Pusė geltonos saulės

chimam

Kaip įsivaizduoji Afriką? Na, gal kaip didelę smėlio dykumą arba savaną, safari, o gal kaip amžiną konfliktų židinį, Ruandą, Somalio piratus, apartheidą? Galbūti kažkurį iš minėtų variantų, bet tikrai ne kažką panašaus į intelektualų vakarojimą su tauriųjų gėrimų stiklais rankose, šilkinėmis suknelėmis ir moterų emancipacija? Galima sakyti, kad Chimamandos Ngozi Adichie knygoje „Pusė geltonos saulės“ susiduria vienokia ir kitokia Afrika – toji, kurią mes įsivaizduojame ir toji, kokios nesitikime rasti, net nežinome egzistuojant.
„Pusė geltonos saulės“ yra daugiasluoksnė knyga. Visas pasakojimas rutuliojasi, kai Nigerija tapo nepriklausoma nuo Didžiosios Britanijos (apie 1967), o greitu metu, nuo Nigerijos atsiskyrė pietryčių žemės, pasivadinusios Biafra. Prasideda trejus metus besitęsiantis karas, kurio metu mirė apie tris milijonus žmonių. The world was silence when we die. Nenuostabu. Kiek Afrikoje mirė ir dar mirs, o mes visi tik tyliai spoksosime į besisukantį gyvybių skaitliuką, juk vieno žmogaus mirtis – tragedija, o milijonų – statistika.

Biafros vėliavoje - knygos pavadinimo kodas
Biafros vėliavoje – knygos pavadinimo kodas

Tokioj Afrikoj gyvena knygos veikėjai. Ugwu – berniukas iš kaimo tarnaujantis pas universiteto dėstytoją Odenigbo, gražuolė Olanna, ambicinga (tikrai) jos sesuo dvynė Kainenė (abi baigė mokyklas Anglijoje), jų tėvai, giminės, visas afrikietiškas ratas prietarų, burtų, meilės, nemeilės – nuobodžiauti anei skųstis Adichie fantazija tikrai nėra dėl ko. Kaip įvairiapusiškus veikėjus  paveikia karas, kur nubloškia meilė, kas išeis nugalėtas, kiek gyva viltis?

chimamanda
Knygos klausiau, bet kažkokiu metu truputį pasimečiau tar visokių intarpų, pasakojančių Biafros istoriją, todėl iš bibliotekos pasiemiau vertimą, kad būtų lengviau suprasti knygos struktūrą. Vertimas neužkliuvo, imkit ir skaitykit. kam įdomu, autorės TED talk čia, filmo trailer čia.

Goodreads vertinimas 4,19. Yra už ką.

Haris Poteris ir ugnies taurė

Dar viena Beno apžvalga. Šaunuolis Benas, pastebėjot, kaip ilgėja jo apžvalgos? Kad ir toliau neprarastų entuziazmo ir noro dalintis įspūždiais apie knygas knygų žiurkės dovanoja “Vaivorykščių arkas” – kad nepritrūktų skaitymo mūsų jaunasis draugas.

benas virs

4-7-2014 5-40-54 PM

Kai ateis naktis

arenas

Apie šitą knygą kalbėjome kovo mėnesio Jaukiame knygų klube. Jei ne klubas, greičiausiai niekada nebūčiau sugalvojusi skaityti šios knygos – kas kartą džiaugiuosi tuo, kaip knygų klubas praplečia mano knygų pasaulį, kaip padeda kitaip pamatyti knygas. Taip atsitiko ir su R. Arenas knyga “Kai ateis naktis”. Apibendrinant diskusiją sakiau, kad šią kubiečio autobiografiją perskaičiau per ekonominę-politinę-socialinę prizmę, o štai kitos kolegės skaitytojos knygoje matė tropines Karibų audras, smilkstančias palmes, šėlstantį vandenyną. Žinoma, aš irgi mačiau šiuos vaizdus, bet man jie buvo tik šalia viso to verdančio minėto e-p-s pasaulio.

