Spalio mėnesį turėtų pasirodyti naujas Umberto Eco romanas “Il cimitero di Prago” (Kapinės Prahoje). Ar laukiat?
O aš prisipažįstu, jog du kartus bandžiau perskaityti “Fuko švytuoklę”, bet taip ir neperskaičiau… Retai taip atsitinka, jog neperskaitau pradėtos knygos, bet ta švytuoklė man du kartus pasirodė neįkandama.
Trečias kartas?
K.Ž.G
Klube, kur ką tik grojo jo grupė,Nickas pamato savo ex, kuri jį paliko ir kuri jam vis dar labai rūpi. Ir ji ne viena, o su nauju draugu. 
Nickas apsidairo ir pamato nepažįstamą merginą, stovinčią šalia jo. Jos vardas- Norah ir Nickas paprašo jos penkias minutes pabūti jo mergina, ir Norah sutinka.
Taip prasideda liksma, žavi ir greita vienos labai ilgos nakties istorija. Knyga “Begalinis Niko ir Noros grojaraštis” yra intensyvi, greita, pilna nuorodų į popkultūrą ir (kaip knygos pavadinimas nurodo) į muziką. Knygos autoriai (!) Cohn ir Levithan puikiai sugebėjo išlaikyti kūrinio vienovę, nors rašė skirtingus skyrius (Cohn rašė skyrius iš Norah pozicijos, o Levithan- iš Nicko).
Tikra feel good knyga, skaičiau ir džiaugiausi.
Man labai gaila, jog šitos knygos nebuvo, kai man buvo penkiolika ar šešiolika. Įtariu, jog būčiau ją skaičiusi kokius dešimt kartų, būčiau klausiusi visų knygoje paminėtų dainų (visas paminėtas dainas galima rasti čia), nes šita įsimylėjimo istorija yra šilta, žaisminga, be didelių dramų. Tas paaugliškas įsimylėjimas nėra neigiama griaunanti jėga, o atvirkščiai- šiek tiek neurotiškas džiaugsmas su šimtu plazdančių drugelių pilve.
Pagal filmą yra pastatytas filmas. Aš jo dar nežiūrėjau, tai nedrįstu rekomenduoti, bet man nelabai vykusiai atrodo parinktas Nickas. Aš kažkaip kitaip jį įsivaizdavau.
K.Ž.G
Nick & Norah’s Infinite Playlist > Quotes
I shouldn’t want the song to end. I always think of each night as a song. Or each moment as a song. But now I’m seeing we don’t live in a single song. We move from song to song, from lyric to lyric, from chord to chord. There is no ending here. It’s an infinite playlist.”
— David Levithan (Nick & Norah’s Infinite Playlist)
The way your touch turns into arcs
The way you slide into the dark
The beating of my open heart
You don’t know
But I’m noticing”
— David Levithan (Nick & Norah’s Infinite Playlist)
“She’s cinematic and I’m a fucking sitcom.”
Net nežinau kur pradėti ir kaip sudėlioti žodžius, kad tikrai jus įtikinčiau, jog N.Krauss “The History of Love” yra knyga, kurią tiesiog reikia perskaityti. Ne. Žodis “Reikia” čia visai netinka. “Reikia” man primena knygas, kurias privalėjai perskaityti mokykloje, primena visus tuos storus tradicinius romanus. O “The History of LOve” tikrai jokiu atžvilgiu nėra tradicinė.
Leo Gursky yra labai vienišas. Toks vienišas, kad jis bijo tiesiog dingti, išnykti, ir todėl kavinėje užsisako kavos, išpila cukrų, žodžiu, elgiasi taip, kad žmonės jį prisimintų. Tiesa, jis turi draugą Bruno, kuris gyvena vienu aukštu aukščiau, ir ta jų draugystė taip gražiai knygoje aprašyta, jog verkti norisi. Jie rašo vienas kitam raštelius ir pakiša juos po durimis, jie kepa pyragus vienas kitam ir beldžia į radiatorių, kad vienas kitam praneštų, jog dar gyvi, dar nenumirė, dar nedingo.
Leo jau nuo vaikystės pamilo vieną mergaitę, bet prasidėjo karas, žydų naikinimas, Leo mylimajai mergaitei pavyksta emigruoti į Ameriką, o po penkerių metų, kai Leo irgi pavyksta išsigelbėti ir atkeliauti į Ameriką, jis sužino, jog ta jo mylimoji mergaitė jau ištekėjo už kito, ir kad Leo sūnui jau penkeri metai.
Almai penkiolika. Ji pavadinta Zvi Litvinoff knygos “The History of Love” (tas pats pavadinimas kaip ir N.Krauss knygos ) pagrindinės herojės vardu. Tėtis miršta, mama liūdi, o jaunesnysis brolis stato naują arką, kuri užėjus potvyniui turėtų išgelbėti mamą ir sesę, o pats planuoja vykti į Izraelį, nes pats jaučiasi esąs Mesijas.
