Skaitau J.C.Oates “My Sister, My Love” ir negaliu nieko kito veikti, negaliu nei tvarkytis, nei į šitą tinklaraštį rašyti, tiesiog turiu skaityti. Žinau, kuo viskas baigsis, bet vistiek J.C.Oates rašo TOKIĄ prozą, kad net 650 puslapių knygos neprailgsta.
Bet knygos tema tokia sunki, jog atrodo lyg skaitau “prieš srovę”.
K.Ž.G
Prieš šimtą metų skaityta knyga. Labai patiko. Tokia mažutė, kad galėčiau imt ir perskaityt dar kartą 🙂 Knyga, atrodo, netiesiogiai pasakoja apie Gogeno gyvenimą kito asmens vardu – kaip jis viską metė ir nuėjo būti menininku. Va. Kadangi daug nieko papaskot negaliu, nes pieštukinis įrašas žymi 1996 12 11 vėl iš Vilniaus (kažkokios laimingos dienos Vilniuje, nes tais metais dar vaikščiojau į mokyklą Klaipėdoje). Pieštuku prirašyta: “Kodėl toks pavadinimas? Paklausti Baltušienės, kurios pasiilgau.” aa D.Baltušienė buvo mūsų su G. anglų kalbos literatūros mokytoja. Man ji buvo nereali. Dėl jos man iki šiolei prisiminus skauda širdį, nes išėjo ji labai jauna. Su ja esu turėjusi keletą privačių pamokų, kurios labiau buvo apie gyvenimą, o ne apie anglų kalbą. Buvo labai geros pamokos. Labai įdomaus žmogaus, kuris, man skaitant knygą, buvo gyvas. O paskui apie pavadinimą diskutavau su savo sese, kuri nusistebėjo, kaip aš galiu nesuprasti, kodėl toks pavadinimas. Na, aš, aišku, pasukau kažkurią tingią smegenėlių dalį ir greitai supratau, kad renkamės arba skatiką, arba mėnulį. Tikriausiai. Na, ir pabrauktos citatos, kurios po tiekos metų padaro knygą gyva.
“Žmonės linkę kurti mitus. Jie godžiai graibsto kiekvieną neįprastumu ar paslaptingumu stebinančią žinią apie žmones, kurių gyvenimas skiriasi nuo kitų, paskui sukuria legendą ir fanatiškai ja tiki. Tai yra romantikų protestas prieš gyvenimo pilkumą. Taip nuausta legenda – tikriausias nemirtingumo laidas.”
“Kažkas – užmiršau, kas toks, – patarė sielos gerovei atlikti kas dieną du labiausiai nekenčiamus darbus. Jis buvo išmintingas žmogus, ir aš tą receptą sropiai vykdau: kas dieną keliuosi ir kas dieną einu gulti. Bet, turėdamas prigimtį, linkusią į asketizmą, aš kas savaitę kankinu savo kūną dar žiauresniu būdu: niekad nepraleidžiu neperskaitęs The Times literatūrinio priedo. Labai išganinga savitvardos rūšis – pamąstyti apie gausybę parašytų knygų, apie autorių puoselėjamas viltis, pamatyti išspausdintas savo knygas ir pasvajoti apie tai, koks likimas tų knygų laukia.Ar pasiseks bent vienai prasiskinti kelią pro tokią daugybę? O jei kuri ir sulauks pasisekimo, jis bus trumpalaikis. Vienas Dievas žino, kiek skausmo autorius turėjo iškentėti, kiek nusivylimo patirti ir kiek kraujos sugadinti tik tam, kad galėtų duoti atsitiktiniam skaitytojui vieną kitą valandėlę atvangos ar padėtų jam nuvyti kelionės nuobodulį. Daugelis šių knygų, jei tikėsime kritikais, yra gerai ir rūpestingai parašytos, daug minties įdėta į jų turinį, o kai kurioms paaukotas kruopštus viso gyvenimo triūsas. Iš to darau išvadą: vienintelis rašytojo atlyginimas, kurio jis turėtų trokšti,- tai malonumas dirbti tą darbą ir palengvėjimas, nusikračius minčių naštą. Kitkas – garbė ar paniekinimas, sėkmė ar užmarštis – jam neturėtų rūpėti.”
“-Kodėl puikios moterys teka už neįdomių vyrų?
-Todėl, kad protingi vyrai neveda puikių moterų.”
“Žmonės, tvirtinantys, kad jiems nerūpi, ką apie juos mano kiti, dažniausiai apgaudinėja save.”
“Noras, kad tave pripažintų turbūt yra giliausiai įsišaknijusi civilizuoto žmogaus silpnybė.”
“Netiesa, kad kančios daro žmogų kilnesnį; laimė kartais taurina žmogų, bet kančios dažniausiai jį paverčia smulkmenišku ir kerštingu.”
“Man rodos, reikia labai tvirto charakterio, kad, pusvalandį pasvarstęs, galėtum numoti ranka į puikią karjerą ir pasirinkti kitą gyvenimo kelią, kuris tau pasirodė prasmingesnis. O kiek tvirtumo reikia, kad nesigailėtum taip skubiai žengto žingsnio.”
|žiūrinti į mėnulį|
Štai kaip būna, kai viena žiurkė rekomenduoja, o kita puola skaityt tą pačią knygą – dar vienas knygos komentaras bloge antrą kartą. Tiesa, susilaikau ir dabar neskaitau, ką parašė G., žinau, jai knyga tikriausiai buvo daug artimesnė, daug labiau išgyventa, nei man. Dar vienos knygos skaitytojos įspūdžiai apie knygą čia, ačiū kad su manim knyga pasidalino.
