Kai rašiau apie perskaitytą Silva Rerum, norėjau įdėti šitas nuotraukas, bet sustreikavo mano technika.
Kai knygos būna su aplankais (o man tai visai nepatinka, nes labai nepatogu skaityti, visada juos nulenkiu), tai visada iššniukštinėju, koks po jais yra viršelis. Kai nulenkiau Silvą, tai po aplanku esantis viršelis man kur kas labiau patiko, nei tikrasis viršelis, kuris taip pat yra ir ant paperback. Strėlė su brūkšniu simbolizuoja šeimos, apie kurią rašoma knygoje herbą – tą sužinojau tik paskaičius gabaliuką knygos. Beto, man labai patiko ta knygos dalis, kur būna atvertus kietą viršelį, nežinau, kaip vadinasi, gal specialistai pašnibždės. Toks raudonas, tikriausiai simbolizuoja kraują, o gal ir yra kokia mikroskopinė kraujo nuotrauka (silpnų nervų žmonėms žemiau nežiūreti 🙂 ). Labai gražu.
Ši knyga į mano rankas atkeliavo iš bibliotekos, susigundžiau, nes ant viršelio parašyta, kad 2006 m. Stef Penney laimėjo Costa Book Award. Kad knyga išleista Jotemos, pastebėjau tik pradėjusi skaityti, kai pradėjau pakibti ant keistų sakinių ir formuluočių, na, tokių, kai perskaitai sakinį ir nesupranti, ką čia norėjo pasakyti. Ilgai dar dvejojau , ar mest knygą į šalį, ar bandyt skaityt toliau, nusprendžiau pabandyt savo kantrybę. Gerai, kad tie kliuvę sakiniai pasitaikė tik knygos pradžioje, vėliau knyga susiskaitė visai lengvai, per daug neužkliūdama, išsskyrus tokią kvailybę – visi knygos herojų vardai sulietuvinti, t.y., kaip skaitomi, tai ir parašyti, išskyrus kažkodėl nuskriaustą poną Knoksą (Knox), kuris vietoj Nokso (taip skaitome, taip ir rašome), pavadintas Knoksu. Visą knygą teko mankštinti akis jas intensyviai vartant. Ir dar toks vienas herojus – ponas Veidas. Na, knygoje daug indėnų dalyvauja, tai kaip man dabar žinot ar čia Mr Face (VEidas indėnų draugas) ar čia tiesiog ponas VeIdas? Paprastai knygose žodžiai, kurie gali keisti reikšmę dėl kirčio vietos yra išspausdinami su kirčiu, o čia… Na, tokia priekaba buvo 🙂
O šiaip. Na, normali knyga. Nepasakyčiau, kad labai sužavėjo anei labai nuvylė. Tiesiog knyga 3/5. Truputis vesterno, truputis meilės, truputis pasišaudymo.
Knygos veiksmas vyksta XIX a. Kanadoje. Šiaurės žiema. Įvykdoma žmogžudystė ir dingsta ponios Ros sūnus. Norėdama surasti sūnų ir jį apginti, ponia Ros iškeliauja sekdama jo pėdsakais dar labiau į šiaurę jo ieškoti. Tais laikais moteriai keliauti vienai nevalia, o jau keliauti su vyru, kuris nėra tavo vyras – tuo labiau, bet ši drąsuolė iškeliauja, nes tiek daug reikia išnarplioti, sužinoti. Kelionė ilga ir žiauri, baisu net pagalvoti – akių kampučiuose užšąlančios ašaros, akinantis sniego baltumas, žiaurus šaltis. Brr. (Ir pas mus jau ruduo)
Bet šiaip knygoje man neužstrigo nė vienas personažas. Tokie kažkokie jie man nelabai gilūs (nors lyg ir yra bandymų gilinti), gal jų tiesiog per daug, arba tie, kurie knygoj gyvena per daug vienodo svarbumo, nė vienas nėra giliau išvystytas.
Autorė
Knygoje sužavėjo žmonių sugebėjimas skaityti aplinką – pėdsakus, pagal kuriuos gali surikiuoti įtariamuosius, rasti liudininkus, nusikaltėlius. Tiesiog, kai paskaitai apie tokius sugebėjimus, tai supranti, koks esi aklas miške, nieko nesuprantantis ir nematantis ir visai ne gamtos vaikas. Taigi, jei vaikystėj mėgai knygas apie indėnus, seklius, pėdsakus, gali paskaityti, tikriausiai nenusivilsi. Dabar pagalvojau, kad pati labai mėgau knygas apie indėnus, atsimeni, Harka, Vinetu ir taip toliau – visos suskaitytos.
Čia autorė pasakoja, kodėl pavadino knygą The Tenderness of Wolves. Pažiūrėjus šitą filmuką pagalvoju, kad vėl praradau labai daug knygos grožio per vertimą. Žodžiai išversti, o kalbos grožis tiesiog vėl neišverstas. Labai gaila.
Šiandien aptikau, kad jau yra paskelbtas ilgasis pretendentų laimėti Man Booker premiją 2010-aisiais sąrašas. Visada galvojau, kodėl tas prizas vadinasi Man, tai va, šiandien sužinojau, kad premiją remia Man Group plc. Va. Dabar žinau, jūs irgi 🙂 Taigi iš 138 knygų išrinktas toks tuzinas (o man jau galvą skauda, juk dabar esu sau prisakius jokių knygų nenorėti, bet vis tiek taip norisi, ypač po visokių longlist ir short list…):
Peter Carey Parrot and Olivier in America
Emma Donoghue Room
Helen Dunmore The Betrayal
Damon Galgut In a Strange Room
Howard Jacobson The Finkler Question
Andrea Levy The Long Song
Tom McCarthy C (taip, taip, C)
David Mitchell The Thousand Autumns of Jacob de Zoet
Lisa Moore February
Paul Murray Skippy Dies
Rose Tremain Trespass
Christos Tsiolkas The Slap
Alan Warner The Stars in the Bright Sky
Pastebėjot, kad net du kartus pavadinimuose minimas kambarys? Peter Carey Booker premiją yra laimėjęs du kartus. Vieną jo knygų – Oskaras ir Liusinda esu skaičius, bet man nepatiko. Trys autoriai – David Mitchell, Damon Galgut ir Rose Tremain jau buvo patekę į Booker hshortlist su kitomis savo knygomis, Howard Jacobson pabuvojo longlist’e.
