Yra toksai autorius ir yra tokia knyga. Apie tai yra straipsnis laikraštyje ir žinutė socialiniame tinkle. Ar girdėjai? Skaičiau, kad daug pasipiktinusių, kad knygoj dergiama Lietuva. Įdomu, kad patys galim dergt, o jau kitiems tai neleisim (na, kartais taip atrodo pasiklausius iš šono). Esu įsitikinus, kad perskačiuosius knygą ant mūsų lietuviškos žemės galima suskaičiuoti ant vieno žmogaus pirštų, o jau komentatorių ir ekspertų – kaip visada. Jei skaitėt, būtinai pakomentuokit. Ačiū.
Category: Grožinė
Mano knygų 100 (septyni arba dar vienas Oskaras)
Visai neseniai pažiūrėjau filmą The Picture of Dorian Gray (trailer’is čia).
Filmo nesivarginkite žiūrėti – labai jau pritemptas plačiajai audtorijai – bet žiūrėdama pagalvojau, kad knyga tai jau tikrai yra verta būti įtraukta į mano šimtuką. Ir vėl sunku kažką labai komentuoti, kadangi skaičiau labai labai seniai ir teprisimenu, kad labai efektinga knygos pabaiga (ko nepasakysi apie filmą).
A man’s face is his autobiography. A woman’s face is her work of fiction. /O.Wilde/
Čia O.Wilde sentencija/posakis/quote, ar kaip čia pavadinti. Tai va, knyga yra apie pirmąją quote dalį (nebuvau girdėjus, kad Wilde’as būtų rašęs apie moterų makiažus :D). Viskas, kas atsitinka žmogaus gyvenime, atsispindi jo veide, o knygoje, Dorian Gray parduoda sielą paveikslui/velniui ir amžinai lieka jaunas, t.y. lieka jaunas, kol ta jaunystė ir amžinybė tampa nepakeliama.
Jei neskaitėt, bet jau įrašykit į eilę. Tik nesakykit, kad neturit knygos, nes ji yra čia.
|žiurkė paveiksle|
Bjork ir Baldras, Šešėlio sūnus
Nu, paskaičiau aš šitą knygą ir galvoju, ką dabar man apie ją parašyti. Ir tuputį nervas ima, nes, va, yra knygų, kurias perskaitau ir nieko nenoriu apie jas rašyti. Na, gerai, truputį parašysiu. Pirmiausia, kad lengviau būtų, tai autorių vadinu S(i)jon(u). Sijonas, žodžiu. Nereikia užsivadinti sudėtingais vardais, nes tada man noris gyvenimą pasilengvint- prikabinu visokias papildomas raides.
Kaip šita knyga pateko man į rankas? Ogi vilionėmis. Gal galima jas komercinėmis pavadinti? Ant knygos nugarėlės paminėtas slaptažodis Bjork, kuriai Sijonas kuria tekstus. Na, taip, jooo, gal. Jeigu norit išgirsti šitą knygą muzikoj ir pamatyti video, tai spauskit čia. Kuo toliau klausau, tuo labiau ši daina skirta šiai knygai. Galit net neskaityt 🙂 Ne, juokauju. Jei norit paskaityt skandinavišką sakmę, tai knyga kaip tik jums. Šiaip tokios man patinka, bet tikriausiai šiandien nebuvo šitos knygos diena 😦 Paskui paskaičiau vieną rimtą ir išsamią recenziją čia ir vieną nelabai rimtą, bet irgi įdomią čia. Pastarojoj įdomus faktas apie knygą:
“„Baldras, Šešėlio sūnus“ (kitomis kalbomis penkto iš septynių rašytojo romanų pavadinimas skamba dar keisčiau: „Šešėlio lapė“ – vokiškai, „Mėlynoji lapė“ – angliškai, olandiškai, ispaniškai ir itališkai, „Paukščių pienas“ – serbiškai, „Mažiausias iš pasaulių“ – prancūziškai ir kt.; tik visomis skandinavų kalbomis išlaikytas originalus pavadinimas „Skugga–Baldur“; tiesa, daniškai – vos kitokios rašybos „Skygge–Baldur“).”
Įdomiausias pavadinimas serbiškai. Galėsiu visą naktį galvoti, prie ko čia paukščių pienas. Nes paukščių ten nelabai buvo, na tik paukščių plunksnos, kurias Aba klijavo į knygą.
Vis dar klausaus dainos, jau kažkelintą kartą.
If you ever get close to a human
And human behaviour
Be ready to get confused
There’s definitely no logic
To human behaviour
But yet so irristible
There’s no map
To human behaviour
They’re terribly moody
Then all of a sudden turn happy
But, oh, to get involved in the exchange
Of human emotions is ever so satisfying
There’s no map
And a compass
Wouldn’t help at all
Human behaviour
|human behavior|
Kiek žinai apie J.Eyre?
Svajonių vyras
Ta pati knyga- trys viršeliai. Tas pirmasis tai man per daug primena knygas priskiriamas chick-lit kategorijai, o “The Man of My Dreams” tikrai nėra chick-lit. Juo labiau, jog C.Sittenfeld yra pasakiusi, jog pavadinti knygą chick-lit yra tas pats kaip pavadinti moterį prostitute. Tai – žeminantis terminas, tad jo čia daugiau ir nenaudosiu.
