Category: Grožinė

Vis dar apie dramblius ir apie laiškus

~ knyguziurkeG ~ 13 Comments

Jau du kartus rašiau apie S. Gruen knygą “Vanduo drambliams”. Pirmąjį kartą išgyriau knygą, o antrajį kartą rašiau apie tai, kad lietuviškajame leidime nėra autorės surinktų nuotraukų, tad kreipiausi į leidyklą, kas išsiaiškinčiau, kodėl tos nuotraukos dingo. Visai neseniai, iškart po švenčių gavau šitą malonų atsakymą iš “Tyto Albos”:

“Laba diena,

Visų pirma – labai dėkoju, kad skaitote mūsų leidyklos knygas. Dėkoju ir už kritišką požiūrį, ir už skaitytojišką smalsumą. Atsakydama į Jūsų klausimą apie knygą “Vanduo drambliams” turiu pripažinti, kad dažnai galutinį rezultatą nulemia finansiniai svertai. Lietuvos rinka yra labai konservatyvi ir negreit pamilsta naujus autorius; todėl leisdami visiškai nežinomo rašytojo knygą, smarkiai rizikuojame. Taigi turime arba būti įsitikine komercine vienos ar kitos knygos sėkme, arba stengtis, kad nesėkmės atveju finansiniai nuostoliai būtų kiek galima mažesni. Fotografijos išties būtų suteikusios papildomo patrauklumo S. Gruen knygai, tačiau dėl su jomis susijusių finansinio bei koordinacinio pobūdžio keblumų buvo bendrai nuspręsta jų atsisakyti, kad ir kaip dėl to būtų gaila mums patiems. Žinoma, gaila dar ir dėl to, kad šios tikrai geros knygos lietuvių skaitytojai taip ir “neatrado”, ir kažin, ar fotografijų buvimas būtų padidinęs jos pasisekimą, kuris buvo tikrai labai menkas.

Dar kartą ačiū už tai, kad domitės ir skaitote. Stengsimės ateityje jūsų neapvilti.

Linkėjimai,”

Na, buvo taip, kaip keletas mūsų skaitytojų spėjo- finansinės priežastys nulėmė nuotraukų nebuvimą. Tikrai nemanau, jog tos nuotraukos būtų pritraukusios daugiau skaitytojų, bet manau, jog tie, kurie knygą vis dėlto nusipirko lietuviškai, nors galėjo nusipirkti kokį nors kitą jos leidimą, šiek tiek prarado. Labiausiai man gaila, kad iš laiško aišku, jog knyga netapo labai populiari Lietuvoje. Bet kadangi labai myliu “Tyto Alba”  kaip leidyklą, tai noriu juos paraginti nenusiminti dėl prasto “Vanduo drambliams” pasisekimo  Lietuvoje

R.Pattinson ir R.Witherspoon vaidins filme pagal S.Gruen knygą

Kaip jau minėjau 2011 mus turėtų pasiekti filmo, pastatyto pagal šią knygą, premjera, kur pagrindinį vaidmenį vaidina dabartinis dievukas Robert Pattinson ir smagioji Reese Witherspoon, tad pasisekimas filmui kone iš anksto garantuotas. O kadangi šios knygos leidimo teisę kaip tik ir turi Tyto Alba, o ne kokia kita leidykla, mėgstanti leisti knygas, jau po to, kai pasirodo pagal jas pastatyti filmai, 😉  tai S.Gruen knygos pirkimo skaičiai dar turėtų šoktelėti aukštyn.

Kai buvau knygynuose Lietuvoje mane kone pribloškė savipagalbos ir pseudopsichologinių knygų kiekis. Tai tokias knygas, reikia manyti,  perka daug lietuvių skaitytojų. Apie visokius užsiprogramavimus ir būrėjų patarimus.

Oi kaip reikėtų užsiprogramuoti ir užsiburti nuo blogų knygų skaitymo ir paskaityti ką nors geresnio. Pavyzdžiui, S.Gruen”Vanduo drambliams”

K.Ž.G


Paštas

~ kzL ~ 5 Comments

Šypsausi. Ant knygos nugarėlės perskaičiau, kad knyga buvo apie “negailestingą Amerikos tikrovę”. Jau tokį tarybinį aprašymą seniai beskaičiau 🙂 Atrodo, kad visam pasauly tikrovė yra gailestinga, o va velnio irštvoje Amerikoje ji tokia neapsakomai negailestinga, kad verta knygos.

Žinot, tikriausiai paštas yra (o gal buvo 🙂 ) antra šventa vieta po knygyno. Iki šios Charles Bukowski knygos tai buvo tokia rooomantiška vieta, kur gyvena visokiausi meilės laiškai ir laukia kol bus nunešti adresatui, kuris jį atplėš drebančiom rankom ir… bla bla bla. Na, bent jau Klaipėdos centrinis paštas tai tikrai gražus ir romantiškas savo raudonom plytom, bokštu su karilionu (ar jonu?). Ten dažnai užsukdavau išsiųsti laišką, kad greičiau pasiektų mano meiles, užsienio penpals arba klasėje šalia sėdinčią draugę. Aha, mes būdavom iki tiek crazy dėl to laiško gavimo jausmo, kad paštu siųsdavom klasiokėms, bet garsiai klasėje apie tai nešnekėdavom, tokia romantika būdavo 🙂 Norėdavosi surasti kokį gražesnį laiškinį popierių, pašto ženklą, gauti kalėdinį antspaudą (pavartau akis) :). Galėjau save priskirti laiškų rašymo maniakei, esu parašius, o ir gavus, kokį pusantro tūkstančio tai tikrai. Ir ne elektroninių (tokių net nesapnavom dar), o tų tikrų, ranka priskrebentų.