Gal skaitėt kas nors kokią nors iš šių knygų? Pasigirkit. Ar patiko? Aš – nė vienos. Tiesa, agentūra VBS spėja, kad šiais metais gali laimėti David Mitchell, kurio knygą Cloud Atlas jau kelerius metus iš eilės man bruka Amazonė. O jei tu toks pat neskaitėlis, kaip ir aš, tai lendam į Man Booker puslapį ir išrenkam gražiausią viršelį – tokį, kuris priverstų perskaityti knygą jai net nebūnant longlist 🙂 Su paveiksliukais žiūrėkit čia.
Aš balsuoju už Emma Donoghue Room (čia autorė pasakoja apie savo knygą, kurią aš dabar baisiai noriu paskaityti) 🙂 O kiti viršeliai man visai negražūs, ypač to David Mitchell – tikriausiai dėl to aš niekaip ir nenusiperku jo knygų.
Rugsėjo 7 d. bus paskelbtas shortlist, o laimėtoją, gausiantį 50 tūkst. svarų sterlingų, sužinosime spalio 12 d. (jei nepramiegosim) :).
Man atrodo, kad knygą, kurią perskaičiau, priskirčiau prie knygų žiurkėms privalomos literatūros 🙂 Nes ta knyga apie knygomanus, knygų kolekcionierius, knygų manjakus. Mažutė knygelė storais vos ne kartoniniais lapais. Verti, verti, vis atrodo, kad praverteisulipusius lapus, o ne, nes lapai tokie stori. Apie jos siužetą beveik viskas parašyta knygos atvarte. Man net atrodo, kad kai viskas aprašyta atvarte, tas mažytis intriguojantis siužetas nėra svarbiausia, kas knygoje – tas siužetas toks rėmas, į kurį autorius surašė mintis apie knygas.
Atvartas: Mįslinga mirtis. Bluma Lenon, Kembridžo universiteto dėstytoja, tampa knygos auka, kai, įsigilinusi į Emily Dickinson eiles, pakliūva po automobilio ratais. Ją pavaduojantis dėstytojas netrukus gauna keistą banderolę – suniokotą, cemento skiediniu aplipusią knygą, Joseph Condrado romaną “Šešėlio linija”, atsiųstą iš tolimojo Urugvajaus. Ieškodamas sąsajų tarp kolegės mirties ir knygos, jis griebiasi vienintelės nuorodos. Bluma šią knygą buvo užrašiusi Karlosui, vienos nakties meilužiui, su kuriuo susipažino kongrese kitapus Atlanto. Gavęs kongreso dalyvių sąrašą, dėstytojas išvyksta į Urugvajų ieškoti mįslingojo Karloso. Pasirodo, kad Karlosas Braueris – užkietėjęs bibliofilas, surinkęs daugybę inkunabulų, neįkainojamų knygų, dėl kurių varžėsi daugelis kolekcionierių.
Vieno vakaro skaitymo knygelėj greit sužinosite, kas atsitiko Karloso knygoms (nes jos tikriausiai čia svarbiau, nei pats Karlosas).
Keletas eilučių iš knygos, tokių labai pažįstamų:
Ne sykį laužiau galvą svarstydamas, kam laikau knygas, kurios galėtų man praversti nebent tolimoje ateityje, mano kasdieniams poreikiams svetimus veikalus, nors, kartą perskaitęs, daugelį metų jų nebeatsiversiu. Ko gero, niekada! Tačiau, kaipgi galėčiau nusikratyti “Protėvių šauksmo”, neužverdamas tų kelių į vaikystę”, arba “Graiko Zorbos”, ašaromis paženklinusio mano paauglystę, “Dvidešimt penktosios valandos” ir daugelio kitų, senų seniausiai nutremtų ant viršutinių lentynų ir vis dėlto sveikų ir nebyliai dėkojančių man už šventą ištikimybę.
Pažinojau vieną klasikinių kalbų dėstytoją, kuris tyčia ilgai plikydavo kavą virtuvėje, idant svečias galėtų pasigrožėti knygų nugarėlėmis lentynose. 🙂
Pasiskolinu iš Borcheso pusę sakinio: biblioteka – tai laiko vartai.
O ar esate pastebėję “takelius” tarp puslapyje išsidėsčiusių žodžių? Knygoje ir apie tai, bet nebecituosiu, nes jau būsiu perrašiusi visą knygelę. Nusipirkau ją Vagos knygyne už šešis trisdešimt 🙂 Ir džiugu ir graudu dėl tokios kainos. Ką tu dabar skaitai, gal atradai kokį šedevrą?
Na, pagaliau ir Silva rerum eilė priėjo. Perskaičiau greitai, nors sakiniai sakinėliai – tokie kilometriniai barokiniai ilgėliausi, kai pradedi skaityti, tai taip ir nesibaigia.