Nėra čia virsmo gulbe, nėra superlaimingos pabaigos, kai herojė pagaliau sugavusi savo meilės objektą ranka rankon žengia su juo altoriaus, saulėlydžio ar šviesaus rytojaus link.Tiesa, Hannah ieško to išsvajotojo vienintelio, bet jai labai rūpi, ką kiti žmonės (vyrai) apie ją pagalvos, ji analizuoja ir analizuoja savo veiksmus ir žodžius, ir tai jai trukdo surasti JĮ. Knygą sudaro Hannah gyvenimo fragmentai nuo 1991 iki 2005, kuriuose figuruoja vyrai.
Tai antroji C.Sittenfeld knyga. Jos debiutas buvo “Prep”, vėliau- “The Man of My Dreams”, o naujausia-mano išgirta ir mylima- “American Wife’. Taigi, skaitau knygas atvirkštine tvarka. Buvau kažkur skaičiusi, jog “American Wife” yra jos pirma”suaugusiška” knyga, dabar suprantu, kas buvo turima galvoje. “American Wife” man pasirodė daug brandesnė ir solidesnė, pasakojimas joje stabilesnis ir visapusiškesnis.
Bet ‘”The Man of My Dreams” nėra prasta knyga. Jos stiprioji pusė, sakyčiau, yra ta, kad bent jau aš labai lengvai galėjau identifikuotis su Hannah. Tas jos abejojimas, per intensyvus situacijos analizavimas, (kai ji daugiau stebėdavo ir mintyse perkratydavo situaciją, nei joje būdavo) man labai jau priminė mano pačios paauglystę ir ankstyosios jaunystės metus. Jos kuriami vestuviniai planai vos tik vaikinui pasikalbėjus su ja kokią valandėlę bei jos begalinis noras koreografuoti visas su vyrais susijusias situacijas, kad tik jose prastai nepasirodytų (Hannah :”aš mąsčiau, ar jis gali matyti plaukelius mano nosyje, ir todėl aš pasukau galvą ir nutraukiau mūsų akių kontaktą” – atleiskite už beveik pažodinį vertimą) man priminė mano pačios elgesį (Aš :hamburgerio per pirmą pasimatymą negalima valgyti, nes negražiai atrodau, tad geriausia užsisakyti kokių salotų ir vaidinti, jog esu visiškai nealkana. )
Nenustebinsiu parašiusi, jog “The Man of My Dreams” knyga moterims. Tos, kurios niekada nebuvo pačios pačios gražiausios mokykloje, tos kurios visada elgėsi protingai ir nerizikingai, tos, kurios klausydamos Bryan Adams “Everything I do I do it for You” ir žiūrėdamos “Pretty Women” fantazavo apie JĮ, turėtų save pažinti. Ir atlaidžiai nusišypsoti. Nusišypsoti tai romantiškai, viską per daug analizuojančiai šešiolikmetei, kuri vis dar visai negiliai tūno viduje.
K.Ž.G
Ežio elegancija
Dabar sakau: daugiau niekada nesakysiu, kad nepirksiu knygų (šiandien, šią savaitę, šį mėnesį), nes kvaila taip sakyti, geli pražiopsoti superinę knygą, ir kam to reikia? Taip džiaugiuosi nusipirkus tą “Ežio eleganciją”, džiaugiuosi, kad KŽG apie ją parašė praktiškai tuo metu, kai ji buvo išleista Lietuvoje, man tik tereikėjo ją pamatyti knygyne ir pakratyti paskutinius litus, buvusius kišenėj. O dėmesį į knygą buvo lengva patraukti, nes ji tokia delno dydžio, maloniai nedidelė, gražiai išleista.
Ar patiko man? Na, tikriausiai geriausiai atsakytų faktas, kad šiandien ryte taip norėjau ją pabaigt perskaityti, kad nusinešiau į vonią – tik keli puslapiai, greit pabaigiu, nusiprausiu, išsifenuoju, pamaitinu kukulį ir važiuoju su sese ir kukulytėm. Aha, perskaičiau, žiūriu, kad išvažiuot reikia už penkių minučių, o aš dar nieko nepadarius… (Spėjau – gal preitam gyvenime buvau karys?).
Labai jaučias, kad autorė gyvena Japonijoj. Jos puslapyje daug daug gražių jos vyro darytų Japonijos nuotraukų. Gražu. Na, o knygoje, jaunoji Paloma skaito japoniškus komiksus, o į knygos antrą pusę atsiranda (kaip saulė iš rytų) toks nuostabus ponas Kakuro.