N.Krauss knygoje nostalgiškai gražiai suriša žmonių gyvenimus, jų istorijas ir jų vienatves į vieną labai gražią knygą.
Kas sieja Almą ir Leo Gursky? Kokios paslaptingos gijos riša mus vieną prie kito ir kodėl mes visi tokie vieniši? Kas sieja Vilnių (taip taip, Vilnius, o tiksliau Vilna, paminėtas knygoje keletą kartų), lenkiškąjį Slonim, Čilę ir New York?
Kokius ratilus ant šito pasaulio paviršiaus paliks mūsų meilė?
N.Krauss knyga “The History of Love” apie sūnų, su kuriuo niekada taip ir nepasikalbėjai, apie spynų meistrą, apie vasaros ilgas dienas Brighton Beach kartu su Misha, apie knygas knygose, apie liūdnos mamos verčiamus meilės tekstus, apie ekspediciją į Antarktidą, apie rašytojo dingusią knygą, apie visam išsskirtas šeimas, apie medį su išraižytomis L & A raidėmis, apie per vėlų sugrįžimą ir apie nesibaigiančią meilę.
Knyga parašyta techniškai nesudėtinga kalba, bet pati istorija yra labai žaviai ir originaliai supainiota. Paskutiniame skyriuje pasakojimas įgauna dar vieną pagreitį, ir nustoti skaityti yra tiesiog neįmanoma. Atrodo, jog net nustoju kvėpuoti ir jaučiu, kaip apsiverkiu. Po to užsimerkiu ir jaučiu šiurpuliukais pavirtusį liūdesį.
Knygoje pilna literatūrinių nuorodų į Nerudą, Joyce, Kafką, Exupery, o pati knyga yra šiltas, žavus, originalus ir keistas romanas, kuris tiek tema, tiek kalba, tiek literatūrinėmis netradicinėmis tekstinėmis priemonėmis primena J.S Foer “Extremely Loud and Incredibly Close”. Ir nieko keisto, nes J.S.Foer ir N.Krauss yra vyras ir žmona. Kokia graži literatūrinė pora.
Prisipažįstu, kad knyga mane labai sujaudino ir apsvaigino. Po skaitymo praėjau jau para, o aš vis dar ašaroju ir vaikštau prisigėrusi New Yorko vienatvės.
Stebuklinga.
K.Ž.G
…I looked across the water. Must have been a good swimmer, took after his father, I thought with pride. My own father, who had great respect for nature, had dropped each of us into the river soon after we were born, before our ties to the amphibians, so he claimed, were cut completely. My sister Hanna blamed her lisp on the trauma of this memory. I’d like to think that i would have done it differently. I would have held my son in my arms. I would have told him, ‘Once upon a time you were a fish.’ A fish? he’s have asked. ‘That’s what I’m telling you, a fish.’ How do you know? Because i was also a fish. you, too? Sure. a long time ago. How long? Long. Anyway, being a fish, you used to know how to swim. I did? sure. You were a great swimmer. champion swimmer, you were. You loved the water. Why? What do you mean why? Why did I love the water? Because it was your life!’ And as we talked, I would have let him go one finger at a time, until, without his realizing, he’d be floating without me.
And then I thought: perhaps that is what it means to be a father to teach your child to live without you.
Juoda, ruda, balta – oda.
Juoda, ruda, mėlyna, žalia, pilka – akys.
Balta – dantys.
Žmonijos vienis (na, jei jie iš viso yra, tie dantys). Ir knyga apie tai, kaip staiga atsiduriame spalvotame odų ir akių pasaulyje, kur mus vienija tik balti dantys. Ar tik? Knyga apie daug ką, bet pirmiausia apie imigraciją, imigrantus, pasaulio maišymąsi, kuris seniausiai jau prasidėjo, bet vis tiek girdime – go home, to your own country. Bet kur bevažiuoti, kai esi tamsaus gymio ir gimęs Londono ligoninėj? Nebeturi kur važiuoti, nes priklausai arba čia, arba niekur.
Taigi išvargau aš šitą Zadie Smith knygą, apsikabinusi žodyną. Iš pradžių skaičiau su internetiniu žodynu ir beveik rasdavau, viską, ko ieškau, o paskui liko tik storas gražus ir nepatogus žodynas, iš kurio nepavykdavo išpešti kas antro slenginio žodžio – taip ir netekau pusės knygos žavesio, tik fantazijose bandydama įsivazduoti, ką gatvės kalba man autorės herojus norėjo pasakyti. Galiausiai likau su mažuliuku Pocket dictionary, na, bet nesvarbu – knyga – super. Man iš tikro patiko, nors suprantu, kad nepajutau jos iki galo, kaip pajustu žmogus, kurio anglų kalba gimtoji arba gimtoji gatvės anglų kalba. Autorės žodynas tikrai labai specifinis, specifiniai naudojami žodžiai ir kai persivertus į antrą knygos pusę ta kalba pagauna, atsiveria, pasidaro ne tokia sunkiai įkandama, knyga tikrai faina. Zadie man tapo angliškąja Allende su savo plačia ir išraiškinga kalba, trečdalį puslapio užimančiais ilgeliausiais sakiniais, giminės istorijom.
