Jūs nepatikėsite, nes aš pati nepatikėsiu, ką radau! Ogi pačią tikriausią knygą apie pačią tikriausią knygų žiurkę! Jūs net neįsivaizduojate, kokiais šviesos greičiais ta knyga buvo surasta ir tapo mano nuosavybe (net virpu iš jaudulio). Taigi, susipažinkite: Firminas – pati tikriausia knygų žiurkė!
Sulaužiau visus pasižadėjimus artimiausiu metu knygų nepirkti :), bet juk tikrai su priežastimi. Pirmoji pažintis su Firminu čia.
Greit susipažinsim ir artimiau 😉
|fanė|
Šiandien pabaigiau skaityti J.Austen knygą “Protas ir jausmai”. Kaip tik ją skaitysime greitai knygų klube, tai, pamaniau, jog laikas pradėti skaityti ją dar kartą.
Perskaičiau labai greitai, o dėl to, manau, jog turėčiau dėkoti žaviam ir lengvam J.Austen rašymo stiliui.
Šįkart skaičiau lietuviškąjį knygos leidimą (Alma littera, 2009. Vertė Danguolė Žalytė), o kadangi man kolegė knygų žiurkė mane išmokė paisyti vertimo, tai aš neišvengiamai pradėjau prie jo kabinėtis. Vertėja D.Žalytė yra patyrusi, 2008aisias metais net apdovanota lietuvių PEN centro premija “Metų vertėjo krėslas” (už Salman Rushdie romaną „Klounas Šalimaras“), bet aš skaitydama kliuvau už teksto. Nenusimanau vertimo klausimuose, tad kalbu iš skaitytojo “varpinės”.
Pirmiausia man užkliuvo vienos pagrindinės veikėjos vardas. Originale- Marianne, o lietuviškame vertime- Marianė. Na man ta “ė” vardo pabaigoje labai nepatinka, “a” dar galėčiau suprasti… Pagooglinau vardą “Marianė”, tai visai nedaug jų tokių yra. Radau dar vieną, bet ir ta- iš Alma littera knygos vertimo.
Šiaip tai man vertimas pasirodė gal ir visai nieko, bet keletoje vietų tikrai užkliuvo,buvo akivaizdu, kad vertimas keistokas, tad pasiėmiau angliškąjį leidimą ir palyginau:
Originalas : “With me!- in the utmost amazement-well sir-be quick- and if you can – LESS VIOLENT”
Vertimas: “... ir jei galima… ne taip AISTRINGAI”
Suprasčiau, jei būtu verčiama “ne taip dramatiškai”, bet žodis “aistringai” tikrai čia netinka.
Originalas: “Though uncertain that anyone were to blame, she found fault with every absent friend. They were all thoughtless or indolent.”
Vertimas: “Suprasdama, kad žmonės niekuo dėti, ji vis pyko ant visų.Arba nedėmesingi, arba tinginiai”. Čia, manau, tikrai grubiai versta.
Kliuvo man ir tai, kad vertėja kai kur sudalindavo J.Austen sakinius į trumpesnius, o tai, sakyčiau, labai svetima J.Austen kalbos tėkmei. Erzino ir tai, kad Bartono kotedžas buvo sulietuvintas, o Barton parkas – paliktas be “-as”.
Jei skaitydama užtikdavau minėtas vertimo silpnąsias vietas, tai tik akim pavartydavau, bet kai pamačiau šitą, tai net garsiai namuose pradėjau piktintis:
Originalas: “Marianne was in every respect materially better, and he declared her entirely out of danger.” (Kontekstas: Marianne keletą dienų sunkiai sirg0)
Vertimas: “Marianė buvo daug geresnė, ir ponas Haris paskelbė, kad pavojus nebegresia“. Būt įdomu sužinoti, už ką ta MarianĖ 😉 buvo geresnė. Paprasčiausia juk būtų buvę pasakyti, jog ji jautėsi geriau.
Apie pačią knygą parašysiu šiek tiek vėliau, nes dabar niekaip negaliu ramiai prisėsti, esu apsikrovusi studentų darbais. Bet iškart pasakau, (kad niekam nekiltų abejonių, ar reikia skaityti “Protą ir jausmus”) kad knyga labai žavinga, miela ir pilna J.Austen išmoningos ironijos.
K.Ž.G
Bandau skaityt lietuvių knygas. Šį kartą pasiėmiau Romualdo Granausko “Duburį”. Prisipažinsiu, dėl to, kad buvo smalsu, kokia ta knyga, pagal kurią pastatytas vienas iš nedaugelio lietuviškų filmų.
Na, ką? Lietuvių literatūros mylėtojams: labai labai lietuviška knyga – su lietuviška nuotaika, lietuviškomis spalvomis – kaip filme juodai-balta=pilka (net vasara kažkokia pilka). Lietuviška pabaiga? Kiek supratau iš interviu su filmo režisieriumi Gyčiu Lukšu (filmo dar nemačiau) – jis pabaigą pakeitė (dėl to labai apsidžiaugiau), nes ir knygos pabaiga tokia labai lietuviška – nepatinka man knygų pabaigos, kurios jau aiškios, gerai, jei ne nuo knygos pradžios. Režisierius sako, kad R. Granauskui patiko filmo pabaiga. Gal ir man patiktų?
Knygos pagal viršelį tikrai nesirinkčiau. Na, būtų visai net geras viršelis, bet kam tos akys ir tos lūpos su keturiais dantim?