O manęs skaitant neapleido tas jausmas, kurį išgyvenau keletą kartų, kur nors išvažiuodama ilgesniam laikui. Tas visiškos vienatvės ir visko pradėjimo nuo nulio jausmas. Vaikų smėlio dėžės jausmas, kai sukaupęs visas jėgas (na, žinoma, kitiems net nereikia kauptis, bet man reikia) eini klausti smėlyno žaidimų kaimyno vardo – rakto į bendras smėlio pilis, durų užtrenkiančių spengiančią vienatvę. Man taip įstrigo knygoje aprašomas Z. susitikimas su jos lover, ji už jo tiesiog užsikabina ir plaukia, nes jai ten taip liūdna ir vieniša, kad į kompaniją tinka bet kas, kas apskritai tau bent žodį ištaria. Toks pažįstamas jausmas. Z. įstringa tam momente (stuck in the moment). Man net kažkaip iki galo neaišku, ar ji tikrai jį įsimylėjusi, ar jis tiesiog jai reikalingas, nes reikalingas. Neina išsiaiškinti dėl to kalbinių ir kultūrinių skirtumų. G., kaip tau atrodo?
Aha, įsivaizduoju, G., visus tavo jausmus, nerimą dėl vizų, lietuviškai tariamo tavo vardo skambesį… Tokia man ta knyga – pilna ilgesio, nesaugumo jausmo, neužtikrintumo. Arba to jausmo, kai grįžti namo ir nebepriklausai nei čia, nei ten…
|nenorinti niekur važiuoti|
Kalbinis fejerverkas.
Kitaip ir sunku aprašyti šitą knygą. Gyva, įtikinama ir dinamiška kalba. Neveltui knygos autorius Junot Diaz 2008-aisias gavo Pulitzerio premiją.
Dominikos respublika valdoma žiauriaus diktatoriaus Trujillo gyvena nuolatinėje baimėje. Pagrindinio knygos herojaus Oscaro senelis išdrįsta pasipriešinti diktatoriaus valiai ir nuo to prasideda šeimą persekiojančių baisybių grandinė. Trujillo vardu vykdyti kankinimai ir žudymai yra tokie baisūs, jog, atrodytų, neįmanoma, kad už tokius dalykus būtų atsakingas žmogus, tad žmonės mano, kad Trujillo nėra žmogus, o įsikūnijęs blogis. Kaip kitaip būtų galima paaiškinti užkeikimą fuku, skirtą Oscaro šeimai? Ar gali būti koks nors kitas paaiškinimas Oscaro mamos Belicia Cabral bėgimui į Jungtines Valstijas? Kas kita, jei ne prakeikimas sukelia Oscaro sesei Lolai norą nusiskusti plaukus ir bėgti bėgti bėgti? Kas kita jei ne fuku gali paaiškinti Oscaro baisųjį atsiradimą lemtingajame kukurūzų lauke?
Oscaro prakeikimas yra tas, kad jis yra labai apkūnus, tad juo tiesiog bjaurimasi. Jis 
nepaprastai daug domisi moksline fantastika ir fantasy (knygoje pilna nuorodų ir paralelių su šiais žanrais, pavyzdžiui, Trujillo knygoje nuolat yra vadinamas Dominikos Sauronu), rašo knygas ir didžiausias jo noras – pagaliau prarasti nekaltybę. Ir nors jis visiškai nemoka priartėti prie merginų, nors jis nuolat įsimyli nepasiekiamas, nors jis “kabina” jas keistais būdais, jis nepraranda vilties, nes nė vienas dominikietis vyras dar nemirė būdamas skaistus. (Čia nėra mano asmeninė nuomonė, o citata iš knygos) 🙂
Oscaro mama – baisi, nė kruopelytės meilės savo vaikams neduodanti, moteris. Šlykštėjausi ja, bet kai pagaliau atėjo eilė jos pasakojimui, jos žiauriam pasakojimui, pradėjau pati manyti, kad tik fuku prakeikimas gali paaiškinti visa tai, ką patyrė jo mama Belicia Cabral.
Daugelis skaičiusiųjų sako, jog tai ne tik baisi, bet ir linksma knyga, bet aš pati to linksmumo ten neįžvelgiau. Taip, kalba, išsireiškimai yra tikrai išmoningi, sąmojingi, bet pati sesers Lolos vaikino Junior lūpomis pasakojama istorija man pasirodė nepaprastai žiauri ir liūdna. Pats autorius pasakojo, kad knygą rašė labai ilgai būtent dėl joje aprašomų baisybių, nes jam pačiam buvo nedrąsu ir koktu.
Junot Diaz tekste nepaprastai daug ispaniškų žodžių ir frazių, neverstų į anglų kalbą, nes , anot autoriaus, jis norėjo skaitytojui suteikti galimybę įsijausti į imigrantiškąjį gyvenimą. Kai kurie skaitę knygą labai dėlto erzinosi, nors man visai patiko, nes suteikė pasakojimui autentiškumo. Tiems, kurie nori, yra trumpas žodynėlis, padėsiantis suprasti.
Ar įmanoma panaikinti fuku? Knygoje rašoma: “But if these years have taught me anything it is this: you can never run away. Not ever. The only way out is in.” Daugiau neatskleisiu intrigos, o paraginsiu perskaityti. Ir nors knygoje nėra tokio magiškojo realizmo, kaip G.G.Marquez ar I.Allende kūryboje, užtat jos kalba tikrai yra magiškai gera ir įdomi.
Paskaitykit apie trumpą ir įstabų Oscaro Wao gyvenimą.
K.Ž.G
Žinai, bijau šitos knygos. Arba gal tai kažkoks kitoks jausmas, bet, na, jis labai panašus į baimę, tokią sumišusią su maloniu jauduliu. Toks jausmas mane apima skaitant knygą, kuri man patinka, norisi ją rekomenduoti visam pasauliui, bet, kaip man dažnai atsitinka, kad man baisiausiai patikusios knygos, dažniausiai niekam daugiau nepatinka (tam gyvenimo tarpe, kai dar šito blogo nebuvo), tad rekomenduodavau labai atsargiai, visada rekomenduodavau maždaug taip:
L REKOMENDUOJA*
* yra papildomų sąlygų (sąlygos nežinomos)
Vajei, man taip patiko šita knyga. Tikrai. Patiko taip, kad skaitydama džiaugiausi, kad ji plytos storio, o tai reiškė ilgesnį malonumą. Patiko taip, kad šitą plytą tąsydavausi rankinuke, turėdama vilties paskaityti bet kurią laisvą akimirką. Ir tas džiaugsmingas jauduliukas, leisk man juo pasidžiaugti, nes jau seniai skaičiau knygą, kuri man taip patiko.