Šį kartą knygoje sutiksim du draugus, tokius gerus diedus Archie (anglą) ir Samad (bengalą, visų baltųjų vadinamą Paki (pakistaniečiu) (čia kaip mes visur vadinami rusais), jų gerais trim dešimtmečiais jaunesnes žmonas Clarą (juodaodę jamaikietę) ir Alsaną (bengalę), dalyvausim gimstant jų vaikams – dukrelei Irie ir gražuoliams dvyniams Magid & Millat, ir dar susipažinsime su krūva įvairaus plauko aplink juos ir su jais gyvenančių, įvairiais ryšiais susijusių, žmonių. Visa šita šutvė ir papasakos, ką reiškia būti imigrantu Anglijoje, kokios baimės juos kamuoja ir neliedžia miegoti naktimis. Apie dar didesnį skirtumą nei paprastai būna skirtumą tarp tėvų ir vaikų, kai vaikai ne tik kita karta, bet dar ir kitoje šalyje užaugusi karta, kuriai tėvų sentimentai yra visiškai svetimi.
…it makes an immigrant laugh to hear the fears of the nationalit, scared of infection, penetration, miscegenation, when this is small fry, peanuts, compared to what the immigrants fear – dissolution, dissapearance. Even the unflappable Alsana Iqbal would regularly wake up in puddle of her own sweat after a night visited by visions of Millat (genetically BB; where B stands for Bengali-ness) marrying someone called Sarah (aa where ‘a’ stands for Aryan), resulting in a child called Michael (Ba), who in turn marries somebody called Lucy (aa), leaving Alsana with a legacy of unrecognisable great-grandchildren (Aaaaaaa!), their Bengali-ness thoroughly dilutes, genotype hidden by phenotype. It is both the most irrational and natural feeling in the world.
Žavinga, įtraukianti istorija.
White teeth man tikrai labiau patiko, nei Zadie Smith knyga On Beauty. Bet gal nereiktų taip vertinti, nes On Beauty skaičiau tinginiaudama – visai be jokio žodyno, reiktų iš naujo skaityt. Socialiniam tinklapy mūsų mylima Tyto Alba klausia, kokią knygą rekomenduotume išversti. Tikrai labai rekomenduojame šypsotis baltais dantimis (čia nebuvo kokios dantų pastos ar odontologijos kabineto reklama 🙂 ).
|baltai spindi iš tamsaus kampo|
Tryniausi tryniausi palei savo knygų lentynas tris dienas nesugebėdama išsirinkti knygos, kol galiausiai išsitraukiau Jozef 
Weyssenhoff “Sabalas ir panelė”.
Knygos anotacijoje rašoma “Rašytojas vaizdingai pateikia dvidešimtojo amžiaus pradžios Rytų Lietuvą, turtingus miškus, gyvūnus ir paukščius. Itin daug dėmesio skiriama medžioklės ir gamtos aprašymams.”
Anotacija nemeluoja- išties gamtos aprašymai gražūs, kartais net tokie labai jau impresionistiški. Net medžioklė neatrodo kruvinas reikalas, o kažkoks gražus romantizuotas ritualas. Bet jei atvirai, tai tie labai gražūs gamtos aprašymai kartais per saldūs man pasirodė. “Anykščių šilelis” padauginus iš dešimt.
Ir žinoma, knygoje yra tokia labai jau tradicinė lietuviška (lenkiška) meilės istorija. Jūžintų dvaro savinikas Mykolas Rajeckis susitinka gražią valstietę Uršulę, ir iš anksto aišku, jog nieko gero iš tos meilės. Dėl savo padėties Rajeckis nieko negali pasiūlyti Uršulei, na gal tik vieną kitą slaptą bučinį ir pažadą, jog pavasarį vėl atvažiuos.
Uršulė per žiemą net išmoksta lenkiškai kalbėti, o Rajeckis net nepasivargina nupirkti jai naują medlikėlį, nes savąjį Uršulė atidavė Rajeckiui.
Suprantu, kad laikai tokie buvo, kad dvaro savininkui su valstiete tuoktis buvo tabu, bet niekaip negalėjau nustoti erzintis dėl tos baisios nelygybės, tos nevienodai rizikingos meilės, dėl to, kad jei tokie dalykai iškiltų į viešumą, jis nieko neprarastų, o ji?
Arba kaip jums tokia jų santykius aprašanti citata “Misius prisiartino prie Uršulės ausies ir tarė antrindamas liepai: – Pabučiuok mane be prievartos“?
Gerai, kad kito knygoje aprašomo ponaičio Stanislovo Pucevičiaus stuburas ne sviesto minkštumo buvo, kitaip būčiau knygą turbūt i kampą nutrenkusi, bet ne todėl, kad ji bloga, o todėl, jog labai erzinausi dėl tuometinių laikų ir papročių.