Daug knygos veiksmo vyksta tarybiniame uostamiestyje, ir tos eilutės man tikrai labai labai priminė tą klaikų Klaipėdos vėjų ūžesį ir amžiną pliurzą žiemą. Tokiomis dienomis siaubingai reikia namų, kad galėtum pareit, išlipus iš šlapių batų įjungti šiltą geltoną šviesą ir gerti aviečių arbatą užsikandant duona su sviestu. O jei tokių nėra? Jei tik bendrabučio kambarys (bendrabučius įsivaizdavau tuos, kur prie Vėtrungės) su trim kambariokais ir kilkių konservais? Brr… Klaiki nuobodybė-beprasmybė-pilkybė su standartiniais butais – standartiniais santykiais – besaikio gėrimo duburiais.
O čia citata mano sesei: “O Dieve, koks staiga pasigirsdavo basų kojų trepsėjimas į pakalnę! Ir verksmas mažesniųjų, kurie bėgdami atsilikdavo ar pargriūdavo.” 😉
Tai kaip gi ta knyga? Patiko ar nepatiko? Susiskaitė lengvai, nenusimetė ir nereikėdavo verstis skaityt, ir būdavo smalsu, kas ten bus toliau, bet neatsidurs mano mylimųjų sąraše – tiesiog knyga ir tiek. Trys balai iš penkių. ***
|lietuviško kaimo ž|
PS Po dviejų savaičių taisau knygos vertinimą į keturias žvaigždutes. Kiek būtų iš dešimties? Gal kokie 7,5 – 8 🙂 Sunku vertint skaičiais.
Kai kurios knygos tiesiog praryjamos. Kaip sauja žemuogių. Kaip rožinis cukrinės vatos debesis ant pagaliuko, suspausto tarp lipnių pirštų. 
Be didelių pastangų, beveik nepastebimai. Viena žemuogė už vieno skruosto, antra po liežuviu, trečia…V.Woolf knygos man primena kietas karameles, kurios burnoje tirpsta lėtai lėtai, ir reikia valios pastangų ne paskubomis, o lėtai ja mėgautis, kad tiesiog nesutriauškinti tarp dantų. Nors laikau save patyrusia skaitytoja, bet V.Woolf knygas man nelengva skaityti. Vos tik dėmesys ne visiškai sutelktas į sudėtingą teksto tėkmę, pametu pasakojimo siūlą ir nebesusigaudau tekste.
“Link švyturio” – psichologinis šeimos portretas. Būtent portretas, o ne šeimos istorija, nes V.Woolf kaip visada meistriškai žaidžia su laiko rėmais. Tuoj paaiškinsiu, ką turiu galvoje. Knygą sudaro trys dalys. Pirmojoje- tik viena gana idiliška vasaros pabaigos diena. Šeima ir svečiai kitądien planuoja iškylą į švyturį, bet ji neįvyksta. Antroji dalis- žymiai trumpesnė už pirmąją- pasakoja apie dešimtmetį sekusį po tos vasaros dienos, o trečiojoje dalyje- vėl viena diena po ankstesniajame skyriuje aprašytų dešimties metų. V.Woolf tarsi rodytų mums juodai baltą filmą, iš pradžių labai sulėtintai, ištemptai, po to lyg sugreitintai prasuka į priekį karo baisumus ir šeimą ištikusias nelaimes (jos tik trumputės pastabėlės skliausteliuose tarsi pabrėžia žmonių gyvenimų trumpalaikiškumą), o po to vėl grižta prie pradinio sulėtinto tempo, tokiu būdu gražiai struktūriškai įrėmindama knygos tekstą. Man ypač imponuoja tas jos sugebėjimas tarsi sulėtinti dieną, aprašyti ją taip detaliai, jog atrodo, kad ji niekada nesibaigs, jog tai- ilga kaip šimtmečiai diena. V.Woolf “Mrs.Dalloway” juk irgi aprašo tik vieną dieną, bet įspūdį neapsakomą palieka: jei tai viena, niekuo neypatinga diena yra pilna tokių išgyvenimų, minčių, prisiminimų, tai kokio dydžio iš tiesų yra mūsų gyvenimai?
Knygos centre- ponia Ramsey ir jos vyras- pasipūtęs ir labai savimi patenkintas profesorius bei jų aštuoni vaikai leidžia vasaros dienas Skye saloje. Kartu su jais atostogauja ir šeimos draugai: menininkė Lily Briscoe,moteris žeminantis filosofas Charles Tansley,Augustus Carmichael- nelabai vykęs poetas ir kiti. Apie veiksmą negaliu rašyti, nes jo ten beveik ir nėra. Ne veiksmas yra svarbiausias dalykas V.Woolf knygoje, o veikėjų psichologiniai monologai. Būtent V.Woolf laikoma viena pasąmonės srauto literatūroje pradininke. Ir būtent tas srautas apsunkina skaitymą ir būtent tas srautas yra magiškas V.Woolf kūrybos ingredientas. Jei įsikabini į jį, jam pasiduodi ir leidiesi būti jo nešamas, neišdildomas įspūdis yra garantuotas.