Jaučiasi, kad autorė filosofė – daug visokių filosofinių Renė-autorės pamąstymų. Tiesa, su jais man sunkiau sekės, tik pradedu skaityt pamąstymus ir jau, žiū, nuklajoju kur nors su savaisiais, pametu mintį, nebegyvenu su knyga. Gal knygos minusas? Džiaugiuosi, kad skaičiau lietuviškai, nes angliškai tuos pafilosofavimus tikriausiai iš viso tektų praversti. O gal vertėja irgi jų nesuprato? 🙂 🙂 🙂 Šiaip vertimas neblogas, be tų pafilosofavimų skaitėsi sklandžiai (vertėja iš prancūzų – Eglė Juciūnaitė), tik vienas sakinys užkliuvo, niekaip nesupratau: “Mano seseriai davė vardą vyresnės, mirusios gimstant, kuri turėjo jau velionės tetos vardą.” Man atrodo, kažkur pasimetė vienas žodis 🙂
Autorė apie pafilosofavimus knygoje: “I followed a long, boring course of studies in philosophy. I expected it to help me understand better that which surrounds me: but it didn’t work out that way. Literature has taught me more. I was interested in exploring the bearing philosophy could really have on one’s life, and how. I wanted to illuminate this process. That’s where the desire to anchor philosophy to a story, a work of fiction, was born: to give it more meaning, make it more physically real, and render it, perhaps, even entertaining.” (iš čia)
Tiesa, KŽG, kad knygą į švedų kalbą išvertė dvi vertėjos manau yra super idėja. Skaitant man dažnai kildavo klausimas, o kuriai veikėjai priklauso skyrelis (skyreliuose “kalba” arba Renė, arba Palomai)? Gal, jei būtų versta skirtingų vertėjų, toks sunkumas neiškiltų? Žinoma, autorė veikėją nurodo skyrelio pradžioje (Palomos skyreliai, pvz., prasideda “giliomis mintimis”), bet vis tiek skaitant kažkaip pasimesdavo man. Susikaupt labiau reikėjo 😉
Man ši knyga apie draugystę. Sielų draugystę, perlipančią kvailus nusistatymus, stereotipus. Apie dviejų moterų (Renė ir Manuelos), moters ir mergaitės (Renė ir Paloma), giminingų sielų (Renė ir Kakuro). Draugystę, kai gali juoktis iki apsiverkimo ir pilvo skausmo, verkti, kol užlieji apačioje gyvenančius kaimynus, iki begalybės tylėti gurkščiojant arbatą, tuo pačiu metu pasakyti tokią pačią frazę, taip pat pavadinti katinus. Apie draugystę nepaisančią visuomenės išrūšiavimo.
Apie prancūziškos visuomenės rušiavimo ypatumus čia rasite daug. Štai ką sako Paloma: “Ponia de Brogl yra žmona pono de Broglio, kuris buvo priimtas į valstybės tarybą vadovaujant Žiskarui, ir yra toks užkietėjęs konservatorius, kad nesisveikina su išsiskyrusiais žmonėmis. Kolomba jį vadina “sena fašistine kiaule”, nes ji niekada nieko neskaitė apie Prancūzijos dešiniuosius, o tėtis jį laiko tobulu politinės sklerozės pavyzdžiu. Jo žmona tokia pat: kostiumėlis, perlų vėrinys, kietai sučiauptos lūpos ir būrys anūkų, kurių visų vardai Greguarai ar Mari. Iki šiolei ji vos sveikindavosi su mama (kuri yra socialistė, dažytais plaukais ir smailianosiais batais).” Visi veikėjai gyvena viename name, o jo gyventojai savotiškai atspindi visus įmanomus visuomenės sluoksnius – turtuolius, politikus, suaugusius, vaikus, šunis :), kates :), netoliese gatvėje gyvenačius benamius, narkomanus, darbininkus, namų sargus ir tvarkytojus.
Kai skaitau, dažnai laukiu knygos pavadinimo šifro. Kažkokio tiesioginio ar netiesioginio pavadinimo paaiškinimo. Šios knygos pavadinimo šifrą radau 170 psl. :): “Ponia Mišel elegantiška kaip ežys: iš išorės ji apsišarvavusi dygliais – tikra tikrove – bet aš jaučiu, kad iš vidaus ji rafinuota taip kukliai kaip ežiukai, kurie yra apgaulingai atsainūs, žiauriai vieniši ir siaubingai elegantiški gyvūnėliai.” (Praėjusią vasarą gyvatvorėje aptikau ežiuko kamuoliuką – labai jau lojo mūsų kalytė. Ilgai laukiau, kol iškiš savo apvalią nosytę, bet jis buvo išsigandęs ir kantresnis nei aš – kai nuėjus grįžau po kelių minučių, jo jau nebebuvo. Pieną lakantis ežiukas – nerealus vaizdas.)
|įsivaizduojanti pieną lakantį ežiuką|
Garsiai ir arti
Įsivaizduokit, jog be priežasties nekėlėte skambančio telefono ragelio.
Įsivaizduokit, jog tuo metu skambino jūsų mylimiausias žmogus, kad galėtų atsisveikinti visam. Tai buvo paskutinė galimybė pasikalbėti su juo arba ja, o jūs tą galimybę be jokios svarbios priežasties sąmoningai praleidote.
Ar įmanoma nupasakoti tą persekiojantį kaltės ir praradimo jausmą?
Galima.
Ir Jonathan Safran Foer savo knygoje “Extremely Loud & Incredibly Close” tai daro meistriškai.
Pasakotojas- devynmetis, ne pagal savo amžių protingas išradėjas, juvelyras, archeologas, tambūrinu grojantis ir Šekspyrą mėgstantis Oscar tą lemtingą 2001-ųjų rugsėjo 11-ąją nekėlė telefono ragelio, nors jo tėtis skambino keletą kartų ir paliko penkias žinutes autoatsakove. Ir nuo to laiko Oscar nuolat išradinėja visokius įmanomus ir neįmanomus dalykus, kurie galėtų apsaugoti žmones nuo nelaimių, o dangoraižius nuo griuvimų.
Daug kartų, kai amerikiečiai kalba apie tą datą, prasiveržia jų patriotiškumas, imama mosuoti vėliavomis ir grūmoti kumščiais. Šitoje knygoje to nerasta, nes tos tragedijos baisumas yra nepaprastai individualizuotas- knygos akiratyje vienos šeimos praradimas ir liūdesys.
Tarp tėčio daiktų Oscar atranda raktą. Bet būtent kurią iš 162 milijonų spynų esančių Niujorke atrakina jis? Su raktu Oscar gauna nuorodą į pavardę Black ir apsisprendžia, jog jis aplankys visus Niujorke gyvenančius ir Black pavardę turinčius žmones, vis dar tikėdamasis, jog tokiu būdu sugebės būti arčiau savo tėčio.
