Perskaičiau ko gero labiausiai man atipišką knygą, kuri tik gali egzistuoti. Perskaičiau, bet vistiek nesuprantu, kaip aš ją nusprendžiau skaityti, nors iškart buvo aišku, kad ji labai skiriasi nuo kitų mano skaitomų knygų.
Vienądien per tv žiūrėjau kultūros programą, kurį tąkart buvo skirta Rusijai. Buvo kalbama apie dabartinę politinę ir kultūrinę padėtį, apie žmones, apie knygas ir t.t.
Ir kaip tik toje laidoje buvo rodomas Maskvos metro ir jame buvo kalbinamas rašytojas Dmitrij Gluchovskij, kurio debiutinis romanas “Metro 2033” sulaukė didžiulio pasisekimo tiek Rusijoje (parduota daugiau nei pusė milijono knygų, dar daugelis ją skaitė internete, kur autorius ją pirmiausia ir publikavo), tiek užsienyje.
Moscow Times šitą romaną paskelbė metų knyga, o 2007-aisiais autorius gavo paskatinamąjį European Science Fiction awards prizą.
2033-ieji. Maskvos metro.
Po atominio karo, po baisių biologinių ginklų panaudojimo iš Maskvos beliko tik niūrūs, radioaktyvus griuvėsiai ir apleisti, žmonėms netinkami gyventi namai. Kadangi Maskvos metro buvo statomas taip, kad atlaikytų net atominio ginklo panaudojimą, būtent ten, po žeme, metro tuneliuose ir stotyse gyvena keliasdešimt tūkstančių žmonių, kuriems pavyko ten pasislėpti, ir tie, kurie jau gimė metro ir niekada nėra matę saulės ar buvę ant žemės paviršiaus.
Knygos herojus Artiom gyvena VDNKha stotyje, kurią paskutiniu metu puola mutantai (niekad nemaniau, kad teks apie juos skaityti ir net rašyti), ir kad galėtų išgelbėti savo stotį, jam tenka juodais tuneliais keliauti į miestą Polis, kur galėtų gauti pagalbos.
Žinau žinau, žodis “mutantai” jau atbaidė didelę dalį mūsų blogo skaitytojų, ir jie jau apsisprendė, kad šitos knygos tikrai neskaitys. Neskubėkit.
“Metro 2033” tikrai nėra prasta mokslinė fantastika. Atvirkščiai.
Knygoje labai įtaigiai aprašomas nykus, tamsus ir klaustrofobiškas pasaulis, mini-atspindys to, jau išnykusio, gyvenimo, kuris buvo ne po žeme, o ant jos. Kiekviena stotis- tarsi mažas miniatiūrinis miestas, su savo ideologija.
D.Gluchovskio metro gyvena ir raudonieji komunistai, kurie vėl stotis pervadino komunistiniais pavadinimais. Keletą stočių kontroliuoja fašistai, įkūrę ketvirtąjį reichą ir žudantys kaukaziečius. Yra čia ir religinių sektantų, o Кольцевая линия stotyse įsikūrusi Hansa, savotiškas kapitalizmo atitikmuo.
Žmonių gyvenimas metro tuneliuose varganas ir skurdus, tiek gyvenimo standartas, tiek moralės normos smuko, ir visur vyrauja pesimistinės depresinės nuotaikos. Komunikacijos kanalai yra nutraukti, tad metro sklando daugybė gandų, mitų ir netiesų, ir tai, žinoma, dar labiau sutirštiną siaubą keliančią tunelių tamsą.
Ir nors knyga yra puikiai parašytas veiksmo pilnas apokaliptinis romanas, jame yra gvilenamos ir filosofinės egzistencialistinės problemos. Ar verta gyventi tokiomis salygomis? Kiek civilizacijos luobos galima nulupti nuo mūsų egzistavimo? Gal verčiau yra tiesiog nuleisti šautuvą, užsimerkti ir laukti pabaigos juodame tamsiame tunelyje, kur mūsų tyko kažkas baisaus. Kiek mes galime išgyventi juodoje baimėje? Ir ar žmonija nusipelno išgyventi?
Ir nors vakar skaitydama taip įsibaiminau, jog turėjau užmigti prie uždegtos šviesos, nors knygos žanras tikrai ne mano “teritorija”, labai džiaugiuosi, jog knygą perskaičiau. Nes įveikiau savo baimę ir praplėčiau savo skaitytojišką akiratį, kurį, kaip man atrodo, kartais be jokios svarios priežasties riboju.
Jau pasirodė knygos tęsinys- “Metro 2034” ir kompiuterinis žaidimas.
Skaitykit ir žaiskit. Jei išdrįsit.
Ir neišjunkit šviesos, kai eisit miegoti, nes nežinia, kas tyko tamsoje.
K.Ž.G
knyguziurkes.com 