Tiek ponia Dalloway, tiek ponia Ramsey stengiasi būti puikios ir svetingos šeimininkės. Ponia Ramsey svarbu, kad vakarėlis patiktų svečiams, kad mėsa būtų pakankamai minkšta, kad niekas prie stalo nenobuodžiautų, kad, neduokdie, vaikai nepavėluotų vakarienės. Nes jos kaip moters vertė yra tiesiogai proporcinga į stalo pateikiamos mėsos kokybei. Skamba baisokai, ar ne? V.Woolf labai aiškiai nubrėžia neteisybes tarp lyčių: tai, kuo užsiima vyrai yra be galo svarbu, jiem rezervuotas intelektualinis kūrybinis darbas, o moterys, anot Charles Tansley, “negali rašyti, negali tapyti”. Ponas Ramsey žiūrėdamas į savo žmoną galvoja, kad ji nėra protinga, ji, ko gero, net nelabai supranta apie ką skaito, bet ji, vis dėlto yra graži. Knygos veikėjai moteris nuolat vertina pagal jų išvaizdą, grožis- vienintelė kategorija rezervuota moterims. Skaičiau ir erzinausi, skaičiau ir pykau.
Ypač man patiko vakarienės scena. Mano akimis, tai kone meistriškumo viršūnė. V.Woolf puikiai aprašo didžiulę draugiją už vieno stalo, bet niekaip negaliu atsistebėti, kaip jai pavyko sukurti tą jausmą, jog kiekvienas žmogus yra pats sau. Jog jungia juos tik tokie išoriniai dalykai kaip bendra vakarienė, bendra staltiesė, bendri paviršutiniški pokalbiai. O iš tikrųjų jie yra nepaprastai vieniši (tarsi H.Murakami “sputnikai”)
Ramių dienų aprašymuose autorė sugeba paliesti “dideles” temas: laikinumą, realybės sybjektyvumą, lygybę tarp lyčių. V.Woolf sukurta istorija- nepaprasta skoninga, estetiška ir lyriška. Man V.Woolf buvo praėjusių metų atradimas, ir tas atradimas tebesitęsia.
Perfrazuoju vienos žinomos pjesės pavadinimą į klausimą “Kas neskaito Virginijos Woolf?”. Būtinai paskaitykit.
Pirmas sakinys: ‘Yes, of course, if it’s fine tomorrow,’ said Mrs Ramsay.
K.Ž.G.
Vakar Švedijoje prasidėjo kasmetinis knygų išpardavimas. 
Išvakarėse dar kartą peržvelgiau į pašto dėžutėje rastus katalogus ir konstatavau, kad šiemet per daug neišlaidausiu. Buvo keletas knygų, kurių norėjau. Dar galvojau nuvažiuoti ten iš pat ryto, šeštą valandą, bet po to persigalvojau. Sėdžiu darbe ir save raminu, jog šiemet tikrai daug nepirksiu, kad turiu knygų, kad pirksiu tik tas, kurių labai labai norėsiu. Kad nepasiduosiu reklaminiams triukams ir neprisipirksiu nereikalingų, mažiau norimų knygų.
Po darbo nuvažiavau į savo pagrindinį knygyną. Žmonių buvo daug, praeiti buvo sunku. Iš pradžių eidama palei vieną stala, prisirinkau iškart net kelias. Bet vėliau dalį iš jų padėjau atgal. Nors skaitau daug knygų apie karalienes, atidėjau į šalį P.Gregory “The Constant Princess”, buvau beimanti L.Tolstoj “Ana Karenina”. Ją jau buvau skaičiusi mokykloje, bet labai greitai, nes nebuvo laiko, o reikėjo per porą dienų spėti perskaityti, nes nagrinėjome mokykloje, tai iki šiol šiek tiek sąžinė graužia, kad be meilės skaičiau. Bet nusprendžiau, jog jei kada ją vėl skaitysiu, tai tik originalo kalba. Tai ir Karenina pasiliko knygyne.
Namo į mano lentynas iškeliavo:
M.Pessl Special Topics in Calamity Physics (nes vienas interneto puslapis, įvertinęs mano mėgstamas knygas, pasiūlė perskaityti ir šitą)
Bodanis “Passionate Minds”
L.Jones “Mister Pip” (nes skaičiau, jog pretendavo į Booker premiją)
O trupinukas gavo Dick Bruna knygutę “Miffy” ir vieną su R.Scarry piešiniais.
Tiesa, dar nupirkau vieną anglišką, bet nesakysiu kokią, nes kada nors galvoju suorganizuoti konkursą čia ir padovanoti ją kuriam nors skaitytojui/-ai.
Išėjau patenkinta savo geležine valia ir sąmoningumu. Ėjau namo tokia džiaugsminga, jog sąžinė dėl išleistų pinigėlių manęs negraužia. Juk pirkau tikrai nedaug, ir knygas atsirinkau protingai, o ne lyg akis išdegusi prie kasos lėkiau su krūva knygu. Žodžiu, buvau patenkinta ir galvojau, kad pradedu elgtis suaugusiškai.
… … …
Tai kurių velnių man vakare reikėjo lįsti į internetinių knygynų puslapius?
Kodėl? Kodėl?
