir Trond turi nusikasti sniegą, o po valandėlės pati turiu padaryti takelį sniege iki pašto dėžutės. Skaitau “Sniegą”, o lauke sninga sninga sninga.

Laukdama autobuso skaitau U.K.Le Guin knygą “The Left hand of Darkness” , kurioje rašoma apie planetą, kuri vadinasi Žiema, kurioje visada šalta, ir kur yra įprasta specialiu įrankiu pradaužyti ledo sluoksnį nuo gėrimo stiklinėje, o man pačiai šiame (neknyginiame) pasaulyje šąla kojų pirštų galiukai.

Kartais viskas taip gražiai susidėlioja, susilieja, kad, atrodo, jog būtent dabar skaitomai knygai šita valandėlė yra sukurta. Lyg ne pats, o kokia aukštesnioji jėga tą knygą tau išrinko. Lyg ponas Dievas pats ją tau i glėbį drėbtelėjo.

Bet kartais būna ir atvirkščiai: kai knyginis pasaulis  susiduria su neknyginiu, ir skaitymas būna beveik neįmanomas. Prieš pat Kalėdas buvau pradėjusi skaityti K.Hamsun “Badą”. Įsivaizduojat? Aptingusi nuo šventinio maisto, viena ranka laikau knygą, o kita-makaluoju saldainių dėžutėje ir bandau skaityti, kaip knygos herojus jau porą dienų nieko burnoj neturėjęs, kaip jam sukasi galva, ir kaip jam iš alkio prasideda haliucinacijos.

Atidėjau į šalį.

Ne saldainių dėžutę, o knygą.

K.Hamsun niekur nedings. Juk klasika.

K.Ž.G

Apie mano draugą Lars ir vasarą, kuri viską keičia

~ knyguziurkeG ~ 4 Comments

Vienas artimiausių mano draugų Lars gimė ir užaugo Norrlande – šiaurinėje Švedijoje. Iš ten kilę žmonės, kaip žinia, yra mažakalbiai, per daug neatsiveriantys, bet nuoširdūs žmonės, Bent jau toks yra stereotipas. Ir toks yra mano draugas Lars. Jo mama mirė, kai jis buvo mažas, tad būtent jo tėtis yra pagrindinis vaikystės atsiminimų herojus. Kartu jie stovyklaudavo kalnuose, čiuoždavo slidėmis, kartu prisėsdavo kur nors pailsėti ir gerdavo kakavą iš termoso. Vyras ir berniukas. Tėvas ir sūnus. Būtent apie savo draugą Lars ir galvojau, kai skaičiau P.Petterson knygą “Vogti arklius”, kartais atrodydavo, jog knygoje pavaizduoti tėvo ir sūnaus santykiai tą nostalgišką 1948 ųjų vasarą yra būtent apie jį ir jo tėtį.

“Vogti arklius”- labai vyriškas romanas. Ta prasme,kad moterys egzistuoja tik periferijoje, tik gyvenimo paraštėje. Trondo tėtis yra idealus (ir kaip vėliau paaiškėja – idealizuotas). Jis viską moka, viską sugeba, yra nagingas, aplinkinių mėgstamas. Su juo gera ir linksma būti, iš jo galima daug ko išmokti. Bet palaipsniui Trondas pradeda suprasti, kad jo tėtis yra ne tik tėtis. Kad jo tėtis turėjo gyvenimą iki Trondo gimimo, ir kad tėtis net dabar yra ne tik tėtis, bet ir vyras, draugas, kaimynas, tiesiog – žmogus. Būtent tas suvokimas inicijuoja Trondo virsmą iš vaiko į suaugusį, iš berniuko į vyrą. Tą nepamirštamą vasarą sūnus ir tėvas labai priartėja vienas prie kito, užmezga šiltus santykius. Jie kartu kerta mišką, nuogi maudosi lietuje,  joja į Švediją (jie gyvena Norvegijos ir Švedijos pasienyje) ,ir Trondas tai supranta kaip patvirtinimą, jog jų dviejų santykiai yra ypatingi, jog tarp jų egzistuoja ryšys, ir kad jiedu duoda pažadą nenutraukti to ryšio. Tokios priesaikos ir jos laikymosi mūsų vaikai pilna teise tikisi iš mūsų.

Knyga apie išsiskyrimus. Nelyriškai, bet vistiek labai skaudžiai. Be ašarų, be dramatizmo, bet vistiek – nesugįžamai ir nepataisomai. Taip nepataisomai, jog net paliečia tas kartas, kurios dar nėra gimusios.

Vertėja E.Išganaitytė už šios knygos vertimą į lietuvių kalbą gavo premiją, tad, nors ir  knygą skaičiau ne  lietuvių kalba,ramia širdim rekomenduoju ją.

K.Ž.G.

Juodoji skylė arba kai tiesiog negali atsitraukti

~ kzL ~ 5 Comments
...

Vakar (aišku, naktį prieš užmiegant), kilo mintis, kad kai kurios knygos yra kaip juodosios skylės kosmose – tiesiog negali atsitraukti! Mūsų diskusijose prie tokių knygų autorių jau priskyrėm J. Grisham, S.Mayer ir kitus „juodų skylių“ kepėjus. Tai šiandien norėčiau pristatyti dar vieną kepėjėlę, tiesa, dar ne tiek prikepusią kaip minėtos įžymybės, bet dar labai jauną, tad viskas dar prieš akis.

http://www.alumni.uq.edu.au/images/mail/kate-morton.jpg

Kate Morton knygą The Forgotten Garden nusipirkau pagal Amazon.co.uk rekomendacijas. Na, jei esat pirkę iš Amazon, tai ten tikriausiai pastebėjot, kad būna toks užrašiukas „customers who bought this item also bought…“, tai surizikavau ir nusipirkau taip rekomenduojamą knygą. Ir nenusivyliau. Patekau į dar vieną juodąją skylę, kai laiką skaitymui vagiau iš ko tik galėdama!

Beje, autorė tokia pat knygų žiurkė kaip ir mes! Va, skaitykit! Pažįstamas jausmas, ar ne? 🙂

“When I was small, I always hid to read. I couldn’t shake the feeling that because reading was so pleasurable, it must somehow be illicit.” Courier Mail Feb 14 2009

Ir kas kuria tuos lietuviškų knygų viršelius? 😦 Visai neatkrepičiau dėmesio knygyne 😦

Tik vakar sužinojau, kad pirmoji jos knyga The House at Riverton (aišku, laukia mano lentynoje:)) ya išleista lietuviškai. Bet aš kažkaip laikausi tradicijos, kad jei jau pradėjau autorių angliškai, tai ir nebeskaitau vertimų į lietuvių (na, nebent patikima žiurkelė labai išgirtų), nes jais tiesiog nepasitikiu, nes vertime galiu nebepažinti autoriaus, o ir Lietuvoje kartais verčia bala žino kas, net neįmanoma skaityt!

Paklausykit, kaip autorė pasakoja apie savo knygą, negi įmanoma atsispirt?