O knygos kelias pas mane (lipant kitoms knygoms per galvą) prasidėjo nuo to geriausio knygos vertimo konkurso, be kurio, turiu pasakyti, į knygą tikrai nebūčiau atkreipus dėmesio. O paskui knygyne pamačiau, kad šita plyta kainuoja tik 14.50, ar panašiai. Na, iš tikro pagalvojau, ar pirkti plytą, kuri užims tokią brangią vietą mano lentynose, kuriose jau seniai tos vietos nebėra, bet su džiaugsmu sakau, kad šitai knygai vieta tikrai bus išskirta, ir nepateks ji nei į MintVinetu, nei kaip nors kitaip nebus išmainyta. Va taip.
Knygoj dainuoja Radiohead. Sako, kad we are accidents waiting to happen. Taigi, turim knygos muzikinį foną, nors man ši frazė yra iš U2 dainos Who’s gonna ride your wild horses (klausyk 1:10 sek.). Kaip gerai, kad dainuoji tą patį foną, kaip ir autorius.
Po staigios žmonos mirties, besistebėdamas, kad nejaučia nepakeliamo skausmo (kaip ir jo dukrelė), nusprendžia, kad neis į darbą, o sėdės prie dukros mokyklos iki kol jai pasibaigs pamokos. Nes kai gyvenimas padaro staigų netikėtą posūkį, pasidaro nebesvarbu. Nebesvarbu stumdytis karjeros laiptuose, nebesvarbu atrodyti sveiko proto – geriau vaikščioti po parką ir šiurenti kojomis nukritusius lapus arba laukti, kol mergaitė pamos pro langą, arba pamirksėti mašinos lempomis kasdien pro šalį praeinančiam vaikui. Ir visai nenorėdamas patampi pasaulio traukos centru. Visi važiuoja tikrinti, ar nesusipykai su protu, o išvažiuoja išlieję visus savo skaudulius, išpasakoję slapčiausias savo mintis. “Aš net susidariau įspūdį, kad nusiraminę jie imdavo man daugiau ar mažiau pavydėti. Gal todėl, kad gerai juos pažįstu ir žinau, jog nė vienas nėra laimingas.” Iš pradžių atvažiuoja kolega, paprastas klerkas, paskui, taip ir netapusi giminaite būsimos žmonos sesuo, paskui direktorius, paskui bosas, paskui dievo sūnus ir pats dievas. Juk taip niekada neatsitiktų (dievas pas tave neateitų), jei nespjatum į kasdienes rutinas, tvarkingai dirbtum įprastus darbus. Kitaip besielgiantys baugina ir traukia. Nes jie elgiasi taip, kaip tu norėtum, bet nedrįsti? Drąsuolis išsišokėlis ar kvailys?
O vieną dieną – cakt – ir sėdėjimo prie mokyklos dienų variaciją nutraukia išmintingi vaiko žodžiai. Tėti, neužsimiršk, kad esi tėtis.
Sandro Veronesi ant knygos viršelio įvardijamas kaip geriausias savo kartos italų rašytojas. Man tikrai patiko, tikiuosi ir tau patiks, jei sugalvosi skaityti. Norėjau perskaityti per dieną, bet, aišku, taip gal bus, kai jau būsiu pensijoj 🙂 .
Filmas? Hmm. Caos calmo (2008 m.)
Ir dar dabar ieškosiu Praeities galios.
|apžavėta|
Keletas paskutinių mano skaitytų knygų vis užgauna tėvų ir vaikų santykius. Štai ir šita knyga, apie kurią ilgokai vaikščiojau ratais knygyne ir pagaliau negalėjau atsispirti taip pigiai (tris kartus pigiau nei knygyne) parduodamai per Europos dienas knygų mugėje, yra apie trijų kartų susikalbėjimus ir nesusikalbėjimus. Na, tėvų vaikų santykiai gal nėra pagrindinė knygos tema, bet vis dėlto svarbi ir man labai užstrigusi.
Keletą vakarų pasimėgavau šita knyga – skaitėsi labai lengvai, norėjosi skaityti kiekvieną laisvą minutę, o ir knyga ne per storiausia, tai greitai susiskaitė, toks optimalus keleto vakarų skaitymas – tokios irgi jau buvau pasiilgusi – geros ir ne per daug storos 🙂 Dabar taip noriu sulaukti kokio laisvesnio vakaro, kai galėsiu pažiūrėti filmą (trailer komentaruose), kurį knygos autorė pati režisavo. Nors pagal trailer’yje esančius vaizdus matau, kad skaitydama savo filmą pastačiau kitaip, kitokie mano aktoriai ir aplinka kitokia, na, bus įdomu pažiūrėt.
Knyga pasakoja apie tai, kaip žmogus kartais bijo pats savęs, stengiasi būti kitokiu, tokiu, kokį jį kažkas įsivaizduoja ir tokį įsivaizduojamą myli, net įtikina tave patį tokiu esant. Pasirodo, save apgaudinėti galima iki begalybės, nors kartais ta begalybė staiga pasibaigia, lyg staiga pabustum iš komos ar sapno (o Pipa vaikšto per sapnus), ir nebepažintum nei savęs, nei to pasaulio, kuris lyg ir buvo tavo, bet niekada jame nesijautei savas.
Vienas Pipos gyvenimas – bohema, narkotikai, tikri ir netikri menininkai, sąmonės rūkas, kai nieko neatsimeni. Kitas – atsidavusios motinos, negeriančios net aspirino, sveikai besimaitinančios, besistengiančios būti tobula mama, tobula žmona, kažkuo tobulu. Du kraštutinumai. Atspėkite, kuris gyvenimas buvo pirmas, o kuris antras? Ar nors vienas tikras? Gal trečiasis? Tikiuosi.
|žiurkytė L|
Man patinka tas jausmas, kuris apima perskaičius knygą. 