Klaipėdos centrinis paštas. 20 a. pradžia

Pasakykit, ką man daryti su knyga, kuri į šipulius sudaužė mano romantišką pašto įvaizdį?

Įsivaizduojate, kokiu oru ir po kokias rajonus ir laiptines turi vaikščioti paštininkas? Įsivaizduojate, kokių keistuolių, agresyvių šunų ir seksualių žmonių pasitaiko? Apie pašto viršininkus neverta nė pradėti, nes iš karto primena visas įmanomas literatūroje aprašytas biurokratines sistemas ir procesus (nepamirškim ir gerb. Sizifo). Įsivaizduojate, kaip reikia išskirstyti milijonus korespondencijos arba išmokti pašto kodus mintinai (mokymosi instrukcija pateikta trečio skyriaus 17 dalyje)? Bet žinai, visas tas absurdas aprašytas lengvai ir smagiai, lyg tarp kitko. Pvz., po daugiadienių, kurių knygoje tiek pat daug kaip ir darbo pašte: “Vargais negalais apsirengiau, nuslinkau į vonią, prasikrapščiau akis ir susišukavau plaukus. “Gerai būtų, jei ir šitą fizionomiją galėčiau sušukuoti,- galvojau spokspdamas į veidrodį. Deja, neįmanoma.” ”

Knygos pabaigoje sužinau, kaip knyga atsirado (kaip teigia pats autorius, šią knygą parašyti jam prireikė dvidešimties naktų, dvidešimties pintų viskio, trisdešimt penkių pakuočių alaus ir aštuoniasdešimties cigarų):

“O ryte vėl išaušo rytas, ir aš vis dar buvau gyvas. “O kodėl man neparašius romano?” – pamaniau. Ir parašiau.”

Vėl šypsausi, nes įsivaizduoju, kaip pernai Lietuvoje daug daug vietinių žvaigždžių, būrėjų, pramogų pasaulio veikėjų ir kitos vietinės faunos ir floros būtent taip vieną rytą atsikėlė ir sumąstė 🙂 🙂 🙂 Štai ir turime gausybę naujai iškeptų knygų 🙂

Pasak leidėjo Johno Martino, „Bukowskis nėra dar vienas nepavojingas rašytojas, negalintis nieko pakeisti jūsų gyvenime. Jis valdingas, jis meta iššūkį. Jis nuolat šliūkšteli šalto vandens stiklinę jums į veidą ir reikalauja, kad jūs pagalvotumėte kas esate, ir ko vertas jūsų gyvenimas“.

Taigi, knygų žiurke G, kai kitą kartą susitiksim juodai prisigersim, surūkysim vieną cigaretę per pusę – gal tai priartins mus prie to Nobelio? 😀

Jei dar esat virgin, Charles Bukowski gabaliuką Savižudis galite rasti čia (aš dar neskaičiau, tai jūs man parekomenduokit arba ne) 🙂

|pašto žiurkė|

Gailestingumas gėlių kalba

~ kzL ~ 5 Comments

Na ir kaip čia pradėti rašyti apie knygą, kuri nuvylė? Kurią mušte “damušiau” turėdama vilties, kad pasitaisys į pabaigą, deja, deja… Na, žodžiu, iš visų skaitytų Jodie Picoult knygų šita yra prasčiausia, toli gražu neprilygstanti “Mano sesers globėjui”. Gaila, kad pirmiausia perskaičiau geriausią autorės knygą, nes paskui jau tokie didesni ar mažesni nusivylimai seka. Na, dar laukia lentynoj viena parsiųsdinta, tai kaip nors sukramtysiu.

 

Kaip ir visose J.Picoult knygose šioje pateikiama problema: būti ar nebūti, o jei būti, tai kaip? Šios knygos dilema labai aktuali ir jautri – ar galima padėti nepagydoma liga sergančiam žmogui greičiau baigti savo žemiškas kančias? Atrodo, rašyk ir rašyk, bet…  Vienas knygos siužetas: labai savo vėžiu sergančią žmoną mylintis Džeimis Makdonaldas, pasak jo, jos prašymu uždusina ją pagalve, o tai padaręs prisistato į policijos nuovadą ir čia pat prisipažįsta tai padaręs. Džeimis yra vieno škotų klano narys, o štai Viloko miesto policijos viršininkas yra šio klano vadas. Visoje knygoje labai minimas šis senovinis klanas, bet man tai jis atrodo visai nevykusiai įpintas, na, tiesiog, sprendžiu iš to, kad jei žmonės nebūtų klano nariai, tai nelabai knygoje kas ir pasikeistų – nieko ypatingai svarbaus priklausymas klanui neįtakoja, tai kam vargti. Toks vaizdas, kad autorė darė tyrimą, aptiko medžiagos ir buvo gaila, kad aš čia viena žinau, reikia ir kitiems papasakot, tai sumanė tiesiog panaudoti savo turimas žinias. Klano aprašymus knygoje man iš viso norėjosi paversti, nes tiesiog nelabai įdomu, kad klano senolis vis sapnuoja, kaip škotus puola anglai.