Sunku aprašyti visą knygos gražumą. Mano akimis žiūrint tai nepaprastai gražus, nekonvencinis romanas apie sugebėjimą kalbėti praradusį senelį su įrašytais žodžiais “Taip” ir “Ne” ant delnų, apie nepaprastus, bet niekada neišsiųstus laiškus savo vaikui, apie antrąjį pasaulinį karą, apie vyresniosios sesers bučinius, apie klaidų ieškojimą rytiniuose laikraščiuose, apie sunkius batus, apie kaimyną, kuris kiekvieną rytą po žmonos mirties į lovą įkala po vinį, apie moterį, kuri gyvena Empire State Building ir niekada niekada nenulipa žemyn. Apie artumą tarp žmonių ir tuo pačiu apie tą žmogiškąjį nesugebėjimą priartėti. Apie mūsų ribotą mokėjimą išreikšti ir parodyti meilę.
Skaičiau autobuse ir verkiau, skaičiau namuose ir vėl verkiau, bet, ginkdie, nepagalvokit, kad knyga pilna banalių sentimentų. Atvirkščiai, J.S.Foer rašo nepaprastai išradingai, gaiviai ir kūrybingai. Skaičiau ir jutau, jog mano galvoje vyksta tokia nedidelė asmeninė revoliucija, jog supratimas, kaip knygos gali atrodyti ir kaip jos rašomos, keičiasi.
Dar niekada nebuvau skaičiusi knygos, kurioje taip kūrybingai būtų naudojamos dar niekada knygose nematytos stilistinės priemonės: yra puslapių, kuriuose pribraukyta raudonu tušinuku, yra puslapių, kuriuose yra tik po vieną trumputį sakinį, bet yra ir puslapių, kur taupant popierių teksto dysis vis mažėja, kol galiausiai žodžiai pradedami spausdinti ant jau išspausdintų žodžių. Yra puslapių, kuriuose vien skaičiai, ir yra puslapių, kuriuose yra vien juodai baltos nuotraukos, kurias Oscar fotografuoja savo senelio fotoaparatu.
J.S.Foer debiutinė knyga “Viskas nušviesta” yra išversta į lietuvių kalbą,ir, anot kritikų, yra geresnė, nei mano skaityta “Extremely Loud & Incredibly Close”., nors man sunku įsivaizduoti, kad galima rašyti ką nors geriau nei “EL & IC” .
Ir nors dar tik kovas, bet jau manau, kad J.S.Foer bus vienas didžiausių šių metų atradimų mano knyginiame pasaulyje.
Keletas iš tūkstančio nuostabių sakinių ir viena iš milijono gražių knygos idėjų: What about little microphones? What if everyone swallowed them, and they played the sounds of our hearts through little speakers, which could be in the pouches of our overalls? When you skateboarded down the street at night you could hear everyone’s heartbeat, and they could hear yours, sort of like sonar. One weird thing is, I wonder if everyone’s hearts would start to beat at the same time, like how women who live together have their menstrual periods at the same time, which I know about, but don’t really want to know about. That would be so weird, except that the place in the hospital where babies are born would sound like a crystal chandelier in a houseboat, because the babies wouldn’t have had time to match up their heartbeats yet. And at the finish line at the end of the New York City Marathon it would sound like war.”
K.Ž.G
Mano knygų 100 (itališki penki šeši)
Prisiminiau, kodėl Garsiausios XXa. pabaigos knygos buvo kažkas toookio. Juk pirmuosiuose leidimuose buvo neregėtas negirdėtas dalykas – skirtukas! Skirtukas knygą paversdavo neįtikėtina vertybe 🙂
Visų A. Baricco knygų nesu perskaičiusi, na, tos paskutinės nesu skaičius, bet iš skaitytų pačios pačiausios man yra Šilkas ir Novečentas. Namuose radau du šilkus 🙂 Du atsirado sujungus į vieną dvi bibliotekas: mano ir brangiojo. Tai ir Šilkai kartu susiglaudę lentynoj stovi myluodami vienas kitą. Vienas pirmojo leidimo su skirtuku (1998 m.), antras tikriausiai antro ar kažkelinto kito (2002 m.).
Šilke Baricco nedaugiažodžiauja, dėl to daug vietos prisigalvojimams. O kai tekstas trumpas, tai nespėji labai nuklyst. Ant skirtuko pieštuku gabaliukas mano rašto ir gabaliukas tuometinės mano sugyventinės – su paslaptingais skaičiais – 8, 59, 63, 64, 71, 86, 89, 97, 98, 100, 105… Puslapiai. Brangūs mano knygų skaitytojai, visada palikite savo ženklą mano knygose – man taip miela jus prisiminti…
Iš 64:
-Kas čia?
-Voljeras.
-Voljeras?
-Taip.
-O kam jis?
-Nagi prileidi jį pilną paukščių, tiek, kiek gali, o paskui, vieną dieną, kai tau staiga kažkas pradžiugina širdį, plačiai atlapoji jo vartus ir žiūri, kaip jie skrenda.
Yra dar toks gražus Šilko leidimas. Vis pavarvinu seilę…
Novečentas. 11 psl. “Grodavome, nes Vandenynas begalinis, varo baimę, grodavome, kad žmonės nejaustų laiko ir užmirštų, kur pakliuvę ir kas jie per vieni. Grodavome, kad šoktų, nes jeigu šoki, negali mirti. Ir jauti Dievą. O grodavome regtaimą, nes tai muzika, pagal kurią, kai niekas nemato, šoka Dievas.”