Tad nukreipiau dėmesį nuo tos labai jau, mano akimis žiūrint, plokščios ir numatomos meilės istorijos ir daugiau mėgavausi idealizuotais gamtos aprašymais.
“Tuo tarpu pažadintas miškas jau buvo prisipildęs šilto saldumo. Jau nebaugino tankmės, dabai neriniuotai permatomos, negrasino laukymių prarajos, lengvai apienamos dieną, pažymėtos kailiniuotomis rūdimis, ryškiai geltonai rožiniais liaudiškais ornamentais ant žalio pagrindo. Jau nesproginėjo po mišką staigūs, aistringi šaukimai ir sparnų plazdenimai, per nurimusį lapų ir spyglių potvynį surdina plaukė koncertas, kaip melodingas vėjas, jungiantis smulkių paukštelių džiūgavimą, nesuprantamą medžiotojui, todėl saugų; prie senų kamienų statmenai prigludę būgnijo geniai. Ir jau raudo medžių viršūnės, virš jų sidabrinis mėlis šaukė į begalybę šviežią ir džiaugsmingą erdvę.”
K.Ž.G
Jeffrey Eugenides šitą knygą rašė dešimt metų. Galėtų visi rašytojai rašyt knygas dešimt metų, gal tada jų būtų mažiau, bet visos būtų vertos perskaityti. Dar neskaitėt šitos knygos? Būtinai perskaitykite!
Knygoje apie gamtos klaidą, genų klaidą. Ilgas ir įtraukiantis pasakojimas prasidedantis Europoje ir keliaujantis per vandenyną į Ameriką. Toks pasakojimas, kur man labai patinka, kur sužinai, kaip didžioji istorija paliečia mažų žmonių gyvenimus (kaip ir pas Isabel Allende), bet tai nėra svarbiausia knygos linija. Daug svarbiau šioje knygoje suprasti žmogų, ieškantį savo tapatybės, sielos ir kūno vienovės. Labai gera knyga.
Knyga tapo skaitoma tik nuo 2003 m., kai autorius laimėjo Pulitzer premiją.
Pulitzer Board wrote in their report that Middlesex is a “vastly realized, multi-generational novel as highspirited as it is intelligent . . . Like the masks of Greek drama, Middlesex is equal parts comedy and tragedy, but its real triumphs is its emotional abundance, delivered with consummate authority and grace.”
Po to, kai C.Sittenfeld knyga “American Wife” mane visiškai totaliai absoliučiai pakerėjo, man labai prireikė perskaityti ir kitas C.Sittenfeld knygas. Apie “American Wife” ir “Man of My Dreams” jau rašiau, ir eilė pagaliau atėjo jos debiutiniam romanui “Prep”. Nežinau, ar labai protinga skaityti rašytojos knygas atbuline tvarka, bet taip jau gavosi, ir aš per daug nesiskundžiu.
Kaip ir “American Wife”, “Prep” yra labai detalus psichologinis paveikslas, tik šįkart pagrindinė knygos veikėja yra ne suaugusi moteris, o paauglė Lee Fiora, kuri gavusi stipendiją mokosi prestižinėje internatinėje Ault mokykloje, kurioje daugiausiai mokosi nesuvokiamai turtingų tėvų vaikai.
Knyga persmelkta tos paaugliško nepritapimo baimės, to nuolatinio “Ką apie mane pagalvos?”, noro būti pastebėta, o kartais noro tapti nematoma, vilties būti pabučiuota ir t.t. Ir lyg tas paaugliškas periodas savaime nebūtų pakankamai sudėtingas ir be papildomų komplikacijų, Lee atsiduria jai svetimoje aplinkoje, kur dukros valgo pietus su savo mamomis ir jų apsauginiais, kur (paradoksas) apie pinigus kalbėti yra tabu (“‘People have so much, so it’s like nobody needs to mention it.”)
Toje aplinkoje Lee tarsi ištirpsta, pasimeta tarp tų visų įdomių “high school” tipažų ir daugiau stebi Ault mokyklos gyvenimą nei jame dalyvauja. Tas jos periferinis buvimas, tas nepasitikėjimas savimi padaro ją Ault mokyklos gyvenimo stebėtoja, ir ji pati nepastebi, kaip dėl savo paaugliško neurotiškumo viena po kitos praleidžia įdomias progas ir įdomius žmonės.
Būtent tas paaugliškas neurotiškumas yra vienas žavingiausių aspektų šitoje knygoje. C.Sittenfeld aprašydama Lee kognityvinį pasaulį sugeba labai gražiai perteikti tai ant popieriaus, jog įtariu, kad daugelis mūsų galėtų identifikuotis. Keletą kartų aš pagavau save sakant “KĄ? Ne aš viena galvoju taip nesąmoningai? Ne tik aš turiu tokių keistų minčių savo galvoje? ”
Man patiko tai, kad C.Sittenfeld nepadarė Lee auka. Ta prasme, jog nekaltino kitų, nekaltino aplinkos ir neatėmė iš pačios Lee atsakomybės už savo gyvenimą.