Na, policijos viršininkas kaip klano vadas slapčiomis nusamdo Džeimiui advokatą. O štai viršininko žmona Alė atvirai ir viešai palaiko Džeimį, net padeda advokatui ruoštis teismui. Dar Alė yra gėlių parduotuvės savininkė, tad ir knygoje prismaigstyta visokių gėlių prasmių: bazilikas reiškia neapykantą, obelų žiedai gundymą, našlaitės – “galvoju apie tave”. 

Tą pačią dieną į Viloką atsidangina ir kažkokia paslaptinga mergina Mija, kuri turi kažkokių paslaptingų praeities ryšių su policijos viršininku Kemu Makdonaldu, ir, (ojei!) yra gėlių mylėtoja ir nuostabi floristė, ir, žinoma, puola dirbti savo būsimo meilužio žmonos parduotuvėje. Na, kaip sakė kas ten toks “jei scenoje yra šautuvas, tai jis turi iššauti”, tai perfrazavus, jei yra mergina ir policijos viršininkas, tai jie turi tapti meilužiais. Arba aš pramiegojau, arba taip ir nesupratau, iš kur ta Mija atsirado (o paskui paslaptingai iškeliavo savo keliais, nes jos hobi- kelionės). Na, išėjo toks kažkoks dirbtinai įgrūstas personažas, niekam nereikalingas šalutinis siužetas. 

Taigi, manau, kad šį kartą, nors knygos tema buvo daug žadanti, autorei nelabai pavyko išplėtoti siužetą. Kažkoks kratinys ir tiek. Nepriskirčiau prie visai blogų knygų, bet jei skaitėt “Globėją”, tai nebeverta skaityt. 

|gėlininkė|

Viešas meilės Twilight serijai skelbimas

~ knyguziurkeG ~ 40 Comments

Ignoravau ir priešinausi ilgai. Stengiausi nekreipti dėmesio, bet kartą knygyne paėmiau į rankas pirmąją serijos knygą, pradėjau skaityti pirmą puslapį, o po to jau atsitraukti nesugebėjau. Pirmą dieną nusipirkau dvi knygas, o vėliau nusipirkau dvi paskutiniąsias. Jei būčiau galėjusi atsidėti vien skaitymui, tai būčiau perskaičiusi po knygą per dieną.

Kalbu, žinoma, apie Stephanie Meyer “Twilight” seriją. Pati sakiau, jog paaugliška Bellos ir vampyro Edward meilės istorija mažų mažiausiai netinka skaityti solidžioms trisdešimtmetėms, kurios ką tik susilaukė mažutėlio. Jog egzistuoja labiau tinkamesnės knygos, kurias apsiskelbusi perskaičiusi nesulauksiu pašaipių komentarų ir akių vartymo iš draugų ir kolegų. Jog amžius ne tas, jog interesai jau kitokie.

Bet žinot ką? Dabar visiems atvirai sakau, jog perskaičiau ir man LABAI patiko. Ir nesigėdinu dėl to. Gal gerai, kad knygos nebuvo tada, kai man buvo 14 ar 15 metų, tada tai jau turbūt patologiškai būčiau įsimylėjusį rimtąjį, protingąjį Edward, o į gyvus nevampyrškus berniukus nebūčiau net pažvelgusi.

I mokyklinius šokius galima nueiti ir su vampyru

Galima pavartyti akis dėl kalbinės stilistikos, galima surasti spragų pačioje istorijoje, galima teigti, jog pasakojimas “nusivažiuoja” (paskutinė knyga tikrai nebuvo tokia gera kaip pirmoji), bet faktas lieka faktu- atsitraukti neįmanoma. O juk ir skaičiau  tą seriją ne dėl kalbos grožio ar giliausių veikėjų charakterių. Skaičiau, nes negalėjau neskaityti. Pamenat tą jausmą (man jis dažniausiai būdavo vaikystėje), kai negali užversti knygos? Kai nueini į virtuvę, viena ranka tepi sumuštinį, o kitoje- laikai atverstą knygą? Kai nerūpi nei kokios TV laidos, nei į kiemą eiti norisi, nes turi būtinai tuoj pat sužinoti, kuo viskas baigsis? Tai būtent tas jausmas nepaleido manęs. Viena ranka intensyviai stumdžiau vežimą, o kitoje laikiau kurią nors vieną iš serijos knygų.

Tai kodėl aš čia vėl užsivedžiau rašyti apie “Twilight” seriją? Tuoj paaiškinsiu. Seriją sudaro keturios knygos: “Saulėlydis”, “Jaunatis”, “Užtemimas” ir “Brėkštanti aušra”.

Naujausia knyga Twilight serijoje

Yra ir penktoji, kurią autorė rašė iš Edwardo, o ne Bellos pozicijos, bet jos turinys anktyvojoje rašymo stadijoje “nutekėjo”, ir autorė nusprendė jos netaisyti ir neperrašyti, o tiesiog publikuoti juodraštį internete. Bet visai neseniai S.Meyer internetiniame puslapyje buvo paskelbta, jog ji išleidžia dar vieną knygą šioje serijoje: “The Short Second Life of Bree Tanner”. Ši naujausia knyga yra novelė, kurios S.Meyer iš pradžių nemanė publikuoti, o rašė kaip “pratybas”, o vėliau planavo įtraukti į Twilight enciklopediją. Bet filmo “Eclipse” kūrėjai vampyrei Bree suteikė didesnį vaidmenį filme nei knygoje, S.Meyer leido jiems į scenarijų įtraukti ir novelėje užrašytą istoriją, o tuo pačiu nusprendė ją ir atskirai išleisti. 