Užburianti istorija apie pianistą.
|*|
Šaltis ir duona
Šianakt visą naktį laikiau rankose savo duonos davinį ir bandžiau suprasti, ar šį kartą mano gabalėlis atitinka normą, ar vėl gerokai nusuko… viršininkai, brigadininkai, duonos pjaustytojai. Gyvenau vietoje, kurioje man skirta gyventi tiek metų, kad tie metai protu nesuvokiami ir jie tiesiog nebetenka prasmės. Svarbu tik ši diena – nuo penktos valandos ryto iki vėlyvo vakaro, kai galėsiu ramiai ištiesti kojas ant savo pjuvenų čiužinio, kuriame slepiu savo kelis šimtus gramų duonos. “Kiek kartų Šuchovas pastebėjo – nespėji apsidairyti, kaip lekia dienos lageryje. Tiktai pats bausmės laikas nė kiek nejuda ir visai nemažėja.”
Paryčiais buvo šalta. Buvo šalta? Tikrai šalta? Knygoje taip šalta, kad skaitant norisi palįsti po pūkine kaldra, ne, dviem pūkinėm kaldrom ir dar pakišt kojas po karšto vandens pūsle. Dar šalčiau nuo absurdo, nuo išgyvenimo taisyklių. Tokia tad Aleksandro Solženicyno vienos dienos knyga.
1982 m. birželio 8 d. apsakymo “Viena Ivano Denisovičiaus diena” išleidimo dvidešimtmečio proga A. Solženicinas, duodamas radijo interviu BBC, pasakė: “Kad tasai apsakymas būtų išspausdintas Sovietų Sajungoje, turėjo susiklostyti ir sutapti kelios neįtikėtinos aplinkybės ir susidurti kelios ypatingos asmenybės. Visiškai aišku: jeigu žurnalo “Novyj mir” vyr. redaktorius būtų ne Tvardovskis, apsakymas tikrai nebūtų išspausdintas. 
Ir dar pridursiu. Jeigu tuo metu valstybės galva būtų ne Chruščiovas, jis irgi nebūtų išspausdintas. Maža to: jei Chruščiovas būtent tuo metu nebūtų dar katrą atakavęs Stalino, jis irgi nebūtų iššpausdintas. Tai, kad tasai apsakymas 1962 m. vis dėlto buvo išspausdintas, panašu į reiškinį, prieštaraujantį visiems fizikos dėsniams, pvz., jeigu staiga visi daiktai atsiplėštų nuo žemės ir imtų kilti aukštyn arba jeigu šalti akmenys įkaistų iki raudonumo. Tai neįmanoma, tai visiškai neįmanoma.”
Dalis knygos žodžių ar pastraipų išspausdinta kursyvu. Taip skaitytojas mato, kokie originalo gabaliukai buvo iškirpti 1963 m. leidime. 1974 m. visi leidiniai su Solženicyno kūriniais buvo uždrausti. Trumpam atšilo ir vėl mirtinai užšalo.
1970 m. A. Solženicynas gavo Nobelio literatūros premiją “for the ethical force with which he has pursued the indispensable traditions of Russian literature”.
|sušalusi|
Mano knygų 100 (lietuviškai trys keturi)
Pradėjus sąrašą kažkaip užėjo noras bent kažką lietuviško įdėti. Šitos tai tikrai seniai skaitytos. Mokykloje. Bet man iš tikro patiko, tad tebūnie mano šimtuke.
A. Škėmos Balta drobulė tikriausiai man yra vienas toookiausių lietuviškų kūrinių. Pasiėmiau knygą, o ji visa pribraukyta-prirašyta pastabų – įdomu pažiūrėti, pavartyti – matau, kad rašiau rašinį. Iš visokių užrašų matau, kad tuo metu klasėj masiškai klausėmės Kipro Mašanausko Requiem. “Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę; mes lyg ežiai, besiburią šilimai, mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę; optimizmas yra karti pajuoka iš žmogaus sielvarto; gyvenimas – blogis, nes gyvenimas – karas; kuo tobulenis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas; istorijos motto: eadem sed aliter (tas pats, bet kitaip); aukščiau nei sąmoningas intelektas – sąmoninga ar nesąmoninga valia; kūnas yra valios produktas.” Kaip smalsu būtų paskaityti tą savo rašinį. Tikrai. Pažiūrėti, kaip veikė mano smegenys prieš daugiau nei dešimt metų. Prisiminti.
Keturi. Vinco Mykolaičio Putino Altorių šešėly. Na, neturiu šitos knygos namie, gal pas mamą, o gal buvo iš bibliotekos, bet irgi buvo gerokai suskaityta :). Man visada įdomu, kaip kunigai rašydavo apie visokius, na, taip grubiai tariant, nusidėjelius :). Putinas apie kunigo meilę, Vaižgantas (atrodo, kad Vaižgantas, lygtais Dėdėse ir dėdienėse, ar kur ten) rašė, kaip kažkokia kaimo merga sugriešino kaip tik bažnyčios varpams skambant po mišių. O gal ten Vienuolio Paskenduolė buvo, visai nebeatsimenu, susimaišė viskas.
Ar vertos šitos dvi šimtuko?
|patriotiška|
Firmin
Penktadienis.
Na gerai gerai, nebeturiu kur dėtis… Knyga perskaityta jau prieš kelias dienas, na, bet nekyla rankos apie ją rašyt, nors tu ką. Ir tom dienom suku galvą, kodėl taip yra, kad nesinori rašyt? Tikriausiai dėl to, kad taip džiaugiausi ją atradus, o skaitant to jausmo nebejaučiau?