Kai skaičiau vis laukiau kažkokių baisiai didelių dramatiškų įvykių, laukiau, kad kas nors labai liūdno ar baisaus atsitiks Lee. Iš pradžių nesupratau, kodėl to tikėjausi, o po to sumąsčiau, jog C.Sittenfeld savo rašymo stiliumi iššaukė many tūnančią paauglę, kuri kiekvieną socialinę klaidą traktuoja it didžiausią gyvenimo dramą, kuri bijo pasisakyti, nes galbūt tas gražusis klasiokas juoksis. Bijo ne taip pasielgti, nes po to kai kurios bjaurios klasiokės pasakys ką nors šlykštaus, nenori eiti palaidais plaukais į mokyklą, nes už tai ji gavo ne pačią gražiausią pravardę.
O tiesa yra ta, kad ta paaugliška drama nėra tokia didelė, kaip mums atrodo, kai mes keturiolikos ar penkiolikos. Daugelis iš mūsų išauga iš paaugliškų metų be tikrų sunkių dramų ir tragedijų, daugelis prastūmiame tuos metus pakišę save po padidinimo stiklu visiškai praradę platesnę perspektyvą, savo galvoje afišuodami nepadarytas arba visiškai mažutes klaidas, bandydami susigaudyti neurotiškuose ir kompleksuotuose socialiniuose labirintuose.
Ir knygoje Lee Fiorai nieko TOKIO BAISAUS neatsitinka. C.Sittenfeld detaliai aprašo tuos keturis metus Ault mokykloje, pasakoja apie moksleivius ir mokytojus, kuriuos Lee sutinka, berniukus, kuriuos Lee norėtų pabučiuoti, kambariokes su savo keistenybėm, mokyklines tradicijas. Pati stipriausia knygos pusė tai jau anksčiau minėtas neurotiškas Lee minčių pasaulis ir nuostabiai taiklus paaugliškų jausmų aprašymas.
Citata iš knygos: “I always worried someone would notice me, and then when no one did, I felt lonely.”
K.Ž.G
Tikriausiai šiaip niekada nebūčiau paėmusi į rankas šitos knygos, bet gyvenime atsitinka visokių įdomių atsitiktinumų, susidūrimų, kad imi ir paimi tokią, kurios šiaip neimtum.
O buvo taip: visada galvoju, kokia gi Business class privilegija būti lėktuvo priekyje? Jie į lėktuvą įsėda pirmieji, bet po to pro juos praeina visa gvardija pigių “raudonarmiečių”, kurie business class nužiūri nuo galvos iki kojų, ypač, jei lipantys žmonės susigrūda ir laukia savo eilės. Gal ten saugiausios lėktuvo vietos – krentant lėktuvui irgi iškrenti pirmas ir garantuotai nesusipainioja tavo ir kokio kaimyno gelbėjimosi liemenės šniūriukai? Vėl aš į pievas. Taigi, stoviu aš tokia raudonarmietė praėjimo takelyje ir žiūriu, kokie gi europarlamentarai šį kartą skrenda iš Briuselio. Aha, Leonidas Donskis. O! Knygą pasidėjęs, kokią, kokią? Greičiau reikia pažiūrėti, kol kolegos “raudonarmiečiai” manęs tolyn nenustūmė – gi baisiausiai smalsu. Dabar jau nebeatsimenu, ar spejau pamatyti pavadinimą, ar nespėjau, bet nuėjusi į savo vasaros biblioteką mano akis užkiuvo už viršelio, matyto lėktuve.
Va tokie ir atsitiktinumai. Kad spoksojau į knygą lėktuve, kad ji bibliotekoje buvo padėta viršeliu į priekį, o ne nugarėle – specialiai, kad aš dar kartą ją pamatyčiau ir tikriausiai perskaityčiau. Jau perskaičiau.
Antanas Šileika yra kanadietis (gimęs Kanadoje), kurio tėvai lietuviai. Knyga parašyta angliškai, dėl to ir pavadinimą post’o sugalvojau angliškai užrašyt, ne lietuviškai. Vertė Gitana Stonienė, gerai vertė, atrodo, lyg lietuvišką skaitytum knygą, toks lietuviškumas iš jos. Tik nežinau, ar patiko man tas lietuviškumas, ar ne, daugiau iš smalsumo skaičiau, dėl to, kad Donskis skaitė, dėl to, kad knyga įrašyta į geriausių Kanados knygų šimtuką. Aš tikriausiai šios knygos į šimtuką nerašysiu. Bet ne todėl, kad nepatiko, tiesiog toks rašymo stilius man nėra tas, kuris už širdies griebia ir mane suvynioja. (***Dabar skaitau postą dar kartą ir galvoju, gal blogai vertė, gal neturėjo būti TAIP lietuviška, kad atrodytų, kad Žemaitė rašė? va, ir nežinau. O dar tas angliško leidimo viršelis, apie kurį vėliau!)