Na, aš esu šiek tiek skeptiška, bet žinom, kuo tas mano skepticizmas baigėsi praėjusį kartą: keturiomis perskaitytomis knygomis, išžiūrėtais filmais, mano mažosios sesės užkrėtimu šita manija, DVD pirkimais ir dienų skaičiavimais iki naujojo filmo premjeros (liko 87).

K.Ž.G

Ką skaito velykiniai zuikiai?

~ knyguziurkeG ~ 4 Comments

 

Emigrantams kartais priekaištaujama, jog jie per daug idealizuoja kitas valstybes ir jose esančias tradicijas. Gal ir mane galima kaltinti tuo pačiu, bet kai kurios kitų šalių tradicijos, manyčiau, yra labai teigiamos ir būtų smagu, jei jos ir Lietuvoje prigytų. Štai, pavyzdžiui, Norvegijoje yra stipri tradicija velykinių laisvadienių metu skaityti detektyvus. Påskekrim (Påsk- Velykos, krim- kriminalas) sąvoka Norvegijoje atsirado jau praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje, nes būtent pavasarį velykiniu laikotarpiu buvo leidžiami kriminaliniai romanai. Ten net kasmet yra renkama viena knyga, kuri oficialiai tampa metų velykiniu detektyvu. 

Šiais metais buvo išrinkta Anne Holt knyga”Moneyman”  (originalo kalba-“Pengemannen”). Keletas šios autorės knygų yra išverstos ir į lietuvių kalbą: “Pezidentės pasirinkimas”, “Tai, kas mano”, “Tai, kas nekada neįvyksta”.

Juk galima pasvajoti, kad tokia tradicija skaityti knygas per Velykų šventes atsirastų ir prigytų ir Lietuvoje. Paridename kiaušinius, suvalgome velykinio pyrago ir susėdame skaityti.

K.Ž.G

Nebenoriu būti virgin…

~ kzL ~ 7 Comments

nei Jane Austen nei Woolf 🙂 Todėl labai smagiam ir mielam knygynėlyje (kur reikia einant per arkas pasilenkti, kad negautum guzo į kaktą) Universiteto gatvėje prie Universiteto (savaime suprantama) nusileidau į rūsį, kur parduodamos angliškos knygos (radau visas S.Larsson už labai reasonable kainą – manau, pigiau nei siųstis iš amazono). Taigi, labai neišlaidaudama nusipirkau Jane Austen Pride sn Prejudice ir Virginia Woolf Mrs Dalloway. Oxfrod World’s Classics knygoms taikoma gera nuolaida; abi knygas nusipirkau maždaug perpus pigiau nei jų puslapyje. Visai pulčiau jas skaityt, bet tenka statyt į eilę, nes labai jau atsilikau su bibliotekinėm knygom, reikia pasivyti…

KŽG, prašom įvertinti viršelius! Ar Austen višelis artėja prie tobulo? 🙂

|soon to lose virginity|

Stokholmas-Vilnius 680 kilometrai

~ knyguziurkeG ~ 4 Comments

Stokholmo miesto biblioteka siūlo savo lankytojams išrinkti geriausią Stokholmo aprašymą. Kūriniai yra padalinti į šešias kategorijas: romanai, dainos, eilėraščiai, detektyvai, vaikų ir jaunimo literatūra bei komiksai. Romanų kategorijoje yra nominuoti H.Soderberg “Daktaras Glasas”, A.Strindberg “Raudonasis kambarys”,  J.Ajvide Lindqvist “Įsileisk mane” ir kt.

Detektyvų kategorijoje siūloma balsuoti už J.Lapidus “Greiti pinigai”, K.Alvtegen “Išdavystė”, S.Larsson Tūkstantmečio trilogojos knygas (“The Girls with the Dragon Tatoo” ir kt.), o vaikų kategorijoje tarp minimų knygų yra ir A.Lindgren “Karlsonas, kuris gyvena ant stogo” (visos šios knygos, išsskyrus Tūkstantmečio trilogiją yra išverstos į lietuvių kalbą).

Gal mūsų tinklaraščio skaitytojai galėtų sudaryti analogišką sąrašą su knygomis apie Vilnių (o gal ir kitus Lietuvos miestus)?

K.Ž.G

,

Gint Aras

~ kzL ~ 1 Comment

Yra toksai autorius ir yra tokia knyga. Apie tai yra straipsnis laikraštyje ir žinutė socialiniame tinkle. Ar girdėjai? Skaičiau, kad daug pasipiktinusių, kad knygoj dergiama Lietuva. Įdomu, kad patys galim dergt, o jau kitiems tai neleisim (na, kartais taip atrodo pasiklausius iš šono). Esu įsitikinus, kad perskačiuosius knygą ant mūsų lietuviškos žemės galima suskaičiuoti ant vieno žmogaus pirštų, o jau komentatorių ir ekspertų – kaip visada. Jei skaitėt, būtinai pakomentuokit. Ačiū.

Mano knygų 100 (septyni arba dar vienas Oskaras)

~ kzL ~ 8 Comments
O.Wilde skulptūra Dubline

 

Visai neseniai pažiūrėjau filmą The Picture of Dorian Gray (trailer’is čia). 