K.Ž.G
Mano kolegė knygų žiurkė L dažnai galvoja apie vertimo kokybę, o aš šitoj srity turiu nelabai rafinuotą skonį. Nors, žinoma, kartais ir man kai kurie dalykai, susiję su vertimu, užkliūna. Pavyzdžiui pirmajame “Žiedų valdovo” vertime į švedų kalbą, kurį atliko Åke Ohlmark, įsipainiojo ,sakyčiau, neatleistina klaida. Keliose vietose buvo sumaišyti įvardžiai, ir Nazgulų valdovą nužudo ne Eovyna, o Meris! Originale rašoma “No man kan kill me”, o vertėjas šioje vietoje “man” išvertė kaip “žmogus”, o ne kaip “vyras”. Juk Eovyna po to sako: “Su gyvu vyru reikalų tau neteks turėti! Tu žvelgi į moterį. Aš esy Eovyna, Edmundo duktė”. O kadangi Meris buvo ne žmogus, o hobitas, tai pirmajame švediškame vertime jam teko garbė nugalabyti Nazgulų valdovą. Įsivaizduojat kaip apmaudu Eovynai, kai iš jos TOKIĄ pergalę atėmė? Net nekalbu apie pyktelėjusius “Žiedų valdovo” gerbėjus.
Kita istorija susijusi su vertimais yra irgi šiek tiek liūdnoka, mano akimis žiūrint, nors yra labai reprezentatyvus šių dienų knygų leidybos simptomas. D.Brown knyga
“Prarastasis simbolis” anglų kalba buvo išleista 2009 rugsėjo 15ąja. Vos po šiek tiek daugiau nei mėnesio – spalio 21ąją -ši knyga jau išversta i švedų kalbą pasirodė knygynuose (Lietuvoje- tik 2010 sausį) Kaip čia taip greitai švedams pavyko išversti? Atsakymas mane gerokai suerzino- knygą vertė šeši vertėjai. Kiekvienam teko maždaug 100 puslapių. Įsivaizduojat? Teisinamasi tuo, kad skaitytojai labai jau nekantrauja, kad jie nenori laukti. Dar kaltinama D.Brown knygos leidykla Random House ir pats rašytojas, nes jie dėl piratinių kopijų baimės atsisakė užsienio leidykloms suteikti išankstinį knygos egzempliorių, kad vertimo darbai būtų pradėti anksčiau. Šeši vertėjai verčia tą pačią knygą ir dar “ant greičio”. Na, tikrau nemanau, jog tokiu budu galima atlikti puikų veikalo vertimą. Netikiu, kad šeši vertėjai gali išlaikyti teksto ir stilistinės kalbos vientisumą.
Bet! Yra viena išimtis. Muriel Barbery knygą “Ežio elegancija” į švedų kalbą vertė dvi vertėjos, bet šiuo atveju tai, manau, buvo net privalumas. Knygą “Ežio elegancija” sudaro dviejų veikėjų Renée ir Paloma pasakojimai, tad kiekviena vertėja vertė vienos veikėjos mintis. Šitoks variantas man net labai patinka, juk taip gal net labiau pabrėžiama knygus struktūra ir veikėjų kalbiniai skirtumai. Beje, filmas pagal knygą šį mėnesį jau pradėtas rodyti Lietuvoje
Šiaip tai aš, kaip jau minėjau, esu tikrai neišranki vertimams, išskyrus vertimus iš švedų į lietuvių. Jei kada skaitau kokį švedų rašytoją lietuviškai, tai labai jau dažnai vartau akimis ir dūsauju.
K.Ž.G
Vėl “Obuolio” knyga. Apie ją senokai vaikščiojau ratais knygyne, bet kažkaip vis kaina atbaidydavo, kol galiausiai nusipirkau su nuolaida “Pegase”. Tikriausiai pirmą kartą taip buvo: perskaičiau knygą ir puoliau žiūrėt filmą (vakar iki pirmos žiūrėjau, ajajajai sunkus rytelis). Ir iš viso, kai pradėjau galvoti, nuo ko viskas prasidėjo nuo vištos, ar nuo kiaušinio – niekaip negaliu sugalvot. Iš kur aš ištaukiau šitą filmą, kuris jau seniai manęs laukia neperžiūrėtas? Gal nusižiūrėjau iš “Kino pavasario”? Visai neatsimenu. Na, bet gavosi viskas iš karto: ir knyga ir filmas, o, kartojuosi, taip dar nėra buvę…
Apie knygą. Visą laiką skaitant neapleido jausmas: kodėl man skaityti aprašą ant knygos viršelio buvo įdomiau nei pačią knygą? Ir nežinau atsakymo. Tikrai nežinau. Žinot, man vėl (kad ir kaip stengčiausi išvengti tos minties) peršasi jausmas, kad kaltas vertimas (ir vėl “Obuolio” vertimas!!!), o ne knyga.
Pats knygos atsiradimas neįtikėtinas – ji parašyta 200 000 akies mirksnių (drugelio plazdėjimų) visiškai paralyžuoto žmogaus, turinčio aiškią sąmonę, žmogaus įkalinto savo kūno skafandre, “locked-in syndrom’e”. Kodėl man ta knyga taip nesiskaitė? Juk atrodo, vieno vakaro, vieno prisėdimo knyga, o skaičiau net keletą dienų… Gal tikėjausi kažko kito? Atgailavimo ir savigraužos “kodėl negyvenau, kai galėjau”? Gal labiau apmąstymų, o ne kasdienybės aprašymo? Iki šiol galvoju ir nežinau. Gal dėl to puoliau prie filmo?
O filmas man labai patiko. Man tikrai patiko pastatymas, muzika, aktoriai, vaizdai, operatoriaus darbas. Toks geras, kad vėl iš naujo norisi skaityti knygą (tik gal ne lietuviškai).