Kai galvoje vis dar pilna sakinių, žodžių, kai vis dar svaigina kalba, temos, simboliai, pasakojimai. Panašiai būna, kai pabundi, bet vis dar esi pilnas sapnų. Taip yra ir su ką tik perskaityta knyga.
Nors jau užvertei, vis dar svaigina.
Šiandien laukiau autobuso ir kaip tik pabaigiau B.Schlink “Flights of Love: stories”.
B. Schlink taip pat yra parašęs gerai žinomą knygą “Skaitovas”, pagal kurią buvo pastatytas filmas su K.Winslet.
“Flights of Love: Stories ” tai mažutis novelių rinkinys apie artumą ir jo nebuvimą, apie tai, kaip praeitis įtakoja šiandienos santykius ir apie kaltės jausmą. Man patinka skaityti noveles, jos labai tinka skaityti keliaujant į darbą. Darbo dieną labai smagu pradėti novele. Pradedu skaityti autobuse, o pabaigiu traukinyje prie darbo. Novelės nėra per ilgos, vieną novelę galima perskaityti vienu prisėdimu.
O temos šitose novelėse primena “Skaitovą”: B.Schlink nagrinėja praeities kaltes ir paslaptis. Vokietis vaikinas ir žydė mergina įsimyli vienas kitą, bet jie negali būti tiesiog mergina ir vaikinas, nes jų kilmė nuolat kybo virš jų lyg kirvis.
Kitoje novelėje berniukas labai žavisi paveikslu, kabančiu tėvo kambaryje. Bet kaip tas paveikslas atsirado ten?
Po žmonos mirties vyras atranda jos meilužio laiškus…
Ir nors novelės gražios, jos man pasirodė ne tokios išdirbtos kaip “Skaitovas”, o pastaroji man yra viena nuostabiausių knygų.
B.Schlink kalba yra gana paprasta, vietomis netgi šaltoka, be ypatingų paraitymų, lyg būtų nuoga, bet kažkokiu būdu “Skaitovas” sugeba prasiskverbti labai giliai į manąją skaitytojišką sąmonę. O ir pati istorija man yra neapsakomai nuostabi: Michael ir už jį gerokai vyresnės Hannos graži įsimylėjimo istorija, ir Hannos dvi paslaptys: pirmoji paslaptis yra ta, kuo ji dirbo karo metu, o antroji paslaptis- daug didesnė ir baisesnė pačiai Hannai nei pirmoji… Tokia didelė paslaptis, kad Hanna pasiruošusi viskam, kad niekas nesužinotų jos.
“Skaitovas” mane (šį žodį vartoju labai retai) sukrėtė. Vaikščiojau lyg apgirtusi dar keletą dienų po jos užbaigimo. B.Schlink dažnai kalba apie Vokietijos kaltę dėl holokausto. Ir nors apie Vokietijos kaltę rašo daug kas, B.Schlink tai daro labai ypatingai ir estetiškai. Jo kūriniuose individo lygmenyje atskleidžiama ta baisioji kaltė. Jo knygos veidu atsisuka į kaltę. Nes kito kelio nėra. Nes kitaip negalima. Nuo kaltės nereikia bėgti, o atvirkščiai, į ją reikia atsigręžti veidu.
Ne tyleti, o kalbeti.Ne slepti, o parodyti. Nesiteisinti, o prisipazinti.
Nesikratyti kaltes, o atsiprašyti.
B.Schlink kalba apie praeities kaltes ir susitaikymą
Filmo, pagal knygą “Skaitovas” anonsas (tas pats režisierius pastatė filmą “The Hours”)
K.Ž.G
Neįtikėtinai gražus knygos viršelis. Seniai jau mačiau tokį žvilgsnį prikaustantį viršelį, o ypač dabartinėmis krizės dejonių apgaubtomis sąlygomis. Ačiū viršelio dailininkui Agniui Tarabildai. Ačiū leidyklai, kad neišsigando. Ačiū Audronei, kad surizikavo neatsiklausus man padovanoti knygą gimtadienio proga 🙂Vakar užverčiau dar vieną Salman Rushdie pasaką-ne-pasaką apie… begalines ir nesibaigiančias istorijas su pradžia ir be pabaigos. Knygos pabaigoje autorius pateikia šešių puslapių bibliografijos sąrašą – tiek suvirškinta rašant knygą – respect. Čia ne kokia knygelė iš serijos “nuvažiavau, pažiūrėjau, gidė papasakojo, dabar parašysiu knygą.” Kai skaičiau, žinoma, nemačiau jokio knygos gale tūnančio sąrašo ir visą laiką galvojau, ar čia Rushdie viską sugalvojo ar čia yra ir tikros istorijos.
Tikri faktai (gyvenantys knygoje): veiksmas vyksta Indijos teritorijoje Fatehpur Sikri mieste, Mogolų imperatoriaus Akbaro sostinėje XVIa. Kai skaičiau, buvau įsitikinusi, kad miestas išgalvotas, o pasirodo, ne, jis pats tikriausias. Kaip gali galvoti, kad miestas, kurį statyti užtruko penkiolika metų, o kaip sostinė tarnavo tik apie keturiolika, po to buvo paliktas likimo valiai dėl vandens trūkumo, nėra rašytojo fantazijos vaisius?
Į šitą miestą, dar pačiame žydėjime, kai vanduo dar nebuvo palikęs, atkeliauja aukštas šviesiaplaukis ir pasakoja imperatoriui savo neįtikėtiną istoriją, kuri prasidėjo kitam nuostabiam mieste – Florencijoje, kur trijų berniukų, kurių vienas Nikola Makiavelis (knygoje imperatorius dažnai medituoja apie tai, kokia turi būti imperija, o Makiavelis kitoj žemės pusėj rašo savo “Valdovą”), likimai juos nuveda į skirtingus pasaulio kraštus, tokius tolimus, kad gali nukristi, pasiekęs pasaulio kraštą. Realūs istorijos vyrai. O moterys knygoje ne visada tokios realios – imperatoriaus išgalvota žmona, pradingusioji princesė neįtikėtina rytų gražuolė Kara Kioz, pavirtusi į Anželiką, princesės tarnaitė, dėl stulbinančio panašumo į savo šeimininkę vadinamos Veidrodžiu, neįtikėtinai plona kurtizanė Giltinė ir jos priešybė storoji Pagalvė, imperijos istorijas galvoje saugančios karalienė motina ir princesė Gulbadan, aplankiusi Meką ir, vietoj prideramų minčių apie dievą, parsivežusi visokių keistenybių apie neišnaudotas moterų galimybes.