Filmo nesivarginkite žiūrėti – labai jau pritemptas plačiajai audtorijai – bet žiūrėdama pagalvojau, kad knyga tai jau tikrai yra verta būti įtraukta į mano šimtuką. Ir vėl sunku kažką labai komentuoti, kadangi skaičiau labai labai seniai ir teprisimenu, kad labai efektinga knygos pabaiga (ko nepasakysi apie filmą). 

A man’s face is his autobiography. A woman’s face is her work of fiction. /O.Wilde/ 

Čia O.Wilde sentencija/posakis/quote, ar kaip čia pavadinti. Tai va, knyga yra apie pirmąją quote dalį (nebuvau girdėjus, kad Wilde’as būtų rašęs apie moterų makiažus :D). Viskas, kas atsitinka žmogaus gyvenime, atsispindi jo veide, o knygoje, Dorian Gray parduoda sielą paveikslui/velniui ir amžinai lieka jaunas, t.y. lieka jaunas, kol ta jaunystė ir amžinybė tampa nepakeliama. 

Jei neskaitėt, bet jau įrašykit į eilę. Tik nesakykit, kad neturit knygos, nes ji yra čia. 

Pirmasis leidimas (išspausdintas žurnale) 1890 m.

 

...

 

...

 

|žiurkė paveiksle|

Bjork ir Baldras, Šešėlio sūnus

~ kzL ~ 1 Comment

Nu, paskaičiau aš šitą knygą ir galvoju, ką dabar man apie ją parašyti. Ir tuputį nervas ima, nes, va, yra knygų, kurias perskaitau ir nieko nenoriu apie jas rašyti. Na, gerai, truputį parašysiu. Pirmiausia, kad lengviau būtų, tai autorių vadinu S(i)jon(u). Sijonas, žodžiu. Nereikia užsivadinti sudėtingais vardais, nes tada man noris gyvenimą pasilengvint- prikabinu visokias papildomas raides.

Kaip šita knyga pateko man į rankas? Ogi vilionėmis. Gal galima jas komercinėmis pavadinti? Ant knygos nugarėlės paminėtas slaptažodis Bjork, kuriai Sijonas kuria tekstus. Na, taip, jooo, gal. Jeigu norit išgirsti šitą knygą muzikoj ir pamatyti video, tai spauskit čia. Kuo toliau klausau, tuo labiau ši daina skirta šiai knygai. Galit net neskaityt 🙂 Ne, juokauju. Jei norit paskaityt skandinavišką sakmę, tai knyga kaip tik jums. Šiaip tokios man patinka, bet tikriausiai šiandien nebuvo šitos knygos diena 😦 Paskui paskaičiau vieną rimtą ir išsamią recenziją čia ir vieną nelabai rimtą, bet irgi įdomią čia. Pastarojoj įdomus faktas apie knygą:

“„Baldras, Šešėlio sūnus“ (kitomis kalbomis penkto iš septynių rašytojo romanų pavadinimas skamba dar keisčiau: „Šešėlio lapė“ – vokiškai, „Mėlynoji lapė“ – angliškai, olandiškai, ispaniškai ir itališkai, „Paukščių pienas“ – serbiškai, „Mažiausias iš pa­sau­lių“ –­ prancūziškai ir kt.; tik visomis skandinavų kalbomis išlaikytas originalus pavadinimas „Skugga–Baldur“; tiesa, daniškai – vos kitokios rašybos „Skygge–Baldur“).”

Įdomiausias pavadinimas serbiškai. Galėsiu visą naktį galvoti, prie ko čia paukščių pienas. Nes paukščių ten nelabai buvo, na tik paukščių plunksnos, kurias Aba klijavo į knygą.

Vis dar klausaus dainos, jau kažkelintą kartą.

If you ever get close to a human
And human behaviour
Be ready to get confused
There’s definitely no logic
To human behaviour
But yet so irristible
There’s no map
To human behaviour
They’re terribly moody
Then all of a sudden turn happy
But, oh, to get involved in the exchange
Of human emotions is ever so satisfying
There’s no map
And a compass
Wouldn’t help at all
Human behaviour

|human behavior|

Svajonių vyras

~ knyguziurkeG ~ 14 Comments

Ta pati knyga- trys viršeliai. Tas pirmasis tai man per daug primena knygas priskiriamas chick-lit kategorijai, o “The Man of My Dreams” tikrai nėra chick-lit. Juo labiau, jog C.Sittenfeld yra pasakiusi, jog pavadinti knygą chick-lit yra tas pats kaip pavadinti moterį prostitute. Tai – žeminantis terminas, tad jo čia daugiau ir nenaudosiu.

Nėra čia virsmo gulbe, nėra superlaimingos pabaigos, kai herojė pagaliau sugavusi savo meilės objektą ranka rankon žengia su juo altoriaus, saulėlydžio ar šviesaus rytojaus link.Tiesa, Hannah ieško to išsvajotojo vienintelio, bet jai labai rūpi, ką kiti žmonės (vyrai) apie ją pagalvos, ji analizuoja ir analizuoja savo veiksmus ir žodžius, ir tai jai trukdo surasti JĮ. Knygą sudaro Hannah gyvenimo fragmentai nuo 1991 iki 2005, kuriuose figuruoja vyrai.

Tai antroji C.Sittenfeld knyga. Jos debiutas buvo “Prep”, vėliau- “The Man of My Dreams”, o naujausia-mano išgirta ir mylima- “American Wife’. Taigi, skaitau knygas atvirkštine tvarka. Buvau kažkur skaičiusi, jog “American Wife” yra jos pirma”suaugusiška” knyga, dabar suprantu, kas buvo turima galvoje. “American Wife” man pasirodė daug brandesnė ir solidesnė, pasakojimas joje stabilesnis ir visapusiškesnis.