Iš “Kino pavasario” aprašymo: “Tai mažas kinematografinis stebuklas, paremtas tikra stebuklinga istorija. 1995 m. gruodžio 8 d. mados žurnalo „Elle“ redaktorius Jean-Dominique Bauby patyrė insultą ir liko visiškai paralyžiuotas. Iki tol smagiai gyvenęs 43 metų vyras dabar galėjo judinti tik kairiąją akį. Vienas mirksnis – „taip“, du mirksniai – „ne“. Naudodamasis tokiu fizioterapeutės sukurtu bendravimo kodu, per 14 mėnesių Bauby sugebėjo raidė po raidės sukurti lyriškus ir širdį veriančius memuarus. Jis mirė praėjus dviems dienoms po bestseleriu tapusios knygos išleidimo.” (Keistas ir komiškas faktas, kad vis kitas šaltinis skirtingai nurodo, po kelių dienų po knygos išleidimo Bauby mirė).
Bauby buvo svarbus ir įžymus žmogus, bet likimo, matyt, buvo numatyta gyventi dėl to, kad išmirksėtų knygą…
Keista, bet šį kartą sakau – pirma filmas, paskui knyga.
|prancūziškoji|
Praėjusį šeštadienį buvau antikvariate ir nusipirkau keletą knygų. Viena iš jų buvo H.C.Anderseno “Pasakos”. Būtent jo pasakas man ir mano sesei skaitydavo tėvai. Turėjom namuose vieną seną knygą su labai gražiomis iliustracijomis. Nuo tada Anderseno pasakos man pačios pačios gražiausios. Iš viso H.C.Andersenas jų parašė 168. Mano mėgstamiausia – “Sniego karalienė”, o žiūrėdama sovietinį animacinį filmuką apie drąsų švino kareivėlį net apsiverkdavau, kai popierinė šokėja įsibėgėdavo ir šokdavo į liepsnas, o kareivėlis tuo metu dainuodavo “Да, любимая, да / Heт,любимая, нет “
Taigi, atlikau H.C.Andersen poveikio mano namams inventorizaciją, tad supažindinu ir jus:
Ir dar namuose yra vienas asmuo, kuris yra Anderseno bendravardis. Bet pats H.C.Andersen čia niekuo dėtas. Tiesiog taip sutapo.
Tad jei skaitysite savo vaikučiams H.C.Andersen pasakas, žinokit, jog yra teoretinė galimybė, jog jie užaugę paskutinius pinigus leis e-bay internetiniame aukcione, norėdami įsigyti lėkštę su princese ant žirnio.
K.Ž.G
Yra knygų, kurias aš bijau skaityti. Pirmiausia atkrenta visi siaubo romanai, pavyzdžíui S.King. Na, “nelaiko man nervai”, nors tu ką. Tai pačiai kategorijai priklauso ir visokie kraupūs detektyvai, kur daug prievartos. Jei tokį vis dėlto skaitau (pavyzdžiui S.Larsson “Girl with a Dragon Tatoo”), tai po to bijau net kojas ant kilimo padėti. Man pradeda vaidentis, kad kažkas slampinėja aplink namus, žodžiu, prasideda tokia mažutėlė paranoja. Dėl jos kaltinu savo skaitymo stilių: dažniausiai labai įsitraukiu į knygą, įsijaučiu, labai aiškiai viską įsivaizduoju. Perskaičius kokią labai stipriai mane paveikusią knyga, porą dienų po to vaikštau it maišu trenkta.
Yra ir knygų, kurias žinau esant labai liūdnas, paliekančias labai stiprų įspūdį, tai ir jas bijau skaityti. Tokios knygoms jau nuo seno priklauso “Annes Frank dienoraštis” (apskritai negaliu skaityti apie holokaustą, labai baisu), W.Golding “Musių valdovas”. Pati naujausia knyga priklausanti šiai kategorijai yra Cormac McCarthy “Kelias” (yra išversta į lietuvių kalbą). Tai (anot skaičiusiųjų)labai niūrus, sukrečiantis ir slegiantis pasakojimas apie žemę po kažkokios neįvardinamos kataklizmos, kai dalis likusiųjų išgyvena užsiimdami kanibalizmu. Knygos centre- tėvas ir jo sūnus, bandantys išgyventi apokaliptiniame pasaulyje ir su savimi nešiojantys revolverį su paskutinėmis dviejomis kulkomis. Priešams arba sau. Internete radau šitą ištrauką. Vien ją paskaičius šiurpuliukai pradeda bėgioti.
Berniukas atsisuko ir pažiūrėjo. Atrodė taip, lyg vertų.
– Tik pasakyk man.
– Mes niekada nevalgysime žmogaus, ar ne?
– Ne. Žinoma, kad ne.
– Net jei badausime.
– Mes jau dabar badaujame.
– Juk tu sakei, kad ne.
– Sakiau, kad mes nemirštame. Aš nesakiau, kad mudu nebadaujame.
– Bet mes to nedarysime.
– Ne. Nedarysime.
– Kad ir kas nutiktų.
– Ne. Kad ir kas nutiktų.
– Nes mes – geri žmonės.
– Taip.
– Ir mes nešame ugnį.
– Ir mes nešame ugnį.