Ką galėčiau pasakyti apie šitą daug diskusijų sukėlusią knygą? Nenustebino, bet patiko. Skaitėsi linksmai, užmegzta gera intriga, kuri kaip kokio J.Grisham knygose, priverčia skaityti tol, kol nebaigi, nesvarbu, kad jau rytas, kad jau tuoj keltis. Džiaugiuosi, kad tokia knyga atsirado Lietuvos padangėj, nors ir nerašysiu jos į savo šimtuką. Gera pramoginė knyga, daug informacijos apie tai, kaip gyventa Lietuvoje septynioliktam amžiuj, kaip mąstyta, kas su kuo valgyta, kaip kvepėta ar smirdėta (šiandienos Lietuvos ryto Stiliuje galite paskaityti K. Sabaliauskaitės straipsnį apie naujus kvepalus knygų žiurkėms The Library (linko kol kas lyg ir negaliu nurodyti, neradau).
Ar rekomenduočiau? Būtinai. Ne vien dėl to, kad tai kažkas naujo ir kitokio, bet ir dėl to, kad smagu, lietuviška 🙂
Kokias dešimt vaikystės vasarų esu leidusi Nidoje. Poilsiniai kelialapiai gauti iš tėvelio darbovietės garantuodavo, jog vasara jausis be galo ilga ir smagi. Kasdien pėstute eidavome tuo ilgu keliu prie jūros, pakeliui dar pastovėdavome eilėje prie laikraščių ir mano sesei nupirkdavom žirnių, nes ji dėl jų iš proto ėjo.
Jau esu čia rašiusi apie mano meilę Nidos bibliotekai ir jos bibliotekininkei, kuri visada mielai mane sutikdavo ir į kortelę surašydavo mano į pliažą skaityti tempiamas knygas.
Tiems, kuries lankosi Nidoje, pažįstamas tas magiškas Nidos jausmas: kai protas atrodo labai šviesus, kai kvėpuoti lengva, kai baltos vėsios paklodės vakare maloniai prisiglaudžia prie įdegusios odos, kai suoliukai prie marių esti pati gražiausia vieta žemėje, kai pačia nieko, visiškai nieko nereikia, nes, atrodo, jog viską turi čia ir dabar.
Būtent dėl to jausmo užsinorėjau perskaityti prieš porą mėnesių išleistą Roko Flick knygą “Šiaurės Sachara: romanas apie pamirštąją Kuršių Neriją”. O jau viršelio gražumas! Nidiško mėlynumo namas kopose… Sėdžiu ir grožiuosi.
Knygos pagrindinis herojus Martynas Lukeitas- dailininkas impresionistas (išgalvotas, tačiau knygoje yra ir neišgalvotų asmenybių), diena po dienos nesustodamas galintis tapyti Nidą.
Pasakojimas apima laikmetį tarp XIX amžiaus pabaigos ir XXa vidurio, kai Nida buvo tapusi meninkų traukos centru. Ir per Martyno gyvenimo prizmę autorius Rokas Flick pasakoja liūdną Prūsijos istoriją.
Būtent ta istorija, tas nostalgiškas dingusios Prūsijos liūdesys, Neringos ir Klaipėdos krašto aprašymai ir yra knygos stiprioji pusė. Neabejotinai autorius daug dirbo su istoriniai faktais, daug skaitė, ko gero, lankėsi archyvuose ir pan. Tačiau dažnai tie aprašymai yra labai didaktiški, lyg paimti iš enciklopedijos. Jie galėju būti inkorporuotį į tekstą šiek tiek naturaliau, kad skaitant nesirodytų, jog tai beveik vadovėlinis tekstas.
Antras gerokai erzinęs dalykas tai buvo tai, kad visos moterys negalėjo atsispirti tam gražiam, dailiai nuaugusiam Martynui, ir krito po jo kojomis. Tai man pasirodė nelabai tikėtina, juolab kad tas Martynas nebuvo labai charizmatiškas, bet vien dėl jo išvaizdos moterys dėl jo nesustodamos dūsavo. Kuriami moterų paveikslai man pasirodė šiek tiek paviršutiniški ir šabloniški, nors yra ir išimčių, pavyzdžiui Martyno krikštamotė Ilzė. Žinoma, knygos pagrindinis herojus yra Martynas, bet šiek tiek gilesni, o ne probrėkšmiais švystelintys moretų portretai būtų, mano nuomone, sustiprinę ir pačio Martyno paveikslą.
Trečias nepatikęs dalykas tai gana negrabiai aprašytos sekso scenos, ypač tos, kurios yra visai nemotyvuotos, nes nei veiksmą “stumia” į priekį, nei suteikia kažką svarbaus veikėjams, toje scenoje dalyvaujantiems. “Pagaliau liko tik su perregimu apatinuku, pro kurį matėsi gražų apvalų užpakaliuką aptempusios šilko kelnaitės” arba “Užčiaupęs savo lūpomis jos lūpas, proo kurias veržėsi šauksmai ir dejonės, iki pabaigos atliko savo vyriškos prigimties darbą” arba “Jo, pusamžio vyro, pasididžiavimas nerimastingai veržėsi pro chalato skverną” arba “Ana Luiza, išsiilgusi geidžiamo vyro kūno, nugalėjusi įgimtąjį moterišką drovumą, buvo labai aktyvi“.
Grįžtu prie teigimų knygos pusių ir manau, jog autoriu pavyko perduoti Martyno Lukeito identiteto problemą: kas jis? Prancūzas? Prūsas? Lietuvis? Už kokią Tėvynę kare kovoja Martynas? Už savo? Knygos autorius Rokas Flick pasakoja, jog šitą dilemą pats išgyvena, ir turbūt todėl tos Martyno mintys yra tokios autentiškos
Man kaip klaipėdietei ypač patiko Memelio aprašymai, kur minimos puikiai pažįstamos vietos: Biržos tiltas, DanGė 🙂 , Teatro aikštė…
Summa summarum, tam, kuris turi sentimentų Kuršių Nerijai, Memeliui, kurį domina šio krašto istorija, knyga neabejotinai bus prie širdies, bet atmetusi savo meilę Kuršių Nerijai, drįstu teigti, jog kaip romanas (savo pasakojimo tradicija kažkiek primenantis, pavyzdžiui, I.Simonaitytės kūrybą) galėjo būti ir labiau nušlifuotas.