Curtis Sittenfeld

Bet ‘”The Man of My Dreams” nėra prasta knyga. Jos stiprioji pusė, sakyčiau, yra ta, kad bent jau aš labai lengvai galėjau identifikuotis su Hannah. Tas jos abejojimas, per intensyvus situacijos analizavimas, (kai ji daugiau stebėdavo ir mintyse perkratydavo situaciją, nei joje būdavo) man labai jau priminė mano pačios paauglystę ir ankstyosios jaunystės metus. Jos kuriami vestuviniai planai vos tik vaikinui pasikalbėjus su ja kokią valandėlę bei jos begalinis noras koreografuoti visas su vyrais susijusias situacijas, kad tik jose prastai nepasirodytų (Hannah :”aš mąsčiau, ar jis gali matyti plaukelius mano nosyje, ir todėl aš pasukau galvą ir  nutraukiau mūsų akių kontaktą” – atleiskite už beveik pažodinį vertimą) man priminė mano pačios elgesį (Aš :hamburgerio per pirmą pasimatymą negalima valgyti, nes negražiai atrodau, tad geriausia užsisakyti kokių salotų ir vaidinti, jog esu visiškai nealkana. )

Nenustebinsiu parašiusi, jog “The Man of My Dreams” knyga moterims. Tos, kurios niekada nebuvo pačios pačios gražiausios mokykloje, tos kurios visada elgėsi protingai ir nerizikingai, tos, kurios klausydamos Bryan Adams “Everything I do I do it for You” ir žiūrėdamos “Pretty Women” fantazavo apie JĮ, turėtų save pažinti. Ir atlaidžiai nusišypsoti. Nusišypsoti tai romantiškai, viską per daug analizuojančiai šešiolikmetei, kuri vis dar visai negiliai tūno viduje.

K.Ž.G

Ežio elegancija

~ kzL ~ 6 Comments

Dabar sakau: daugiau niekada nesakysiu, kad nepirksiu knygų (šiandien, šią savaitę, šį mėnesį), nes kvaila taip sakyti, geli pražiopsoti superinę knygą, ir kam to reikia? Taip džiaugiuosi nusipirkus tą “Ežio eleganciją”, džiaugiuosi, kad KŽG apie ją parašė praktiškai tuo metu, kai ji buvo išleista Lietuvoje, man tik tereikėjo ją pamatyti knygyne ir pakratyti paskutinius litus, buvusius kišenėj. O dėmesį į knygą buvo lengva patraukti, nes ji tokia delno dydžio, maloniai nedidelė, gražiai išleista.

Ar patiko man? Na, tikriausiai geriausiai atsakytų faktas, kad šiandien ryte taip norėjau ją pabaigt perskaityti, kad nusinešiau į vonią – tik keli puslapiai, greit pabaigiu, nusiprausiu, išsifenuoju, pamaitinu kukulį ir važiuoju su sese ir kukulytėm. Aha, perskaičiau, žiūriu, kad išvažiuot reikia už penkių minučių, o aš dar nieko nepadarius… (Spėjau – gal preitam gyvenime buvau karys?).

Labai jaučias, kad autorė gyvena Japonijoj. Jos puslapyje daug daug gražių jos vyro darytų Japonijos nuotraukų. Gražu. Na, o knygoje, jaunoji Paloma skaito japoniškus komiksus, o į knygos antrą pusę atsiranda (kaip saulė iš rytų) toks nuostabus ponas Kakuro.

Jaučiasi, kad autorė filosofė – daug visokių filosofinių Renė-autorės pamąstymų. Tiesa, su jais man sunkiau sekės, tik pradedu skaityt pamąstymus ir jau, žiū, nuklajoju kur nors su savaisiais, pametu mintį, nebegyvenu su knyga. Gal knygos minusas? Džiaugiuosi, kad skaičiau lietuviškai, nes angliškai tuos pafilosofavimus tikriausiai iš viso tektų praversti. O gal vertėja irgi jų nesuprato? 🙂 🙂 🙂 Šiaip vertimas neblogas, be tų pafilosofavimų skaitėsi sklandžiai (vertėja iš prancūzų – Eglė Juciūnaitė), tik vienas sakinys užkliuvo, niekaip nesupratau: “Mano seseriai davė vardą vyresnės, mirusios gimstant, kuri turėjo jau velionės tetos vardą.” Man atrodo, kažkur pasimetė vienas žodis 🙂

Autorė apie pafilosofavimus knygoje: “I followed a long, boring course of studies in philosophy. I expected it to help me understand better that which surrounds me: but it didn’t work out that way. Literature has taught me more. I was interested in exploring the bearing philosophy could really have on one’s life, and how. I wanted to illuminate this process. That’s where the desire to anchor philosophy to a story, a work of fiction, was born: to give it more meaning, make it more physically real, and render it, perhaps, even entertaining.” (iš čia)

Tiesa, KŽG, kad knygą į švedų kalbą išvertė dvi vertėjos manau yra super idėja. Skaitant man dažnai kildavo klausimas, o kuriai veikėjai priklauso skyrelis (skyreliuose “kalba” arba Renė, arba Palomai)? Gal, jei būtų versta skirtingų vertėjų, toks sunkumas neiškiltų? Žinoma, autorė veikėją nurodo skyrelio pradžioje (Palomos skyreliai, pvz., prasideda “giliomis mintimis”), bet vis tiek skaitant kažkaip pasimesdavo man. Susikaupt labiau reikėjo 😉