Prisipažinsiu, knyga mane gerokai sukrėtė. Na, nenoriu sakyti šokiravo, nes tai būtų per aštrus žodis, kaip ir “sukrėtė” nėra tinkamiausias. Iš tikro, skaitydama net ėmiau ieškoti, kuri leidykla išleido tokią drąsią, atvirą ir seksualią knygą. Nesitikėjau tokio atvirumo, tikrai. Seksualumas Areno gyvenime atsidaro labai anksti, visai vaikystėje, bet tai greičiausiai visiškai natūralu, mes gal lotynų kitaip ir nelabai įsivaizduojame, o visą vaizdą dar paryškina mūsų šiaurietiškas santūrumas. Arenas neslepia esąs homoseksualus – o tai visiškai ne pakeliui su komunistine Kuba, nepripažįstamo rašytojo gyvenimas ir taip nelengvas, o čia dar ta orientacija.

Dėl visokiausių priežasčių R. Arenas daug laiko slapstosi, sėdi kalėjimuose, ištisai badauja, kaip ir visa Kuba. Visą laiką svajoja ištrūkti iš salos, bet galiausiai ištrūkęs emigracijoje išsvajotosios laisvės neranda, atrodo neranda nė ramybės – visiems tenka prisitaikyti prie kitokio gyvenimo, kitokios kultūros. Dvi iš eilės perskaitytos knygos, du bėgimai nuo rėžimo, dvi emigracijos – du skirtingi, bet ir panašūs likimai.

Iš tikro sunku trumpai aprašyti šią knygą, joje daug gijų, daug likimų, istorijų ir pasakojimų. Išsamią knygos recenziją galite paskaityti čia.

Traukinys į Triestą

radulescu_virselis_spaudaiAtėjus į susitikimą su knygos autore, nebuvo abejonių, kuris iš įeinančių žmonių yra Domnica Radulesku – raudonai vilkinti blondinė – ryški pietietiška gražuolė, taip neįprastai šviesiaplaukė prie tokio temperamento. Staiga visi sėdintys salėje tampa tokie rusvai-pilkai-žaliai  blankūs ir išbalę. Taigi, nors autorė neišsidavė, kiek knygoje yra autobiografijos elementų, o kiek fantazijos – man tai jau visiškai nesvarbu, ji puikiai tinka mano skaitomam tekstui, ir aš visiškai nebesuku galvos, kur čia fantazija, o kur ne. Knygoje aprašyta aistringa pulsuojanti meilė visiškai pritinka jos autorei, net, jei iš tikro autorė tik norėjo, kad taip būtų jos gyvenime.

Nors pasakojama istorija pinasi iš keleto gijų (galima skaityti ir kaip meilės istoriją), labiausiai mane sujaudino istorinė perspektyva, kasdienybė diktatūroje, bėgimas nuo komunizmo (visą laiką galvojau, kokie laimingi buvo rumunai, bent turėję kur bėgti, vakarų pasaulis buvo daug arčiau nei pavyzdžiui septintajeme- aštuntajame dešimtmečiuose diktatūroje gyvenusiems lietuviams), emigracija, naujo gyvenimo pradžia (per pastaruosius penkiolika metų visa tai išgyveno tūkstančiai mūsų tautiečių). Ilgesys. Siaubinga vienatvė, ypač įpratus giminiškai gyventi tarp senelių, tetų, dėdžių ir draugų. Kasdienybės akistata, kai kas dieną tenka galvoti, ar buvo verta viską (o labiausiai meilę) palikti ir bėgti, ar laisvė, į kurią bėgai, turi didesnę vertę už šeimos mikropasaulį savo gimtojoje žemėje.