– Gerai.“
Visai neseniai pagal šitą knygą buvo pastatytas filmas. Pažiūrėjau filmo anonsą ir dar labiau apsisprendžiau, kad knyga, deja deja, ne man ir ne mano nervams (skundžíuosi tais savo nervais lyg būčiau “Puikybės ir prietarų” veikėjos Lizzy isteriškoji mama)
Apskritai, tai bijau skaityti distopijas, tiek dėl jose aprašytos slegiančios aplinkos, tiek dėl žmonių elgesio, kai nebelieka jokių moralės normų, kai kiekvienas kovoja tik už save, kai civilizacinis ir kultūrinis sluoksnis pasirodo esąs nenusakomai plonas.
Kita knyga, kurios nedrįstu paimti yra K.Hosseini “The Kite Runner”. Tiek gero apie ją esu girdėjusi, bet baisu skaityti.
Antra vertus, esu perskaičiusi tikrai liūdnų knygų, ir tikrai nesigailiu. Atvirkščiai, džiaugiuosi, kad išdrįsau, nes kitaip taip ir būčiau neperskaičiusi I.McEwan “Atpirkimas”, K.Boye “Kallocaine”, S.Plath “Stiklo gaubtas” ir R.Yates “Nerimo dienos”.
Dar šiek tiek bijau skaityti kadaise jau perskaitytas ir labai pamėgtas knygas.
O kas jei tos knygos šiandien pasirodys man visai nebe tokios nuostabios?
Ir (tradicinis) klausimas 😉 :
Kokias knygas bijote skaityti? Kokių vengiate?
K.Ž.G
Šiemet kovo 11ąją sueis 20 metų nuo nepriklausomybės atkūrimo. Pati tądien nelabai suvokiau kas vyksta, tik pamenu, kaip tėvai nenusitraukdami nuo televizoriaus stebėjo transliaciją iš Aukščiausiosio Tarybos. Pamenu, kaip tėvai džiaugsmingai žvalgėsi viens į kitą. Ir nors pati nelabai supratau viską, buvo aišku, kas per daug ankšta tam bendram džiaugsmui mūsų namuose.Kiek daug mes atgavome tądien. 
Ir jei kada nors aš pradėčiau užmiršti tos dienos svarbą, išsitraukčiau ką tik pabaigtą Hertos Muller “Herztier” ir dar kartą perskaityčiau. Esu skaičiusi apie komunistinio režimo baisumus, bet šita knyga, ko gero, yra viena gražiausių mano skaitytų šia tema. Sutinku, kad žodis “gražu” tikrai sunkiai rimuojasi su individo gniuždymu, nuolatine baime, Securitate kvotomis, dažnomis kratomis, dingstančiais žmonėmis, randamais bandžiusiųjų pabėgti svetur kūnais, koduotais laiškais mamoms ir draugams. Bet visų šitų baisybių aprašymai tampa beveik poezija, kai H.Muller imasi plunksnos. Bet jos rašymo stilius toli gražu nesumažina visų tų (dabar galva nesuvokiamų, o tada – dažnų ir normalių) įvykių. Atvikščiai, visas individo nužmoginimo procesas tarsi dar labiau apnuoginamas.
Rumunija. Caucescu diktatūra. Georg, Kurt, Edgar ir pasakotoja, kurios vardo taip ir nesužinosim, yra draugai, studentai, labai neparankūs režimui ir dėl to persekiojami. Jie kvočiami, jų namai ir daiktai yra nuolatos kratomi tiek Securitate žmonių, tiek šiaip įbaugintų skundikų. Į laiškus jie deda po plauką, kad jei adresatas gautų voką be plauko, žinotų, jog laiškas perskaitytas. Po truputį, tačiau labai sistematiškai jie dėl savo pažiūrų yra išstūmiami iš visuomenės, bet jiems vistiek tenka egzistuoti joje, jos šešėlyje, kur, kaip pasakotoja išsireiškė “mirtis man švilpteli”.
Pats pasakojimas nėra pilnas visokių įvykių, net gi tie patys pagrindiniai veikėjai yra migloti ir nedetalizuoti, nes H.Muller dėmesys skiriamas lyrškiems sapnų ir prisiminimų aprašymams, baimės ir nusivylimo perteikimui. Knygoje apstu simbolių, alegorijų.Ir nors romano kalba yra užburianti, lygiai taip pat svarbu ir tai, kas lieka nepasakyta. Tai, kas numanoma, bet ne artikuliuojama.
Sunkiausia man buvo skaityti apie įvykius sekusius po pasakotojos draugės Lolos savižudybės (?). Kaip universiteto salėje surinkti visi studentai ir dėstytojai iš pradžių vieningai nubalsavo
už Lolos išmetimą iš partijos, o po to visi ilgai ilgai plojo, nes nė vienas nedrįso nustoti ploti pirmas. Žiūrėjo į kitų plojančių delnus ir tęsė plojimus. Kai kurie nustojo ploti, o po to vėl pradėjo. Visi bijojo nustoti. Man baisiausia buvo tai, kad tuo metu minioj neegzistavo nė vienas individas, ten tebuvo tik didžiulis baime varomas kolektyvinis antiorganiškas mechanizmas.
Herta Muller- 2009aisiais gavo Nobelio literatūros premiją. Interview su ja galite perskaityti čia
Neradau jos knygų vertimų lietuviškai (gal blogai ieškojau?). Bet didžíausias “siurprizas” kad net Wikipedijoj lietuvių kalba nieko apie ją neradau. Netvarka.