Man ši knyga apie draugystę. Sielų draugystę, perlipančią kvailus nusistatymus, stereotipus. Apie dviejų moterų (Renė ir Manuelos), moters ir mergaitės (Renė ir Paloma), giminingų sielų (Renė ir Kakuro). Draugystę, kai gali juoktis iki apsiverkimo ir pilvo skausmo, verkti, kol užlieji apačioje gyvenančius kaimynus, iki begalybės tylėti gurkščiojant arbatą, tuo pačiu metu pasakyti tokią pačią frazę, taip pat pavadinti katinus. Apie draugystę nepaisančią visuomenės išrūšiavimo.

ne į temą - man labai patikęs pirmosios Barbery knygos viršelis

Apie prancūziškos visuomenės rušiavimo ypatumus čia rasite daug. Štai ką sako Paloma: “Ponia de Brogl yra žmona pono de Broglio, kuris buvo priimtas į valstybės tarybą vadovaujant Žiskarui, ir yra toks užkietėjęs konservatorius, kad nesisveikina su išsiskyrusiais žmonėmis. Kolomba jį vadina “sena fašistine kiaule”, nes ji niekada nieko neskaitė apie Prancūzijos dešiniuosius, o tėtis jį laiko tobulu politinės sklerozės pavyzdžiu.  Jo žmona tokia pat: kostiumėlis, perlų vėrinys, kietai sučiauptos lūpos ir būrys anūkų, kurių visų vardai Greguarai ar Mari. Iki šiolei ji vos sveikindavosi su mama (kuri yra socialistė, dažytais plaukais ir smailianosiais batais).” Visi veikėjai gyvena viename name, o jo gyventojai savotiškai atspindi visus įmanomus visuomenės sluoksnius – turtuolius, politikus, suaugusius, vaikus, šunis :), kates :), netoliese gatvėje gyvenačius benamius,  narkomanus, darbininkus, namų sargus ir tvarkytojus.

Kai skaitau, dažnai laukiu knygos pavadinimo šifro. Kažkokio tiesioginio ar netiesioginio pavadinimo paaiškinimo. Šios knygos pavadinimo šifrą radau 170 psl. :): “Ponia Mišel elegantiška kaip ežys: iš išorės ji apsišarvavusi dygliais – tikra tikrove – bet aš jaučiu, kad iš vidaus ji rafinuota taip kukliai kaip ežiukai, kurie yra apgaulingai atsainūs, žiauriai vieniši ir siaubingai elegantiški gyvūnėliai.” (Praėjusią vasarą gyvatvorėje aptikau ežiuko kamuoliuką – labai jau lojo mūsų kalytė. Ilgai laukiau, kol iškiš savo apvalią nosytę, bet jis buvo išsigandęs ir kantresnis nei aš – kai nuėjus grįžau po kelių minučių, jo jau nebebuvo. Pieną lakantis ežiukas – nerealus vaizdas.)

|įsivaizduojanti pieną lakantį ežiuką|

Garsiai ir arti

~ knyguziurkeG ~ 18 Comments

Įsivaizduokit, jog be priežasties nekėlėte skambančio telefono ragelio.

Knygos viršelis

Įsivaizduokit, jog tuo metu skambino jūsų mylimiausias žmogus, kad galėtų atsisveikinti visam. Tai buvo paskutinė galimybė pasikalbėti su juo arba ja, o jūs tą galimybę be jokios svarbios priežasties sąmoningai praleidote.

Ar įmanoma nupasakoti tą persekiojantį kaltės ir praradimo jausmą?

Galima.

Ir Jonathan Safran Foer savo knygoje “Extremely Loud & Incredibly Close” tai daro meistriškai.

Pasakotojas- devynmetis, ne pagal savo amžių protingas  išradėjas, juvelyras, archeologas,  tambūrinu grojantis ir Šekspyrą mėgstantis Oscar tą lemtingą 2001-ųjų rugsėjo 11-ąją nekėlė telefono ragelio, nors jo tėtis skambino keletą kartų ir paliko penkias  žinutes autoatsakove. Ir nuo to laiko Oscar nuolat išradinėja visokius įmanomus ir neįmanomus dalykus, kurie galėtų apsaugoti žmones nuo nelaimių, o dangoraižius nuo griuvimų.

Daug kartų, kai amerikiečiai kalba apie tą datą, prasiveržia jų patriotiškumas, imama mosuoti vėliavomis ir grūmoti kumščiais. Šitoje knygoje to nerasta, nes tos tragedijos baisumas yra nepaprastai individualizuotas- knygos akiratyje vienos šeimos praradimas ir liūdesys.

Tarp tėčio daiktų Oscar atranda raktą. Bet būtent kurią iš 162 milijonų spynų esančių Niujorke atrakina jis? Su raktu Oscar gauna nuorodą į pavardę Black ir apsisprendžia, jog jis aplankys visus Niujorke gyvenančius ir Black pavardę turinčius žmones, vis dar tikėdamasis, jog tokiu būdu sugebės būti arčiau savo tėčio.