Tai perspaudinsiu keletą citatų (išsisukinėju) 😉
“Gyvenimas knygose turi tikslą ir prasmę. Netgi kvaili, nereikšmingi gyvenimai, kaip to Lenio iš Apie peles ir žmones, patekę į knygą tampa orūs ir reikšmingi bent tuo, kad yra Kvaili, Nereikšmingi Gyvenimai, ir gali guostis pavirtę įvaizdžiais. Tikrovėje negauni nė to.”
“Išmokau ir vertingą pamoką – kad ir koks mažas būtum, tavo beprotybė gali būti tokia pat didi kaip kitų.”
“Nebūtina tikėti knygomis, kad jas mylėtum. Myliu visas knygas. Myliu pradžios, vidurio ir pabaigos seką. Myliu neskubrų prasmės kaupimą, miglotus fantazijos peizažus, klaidžias alėjas, miškingus šlaitus, veidrodinius tvenkinius, tragiškus posūkius ir komiškus suklupimus. Vienintelė literatūra, kurios negaliu pakęsti – tai žiurkių literatūra, įskaitant ir pelių literatūrą. Niekinu geraširdį senąjį Žiurkių iš Vėjo gluosniuose. Myžau į gerkles Peliukui Mikiui ir Stiuartui Litliui. Draugiški, gudrūs, mieli – jie stoja man skersai gerklės kaip žuvies atšakos.”
“Niekas taip nepakerta drąsos, kaip laki vaizduotė.”
Taigi, ką čia parašius. Na, paklauskit ko nors…
Ar skaityti verta? Tikrai verta, įdomi knyga, gerai skaitosi, geras vertimas (knyga pretendentė tapti geriausiu metų vertimu).
Šeštadienis.
Nežinau, kas čia su manim pasidarė. Na, užsiblokavo mano žiurkiškos smegenys. Kiek aš galiu spoksot į ekraną ir nežinot, ką noriu pasakyt. Na, liga kažkokia žiurkiška mane užpuolė. Taip ir palieku.
|pasimetus|
Asmenybė “su cveku”
Labai gražiai man čia viskas susidėliojo: po psichologinio trilerio “Slapta istorija” panorau kažko visiškai kitko, tad pasiėmiau mano mylimos draugės knygų žiurkelėsL dovanotą G.Dauguvietytės knygą “Dialogai su savimi”. Ypač tiko skaityti per kovo 11ąją: ir lietuviškos kalbos smagią dozę gavau ir istorijos gražią pamoką perskaičiau. Skaitau, o ausyse lyg girdėčiau pačios Galinos Dauguvietytės balsą.
Mano drauge žiurkelėL jau rašė apie šitą knygą ir aš labai pritariu jos nuomonei, kad skaitosi labai lengvai, o labiausiai užburia pasakojimasi apie tarpukario Lietuvą. Kažkada (berods “Žvaigždutėje” buvo išspausdinti Tūbelytės prisiminimai apie smetoninę Lietuvą, tai aš juos skaitydavau su didžiausiu pasigerėjimu. Įdomu, ar tie atsiminimai yra išleisti knygos pavidalu?)
G.Dauguvietytė pasakoja iš širdies. Be pagražinimų, be kažkokios vidinės cenzūros, be bandymų įsiteikti kitiems, be ypatingo korektiškumo. Ji pasisako už “beržinę košę”, netiki, jog žmonės gali sulaukti pagalbos iš psichologų, duoda pylos moterims už jų keičiamas pavardes ir t.t. , bet tai neerzina, nes ji tai daro gana savikritiškai, per daug savo nuomonės nesureikšmindama.Ne visais klausimais mano ir autorės nuomonės sutampa, bet labai apsidžiaugiau, kai G.Dauguvietytė parašė, jog nemėgsta A.Čechovo pjesių. “…Čechovo nemėgstu. Jei nėra aistrų, ugnies, tai man tokie veikalai nepatinka. Čechovo herojai gi visada suvytę, liūdintys, bevaliai. “Trys seserys” vis žada:” Į Maskvą, į Maskvą!” Tai važiuokit jūs į tą Maskvą. Kiekgi galima žadėti, norėti ir neišvažiuoti?”
Dėkoju knygos sudarytojai I.Liutkevičienei, kuri išsaugojo G.Dauguvietytei būdingą kalbos ir pasakojimo stilių. Skaičiau ir širdis kone iš džiaugsmo suspurdėdavo, kai perskaitydavau kokį pagal lietuvių kalbos kultūros kanonus nepriimtiną žodį, prisimindavau savo vaikystę ir žodžius, kurie kažkaip nepastebimai dingo iš mano emigrantinės lietuvių kalbos: mandras, zavadyla, varažyti, caca, su cveku ir kt.
Vieno dalyko man trūko- nuotraukų. Skaitau apie Kiprą Petrauską, ir labai užsinoriu pamatyti, kaip jis atrodė. Skaitau apie Audrių Chadaravičių, Bronių Talačką, ir tiesiog baisiausiai prisireikia pažiūrėti, kokie jų veidai. Labai norėjau pažiūrėti, kaip atrodė G.Dauguvietytės mama, kaip atrodė Antanina Vainiūnaitė ir Vincė Jonuškaitė-Zaunienė.
Knyga man pasirodė gražiai nostalgiška. Tokia be pagraudenimų, be perdėto jautrumo, be per didelio dramatizmo, bet nuoširdi, atvira, šiek tiek saviironiška. Ar galėtų būti kitaip, kaip knygos autorė yra tokia įdomi, gerbtina ir charizmatiška asmenybė?