Labai patiko. Nedidelė knyga, vieno gero vakaro skaitinys. Tokia labai makiniska. Labiausiai mane patraukusi savo jausmų išjautimu, taip giliai griebiančiu – lig gyvuonies, lig pašaknų.
Ir vėl ta nesibaigianti bekraštė Rusija, šį kartą tai tikrai tos Rusijos pats pakraštys, šiaurė. Dvidešimt šešerių vyrukas atvyksta aprašinėti šiaurės kaimo papročių, tik kad tų papročių ne kas belikę, nes kelioms likusioms babuškoms paskutiniai svarbiausi prisiminimai apie prieš kelis dešimtmečius pasibaigusį karą, kuris nusinešė brolius, vyrus, sužadėtinius. Vieno tokio sužadėtinio laukia Vera. Prisižadėjusi į karą išvežamam mylimajam vos šešiolikos. Vienintelio šūksnio “grįšiu” pririšta laukti. Visi priprato prie jos vienatvės ir atsidavimo mirties laukiančioms babuškoms, visi seniai patikėję jos laukimo legenda. O iš tikro, ar ji laukia?
Apie tai ir papasakos jaunasis atklydėlis. Papasakos, išjaus, prisipažins, bėgs, bijos, fantazuos. Neįtikėtinai meistriškai pavaizduoti jaunuolio ir nebejaunos moters santykiai, tos nebejaunos moters gyvenimo istorija, jaunuolio mąstymo klišės apie tą nebejauną moterį, vis jį nustebinančią, sulaužančią jo įsivaizdavimus, brandinančią – jį.
Makine man tikras jausmo rašytojas (“Juokas truko ilgai, jį palaikantys prunkštelėjimai darėsi vis dirbtinesni. Mes stengėmės, kad linksmumas dar nesibaigtų, nes žinojome, kad liūdesys visai čia pat.”). Net nenoriu bandyt perrašyt tuos jo išjautimus – paskaitykit.
Dar pora citatų, nes knyga vieną dieną atiteks mūsų blogo skaitytojams – taip susitarėm su ją dovanojusia Tyto Alba (ačiū dar kartą). Tai išsirašysiu citatas čia, nes nebus mano knygų lentynoj.
Kvaili sutapimai visada pačiu laiku atskleidžia nežmonišką žmogaus veiksmų absurdiškumą.
Ir šitas toks nuostabus vaizdas – tiesiog stovi akyse:
O vieną rytą ore pasklido mūsų abiejų “Ak!” garas – tąnakt nukrito visi lapai, iki paskutinio bronzinio lapuko. Nuplikusios juodos šakos tarsi driežai išrantė akis rėžiantį žydrą dangų. Mes priėjome, nė vienas neištarėme tokiu atveju įprastų frazių (“Grožis trumpalaikis…”). Leisdamiesi prie kranto pamatėme, kad vandenyje visas varinis nubyrėjusių lapų spindesys virto danguje išskydusia mozaika. Juodas, lygus vanduo ir raudona auksuota inkrustacija. Mozaika, nuo lengvo vėjelio vis platėjanti, virto apverstu skliautu, galinčiu apgaubti visą ežerą. Žvilgnį traukte traukė begalinė platybė. Atsirado kitoks, naujas ir neįprastas, grožis, puošnesnis nei ankščiau, dar gyvesnis po rudeninės mirties.
Pasakojimas vyksta šiaurėje, prie pat Baltosios jūros, ant kurios kranto įsikūręs Archangelskas - į jį iš kaimo nuvažiuodavo pakeleivingais sunkvežimiais
Iškankinau šitą knygą tiesiogine šio žodžio prasme. Ir mane jinai iškankino. Ir jau praėjo pora dienų, dar viena knyga perskaityta, lyg jau viskas apvirškinta, bet aš tikriausiai taip ir likau neatradusi šio autoriaus genialumo ir visų tų dalykų, dėl kurių jam buvo įteikta krūva premijų. Bet taip pat keista, nes vis tiek dar noriu perskaityti ir kitą išverstą Juan Marse knygą – Merginą aukso kelnaitėmis (nes toks intriguojantis pavadinimas!).
Sunku rašyti apie knygą, kuri tokia mano gal nesuprasta liko. Prisipažinsiu, gal kokį šimtą kartų norėjau ją nutrenkti į šoną, bet vis kentėjau kentėjau, tikėjausi, kad pabaiga išgelbės. Aišku, smalsu buvo, kokia ta pabaiga knygos, kur nieko kaip ir nevyksta, kur diena iš dienos berniūkštis bando atsikratyti besimezgančia motinos ir policininko, tiriančio jo tėvo bylą, draugyste. Tiesa, knygos sukirpimas gan įdomus – berniukas šnekasi su savo dar negimusiu broliu, mato visokias vizijas ir kalbais su tų vizijų veikėjais, tikriausiai jau žuvusiu tėvu, bet man pasidarė nuobodu tris šimtus puslapių apie tai skaityti. Bet vis dėl to nesigailiu, kad iki pabaigos perskaičiau – sužinojau kaip baigėsi, o pabaiga taip kaip ir uždėjo kūriniui mažą karūnėlę – kad karūnavo būtų per skambiai pasakyta.
Knyga šiek tiek primena asociaciją su mintimi, kuri yra filmuose „Bėk, Lola, bėk“ arba „Dėmesio, durys užsidaro“. Apie tą momentą, kuris istorijos baigtį pakreipia visai kita kryptimi. Kas būtų, jeigu… Kas būtų, jeigu policininkas būtų ir toliau kaip jau tapo įprasta gurkšnojęs savo dovanotą kavą su raudonplauke, berniuko motina?