Knyga skaitosi tikrai lengvai ir šiaip įdomu skaityti, kai kaip ir apie mus rašo. Nors autorius savo bloge sako:
“I will try to explain that the Lithuania in the novel is an idea more than a place, but we’ll see how that goes over.” Ir dar sako:
“Luckily, the whole event (knygos pristatymas) is being run by Lonidas Donskis, interviewer, intellectual, and all-around genius in whose hands I feel utterly safe.” Įdomu, ką Donskis sakė.
Istorija apie Lietaus šalies kaimo bernioką, drožinėjantį dievus ir svajojantį ištrūkti iš kaimo. Istorija gyvena apie 1920 m. Taigi knygoje vyksta kovos dėl Vilniaus, giriose po pelkes braido Pilsudskis, o herojus atsiranda išsvajotame Paryžiuje, kur su tūkstančiais talentingų pusbadžiu gyvenančių menininkų bando iškilti ir būti pripažintu. Paryžiuje jis susitinka su realiame pasaulyje gyvenusiu skulptorium Jacques Lipchitz, išgelbėja gyvybę to meto žvaigždei (irgi realiai gyvenusiai) Josephine Baker. Vis kabinasi, kabinasi, jam vis lietuviškai nesiseka, nesiseka, sekasi, nesiseka.
Įdomu, kad aukščiau esančią J.Lipchitz skuptūrą “Motina ir vaikas” knygoje kuria pagrindinis herojus Tomas Stmbras, skulptorius iš Lietuvos. Tai ir yra Bronzinė moteris. Būtų buvę įdomu skaitant tai žinoti. Gal ant viršelio reikėjo dėt?
Tai tokia tai buvo dar viena iš nedaugelio lietuvių (bet lyg ir ne) autorių knygų. Gal laikas pagaliau skaityti Silva rerum? Niekaip eilė neprieina, bet šią vasarą jau būtinai. Knyga guli vasariniam “čimodane”.
Dar apie viršelį. Pažiūrėk lietuvišką vertimą. Taip ir matosi, kad apie lietuvišką kaimą ir kaimo jurgius, besiskandinančias veronikas (nors viršelis ir gražus mano akiai), o bet tačiau! Tikrai būčiau kitaip skaičius su angliško leidimo stiliaus viršeliu. Kardinaliai kita knyga! Labiau koncentruotą į antrą French knygos dalį.
Čia Šileikos straipsnis apie creative writing kelionę į Vilnių. Šiaip, įdomumo dėlei.
Beje, įvedus šią knygą Amazonėj, tai išmeta, kad pirkusieji dar pirko Vilniaus pokerį, Finding the moon in sugar ir dar vieną Šileikos knygą, kurią visai norėčiau perskaityti.
|iš lietaus šalies|
Knygą prisiminiau, kai visai netikėtai aptikau filmo trailer‘į, kuris labai labai man įkrito į akį ir į širdį, dėl to labai labai norėčiau jį pažiūrėti, nes atrodo, turėtų būti neblogas. Knyga irgi patiko. Net negalėjau patikėti, kad čia tas pats rašytojas, kuris parašė “Dienos likučius”, kuriuos neapsikentusi tarno lėtumo numečiau nepabaigusi. O dabar noriu filmo.
Knyga apie vaikus, auginamus ************** ************************************. ********** Bet ar tai yra tiesa? Gera knyga, skaudi, kaip dažnai būdinga geroms knygoms.
|nuostabios spalvos viršelis|
*** apie ką sužinosit paskaitę 🙂
Japonės Yoko Ogawa knyga, parvežta iš kelionės. Skaitydama iš pradžių niekaip negalėjau pradėti kurti skaitomos knygos vaizdų, nes nežinojau, ar filmo veikėjai kokie euroliečiai ar japonai. Na, ir iš kur kilo man tokių minčių, kad veikėjai gali būti europiečiai? Nežinau.
Knygoje namų tvarkytoja (be vardo) dirba pas profesorių, kuris po avarijos, įvykusios 1975 m., atsimena tik tai, kas jo gyvenime buvo iki avarijos ir 80 minučių šiandienos. Taigi, kas 80 min. namų tvarkytoja turi iš naujo prisistatyti profesoriui. Kad atsimintų svarbiausius dalykus, pvz., tai, kad jo atmintis trunka tik 80 min., profesorius juos užrašo ant lapuko, kurį prisisega prie savo rūbų – taip ir vaikšto šnarėdamas visais lapukais kaip kokia kalėdų eglutė.
Dar knygoje yra namų tvarkytojos sūnus, kurį profesiorius pravardžiuoja Root (matematikos ženklas šaknis), nes jo plokščia galva profesoriui primena tą ženklą. Štai kaip ir visi veikėjai, verdantys tuose 80 min. intervaluose.