Sunku aprašyti visą knygos gražumą. Mano akimis žiūrint tai nepaprastai gražus, nekonvencinis romanas apie sugebėjimą kalbėti praradusį senelį su įrašytais žodžiais “Taip” ir “Ne” ant delnų, apie nepaprastus, bet niekada neišsiųstus laiškus savo vaikui, apie antrąjį pasaulinį karą, apie vyresniosios sesers bučinius, apie klaidų ieškojimą rytiniuose laikraščiuose, apie sunkius batus, apie kaimyną, kuris kiekvieną rytą po žmonos mirties į lovą įkala po vinį, apie moterį, kuri gyvena Empire State Building ir niekada niekada nenulipa žemyn. Apie artumą tarp žmonių ir tuo pačiu apie tą žmogiškąjį nesugebėjimą priartėti. Apie mūsų ribotą mokėjimą išreikšti ir parodyti meilę.

Skaičiau autobuse ir verkiau, skaičiau namuose ir vėl verkiau, bet, ginkdie,  nepagalvokit, kad knyga pilna banalių sentimentų. Atvirkščiai, J.S.Foer rašo nepaprastai išradingai, gaiviai ir kūrybingai. Skaičiau ir jutau, jog mano galvoje vyksta tokia nedidelė asmeninė revoliucija, jog supratimas, kaip knygos gali atrodyti ir kaip jos rašomos, keičiasi.

Dar niekada nebuvau skaičiusi knygos, kurioje taip kūrybingai būtų naudojamos dar niekada knygose nematytos stilistinės priemonės: yra puslapių, kuriuose pribraukyta raudonu tušinuku, yra puslapių, kuriuose yra tik po vieną trumputį sakinį, bet yra ir puslapių, kur taupant popierių teksto dysis vis mažėja, kol galiausiai žodžiai pradedami spausdinti ant jau išspausdintų žodžių. Yra puslapių, kuriuose vien skaičiai, ir yra puslapių, kuriuose yra vien juodai baltos nuotraukos, kurias Oscar fotografuoja savo senelio fotoaparatu.

J.S.Foer debiutinė knyga “Viskas nušviesta” yra išversta į lietuvių kalbą,ir,  anot kritikų, yra geresnė, nei mano skaityta “Extremely Loud & Incredibly Close”., nors man sunku įsivaizduoti, kad galima rašyti ką nors geriau nei “EL & IC” .

Ir nors dar tik kovas, bet jau manau, kad J.S.Foer bus vienas didžiausių šių metų atradimų mano knyginiame pasaulyje.

Keletas iš tūkstančio nuostabių sakinių ir viena iš milijono gražių knygos idėjų: What about little microphones? What if everyone swallowed them, and they played the sounds of our hearts through little speakers, which could be in the pouches of our overalls? When you skateboarded down the street at night you could hear everyone’s heartbeat, and they could hear yours, sort of like sonar. One weird thing is, I wonder if everyone’s hearts would start to beat at the same time, like how women who live together have their menstrual periods at the same time, which I know about, but don’t really want to know about. That would be so weird, except that the place in the hospital where babies are born would sound like a crystal chandelier in a houseboat, because the babies wouldn’t have had time to match up their heartbeats yet. And at the finish line at the end of the New York City Marathon it would sound like war.”

K.Ž.G

Mano knygų 100 (itališki penki šeši)

~ kzL ~ 4 Comments

Prisiminiau, kodėl Garsiausios XXa. pabaigos knygos buvo kažkas toookio. Juk pirmuosiuose leidimuose buvo neregėtas negirdėtas dalykas – skirtukas! Skirtukas knygą paversdavo neįtikėtina vertybe 🙂

Du Šilkai

Visų A. Baricco knygų nesu perskaičiusi, na, tos paskutinės nesu skaičius, bet iš skaitytų  pačios pačiausios man yra Šilkas ir Novečentas. Namuose radau du šilkus 🙂 Du atsirado sujungus į vieną dvi bibliotekas: mano ir brangiojo. Tai ir Šilkai kartu susiglaudę lentynoj stovi myluodami vienas kitą. Vienas pirmojo leidimo su skirtuku (1998 m.), antras tikriausiai antro ar kažkelinto kito (2002 m.).

Šilke Baricco nedaugiažodžiauja, dėl to daug vietos prisigalvojimams. O kai tekstas trumpas, tai nespėji labai nuklyst. Ant skirtuko pieštuku gabaliukas mano rašto ir gabaliukas tuometinės mano sugyventinės – su paslaptingais skaičiais – 8, 59, 63, 64, 71, 86, 89, 97, 98, 100, 105… Puslapiai. Brangūs mano knygų skaitytojai, visada palikite savo ženklą mano knygose – man taip miela jus prisiminti…

Iš 64:

-Kas čia?

-Voljeras.

-Voljeras?

-Taip.

-O kam jis?

-Nagi prileidi jį pilną paukščių, tiek, kiek gali, o paskui, vieną dieną, kai tau staiga kažkas pradžiugina širdį, plačiai atlapoji jo vartus ir žiūri, kaip jie skrenda.

Yra dar toks gražus Šilko leidimas. Vis pavarvinu seilę…

Novečentas. 11 psl. “Grodavome, nes Vandenynas begalinis, varo baimę, grodavome, kad žmonės nejaustų laiko ir užmirštų, kur pakliuvę ir kas jie per vieni. Grodavome, kad šoktų, nes jeigu šoki, negali mirti. Ir jauti Dievą. O grodavome regtaimą, nes tai muzika, pagal kurią, kai niekas nemato, šoka Dievas.”

Užburianti istorija apie pianistą.

|*|