O didelę dalį knygos “Herztier”galima perskatyti internete. Angliškai jos pavadinimas yra išverstas “The Land of Green Plums”, nors man originalo pavadinimas “Herztier” (“Širdies žvėris”) labiau patinka, nes tinkamiau nusako tą nerimstantį, nenumaldomą ir nesutramdomą poreikį gyventi ir galvoti laisvai.
K.Ž.G
Metų knygomis išrinktos:
|informuojanti|
Jau daug dienų keliauju po Aziją. Knygose (haiku poezja, po to knyga apie merginą iš Kinijos, o dabar- iš Japonijos), o ne iš tikrųjų. Nors… Kas tai yra iš “tikrųjų”, o kas yra netikra? Šitas klausimas, nori nenori, atsiranda galvoje po naujausios mano perskaitytos knygos.
Tokia šiek tiek užhipnotizuota jaučiuosi. Žinoma, galima buvo tai numatyti, juk skaičiau ne bet kokią knygą, o Haruki Murakami “Sputnik Sweetheart”. Labai nelengva intelektualizuoti tą jausmą ir skonį, kuris lydi “Sputnik Sweetheart”. Knyga “jautėsi” šitaip:
O garso takelis man pasirodė šitoks
Mokytojas K yra įsimylėjęs Sumire, o ji savo ruožtu yra įsiurbta meilės tornado (pirmieji knygos sakiniai ) vyresnei paslaptingai, daug pasaulio mačiusiai Miu. Samire norėdama patikti Miu keičiasi: ji nustoja rašyti savuosius romanus, ji pradeda kitaip rengtis, kitaip elgtis. Visa jos egzistencija yra nukreipta santykių su Miu linkme,o tuose santykiuose Miu yra tarsi planeta, o Samire- palydovas.
Tačiau Miu yra patyrusi KAŽKĄ tokio, kas atėmė iš jos galimybę mylėti, ir tai dar labiau susilpnina Sumire ryšį su šiuo pasauliu. O kas atsitinka, jei mes nesame meilės traukos pririšti prie jo? Ar mes tiesiog dingstame be pėdsako? Išsisklaidome kaip dūmas?
Tai tik antroji Murakami knyga, kurią esu skaičiusi (neseniausiai pabaigiau jo “Norwegian Wood”), bet abiejose knygose moterys yra pasimetusios, sunkiai pritampančios prie šio pasaulio, kuris Murakami knygose yra tarsi išblukintas, tarsi lietas akvarele su minimaliu kiekiu pigmento.Veikėjai labai vieniši, tačiau tai nėra slegianti pilka vienatvė. Murakami tekste šitas pasaulis yra užburiančiai gražus, nostalgiškas ir liūdnas. Kai skaičiau “Norwegian Wood”, kai kurie man sakė jog ji nėra labai tipiška Murakami knyga, jog reikėjo pradėti nuo ko nors kito, nuo knygos, kurioje yra stebuklų. Taigi, “Sputnic Sweetheart” yra knyga su stebuklu, o man knygos su stebuklu labiausiai ir patinka.Man gražu, kad joje yra intarpų su sapnais, šiek tiek magiško mirguliavimo ir kerinčio liūdėjimo.
Bet vienas dalykas, kuris man niekaip neišėjo iš galvos, kai skaičiau. Labai dažnai jaučiau panašumą su J.Fowles “Magas”: Graikija, jaunas mokytojas, dingstančios moterys ir labai jau neryškios ribos tarp šito pasaulio ir sapnų. Nors būtų nekeista, kad Murakami taip ir planavo, juk jo knygose pilna nuorodų į vakarietišką literatūrą ir muziką.
Pirmi sakiniai: “In the spring of her twenty-second year, Sumire fell in love for the first time in her life. An intense love, a veritable tornado sweeping across the plains – flattening everything in its path, tossing things up in the air, ripping them to shreds, crushing them to bits…In short, a love of truly monumental proportions. The person she fell in love with happened to be 17 years older than Sumire. And was married. And, I should add, was a women. This was where it all began, and where it all ended. Almost.” ”
K.Ž.G
Esu baisiai laiminga, kad pavyko pabėgti į šiandien planuotą susitikimą su Karin Alvtegen. Man visada labai gaila, kad susitikimai vyksta tik vieną valandą – su vertimu grynos kalbos gaunasi vos pusvalandis koks :(. Likau labai patenkinta, autorė – labai šiltas ir mielas žmogus, beje, Astridos Lindgren giminaitė, Karin senelis – Astrid brolis. Autorė minėjo, kad būtent Astrid pavyzdys ją išmokė gyventi su šlove, neįsileisti jos į dušią.
Esu skaičius tik vieną iš penkių jos knygų – Gėdą, kuri man labai patiko ir tikrai padarė įspūdį. Tiesą sakant, sakyčiau, kad autorės pristatymas Lietuvoje, o gal ir pasaulyje man keistokas (tą pripažino ir susitikimo vedėjai), nes jos knygos pristatomos kaip detektyvai, o ir kai kurių leidimų formatai ir viršeliai tokie labai jau pramoginio stiliaus. Gėda man tikrai labiau primena psichologinį romaną. Toks keistas pristatinėjimas (kaip detektyvo ar savaitgalio skaitymėlio) irgi atgraso kai kuriuos skaitytojus, mėgstančius gilesnes knygas, tad jie Alvtegen dažniausiai atranda atsitiktinai (kaip ir aš).