Dor man buvo pagrindinė knygos tema. Dor:

“Šis žodis reiškia kažką panašaus į ilgesį, ilgesingą troškimą, kurio nei gali paaiškinti, nei žinai, kodėl jį jauti. Jis persmelkia žvelgiant į kai kuriuos kraštovaizdžius arba klausantis tam tikros muzikos, pavyzdžiui, tradiciškų rumuniškų instrumentų, kurių pavadinimai neišverčiami, tarkime, fleitų su daugybe vamzdelių ar instrumentų, panašių į milžiniškus ragus. Tuomet tu regi kalnus, kur gyveno tavo protėviai, kur jie kovėsi su turkais ir hunais, ir vesgotais, kur žvelgdavo į dangų ir svajodavo lygiai taip pat, kaip dabar žvelgi į dangų ir svajoji tu. Taigi, žiūri į visa tai, ir apninka tave melancholija, ir imi kažin ko ilgėtis. Štai ką reiškia dor.

***

Goodread.com įvertinau 4, nes manau, kad dabar esantis vertinimas yra gerokai per mažas. Tiesiog greičiausiai anglakalbiui skaitytojui (greičiausiai amerikiečiui), daug kas šitoje knygoje yra tolima ir nesuprantama.

Interviu su autore čia.

Generolo sena karvė

cekuolis

Pirmoji Čekuolio knyga, kurią perskaičiau. Kitų neskaičiau ne dėl to, kad man nepatiktų, tiesiog Čekuolio man labai patinka klausytis, tai ir klausaus, kol galima. O ši sudomino, nes labai jau smalsu tokį margą gyvenimą nugyvenusio žmogaus autobiografija. Labai įdomu, tikrai. Prisiminiau kitą labai gerą autobiografinį romaną – Marcelijaus Martinaičio “Mes gyvenome” – panašūs laikai aprašomi, galima palyginti. Žodžiu, rekomenduoju, sužinosit, kas nežinot, kaip ten su KGB buvo.

Naivus romanas apie meilę, vyrą ir šokoladą

naivus

Jau seniai neapturėjau tiek kančių prieš rašydama postą – niekaip negalėjau sugalvoti, ką čia man rašyti ir kaip dovanotam arkliui į dantis pažiūrėti. Čia tikriausiai gerbiamas autorius mane paįtakojo tokią gražią rožinę šokoladuotą knygą tiesiai iš savo rankų įteikdamas. O bet tačiau, aš dabar pasistengsiu visokių apžavų ir žvilgnių iš atvarto išvengti, žiūrėkim, kas gausis. Bla bla bla.

1. Visas šitas grožio reikalas yra padarytas profesionaliai, kaip ir priklauso profesionalui. Autorius yra buvęs reklamos pasaulyje ir jau tikrai pagalvojo, kaip savo knygą padaryti matomą visais atžvilgiais – medžiaginis rožinis auksu išdabintas viršelis, aišku, kad moteriškos rankos į jį tik ir tiesis (o vyriškos tikriausiai nesitiesia visai). Taip ir prisimenu knygų mugės situaciją, kuri man ypatingai asocijuojasi su Jotemos, Alma Litteros stendais – mirgu margu – nieko nematau. Ir štai įsivaizduokite, lentynoje tokia cukruota rožinė auksuota. Žinoma, kad paimčiau tokią į rankas. Bent jau pavartyti tai tikrai. Pripažinsiu,  malonu šią knygą rankose laikyti, nieko čia jau nei pridursi, nei atimsi, niekam neįdomu, kad man mėlyna labiau patiktų (gali būti auksuota, aš nieko prieš).

2. Pavadinimas irgi gerulis, tarsi autorius sakytų: jei patiko – super, jei nepatiko – aš naivus, ko tu iš manęs tokio rožinio tikėjais? Gera priedanga. Gudrus žodžių žaismas (žiūr. pirmą punktą apie profesionalumą ir reklamos įtaigą).

