Kai per Velykas buvau mylimojoje Klaipėdoje, prisipirkau daug knygų. Ir kadangi pirkti vertimus Lietuvoje, pasirodo, yra labai rizikingas dalykas, šįkart, kad nerizikuočiau gauti prasto vertėjo sugadintą kūrinį, pirkau daug lietuvių autorių knygų, viena jų- N. Kliukaitės “Bitė”.

N. Kliukaitė – vienos mano nuostabios klasiokės mama, tai iškart deklaruoju įmanomą interesų konfliktą :-).

Nieko anksčiau šios autorės nebuvau skaičiusi, bet mano kolegė knygų žiurkė L užsiminė šitą knygą mačiusi knygyne, tai ir man pasidarė smalsu be galo. “Bitė” – biografinis romanas apie Gabrielę Petkevičaitę-Bitę.

Ir iš jos kūrinių nebuvau nieko skaičiusi. Įsivaizduojat? Net prisipažinsiu, jog maniau, jog ji gyveno vėlesniu laikotarpiu. Žodžiu, jei gražiai išsireikšti, tai buvau tabula rasa, kai paėmiau šitą knygą į rankas. Jei mažiau rafinuotai save pavadinti – tai buvau tokia dundukė tiek N. Kliukaitės, tiek G. Petkevičaitės-Bitės atžvilgiu.

Ir kaip ta Bitė sugebėjo taip mano nepastebėta praslysti?

Perskaičiau knygą ir kartu su nuostabiai gražiu skaitymo potyriu gavau labai šviesią Lietuvos istorijos pamoką.

Na taip, žinojau, aišku, ir apie spaudos draudimą (spaudos atgavimo diena jau ne už kalnų), žinojau ir apie slaptą knygų platinimą ir apie žandarus, bet tik dabar man kažkaip viskas ne tik galvoje, bet ir dūšioje susidėliojo. Ir atgijo man tas istorinis laikotarpis. Seniau man tuometiniai veikėjai Maironis, Žemaitė, Kudirka buvo tokie lyg ir bekraujai, na, popierinės figūrėlės, apie kurias kalbėjom per literatūros ir per istorijos pamokas. O štai N.Kliukaitė nušvietusi Gabrielės Petkevičaitės gyvenimą sugebėjo įpūsti gyvasties tam laikmečiui. Ir taip gražiai! Subtiliai ir nepritemptai. Ir kas svarbiausia – kokį gražų moters literatūrinį impresionistinį portretą nupiešė. Moterį su daugybe niuansų, su įdomiu vidiniu pasauliu, su naujoviškomis idėjomis.

Man šitas porteras tokia graži atsvara moters portretui, kurį kuria dabartiniai žurnalai, paviršutiniškos tv laidos ir pan. Gabrielei galvoje ne visokie swarovskiai (žemčiūgai 🙂 ), ne trumputės meilės istorijos, o didžiulės idėjos, vizijos, kuriose pagrindinė vieta skiriama ne jos pačios buvimui, bet tautos švietimui ir tautos idėjai.

Petkevičaitė-Bitė kelia moters ir vyro lygybės klausimą, mąsto apie socialinę atskirtį, gydo, maitina ir moko visus, nieko šalin nepavarydama. Spėjo nuveikti tikrai daug: ir buvo daraktorė, ir knygas rašė, ir mokytojavo, ir draugijas steigė, ir spektaklį “Ameriką pirtyje” režisavo, ir Steigiamajame Seime dirbo.

Ir dar, pasirodo, jog labai artimos draugės su Žemaite buvo, knygoje labai šiltai aprašoma jų draugystė. Man net noras perskaityti Žemaitės kokį apsakymą užėjo. (Tie, kas mane pažįsta žino, jog aš Žemaitės kūrybos nuo mokyklinių laikų kratausi. Turbūt visai be reikalo.)

N.Kliukaitės rašymo stilius man kažkuo šiek tiek priminė V.Woolf, tikriausiai tas nesustojantis minčių, žodžių, apmąstymų srautas suteikia to “woolfiško” panašumo, nors N.Kliukaitės tekstas skaitosi žymiai lengviau.

Autorė kuria Gabrielės portetą fragmentiškai, iš mažų gabaliukų, tarsi vitražą, supindama įvairius nutikimus, Gabrielės sapnus, citatas iš Petkevičaitės-Bitės raštų. Būtent tas fragmentiškumas, mano akimis, yra viena priežasčių, dėl kurių tas Gabrielės paveikslas toks įdomus. Atsisakydama vientisumo, ir imdamasi apie Gabrielės gyvenimą pasakoti fragmentiškai, autorė išvengia kalbėti apie mažiau įdomius įvykius ar laikus. Taip tarsi išrenkama tai, kas yra tikrai būtina, kad tas paveikslas būtų gyvas ir  pulsuojantis.

Pasakojimas man pasirodė labai autentiškas, aš džiūgavau kaskart perskaičiusi senoviškus žodžius, pavyzdžiui, kožnas, brička, brangvynis, žemčiūgai. Be to, autentiškumo priduoda ir pačios Bitės raštų citatos, ir to meto dainos bei eilėraščiai.

Įstrigo man keletas dalykų: Bitės vidinė kultūra, jos orumas, tikėjimas žmonėmis. Knygoje ji sako “neleidžiu sau šitaip negražiai apie žmones galvoti”- tas pasakymas man tarsi jos portreto esencija. Ir dar labai įsiminė, kai knygoje Gabrielė Petkevičaitė Bitė sako, jog “nevalia šitaip netikėti savo tauta” ir pastebi, jog lietuviams trūksta akių šviesos.

Būtinai paskaitykit. Ir širdyje ir akyse šviesiau pasidarys.

K.Ž.G