O tada matematika. Profesorius yra matematikas, taip gražiai apie ją pasakojantis, kad net pačiam norisi juo tapti. Na, bet man neduota būti matematike, tiek jau to, nebesikankinsiu. Bet dėl to visada sergu baltu pavydu žmonėms, kurie visą tą skaičių reikalą supranta, mato jame tai, ko aš nematau. Aš tik jaučiu, kad skaičiai yra nuostabūs, žaviuosi jais, tuo pačiu metu suprasdama, kad tas mano smegenų pusrutulis kaip koks prancūzas – amžinam streike. Kaip savo recenzijoj rašo Dennis Overbye: “If we all had learned math from such a teacher we would all be a lot smarter.” Ir tikrai, niekada normaliai ir nesupratau mokykloje, kam reikia visų tų a+b kvadratu abstraktybių, kur jos toliau nueina ir ką veikia, svarbiausia, ką gali veikti! Čia tikriausiai ir slypi didžiausia mūsų mokyklos klaida – mes dažnai nesuprantam (nes mums nepasako, o mes net nepagalvojam, jei kas nors nenukreipia mūsų proto), ką ir kodėl mokomės ir su kuo tas mokslas valgomas. Mūsų mokykloj (žinoma su tam tikromis išimtimis) imk formulę ir graužk – sausą, neskanią, neapipintą skaičių pasakom.
Kaip sako profesorius – skaičiai surašyti Dievo knygoje: “I uncovered propositions that existed out there long before we were born. It’s like copying truths from God’s notebook, though we aren’t always sure where to find this notebook or when it will be open.” Profesorius tik nusirašinėja nuo Dievo užrašų.
Patys skaičiai yra dieviški, pvz., 28. Šio skaičiaus daliklių suma yra lygi pačiam skaičiui.
28: 1+2+4+7+14=28
“the perfect number” – tobulas skaičius
Prieš 28 toks yra 6, o paskui 496, 8 128, 33 550 336, 8 589 869 056…
Žodžiu, knyga skirta nemylintiems matematikos 🙂 Kad susižavėtų 🙂
Gaila, kad profesoriaus 80 minučių atminties – ne begalybė, kurios trumpėjimo nepajustume…
|skaičių mylėtoja kita prasme|
Pusę nakties vis galvojau, kad neigiamai parašiau apie Sandro Versonesi Praeities galią (aš rimtai įsimylėjus, tai dabar ginu savo meilę 🙂 ). Kažkaip neigiamybės ėmė ir susigrūdo į vieną vietą, o juk iš tikro knyga nėra bloga, tiesiog ne tokia gera, kaip Ramus Chaosas. Vis dėlto Veronesi yra emocijos aprašymo meistras. Tuo man jis ir yra labiausiai artimas, kai skaitau tas knygos vietas tai siaubingai mėgaujuosi. Nes Veronesi emocijas aprašo panašiai, kaip ir manosios liejasi.
Dar keletas viečiukių iš knygos. Knyga po skaitymo gerokai pabraukyta. Vienoje vietoje parašiau: House MD, nes frazė man labai priminė serialo veikėjo mintis:
– Žmonės meluoja, – taria. – Štai kas mane pritrenkė. Meluoja visada, iš principo, be menkiausios priežasties. (…) vaikai meluoja tėvams, tėvai – vaikams, broliai ir seserys meluoja vieni kitiems, taip pat ir vyrai su žmonomis (žinoma, dėl menkniekių, bet kartais ir rimtų dalykų), supranti, kad tau tarytum gerai pažįstamas pasaulis tėra viena didelė iliuzija ir tikėjimas ja – ne kvailybė, o priešingai, blaivus protas – būtina sąlyga, kad tas pasaulis galėtų ir toliau… (čia jau citatos pabaiga :), ty nėra pabaigos 🙂
Ir šiaip knygą reikia skaityti filmų mylėtojams, nes ten daug nuorodų į filmus, o aš beveik niekada nežinau nei režisierių, nei aktorių, nei garso takelių dainuotojų.
Dar kadangi knyga keliavo su manim, tai dar apie lėktuvus:
…už langų matyti prie iliuminatorių prilipę keleivių veidai. (…) prie stiklo priplotos nosys, veiduose – džiaugsmo ir mirties baimės mišinys. (Kaip glaudžiai siejasi – leidžiantis lėktuvui, ypač naktį – grožis ir mirtis, džiaugsmas ir baimė. Kol gali mėgautis didingu žemės vaizdu, ten, apačioje, jos formomis ir galingomis šviesos nerviūromis, tol tavo gyvybė yra pavojuje, o kai, kaip šią akimirką, pavyko – lėktuvas švelniai paliečia žemę ir nieko neatsitinka, tiesą pasakius, beveik niekada nieko neatsitinka – pavojus gyvybei nebegresia, bet su juo išnyksta ir grožis.)