Ne mano knyga, bet autorių gal dar bandysiu, jei knyga pateks į rankas.
Prisipažįstu, jog esu frankofilė. Croissant, Paryžius, F.Sagan, Le Fabuleux Destin d’Amelie Poulain – mano galvoje pilna visokių gal kiek stereotipinių prancūziškų vaizdinių. Mano kolega prancūzas Philippe baisiausiai juokiasi iš mano prancūziškų fantazijų 🙂
Le Fabuleux Destin… yra vienas pačių pačių gražiausių mano matytų filmų, nes tas Paryžius parodomas TAIP, kad atrodo, jog tai kita, daug spalvingesnė ir gražesnė planeta nei ta, kurioje gyvenu.
Tame filme vaidina Audrey Tautou, kuri vaidino ir mano ką tik perskaitytos A.Gavalda knygos “Tiesiog drauge” ekranizacijoje. Ir nors Audrey man patinka, šįkart ji man labai puikių jausmų nesukėlė, nors filmo dar nemačiau.
Paprasčiausiai švedų leidėjai išleido knygos pocket variantą su baisiu viršelu, jie paprasčiausiai uždėjo nuotrauką iš filmo. Aš nesu didelė “filminių” knygos viršelių priešininkė, bet šįkart tas viršelis mane nervino, nes estetinis sprendimas labai labai nekokybiškas.
O pati knyga yra žavi , pilna “feel good” jausmo. Veikėjai šilti, žmogiški, su visais savo “pričiūdais”, gal todėl tokie artimi.
Camille, kuri dirba valytoja, bet turi nuostabų talentą, gyvena kartu su neurotišku, nedrąsiu mikčiojančiu aristokratu Philibert ir mergišiumi Franck, vėliau prie jų dar prisideda ir Franck močiutė Paulette. Veiksmo scena fantastiškai gražus ir didelis butas Paryžiuje, kur keturi veikėjai randa vienas kitame atspirtį ir pagalbą.
Man ypač patiko tai, kad knyga nepiešia vien tradicinio laimės įsivaizdavimo : vyras ir moteris, tarp jų meilė, o po to “laimingai iki pat galo”(nors to irgi yra, o knygos pabaigoje gal net per daug cukruotos ružavos meilės ). Autorė pasakoja, kad džiaugsmą gali teikti ir kitokios musų gyvenimų konstaliacijos, jog bėgimas nuo vienatvės nebūtinai reiškia buvimą dviese, jog be meilės yra ir graži draugystė.
Džiaugiuosi, jog knygą skaičiau švediškai, nes pamačiusi jos leidimą lietuviškai (viršelis tai labai smagus), o tiksliau to leidimo kainą (apie 50 litų) padėjau knygą atgal į lentyną. Pasikalbėjoms su kolege žiurkele L telefonu apie kainas ir pasirodo,jog mes abi neskaitome knygų, kurių kaina virš 40 litų, nes iš Amazonės galima parsisiųsti daug pigiau.
Bet jei kokia gimtadienio proga draugui ar mamai ieškotumėte šiltos, mielos knygos, drąsiai pirkit “Tiesiog drauge”.
Pasislink, šiąnakt aš miegosiu prie sienos. „Tai jai, kaip ir kiekvienam žmogui, reiškia saugumą. Mergaitė barikaduojasi vystančia „patrankų mėsa“ nuo vaiduoklių, kurie kartais neva artinasi prie mūsų lovos iš mūsų dieną naktį praviros drabužių spintos.“ Knygos pavadinimas mane užkabliavo, ir jau seniai, bet vis stengdavausi išsisukti nuo knygos pirkimo – gal kas paskolins, gal bibliotekoje bus; bet kai užklausta bibliotekininkė pasakė, kad Klaipėdoj vos dviejuos bibliotekos skyriuose knyga gauta, tai pagalvojau, kad šitaip gauti be šansų ir gal jau tą pačią dieną nusipirkau Studlendo(viešpatėliau, kodėl negalėjo pavadinti kokia Pušele ar Mišku) „perlaužtam“ knygyne (važiavau atvirutės pirkti… 🙂 ). Ir gerai. Su džiaugsmu pasidėsiu namuose į lentyną. Paskaitinėjimui.
Na, dar prie pavadinimo sugrįšiu. Pavadinimas man priminė vaikystės nakvynes kaime, kai suvažiuodavo krūva giminės ir vakarais visi sukišami į visas įmanomas miegojimo vietas. Jei gauni siaurąją lovą, tai su savo miegojimo kaimynu (kad miegosi vienas šansų nebūdavo, o ir gerai, nes taip mažiau baisu naktinės kaimo tylos ir aplink trobą augančių medžių šakų mirgėjimo ant sienų) turi kovoti dėl miegojimo prie sienos, nes kitaip visai nemiegosi besisaugodamas, kad iš siaurosios neiškristum. Bet ir prie sienos ne pyragai – niekada nežinai, kokie gyviai naktį drėgnomis kaimo trobos sienomis rėplioja (brrr…). Kas nors kiek kaimietis, tai žino, kad trobos, na, bent jau Žemaitijoje yra dviejų galų, na, vienam gale pora kambarių ir juos šildanti krosnis su pečium ir kitam gale tas pats. Visą trobą gali apeiti ratu, o tarp tų dviejų galų yra nešildomas kambariukas, koridorėlis, mes vadinam kamara. Tai toj kamaroj niekas nenorėdavo miegoti (iš vaikų), nes kamaroj lova stovėdavo ir dieną aklinoj tamsoj už spintos – tokia belangė lova. Dieną baisu, o apie naktį net nešneku. Ten jau negelbėdavo nei „prie sienos“, nei „prie krašto“, tiesiog užsitraukdavai iš užvalkalų į nežinią slystančią kaldrą iki ausų ir, nors siaubingai karšta (ir nuo kaldros, ir nuo kokio pusbrolio/pusseserės/mamos/tėčio), baisu net nosį iškišt, jau nekalbant apie koją, kurios aš ir šiais laikais nė už kokius pinigus naktį iš lovos nekišu :). Kaip galima neperskaityti knygos tokiu pavadinimu?