K.Ž.G
Įspėju- atsitraukti neįmanoma
Šios dienos klausimas “Ar būna, kad skaitydamas knygą neiškenti ir paskaitai pabaigą?” puikiai tinka įspūdžių, atsiradusių po D.Tartt knygos “Slapta istorija”, dėlionei pradėti. 
Pirmas sakinys: “THE SNOW in the mountains was melting and Bunny had been dead for several weeks before we came to understand the gravity of our situation.”
Tiems, kurie skaito šitą knygą, nereikia versti paskutiniųjų jos puslapių, kad sužinotų, kuo viskas baigsis. Autorė pati viską atskleidžia jau prologe ir tokiu būdu tarsi nuvainikuoja smalsumą sužinoti, kas bus. Bet paradoksalu, jog būtent tas išankstinis žinojimas suintensyvina visą tekstą. Kai žinai, kas įvyko, naturalu klausi, kodėl taip atsitiko. Ir D.Tartt atsako į tą klausimą labai detaliai, intelektualiai, metodiškai, puikiai kontroliuodama įvykius ir tekstą.
Knygos pasakojimas parašytas pirmuoju asmeniu: Richard Papen gėdinasi savo tėvų, savo kilmės ir labai nori patekti į gana snobiškų, pretenzingų studentų intelektualų draugiją, kurią sudaro Henry, Francis, dvynukai Charles ir Camilla ir tas pats Bunny, apie kurio likimą sužinome jau pirmajame sakinyje. Jam pavyksta įsilieti į grupę ir kartu su jau minėtais žmonėmis mokytis klasikinės graikų kalbos pas ekscentrišką profesorių, kurio kiekvienas žodis jiems tampa tarsi nenuginčyjama tiesa, kone aklai sekamu religiniu kanonu, o antikiniai idealai ir ritualai tampa sektinu pavyzdžiu net amerikietiškoje koledžo aplinkoje. Kartą Henry, Francis, Camilla ir Charles su narkotikų ir alkoholio pagalba pabando bakchanalijos (šventės, skirtos vyno dievo Dionizijaus) metu pajusti ekstazę ir, pasiekę beprotybės ribą, padaro tai, kas yra vienas didžiausiu tabu mūsų visuomenėje. Apie tai sužino Bunny, ir jo elgesys tai sužinojus apsprendžia jo paties gyvenimą.
Kadangi D.Tartt jau pačioje pradžioje atskeidžia paslaptį skaitytojui, visas jos pasakojimas, kone kiekvienas žodis tarsi pabrėžia tą neišvengiamybę, kurios link savaip keliauja visi veikėjai.
Tekste pilna nuorodų ir sąlyčio taškų su graikų antikine ir su vakarietiškaja moderniąja literatūra, naturalu, jog yra aliuzijų į F.Dostojevskio knygą “Nusikaltimas ir bausmė”, nes autorė didelį dėmesį skiria baimės ir nerimo (žodis “nerimas” prastai nusako tą būseną, angliškasis “anxiety” man atrodo daug tikslesnis) aprašymui.
(ir vėl ta neskaityta “Nusikaltimas ir bausmė” kažkaip sugeba visur prasiskverbti, jau turbūt niekur nedingsiu- reikės perskaityti, a tai pristojo lyg kokia nelaba dvasia 😉 )
“Slapta istorija” – D.Tartt debiutas, išleistas 1992 ir sutiktas itin palankiai tiek kritikų, tiek skaitytojų. 2002 išleista antroji D.Tartt knyga “The Little Friend”, o 2012 laukiama ir trečiosios.
Skaičiau knygą ir vis galvojau, kaip čia atsitiko, jog pagal ją nėra sukurto filmo. Skaičiau ir bandžiau įsivaizduoti, kas galėtų vaidinti šaltąjį autodidaktą Henry (pirma mintis- Robert Pattinson), o kas tiktų Charles, Frances ar Camille vaidmenims.
Šiaip tai visokie kriminalai ir trileriai nėra mano mėgstamas žanras. Jei skaitau detektyvus, tai tik apie Šerloką Holmsą ir Miss Marple, nes kitaip “nervai nelaiko”, bet šitą knygą tikrai nesigailiu pradėjusi skaityti. Ne prievartos pilni ir detalūs nužudymo aprašymai , o įdomūs veikėjų chrakteriai bei sodrios baimės ir įtampos pilnas veiksmas yra į “Slaptą istoriją” itraukiančios jėgos paslaptis.
K.Ž.G
Nemiga
Šiąnakt turbūt nemiegosiu. O jei miegosiu tai trumpai. Perskaičiau kaip tik pusę- 350 puslapių ir lygiai tiek pat liko. Atsiplėšti neįmanoma.Kai pabaigsiu, būtinai parašysiu, ką apie ją galvoju.
K.Ž.G
Gintarinė Baltija arba kaip vos neišsinarinau akių
Žiurkele, žiurkele, oi, prišnekėjai tu man apie tą akių vartymą. Dabar, kai esu nepatenkinta vartau akis. Šį kartą daug vartymo buvo, bet ne vien dėl to, kad kažkas nepatiko, tiesiog… na, kaip galima spausdinti knygas, kur eilutėje telpa kokie penki ilgesni žodžiai? Tik pradėjus skaityt vos galva neapsisuko – taip akys turėjo lakstyti nuo vienos eilutės prie kitos – košmaras. Na, bet kad jau pasiryžau perskaityt, tai pavarčius akis skaičiau toliau.