Ir dar labai patiko vieta, kur yra nuo 6-os 32 puslapio pastraipos ir tęsiasi per 33 pls. 🙂 Daug perrašinėti, nenoriu knygos čia konspektuoti. 🙂
Knyga keliaus į Švediją, pas G., tai gal jai kitokių dar minčių kils, nei man, kai perskaitys 🙂
|reabilitacija|
Man atrodo, kad žmogus negali būti laimingas, jei nemoka džiaugtis mažais dalykais. Arba ne negali, o nemoka. Šiandien man bibliotekos diena – net jauduliukas kirba, kaip prieš kokį labai ypatingą įvykį. Aš tikiu, kad yra Mažmožių dievas, o tu?
|maloni smulkmena|
Knygos pradžia įtraukė, galvojau, kad vėl mėgausiuosi, kaip ir savo numylėtuoju Chaosu, pavydėsiu sau kiekvieno skaitomo puslapio. Deja. Tokia gera tema, ir kažkaip man ji pasirodė neišvystyta iki galo. Na, nepateisino mano lūkesčių, kurie, savaime suprantama, buvo labai dideli. Atsargiai reikia su tais patikusių knygų autoriais. Gal reikia duoti jiems atsivėpti, pasimiršti (Rushdie – negalioja).
Vėl prie knygos. Knygos herojus sužino, kad jo tėvas buvo visai ne jo tėvas. Tiksliau, kad jis savo tėvo visai nepažinojo, nes js gyveno vieną matomą gyvenimą ir vieną nematomą. Atrodo, rašyk ir rašyk, kaip tai paveikia herojų, aplinkinius žmones, pasaulio suvokimą, bet 
Veronesi kažkur užbuksuoja, nuklysta nereikšmingais (mano manymu) takeliais ir tos superinės paliestos temos normaliai neišvysto. Man taip gaila gaila gaila. Ir aš tikiuosi, kad aš klystu klystu klystu ir dar džiaugiuosi, kad man Ramus chaosas pirmasis pateko į rankas, nes po šitos knygos tikrai nebūčiau ryžusis dar vienai Veronesi knygai. O dabar tik norisi parašyti: “Brangieji, apie Veronesi arba gerai, arba nieko”. Tai aš – nieko. Šį kartą. Bet vis tiek labai tikiuosi, kad tai nebus paskutinė mano pažintis su autorium.
|atsidūstu|
Vakar buvau Fnac knygyne. Prancuzisko kapitalo knygyne Ispanijoj 🙂 Na, ten ne tik knygos buna, bet ir DVD, CD, visokios elektronikos priemones tiems D groti. Gerai, kad anglisku knygu nebuvo siaubingai daug, tai nereikejo tam knygyne apsigyventi tiek, kad sunervinciau mane atlydejusia drauge. Bet vis tiek pasirinkau kelias knygas.
Apie pati knygyna gal veliau, o dabar noriu papasakot, kas labai uzkliuvo vaikstinejant tarp lentynu. O gi daugybe Alisos stebuklu salyje leidimo suagusiems variantu. Plonu ir storu, dideliu ir mazu. Naturalu, kad knyga buvo dar karta atgaivinta pasirodzius filmui, bet vis tiek, kazkaip keista, kad visos imanomos leidyklos puole ir isleido savo varianta. O cia virseliai
/Alice virgin/
Na, nekokia iš manęs kritikė. Žiūriu, kad jei jau man patinka, tai nelabai aš ir ieškau priekabių, jei kas nors ir užkliūna, tai per daug neakcentuoju, praleidžiu pro akis, išjungiu priekabių mygtuką ir tiesiog mėgaujuosi. Taip ir su jau prieš kelias dienas perskaityta ir laukusia aprašymo Paula.
Paula, knyga, kurią Isabel Allende rašė kaip laišką savo dukrai, kai ji gulėjo priklaustyta lovoje gilios komos. Taip pat atrsirado ir pirmoji Isabel knygą Dvasių namai, tik tuomet ji rašė laišką seneliui į Čilę.
Knygoje susipina dvi linijos – Isabel Allende pasakoja savo gyvenimą, pradėdama savo mamos gyvenimu, o taip pat rašo ir savo išgyvenimus, patiriamus sėdint ligoninės koridoriuje Madride, belaukiant tų keliolikos minučių per dieną, kai bus įleista į savo dukros palatą. Aš nenoriu net užsivesti rašyti apie tai, kokia baisi tragedija yra matyti taip lėtai į kitą pasaulį iškeliaujantį savo vaiką, nes man tai taip baisu. Tos knygos vietos skaudžios ir siaubingai liūdnos, bet savo gyvenimo istoriją Isabel Allende rašo lengvai, sklandžiai, su humoru. Kartu rašo ir Čilės istoriją: apie prezidentą Salvatorę Allende, siaubingą karinį perversmą, tremtį. Labai įdomu. Kaip ir įdomu skaityti apie pirmąją rašytojos meilę – atlėpausį berniuką, pirmuosius šokius, dėdės Ramono pamokas (kai bijai, visada įsivaizduok, kad kiti bijo labiau), stulbinantį debiutą televizijoje ir literatūroje. Tokia Isabel knyga, kurioje aš negalvoju, kas yra tiesa, kas pramanyta, kas močiutės pašnibždėta, nes visa tai aprašyta stebuklingai ir tas stebuklas mane įtraukė. Dėl to ir negaliu apžavėta kritikuoti.
|mieganti|
knyguziurkes.com 