3. Mano skaitymas. Pradėjau normaliai skaityti, o tada jau prasidėjo akių vartymas. Tas pats, kur mes su KŽG profesionaliai įvaldžiusios. Skaičiau su tokiu ironišku šypsniu veide, na,  na. Nuo pat pirmų puslapių, mane erzino pirmosios moteriškės paveikslas, kaip ir vėliau erzino visos kitos knygos moteriškės – kažkokios vištelės, dėvinčios pėdkelnes su siūle ir aukštakulniais ir besiblaškančios įvairiose vietose. Na, ir vyriškasis veikėjas daugiau nieko nesugebantis tik paskui tas siūles lakstyti ir visaip laukti jų skambučių ir sms. Kad nebūtų per mažai, tos moteriškės visos yra užimtos, t.y. turi visokius vyrus ir draugus, kurie kaip ir pabodę, todėl reikia biški prasilakstyti, o čia dar yra kas iš paskos laksto – ko gi nepažaidus ilgesingai/abejingai nepamirksėjus ir užpakalio nepakraipius – veikia gi. Tai aš tokia neromantiška ir nerožinė realistė be aukštakulnių skaičiau ir galvojau – kaip galima kažko tikėtis iš santykių, iš kurių, mano akim žiūrint, likimas visada yra kaip ir aiškus?

Štai taip pasiekiau stadiją, kai pamačiau, kad skaitau,  o iš tikrųjų galvoju apie visokius kitokius reikalus. Nusprendžiau, kad nebeskaitysiu, o perversiu. Skaičiau visokias užkliuvusias vietas, dainų žodžius (dainos yra čia), sms tekstus, svajonių jaunikio savybių sąrašus (smagus), specialybių sąrašus (irgi smagus) ir tt. Prikeliavau paskutinį skyrių, kuris vadinasi “Aš”. Štai tada prasidėjo tikrasis skaitymas. Nuo tada iš tikro man buvo įdomu skaityti.

Įdomiai čia gavosi. Kai perskaičiau “Aš”, grįžau atgal ir perskaičiau “Prieštaraujančioji”, o paskui “Išklausančioji”, o galiausiai ir patį pirmąjį skyrių “Įkvepiančioji”. Taip ir gavosi, kad knygą perskaičiau atbulai. Beveik sužaidžiau klases.

4. Tai ko aš čia kankinausi dienų dienas, ką čia parašyti apie knygą? Kaip minėjau, moteriški pavaikslai man totaliai nepatiko. Toks jausmas, kad veikėjas “stuck in the moment and can’t get out of it” ir visos tos mergos man dūros pasirodė ir nė vienos žmogiškos ir normalios. Nu, gaila, žodžiu veikėjo pasidarė (čia juokiuosi). Ne todėl, kad tokių mergų nebūna, dar ir kaip būna. Kažkokia neviltinga ir banaliŽnaivi situacija/os.

O bet tačiau nepaisant knygos vietų, kur galvojau, “na, gal geriau būtų nerašyti, jei galima to nedaryti” (interviu autorius mini, kad negalėjo nerašyti), yra ir gerų eilučių, gerai perteikiančių jausmą ir pribloškiamai atvirų – na, vis tiek visi gi galvos, kad rašo autorius apie save, aš irgi taip galvojau. Tai tas atvirumas, man atrodo, labiausiai mane ir sužavėjo arba apgavo, čia jau kaip pažiūrėsi (pirmas punktas). Apie tai, kaip baisu prieiti prie naujo žmogaus, apie tai, kaip lauki tų žinučių ir skambučių, apie pirmą susitikimą, jo lemtis ir nelemtis – tikriausiai kiekvienas patyręs, kad ir be aukštakulnių ir pėdkelnių su siūle. Ta va, šitos vietos patiko. Būtų galima iškirpti ir palikti tik tas, visa kita palikti dienoraščiui. Bet tada tikriausiai būtų ne romanas, o apsakymas. Būtų per maža, kad galėtum taip gražiai išleidinėti.

naivus autorius

Atsidūstu (iš tikro atsidūstu, ne tik parašau). Parašiau. Nuo širdies, taip, kaip man pasirodė, kaip autoriui ir pažadėjau: “O ką daryti, jei man nepatiks?” Ką atsakė, nebeatsimenu (vėl juokiuosi).