Ir šiaip. Aš sužavėta. Tikrai. Ir man taip gera ir aš mėgaujuosi tuo savo žavesiu, ne, ne savo žavesiu, o susižavėjimu. Nes gal šimtas metų, kai su tokiu pasimėgavimu skaičiau lietuvišką tekstą (čia turiu omenyje lietuvių autoriaus tekstą). Ir jis manęs neerzino, kaip paprastai būna, o įsiurbė, suvalgė. Bravo, Radvilavičiūtei. Skaičiau su pieštuku ir braukiau braukiau braukiau. Rašiau, piešiau. Toks grakštus, nekliūvantis tekstas. Begalybė žodžių žaismo, epitetų ir metaforų, kurios kitose knygose mane migdo, pasimeta ir palieka tik akis skaityti – čia mane taip įtraukė, kad skaičiau įsijautusi į kiekvieną žodį, juo mėgavausi, juo stebėjausi, juokiausi, negalėjau atsitraukti. Ir stebėjausi, tikrai stebėjausi, kaip lengvai skaitosi, kaip giliai užgauna/pagauna, koks siaubingai atviras, natūraliai besiliejantis srautas iš po rašytojos „etikos mokytojos veidu“ (koks nerealus pastebėjimas apie save!) plunksnos/pc (nžn, kaip ji rašo).
Rašytoja etikos mokytojos veidu 🙂
Kai skaičiau, įsivaizdavau, kaip mes šitą knygą aptarinėjame per literatūros pamoką mokykloje (pvz. p. 170 pradedant trečia eilute nuo pabaigos arba p. 186 per vidurį, pradedant žodžiu „Tiesiog“.). Dar įsivaizdavau, kaip ją skaito KŽG, aš net specialiai jai pabraukiau keletą vietų – jai, kaip matematikos ir fizijos „mylėtojai“ mačiusiai „mylimiausias“ mokytojas Jūros šventėj. P. 139: „Kiekvieną formulę galima vertinti ir kaip ornamentą.“ 🙂 Ir p. 206: „ir ima sekti paskui Mildą, kaip metalo drožlė paskui magnetą“ :).
Vėl labai rekomenduoju su ta pačia Ramaus chaosobaime. Jei jums nepatiks, man taip siaubingai gaila, nes man siaubingai patiko. Dėkinga Radvilavičiūtei už dar vieną šių metų atradimą.
Jau taip seniai noriu į Portugaliją, ne tas žodis, bet ji taip toli rodos, ant pasaulio krašto. Bet vieną dieną tikriausiai viską mesiu ir važiuosiu ten. Mano vienas buvęs kolega nuvažiavo pakeliaut į Portugaliją, bet sakė gavo išsinuomot nerealų namuką ant vandenyno kranto ir niekur nebenorėjo važiuoti, ten ir praleido tas atostogas. Tai dabar mano svajonė – atostogos ant vandenyno kranto, patogus krėslas ir vis į tolius nuo geros knygos pakeliamos akys.
Man knyga ir patiko, ir nepatiko. Iki šiol virškinu, kas labiau. Bet tikriausiai taip ir liksiu iki galo nesugalvojus. Vienos knygos vietos labai traukdavo, kitos – migdydavo, kai kur mintys tobulai susirišdavo, kai kur norėdavosi kažko daugiau. Net pradedu galvoti, kad galbūt knygai truputėlį buvo wrong time?
Pascal Mercier prie knygų
Knygos pradžia neabejotinai pagauna: Raimundas Gregorijus yra klasikinių klabų mokytojas. Jis visas toksai sustabarėjusiai klasikinis – tikslus kaip šveicariškas laikrodis, nesikeičiantis, kaip seni graikų ar romėnų tekstai. Vieną dieną, lietuj lyjant, sutinka moterį ant tilto. Moteris, pasirodo, portugalė, ir Raimondą kažkas staiga užburia – lygtais portugališko žodžio skambesys, lygtais moteris, lygtais lietus – jis išeina vidury pamokos (kas neįmamnoma ir neįsivaizduojama!) ir ryte išvažiuoja į Portugaliją. Tiesa, kiekvienoj pasitaikiusioj stotelėj jam knieti išlipti 🙂
O ką veikė Lisabonoj? Įsisuko kapstyti seniai mirusio gydytojo, kurio pamąstymų knygelė atsitiktinai papuolė jam į rankas, gyvenimą. Tai knygoje ir susivynioja šios dvi linijos. Iš tikrųjų, man susivynioja taip, kad tampa labai įdomus gydytojo Prado gyvenimas ir ne tiek įdomus Gregorijaus. Kažkoks toks ir neišvyniotas iki galo. Gal ir buvo autoriaus mintis tik pasinaudoti juo kaip pagalbininku pasakojant apie Prado?
Knygos autorius – folosofas Peteris Bieri (taip simpatiškai šypsosi iš viršelio, kad ranka nekyla ką nors rašyti apie knygos trūkumus) – Pascal Mercier – tik slapyvardis. Knygoje cituojama daug vietų iš Prado knygelės ir tos citatos truputėlį mane erzindavo, pamesdavau mintį, nuskrajodavau kažkur. Na, kažkaip per daug primygtinai, man rodės, per tas citatas autorius – filosofas norėjo savo požiūrį į gyvenimą parodyti skaitytojui. Tos vietos man sausokos ir nuobodokos, gal galima rasti ir kitokių būdų savo pasaulėžiūrai išreikšti?