Kara Kioz – pavergianti gražuolė, žvilgsniu sugniuždanti bet kokį vyrą, pati lyg vergė, perduodanti save iš vieno vyro rankų į kitas, niekada nebūnanti viena pati sau. Sužinome, kokią ji daro įtaką, ką koks žmogus apie ją galvoja, bet pati ji lyg šilkas išslysnati pro pirštus, neapkabinama migla. Du nuostabios kerėtojos Karos Kioz (Qara Köz) apžavėti miestai. Abu klestėję, kol ją garbino, ir praradę savo gyvybę – vandenį – kai jos kerai apleisdavę.
Kaip gi S.Rushdie be religijos klausimų. Aprašuomuoju laikotarpiu Romos popiežius pats tikriausias Medičių statytinis, dėl to ir Florencija klesti, tokį užtarėją turėdama, o imperatorius Akbaras propaguoja religinę toleranciją ir mąsto: “kodėl būtina išpažinti religiją ne dėl to, kad ji tikroji, bet dėl to, kad ką išpažino tėvai ir protėviai. Ar tikėjimas – ne tikėjimas, o tik paprastas šeimos įprotis? Gal nėra tikrosios religijos, gal yra tik amžina tradicija? O iš kartos į kartą galima perduoti ne tik dorybę, bet ir klaidą? Ar tikėjimas viso labo mūsų protėvių klaida? Gal nėra tikrosios religijos. Taip, jis leidžia sau šitaip pamanyti. Jis nori kam nors atskleisti savo įtarimą, kad dievus sukūrė žmonės, o ne atvirkščiai. Jis nori kam nors pasakyti, kad pasaulio centras – žmogus, o ne Dievas. Žmogus centre, viršuje ir apačioje, žmogus pirekyje, užpakalyje ir šone, žmogus angelas ir velnias, stebuklas ir nuodėmė, žmogus visada tik žmogus, ir nuo šiol nereikia jokių šventyklų, jei jos skirtos ne žmonėms.”
Paskaityti knygą galite čia.
|jau žinau, kur važiuosiu Indijoje|
Perskaičiau ko gero labiausiai man atipišką knygą, kuri tik gali egzistuoti. Perskaičiau, bet vistiek nesuprantu, kaip aš ją nusprendžiau skaityti, nors iškart buvo aišku, kad ji labai skiriasi nuo kitų mano skaitomų knygų.
Vienądien per tv žiūrėjau kultūros programą, kurį tąkart buvo skirta Rusijai. Buvo kalbama apie dabartinę politinę ir kultūrinę padėtį, apie žmones, apie knygas ir t.t.
Ir kaip tik toje laidoje buvo rodomas Maskvos metro ir jame buvo kalbinamas rašytojas Dmitrij Gluchovskij, kurio debiutinis romanas “Metro 2033” sulaukė didžiulio pasisekimo tiek Rusijoje (parduota daugiau nei pusė milijono knygų, dar daugelis ją skaitė internete, kur autorius ją pirmiausia ir publikavo), tiek užsienyje.
Moscow Times šitą romaną paskelbė metų knyga, o 2007-aisiais autorius gavo paskatinamąjį European Science Fiction awards prizą.
2033-ieji. Maskvos metro.
Po atominio karo, po baisių biologinių ginklų panaudojimo iš Maskvos beliko tik niūrūs, radioaktyvus griuvėsiai ir apleisti, žmonėms netinkami gyventi namai. Kadangi Maskvos metro buvo statomas taip, kad atlaikytų net atominio ginklo panaudojimą, būtent ten, po žeme, metro tuneliuose ir stotyse gyvena keliasdešimt tūkstančių žmonių, kuriems pavyko ten pasislėpti, ir tie, kurie jau gimė metro ir niekada nėra matę saulės ar buvę ant žemės paviršiaus.
Knygos herojus Artiom gyvena VDNKha stotyje, kurią paskutiniu metu puola mutantai (niekad nemaniau, kad teks apie juos skaityti ir net rašyti), ir kad galėtų išgelbėti savo stotį, jam tenka juodais tuneliais keliauti į miestą Polis, kur galėtų gauti pagalbos.
Žinau žinau, žodis “mutantai” jau atbaidė didelę dalį mūsų blogo skaitytojų, ir jie jau apsisprendė, kad šitos knygos tikrai neskaitys. Neskubėkit.
“Metro 2033” tikrai nėra prasta mokslinė fantastika. Atvirkščiai.
Knygoje labai įtaigiai aprašomas nykus, tamsus ir klaustrofobiškas pasaulis, mini-atspindys to, jau išnykusio, gyvenimo, kuris buvo ne po žeme, o ant jos. Kiekviena stotis- tarsi mažas miniatiūrinis miestas, su savo ideologija.
D.Gluchovskio metro gyvena ir raudonieji komunistai, kurie vėl stotis pervadino komunistiniais pavadinimais. Keletą stočių kontroliuoja fašistai, įkūrę ketvirtąjį reichą ir žudantys kaukaziečius. Yra čia ir religinių sektantų, o Кольцевая линия stotyse įsikūrusi Hansa, savotiškas kapitalizmo atitikmuo.
Žmonių gyvenimas metro tuneliuose varganas ir skurdus, tiek gyvenimo standartas, tiek moralės normos smuko, ir visur vyrauja pesimistinės depresinės nuotaikos. Komunikacijos kanalai yra nutraukti, tad metro sklando daugybė gandų, mitų ir netiesų, ir tai, žinoma, dar labiau sutirštiną siaubą keliančią tunelių tamsą.