Autorė pradėjo rašyti išgyvendama didelę depresiją ir panikos priepuolius po vyresniojo brolio žūties. Prieš tai prisipažino didelio poreikio rašyti nejautusi, baigus gimnaziją Stoholme dvylika metų dirbo rekvizitore teatre.
Jau baigta ir šeštoji knyga, kurios pagrindinė mintis yra, kaip vertėja išvertė – užsiciklinimas (kaip pasakytų U2 – stuck in the moment), nesugebėjimas pažvelgti toliau iš už savo rato, netolerancija. Knyga jau įvardijama kaip psichologinis romanas, nebe detektyvas, dėl to džiugu.
Ech, kokie trumpi būna tie susitikimai… O ir paskui reikia tiesiogine prasme bėgti namo 🙂
Giedrės dovanota knyga įgavo dar didesnę vertę 🙂 :
Tiesa, atvažiavus apie pusę septynių buvo labai daug žmonių, labai labai, eilė prie kasų. Stovėjimo aikštelė prigrūsta mašinų ir sniego kalnų. Išbėgant, žmonių jau nebebuvo labai prisigrūdę, todėl rekomenduočiau bandyt patekt vakare, aišku, jei taip įmanoma. Sėkmės visiems, kurie lankysis šeštadienį ir sekmadienį!
|Bėganti žiurkytė|
Citata ant knygos nugarėlės, privertusi mane pasiimti knygą iš bibliotekos:
Pažadu: niekada nepamiršite šios nuostabios istorijos. Meilė, žmogiškasis ryšys, ištikimybė, nepagražinta realybė – tai ne vieninteliai šio neįprasto romano elementai. Lori Lansens tragedijos ir komedijos derinys nepaliks nė vieno abejingo.ISABEL ALLENDE
Patinka man Isabel Allende, galvojau, jei jau jai knyga patiko, gal verta paimti ir paskaityti. Tiesa, knyga buvo ilgam atidėta, tol, kol buvau du viename, tiesiog galvojau, kad nelabai tinkama skaityt knyga būnant du viename. Na, bet dabar jau perskaityta ir grąžinta į biblioteką.
Knygoje Siamo seserys Ruby ir Rose Darlen pasakoja apie savo gyvenimą. Mergaites pagimdžiusi mergina jas palieka (kas visai nestebina), jas auginti pasiima slaugė Lovė – išskirtinis žmogus, sugebėjęs užauginti savo „situacijos“ nesureikšminančias ir savęs nesigailiančias mergaites. Skaičiau ir žavėjausi tetos Lovės sveiku protu, sugebėjimu gudriai paaiškinti kvailus žmonių veiksmus (paaiškinkit vaikams, kodėl kunigas atsisako jas krikštyti), užsispyrimu (gydytojai buvo įsitikinę, kad mergaitės nevaikščios).
Įstrigo mergaičių požiūris į spoksančiuosius. Viena iš jų save palygino su gražia moterimi, kuriai taip natūralu, kad į ją visi žiūri, kad, jei nežiūri, iš karto kyla nerimas ir net pyktis – „Ką, nežiūri? Kodėl nežiūri?!!! Kažkas negerai!“.
Mergaitės kiekviena labai skirtingai žvelgia į pasaulį ir labai skirtingai jį supranta. Skaitydama visą laiką pamiršdavau, kad seserys – siamo dvynės. Tiesiog skaitydavau, kaip apie įprastus žmones, ir staiga save sustabdydavau – palauk, bet ji juk ne viena, jos gi dviese, o kaip joms pavyko tai padaryti?! Įsivaizduokite, vienai iš jų skauda galvą ir ji nusprendžia neiti į darbą, bet kitai galvos neskauda ir į darbą ji eina!
Knyga apie sugebėjimą būti matomai kitokiu ir nematomai – tokiu, kaip visi.
|makaluojanti kojomis Ž|
Tiek J. Gaarderio romano “Sofijos pasaulis” parduota Lietuvoje. Oho! Įspūdingai skamba prie dabartino vidutinio 900 knygų vidurkio, ar ne? Jau aštuoni leidimai.
Atsimenu, kaip skaičiau šitą knygą. Kaip tik neseniai Tyto alba buvo pradejus leisti savo Garsiausias XX a. pabaigos knygas, kurios buvo tokios naujoviškos savo minkštais ir gražiais viršeliais, ir super gražiai lygiuodavo lentynoje :). O jau į “Sofijos pasaulio” viršelį galėdavau valandų valandas spoksoti – toks man jis gražus buvo. Tokie tai mano prisiminimai apie šią knygą, kurią tikriausiai verta būtų paskaityti antrą kartą, nes ji gi kaip vadovėlis. Atsimenu, kaip skaitydavau ir po keletą kartų grįždavau prie to paties sakinio, nes nelabai aiškios tos filosofijos būdavo :).
Šįvakar paskaičiau interviu su autorium, kuris, kaip jau rašiau ir visi tikriausiai žino, atvažiuoja į Vilniaus knygų mugę. Šiltas interviu su autorium čia. Kartais apsimoka ir bulvarinį skaitalą pavartyt, kad atrastum kokį puslapį skaitymo 🙂
|Filosofuojanti žiurkytė|