O kas man patiko? Patiko, kad sužinojau apie Portugaliją daugiau, nei kad žinojau, kad ten gražu :). Gabaliukas Portugalijos rezistencijos istorijos, žmonių likimų. Labai išjausta ir nugludinta man atrodo Prado šeimos tema.
“Kaip sunku tėvui neprarasti autoriteto savo vaikų akyse! Kokia nepakeliama mintis, kad visos tavo silpnybės, aklumas, tavo klaidos ir bailumas įsirėžia jų sielose!”- rašė Prado tėvas sūnui. Rašė, bet niekuomet šių žodžių nepasakė – tarp jų tiek daug bereikšmės didingos tylos, kuri abu juos labai kankino. Motina, su savo begaliniais lūkesčiais, amžinai dėkinga sesuo – kaip akmuo po kaklu (“Kai kam nors išgelbsti gyvybę, juk kaip tik tada turėtumei atsisveikinti kuo greičiau ir lengviau. Gyvybės išgelbėjimas yra ir pačiam, ir tam kitam našta, jos niekas nepajėgia pakelti. Todėl reikėtų į tai žiūrėti, kaip į paprastą laimingą atsitiktinumą, kaip į spontanišką išgijimą. Nesusieti su jokiu asmeniu.”).
Man patiko ir draugystės, meilės tema. Tarp vyrų – Prado ir Žoržė, vyro ir moters – Prado ir Marijos Žoau, Prado ir Ištefanijos Išpinozos (koks vardas!). Taip taikliai parodyta neišjudinama vyriška draugystė, kurią sudaužo abiejų draugų aistra tai pačiai moteriai, nes, atrodo, kaip kitaip ir begali būti – amžinos draugystės nebūna. Arba tas neaprėpiamas dėmesio iš Marijos poreikis, platoniška vienos pusės draugystė, kai kita pusė trokšta meilės… ir niekada to nepasako.
Tiesa, knygoje labai mylimos knygos, dažnai minimi knygynai, antikvariatai, bibliotekos.
“Knygas aš vogdavau. Knygos iš viso neturi kainuoti, taip maniau anuomet, taip ir šiandien tebemanau.”
Kaip įdomu, kad Amazonėj įvedus šitą knygą man jau rekomanduoja Carlos Ruiz Zafon The Shadow of the Wind, parkeliavusią su manim iš gretimos Ispanijos. Amazonė knygai duoda keturias žvaigždes, aš – tris su puse, ma kažkaip vis tiek kažko lyg ir trūksta.
Atsimenat tą stebuklingąją Tyto Albos seriją, kuri, galima sakyti, atvėrė duris į naujovišką literatūrą, naujoviškas knygas (vienodo formato ir gražiais minkštais viršeliais, ir nepamirškime kritukų). Ar tik nebuvo Panelės Smilos sniego jausmas pirmoji serijos knyga?
Pirmosios serijos knygos buvo fantastiškos. Knygos pabaigoje būdavo sąrašas jau išleistų ir planuojamų išleisti knygų – su savo tuometine sugyventine kruopščiai paukštuodavome perskaitytas knygas ir turėjome beveik identiškas serijos kolekcijas – jos kambario pusėj jos kolekcija, mano kambario pusėj manoji :).
Ši knyga man labai patiko. Ji man tiesiog dvelkia Bjork (ir vėl) 🙂 Ir filmas pagal knygą geras. Ar matei?
Šitas postas turėjo būti apie Penelopę, Odisėjo žmoną, tą pačią, kuri ištikimai (?) laukė savo vyro grįžtančio iš Trojos karo, bet juk gyvenime dažnai nutinka visai kitaip, nei planavai, tai ir šis postas man rašosi apie Penelopę ir Odisėją. Ir dar S.Parulskį, su kuriuo labai nesirimuoja žodis virgin, bet taip jau yra, kad aš vis dar Parulskio virgin, nors namie manęs ir laukia Murmanti siena (dėl nerealaus pavadinimo), o gal ir Sraigė su beisbolo lazda, net nebežinau.
Taigi, jau nuo labai seniai namie eilėje stovi viena Margaret Atwood knyga, kurios niekaip nepaimu į rankas, reikės greičiau paimt. Bibliotekoje labai nustebau pamačiusi šios autorės knygą, nes maniau, kad nieko nėra išversta. Pasikuitusi radau ir dar vieną, tai visai likau nustebusi, eilinį kartą supratau, kad žinau, kad nieko nežinau. Knyga iš labai įdomaus projekto, kuris apima įvairių žinomų autorių mitų interpretacijas, serijos.
Vidinis knygos viršelis
Knygoje M. Atwood mitą pasakoja Penelopės ir jos dvylikos tarnaičių , kurias Odisėjas, grįžęs iš savo didvyriškos kelionės, nužudė, lūpomis. Ar tikrai ji tokia buvo, jo žymioji kelionė? Kokią paprastą realybę slepia mitas?