Ir nors knyga yra puikiai parašytas veiksmo pilnas apokaliptinis romanas, jame yra gvilenamos ir filosofinės egzistencialistinės problemos. Ar verta gyventi tokiomis salygomis? Kiek civilizacijos luobos galima nulupti nuo mūsų egzistavimo? Gal verčiau yra tiesiog nuleisti šautuvą, užsimerkti ir laukti pabaigos juodame tamsiame tunelyje, kur mūsų tyko kažkas baisaus. Kiek mes galime išgyventi juodoje baimėje? Ir ar žmonija nusipelno išgyventi?
Ir nors vakar skaitydama taip įsibaiminau, jog turėjau užmigti prie uždegtos šviesos, nors knygos žanras tikrai ne mano “teritorija”, labai džiaugiuosi, jog knygą perskaičiau. Nes įveikiau savo baimę ir praplėčiau savo skaitytojišką akiratį, kurį, kaip man atrodo, kartais be jokios svarios priežasties riboju.
Jau pasirodė knygos tęsinys- “Metro 2034” ir kompiuterinis žaidimas.
Skaitykit ir žaiskit. Jei išdrįsit.
Ir neišjunkit šviesos, kai eisit miegoti, nes nežinia, kas tyko tamsoje.
K.Ž.G
Skaityti apie nepažįstamas vietas būna įdomu. Bet man dar smagiau, kai skaitau apie vietas, kuriose esu buvusi. Neseniai perskaičiau T.Mann “Mirtis Venecijoje”, o Venecijoje aš buvau prieš kokius keturis metus, tai skaičiau miesto aprašymus, ir viskas prieš akis stovėjo: Canal Grande žalsvai sidarbriškai blizgantis vanduo, Lido paplūdimys, laivai, gondolos, San Marco aikštė.
Viena yra įsivaizduoti, o visai kas kita žinoti, kaip viskas atrodo ir tai skaitant prisiminti.
Vienas gražus skaitymo in situ potyris buvo, kai aš antrą kartą nusprendžiau perskaityti J.Fowles knygą “Magas”. Kadangi skaičiau ją pirmą kartą,berods, gimnazijoje, tad buvau ją šiek tiek primiršusi (pabrėžiu, jog tik šiek tiek, nes man tai nepamirštama knyga), bet galvoje buvo labai įstrigę Graikijos gamtos aprašymai, tai pasirinkimas, ką skaityti atostogų Kefalonia saloje metu, buvo savaime aiškus. Knyga stora, užėmė daug vietos lagamine, bet užtat kaip nuostabiai skaitėsi! Paskaitau pastraipą apie alinantį karštį, o tuo pačiu jaučiu jį ant įdegusios savo odos. Skaitau apie saulės nuplikytą kraštovaizdį, pakeliu akis- ir matau jį.
Jei kada atostogausit Graikijoj, būtinai šitą knygą skaitykit ten. Tas skaitymo potyris buvo toks surround ;-), apgaubiantis, įtraukiantis. Atrodo, jog skaičiau visais penkiais jutimais.
K.Ž.G
Visos knygos mano lentynose turi kažkokią tai istoriją. Įdomiausia, kad dažnai knygoje aprašytos istorijos neatsimenu, bet atsimenu tą, kaip, kokiomis aplinkybėmis knygą įsigijau, kaip skaičiau ir taip toliau. Ir štai mano lentynoje tokia knyga Phillip Roth Amerikietiška pastoralė guli nekaltai ir aš nieko, visiškai nieko apie ją neatsimenu. Nei kada pirkau, nei kaip sugalvojau tai padaryti, tuo labiau, kad kai paimu knygą ir ant nugarėlės perskaitau aprašymą – “jaudinanti tėvo ir dukters istorija naujai skaitytojų kartai kalba apie gero, naivaus žmogaus vilčių žlugimą – šiuolaikinės Amerikos mašina negailestingai traiško svajones ir likimus” – tai man iš viso bloga darosi, visiškai suprantu, kodėl šita knyga taip ilgai gulėjo neskaityta. Nu jau toks tarybinis aprašymas, kad TEN viskas blogai, o jau ŠIAPUS tai tikrai nuostabu… Brr.
Knygos priešlapy užrašyta 1999 11 24. Pirkimo data? Tikriausiai pirkau… Kuo svarbi man ta diena buvo? Niekuo? Prieš pat prisirptant 2000-iesiems… Na, bet čia nieko, žinote, labiausiai šokiravausi, kai skaitydama pamačiau, kad knygoje pabrauktos tam tikros vietos. Ir pabraukimo stilius toks “maniškas”. Puoliau klaust savo tuometinės sugyventinės, gal ji bus skaičius tą knygą, bet lyg ir ne… Negi aš pati skaičiau ir net neatsimenu? Ne kas…
Bet dabar jau perskaičiau. Tikrai nebuvau skaičius, tikrai nežinau, kas skaitė, kas braukė, sakau, paslaptinga knyga be istorijos mano galvoje, kuriai taip netikėtai atėjo eilė būti perskaitytai, kai pažiūrėjau filmą Elegija, paskataytą pagal Philip Roth knygą. (Beje, kaip Pilypas būtų sulietuvinamas? Pilypas Rotas? Rosas? Ar pažintumėt sulietuvintą Pilypą? 🙂 )
Kas man labiausiai įstrigo knygoje? Pirmiausia tai toks jausmas, kad vietomis skaitau apie save. Na, nežinau, kaip čia prisipažinti dabar, bet jei skaitytumi knygą ir galvotumėt: “dieve, dieve, koks naivuolis”, tai taip pat galėtumei pagalvoti ir apie mane. Nes aš daugelyje dalykų esu naivuolė. Naivuolė ir liberalė, kur reikia, kur nereikia. Nežinanti, kur galima brėžti ribą, kad čia tai jau viskas, čia jau daugiau nebegalima. Toks yra pagrindinis knygos veikėjas Simoras Levovas, t.y. Švedas (tokia šviesiaplaukio žyduko pravardė), žmogus, kurio, atrodo, geri norai išsiverčia pačiomis baisiausiomis pasekmėmis. Švedas, laviruojantis tarp žmonių, besistengiantis visiems būti geras, besistengiantis, kad visi jaustųsi patogiai ir be reikalo nekentėtų, nenusiviltų ir neliūdėtų. Žmogus, su begaline kantrybe diskutuojantis (kai turėtų rėkti ir daužyti kumčiu per stalą (tikriausiai)) su savo paaugle dukterimi, kuri, atrodo, sukaupė visas jo užslopintas emocijas ir sprogo. Ne ji sprogo, bomba sprogo. Dukters padėta.