Šį kartą mano rankose paslaptingos Teodoros L. knyga Kitas Elenos gyvenimas. Šiaip nebūčiau skaičiusi šitos knygos, nes kol nebuvau jos pavarčius, Teodora man asocijavosi su stora teta kaimyne, na, o ką ji įdomaus gali man pasakyti? Bet… pasirodo, paslaptingoji Teodora L. yra mano brangiojo klasiokė ir brangios draugės kursiokė. Taigi, ji man visai nebepaslaptinga ir tikrai ne stora teta kaimynė :). Na, bet grįšiu dar prie paslaptingumo. Na, nusprendė autorė būti anonimė, susigalvojo pseudonimą, o tai kam tada ant knygos nugarėlės dėti savo nuotrauką? Pirmas variantas: kad tokios skaitytojos kaip ašai negalvotų, kad tai stora teta kaimynė parašė (sutinku), antro varianto kaip ir neturiu. Na, gerai. Nusprendė neatskleisti savo vardo, bet įdėjo nuotrauką, kad kas pažįsta atpažintų net su tamsiais akiniais 😛 (nes kaip gi kitaip pusbrolių krašte?). Vaikiška? Pusiau anonimė su pusiau slapyvardžiu.
Viršelis man patinka. Graži skaidri akis. Ilgos blakstienos.
Hmm. Taigi, prie ko čia ta “gintarinė Baltija”. Na, mūsų su žiurkele literatūros mokytoja komentuodama mūsų paauglystės rašinėlius yra pasakius kažką panašaus kaip: “Kas pirmasis pavadino Baltiją “gintarine” – buvo genijus, kas šimtasis – kvailys”. Na, man knygoje ištisai kliuvo standartiniai epitetai ir palyginimai tokie kaip “kvapni kava”, “metalinės akys”, “spengiant pajūrio tylai” (iš viso nevykęs, nes jūra apskritai labai retai kada tyliai spengia),”apsikabinusi draugės dėdę lyg didelį pliušinį meškiną”… Hmm.
Pirmojoje knygos dalyje heroją (ar heroję?) Eleną persekioja “KAŽKAS”. Iš didžiųjų raidžių. Nesižinosim, kas iki pat knygos pabaigos. Kažkaip intriga kuriama iš nieko, nes intrigos tiesiog nėra. Jei kas žiūrite/žiūrėjote tokį serialą Lost, tai įsivaizduojate tą serialo nusivažiavimo jausmą, kai žiūrovą (mane) pradeda užknisti, kai į visus klausimus yra atsakoma klausimu, nutylėjimu arba atsakymas sukuria dar didesnę paslaptį (“Who are you? What’s your name?” Ats.: “You do not need to know” arba “I will tell you later”). 😐 Tai va toks va jausmas skaitant. Vėliau pradeda lyg ir aiškėti, kad “kažkas” atsirado po didelės išdavystės, bet galiausiai ta siužeto linija paliekama ant ledo, nes “kažkas” – kažkieno mirtis. Nesakysiu, kieno, jei sugalvotumėt skaityt.
Juokingai atrodė pasakojimas, kad lietuvis herojės dėdė plaukiodavo Venecijoj su gondola (vairuodavo). Na, gondola tai ne valtis lietuviška. Kiek atsimenu iš gidės pasakojimo, ne taip jau lengva ją vairuoti ir ne kiekvienas sugalvojęs gali tai daryti. Na, tiek to, gal atmintis paveda.
Nustebau knygoje aptikusi daug skaičių. Pvz. Elenos ūgis 175 cm, Keukenhofo parko Olandijoje plotas 80 akrų, gėlės kainavo 9000 lirų, automobilis važiavo 140 km/h greičiu. Hmm. Ant knygos viršelio minima, kad autorė labai daug keliauja, na, bet čia gi ne kelionių vadovas. Mes tikrai patikėsim, kad Teodora L. buvo Olandijoj, nereikia minėti parko ploto… Aš irgi ten buvau, įkvėpiau mintimis žydinčių jacintų kvapo 😀 😀 😀 Esame priversti patikėti, kad Teodora L. gyveno Italijoj, nes kaip kitaip žmogus žinotų, kokia gėlių kaina liromis? O iš Lietuvos į Milaną kas gi daugiau gali važiuoti jei ne ilgakojė gražuolė manekenė, ne žemesnė nei 170 cm? Garantuotas baro padavėjo dėmesys, o tada juk jau yra ir apie ką parašyt, ar ne? Skaitant tuos skaičiukus vis lindo mintis, kad autorė tiek daug žino visko ir tą viską taip nori skaitytojui pasakyti…
Dar knygoje sužinosit kaip Teodora L. žavisi Irvingu ir kokias jo knygas yra skaičiusi 🙂 (dieve, jau darausi bjauri) Vis labiau panašėja į dienoraštį ar autobiografiją. O aš norėčiau pati sugalvoti, ką Elena skaito.
Kad pati nepatapčiau burbančia stora kaimyne, pacituosiu vieną man LABAI patikusią vietą, kurią perskaičius išsišiepiau kaip galėdama (pailsinau vartomas akis), nes taip priminė tikrą merginų draugystę ir mano brangias drauges:
“Elena nuėjo į miegamąjį kloti plačios draugės lovos, kurioje abi daug kartų miegojo dėdamos galvas į skirtingus galus. “Tu per garsiai kvėpuoji”, – sakydavo ji susiraukusiai Arinai. “O tu nenormali”, – visuomet pasigirsdavo tas pats atsakymas.”
🙂 🙂 🙂
** (viena už pastangas, kita už citatą)
|stora burbanti žiurkė|