„Sklido gandai, kuriuos plukdydavo kiti laivai. Vieni pasakojo, kad Odisėjas ir jo vyrai pasigėrė pirmame uoste, į kurį jie atplaukė, ir vyrai sukėlė maištą; ne, sakė kiti – jie paragavę stebuklingo augalo, nuo kurio netekę atminties, o Odisėjas juos išgelbėjęs surištus nugabendamas į laivus. Odisėjas kovėsi su milžinišku vienaakiu Kiklopu, sakė vieni; ne, tai buvęs tik vienaakis smuklininkas, sakė kiti, o ir peštynės buvusios dėl neapmokėtos sąskaitos. Kai kuriuos vyrus surijo žmogėdros, sakė vieni; ne, tai buvusios įprastos triukšmingos girtų muštynės, kurių pasekmės – nukąstos ausys, sukruvintos nosys, badymasis peiliais ir paleistos žarnos, sakė kiti. Odisėjas svečiavosi pas vieną deivę užburtoje saloje, sakė vieni; ji pavertusi jo vyrus kiaulėmis – visai nesunkus darbas, mano požiūriu,- bet ir vėl atvertusi juos žmonėmis, nes įsimylėjusi Odisėją ir maitinusi jį negirdėtais skanumynais, kuriuos ruošdavo savo nemirtingomis rankomsi, ir jie kasnakt mylėdavęsi kaip pamišę; ne, sakė kiti, tai buvęs tik brangus viešnamis, ir jis tik gyvenęs šeimininkės sąskaita.“
Galvojau, kad tuo mano susidūrimas su mitais ir baigsis, ir štai šiandien vartydama seną dienraštį (na, praėjusios savaitės) radau interviu su Sigitu Parulskiu apie jo naują knygą vėl geruliu pavadinimu „Vėjas mano akys“, kurioje rašoma apie Odisėjo atostogas vienoje Graikijos saloje. Jei būčiau postą rašius vakar, tai Penelopės ir Odisėjo kelionė būtų pasibaigus anksčiau, dar Graikijoje, o dabar užsitęsė iki Lietuvos. Įdomus interviu ir smalsu, kokia gi dabar ten ta knyga. Bet tegul stojas ji prie visų, į ilgą eilę, kol kas užtenka man Odisėjo.
Beje, čia šiaip nuorypis į knygos temą – Sigitas Geda buvo pasakęs, kad „Odisėjas ne jūra keliavo, o siela. Odisėja – vyro sielos kelionė.“ Kas perskaitysit, pasigirkit :).
Ir dar viena mintis iš Penelopės, apie kurią turėjo būti šitas postas:
„Ką gali padaryti moteris, kai skandalingos paskalos sklinda po pasaulį? Jeigu ji ginasi, atrodo, kad ji kalta.“
Ir dar labai keistas man pasirodė knygos viršelis, t.y. knygos du viršeliai – tokie skirtingi, atrodo, lyg ne ta pati knyga būtų, ane?
Ant knygos parašyta: 1973 metais pirmą kartą išleista novatoriška, nevaržoma Izadoros Ving istorija ir jos laisvo skrydžio troškimas sukėlė nacionalinę sensaciją. Ji kurstė svajones ir kėlė ginčus. Henris Mileris The New York Times palygino ją su populiariu savo paties kūriniu „Vėžio atogrąža“ ir išpranašavo, kad „ši knyga įeis į literatūros istoriją… jos dėka moterys suras savo vietą literatūroje ir padovanos mums puikias sekso, gyvenimo, džiaugsmo ir nuotykių sagas.“
Knyga, kurios buvo parduota daugiau kaip 20 milijonų egzempliorių, tapo ypatingu kultūros reiškiniu. Šiandien, praėjus daugiau kaip trisdešimčiai metų, revoliucingasis romanas „Skrydžio baimė“, pasakojantis apie savęs ieškojimą, išsilaisvinimą ir moters brendimą, tebėra toks pat aktualus.
Ryžausi skaityti šitą knygą dėl Henrio Milerio komentaro – niekaip jo paties atogrąžų neprisiruošiu paskaityti, tai bent kažką, ką jis gerai įvertino. Ir knyga man patiko. Mane labai stebino, kaip tai, kas parašyta, kai manęs dar net nebuvo ant šio svieto, yra aktualu šiandien. Na, moters buvimo šiame pasaulyje aktualija, kai moteris neranda sau vietos, nežino, nesupranta, niekur nesijaučia gerai. Kadangi knyga tokia šiuolaikiška, tai bandau suvokti, kaip jautėsi to meto skaitytojai skaitydami, kokį ažiotažą ji sukėlė, kai buvo išspausdinta – davatkėlės tiesiogine žodžio prasme turėjo plaukus nuo galvos nusirauti ir dar autorei nurauti.
Kuo toliau, tuo labiau tikiu, kad mums su KŽG reikia važiuoti į Goteburgo knygų mugę, nes šiais metais Erica Jong atvažiuoja. Knygų mugėje ji pristatys savo memuarus Seducing The Demon. Aišku, jei turėčiau šitą knygą dabar pat pulčiau ją skaityti. Dabar tai teks pakentėti iki kito pirkimo iš Amazonės.
Gabrielė Petkevičaitė Bitė buvo neįtikėtinai aktyvi moteris. Veikė viską, ką įmanoma veikti: rašė, vaidino, rūpinosi nelaimėliais, ligoniais, dirbo vaistinėje, mokė vaikus, rūpinosi savo broliais ir seserimis, nerimavo dėl Lietuvos, kalbos. Bet labiausiai man šiandien jai norisi padėkoti, už tai, kad galiu rašyti šitą blogą. Kodėl? Nes Bitė viena iš pirmųjų rūpinosi moterų teisėmis, o juk tai pati pradžia, kelio, kuris atvestų iki šiandien, kur tarškenu savo naują postą, o juk galėčiau būti vyro pristatyta prie kokio daržo ravėjimo, agurkų raugimo ir langų plovimo, apie kokį rašaliojimą gali būti kalba?!!! Ir dėkoju kiekvienai žmogaus (dažniausiai, deja, moters) pėdai, mynusiai tą kelią iki šiandienos ir minsiančioms rytoj, poryt, kitais metais.
O knyga pilna Bitės rūpesčio, liūdesio ir nerimo. Pilna iki pat dangaus. Tos džiaugsmo kruopelytės reikia ieškoti kiekvienam puslapy – bet koks tas džiaugsmas! Čia keletas citatų iš knygos:
Aš - bitė, atsako Gabrielė...O dabar atsistokim visi...
Kai rašiau apie perskaitytą Silva Rerum, norėjau įdėti šitas nuotraukas, bet sustreikavo mano technika.
knyguziurkes.com 