Tai va, ta antroji skaintant neraminusi mintis buvo – kiek tėvai kaip tokie turi įtakos savo vaikui. Taškas. Klaustukas. Vis sukosi ta mintis, kad “vaikai nėra mūsų, jie tik ateina per mus”. O knygoje dar atrodo, kad ateina ir gyvena visiškai nepriklausomai nuo mūsų valios, mūsų norų, mūsų įsitikinimų. Na, bent jau iki tada, kai gali įsėsti į autobusą ir išvažiuoti visomis įmanomomis kryptimis. Kai matau kokį baisų despotą, pagalvoju, kad jis yra kažkieno vaikas. Ir jei tai yra ne asocialių žmonių vaikas, tai kas tokio per daug normalaus buvo tų tėvų gyvenime, kad vaikas užaugo į tokį monstrą? Tikriausiai tuo momentu tėvai numiršta, lieka tik vegetuoti su savo sielvartu ir amžinu klausimu, kaip jie užaugino tokį žmogų.
Pastorãlė [it. pastorale < lot. pastoralis — piemenų]: 1. vid. amžių ir XVI—XVII a. baroko literatūros žanras — poema arba eiliuota drama, idealizuotai vaizduojanti piemenų, kurie elgiasi kaip galantiški dvariškiai, meilę; 2. nedidelis vokalinis arba instrumentinis muz. kūrinys, vaizduojantis kaimo gyvenimą, gamtą; gali būti savarankiška arba sudaryti didelio kūrinio dalį; 3. sceninis XVII—XVIII a. muz. kūrinys (opera, baletas), kurio siužetas susijęs su idealizuotu kaimo buities ar gamtos vaizdavimu.
Taigi knygoje – Amerikos kaimas, mažas šalies modelis, kur gyvenančių žmonių veidai spinduliuoja ramybe ir gyvenimo pasitenkinimu, ta garsiąja amerikietiška šypsena, ar nori sužinoti, kas už jos?
|KŽL|
Praėjusiais metais skaičiau labai mažai lietuvių autorių kūrinių, tai pasižadėjau sau, jog šiemet skaitysiu daugiau, tad Klaipėdos knygyne nusipirkau Lauros Sintijos Černiauskaitės knygą “Kambarys jazmino krūme”.
L.S.Černiauskaitės kūryba mane “užkabino”, jau tada, kai ji laimėjo jaunųjų filologų konkursą. Apsakymas “Trys paros prie mylimosios slenksčio” man iki šiol yra KAŽKAS TOKIO. Jau tada nusprendžiau, kad noriu rašyti taip, kaip rašo L.S.Černiauskaitė, tad kone drebančiomis rankomis šių metų sausį pradėjau skaityti jos parašytą knygą “Kvėpavimas į marmurą” ir tikėjausi tokio pat stebuklo, kaip tais mokykliniais filologų konkurso laikais. 
Bet.
Stebuklo nebuvo. Tiesa, L.S.Černiauskaitės kalba vietomis nuostabiai graži, o metaforos įstabios. Bet pats pasakojimas man… nepatiko. Aš tikėjausi kažko TOKIO, gal šiek tiek magiško. Bet pati fabula man nepatiko. Tokia žiauroka, primenanti kriminalinius puslapius. Na, maniau, jog gal čia man taip tiesiog blogai skaitėsi, gal ne tokia nuotaika buvo ir pan. Tai pamaniau, jog paskaitysiu jos naujausiąją knygą “Kambarys jazmino krūme”.
Ir vėl… Vietoj stebuklo, vietoj KAŽKO TOKIO, gavau visai ne tai, ko tikėjausi. Na, pliusas už nedažną temą lietuviškoje literatūroje, bet pagindinės veikėjos man pasirodė tokios trafaretinės. Suprantu, jog tikriausiai toks buvo užmanymas – sukurti du labai jau skirtingus 
psichologinius moterų paveikslus, bet tas supriešinimas manau tuos charakterius gerokai supaprastino. O ir ta pati nuostabi Černiauskaitės kalba dažnai dingsta ir tepasirodo tik retkarčiais “Dvivėrės geležimi kaustytos durys išspjovė japonų turistų čiukšlę” arba “Moteris pasuko už kampo ir per nušienautą pievą metėsi į dešinįjį sodo kraštą, kur už sklepo baltai putojo jazminas”.
Bet ta estetiška kalba man labai pjovėsi su per daug realistiškais vienos iš pagrindinių herojų -Filomenos- seksualinės patirties aprašymais, kartais tie seksualianiai aprašymai grėsmingai artinosi prie lėkštokų ir vulgarokų romanų ribos “Jos paslėpsniuose jau tvinkčiojo išsiskleidęs pumpuras, ji nebenorėjo laukti. Nusivedė vyruką į moterų tualetą ir atsidavė agresyviai, baubdama kaip gyvulys, spjovusi į tai, kad juos gali išgirsti (ir salėje , ir tualete garsiai grojo muzika). Vyrukas baigė. Ji atgaivino jį burna, ir netrukus šis vėl galėjo- buvo gerokai jaunesnis už ją“.
Nežinau… Gal aš čia ne taip skaitau tas knygas. Bet KAIP reikėtų jas skaityti? Juk kiekvienas skaitome taip, kaip mums reikia, taip, kaip mums norisi. Tai po dviejų L.S.Černiauskaitės knygų šiais metais, turbūt turiu susitaikyti su mintimi, jog aš nebūsiu prisiekusi jos kūrinių skaitytoja, nes jos rašytas, o mano skaitytas žodis taip nuostabiai susikirtę “Moksleivio” puslapiuose, vėliau tiesiog išsiskyrė ir pasileido skirtingomis kryptimis.
K.Ž.G
Ech, gaila dar vieno neišverčiamo pavadinimo – The Kite Runner. Na, kur čia jau bėgantis paskui aitvarą. Na, bet ir geriau nieko nesugebu sugalvoti, tegul lieka taip. Ypatinga knyga. Tikrai tarp mano top dešimt. Ir vėl: skaudi, liūdna, pilna nusivylimų ir tokia žmogiška. Nereali superinė knyga. Dar neskaitei? Negali būti! Stumk visas laukiančias knygas į šoną ir skaityk šitą! Net keista, kad taip gerai atsimenu ne tik jausmą apie šitą knygą, bet ir apie ką ji.
Apie draugystę, ištikimybę, skaudžią tokią nevaikišką draugo išdavystę. Tokią didelę, paralyžuojančią, neišperkamą. Skaitai ir galvoji – juk čia tik vaikai, bet kartu supranti, kad vaikystė čia niekuo dėta. Kad čia gal likimas, karma, ar kaip galima pavadinti?
Apie emigraciją. Kai šeimininkai tampa tarnais, kai žvaigždutės ant antpečių galioja tik afganistaniečių gete. Šita knygos dalis vėlgi labai primena jau mano minėtą filmą (superinį) “Smėlio ir rūko namai”.
Apie meilę – neišsipildžiusią, nemokamą išreikšti ir parodyti arba įkvepiančią drąsiems poelgiams.
Apie dar daug jausmų, kvapų, spalvų, daug aitvaruoto dangaus.
Knyga buvo mano pačios atradimas Amazonės džiunglėse. Dar prieš filmus ir vertimus (ir vėl Jotema išleidus, tai nežinau, kaip ten vertimo komybė). Filmą išdrįsau pažiūrėti visai neseniai. Aišku, nusivyliau. Pradžia visai nebloga, tikrai patiko Amiro vaikystės Kabulas, filmavimo rakursas, spalvos. Filmo pradžia tikrai perteikia knygą, o paskui toks bla bla bla nuskubėjimas, nukramtymas, nubanalėjimas. Filmas daug labiau palengvintas. Ne, ne, ne. Tikrai ne. Skaitykit knygą. Originalo kalba, žinoma. Juk ne japoniškai… 😉
|aitvaruose|
Kai perku vyną švediškajame Systembolaget (nes kitur alkoholio Švedijoje neparduoda), kartais atkreipiu dėmesį į rekomendacijas, užrašytas ant lentynos prie kiekvieno vyno. Šitas gana saldus, anas labai sausas ir gana rugštokas, o tas tinka prie vištienos patiekalų.
Kartais gal visai nieko būtų, jei tokios rekomendacijos būtų susietos su knyga. Pavyzdžiui. J.Fowles “Magas” -“Skaityti atostogų Graikijoje metu”. S.Plath “Jei esi jau antra savaitė liūdnas, neskaityk. Bus dar liūdniau”.
O štai prie šiandien perskaitytos R.M.Rilke knygos “Testamentas” turėtų būti parašyta “Skaityti tik labai tyliose vietose, kad niekas neblaškytų ir netrukdytų mintimis sekti paskui lyriškus, eilėraščius primenančius sakinius”.
Šįryt dvi moterys autobuse siaubingai garsiai diskutavo jų bendros draugės gyvenimą. Visas autobusas girdėjo, kaip viena jų stebėjosi “Ir ji jam ATLEIDO. Aš tai jau NIEKADA to nedaryčiau”. Žodžiu, ne tik viešai ištrimitavo apie savo draugės asmeninį gyvenimą, bet ir gerokai pagadino Rilke knygos skaitymą. Tai po to, kai man reikėjo persėsti į traukinį, tiesiu ėjimu nuėjau į tyliąją traukinio kupė, kur pokalbiai ir telefonai yra uždrausti, tai galėjau atsidėti Rilkes “Testamento” skaitymui be jokių trukdžių.
“Testamentas”- tai R.M.Rilke dienoraštis, laiškų ištraukos, parašyti 1920-ųjų žiemą, kai jam buvo pasiūlyta pagyventi vienoje pilyje Šveicarijoje, kad ten galėtų izoliuoti save nuo pasaulio ir pagaliau pabaigti rašyti prieš aštuonerius metus pradėtas “Duino elegijas”. Ir nors iš pradžių aplinka atrodo ideali, autorius išgyvena didžiulę kūrybinę krizę, susitelkti jam trukdo netoliese esančios lentpjūvės garsai ir ryšys su mylimąja.
Trumputė ir šiek tiek svaiginanti knyga. Lyg galva suktųsi. Lyg būčiau įlindusi i R.M.Rilke galvą ir itraukta į šiek tiek neurotišką, bet nuostabiai estetišką ir lyrišką pasaulį.
Vienas gražiausių jo eilėraščių “Iš vienos vaikystės” man stipriai asocijuojasi su V.Juknaitės “Stiklo šalimi”, nes abu kūriniai labai vienas kitam artimi savo tema ir savo estetika.
Iš vienos vaikystės
Viduj, gausėjant sutemai, sėdėjo
berniukas, lyg toli kitam žemyne.
Ir kai, tartum sapne, jo motina įėjo,
suvirpo spintoje tylioj stiklinė.
Jinai pajuto – išdavė ją kambarys,
ir pabučiavo savo sūnų: Tai tu čia?..
Tada abudu pažvelgė baugščiai
į pianiną, nes dažnai pavakary
ji jam dainuodavo, nuteikdama keistai.
Jisai sėdėjo visiškai tykus. Tiktai
akis įbedęs sekė, kaip nuo žiedo
apsunkus jos ranka tartum per pūgą sniego
klavišais klaidžiojo baltais. (R.M.Rilke. Vertė H.Nagys)
K.Ž.G