Silva Rerum III

silvarerumIII_WEB(2)

Apie “Silva Rerum” man labai sunku ką nors sakyti, nes trumpai pasakyti neišeina, o ilgai sakyti irgi neišeina, bet dėl kitų priežasčių (laiko, tinginystės ir t.t.). “Geriausia” mintis, kuri šauna į galvą – eik pats ir skaityk, nes papasakoti čia nelabai įmanoma. Kai kas nors paklausia, apie ką knyga, geriausiu atveju išlemenu – istorinė, tarsi bijočiau praskleisti užsklandą ir atimti būsimą malonumą iš skaitysiančiojo.  Jei iš tikro trumpai – man Silva Rerum yra super, super dėl daug priežaščių – dėl to, kad apskritai atsirado, dėl to, kad tokia išskirtinė, kad gili, kad crazy populiari, kad reikia stovėti eilėje prie autografo ir t.t

Pačiai labiausiai norėjosi imti ir vėl perskaityti pirmąsias dalis, nes veikėjai, kaip žinia, iš ten atkeliavę ir trečiojoje dalyje yra visokiausių atgarsių, kuriuos norisi prisiminti. Tačiau paimti ir prisiminti, kaip viskas buvo, nelabai galiu, nes mano lentynose stovi tik dvi Silva Rerum išnaros – knygos tai ratais keliauja ir retai namo grįžta.

Mano galvoje dabar visos Silvos liejasi į vieną ir man pasidaro sunku atskirti, kas kurioj buvo. Tačiau, kol dar šviežia, galiu pasakyti, kad šioje dalyje yra labai daug erotikos ir kūniškos meilės, bet po visokių pilkų atspalvių, manau, droviųjų skaitytojų jau niekas nebeišgasdins. Kuo dar man susiliejusios Silvos patinka galite paskaityti čia arba čia, kur parašė KŽG.

silva vrubl
XVII–XVIII a. silva rerum iš LMA Vrublevskių bibliotekos fondų

 

Pataisos

pataisos

“Bet visas jo gyvenimas iš esmės buvo tėvo gyvenimo pataisos.”

Štai ir įvyko mano pažintis su Jonathan Franzen (kuriam KŽG įvykdė rožinį kerštą ir šiaip šitam bloge tiek apie jį priplepėjom, nors nieko neskaitėm), autorium, kuris žinomas tuo, kad boratiškai pasielgė su Lietuva, o iš tikrųjų tai pamaitino porą lietuvių arkliena, pastatė tanką ant Vilniaus oro uosto lėktuvų kilimo tako ir dar porą niekšybių apie Marijos žemę parašė. Na ir kaip? Ogi niekaip. Gal truputį juokinga – nereikia šioje knygoje nieko asmeniškai priimti. Galėjo tai būti bet kokia šalis aplinkui – tipo, džiaugtumėmės labiau, jei būtų buvus Baltarusija? Linksėtumėm: “Taip, taip, pas juos taip ir yra – tankai”. Priėmiau kaip pokštą tą Lietuvą, nes iš tikro didelė dalis autoriaus skaitytojų tikriausiai apskritai pagalvojo, kad ta Lietuva tai kokioj Afrikoj, tai kam jaudintis dėl įvaizdžio, kurio papraščiausiai nėra? O ir visa tai, mano manymu, knygoje yra visiškai nesvarbu, nes svarbiasia tema ten yra santykiai. Šeimyniniai. Šeimos narių kaip šiuolaikinei šeimai – užtektinai, tai ir nagrinėjimui temų – štai tiek – iki kaklo. Nors vietomis skaityti pasidarydavo nuobodoka, kai jau normaliai prisėdau, supratau, kad taip buvo dėl skaitymo fragmentiškumo – lietuviškas leidimas 588 psl., tai jei skaitai po mažai, tai ir neįsivažiuoji, o kai skaitai normaliai – viskas gerai (nenusprendžiu, ar suknelę ryt rengtis, ar ne suknelę). Taigi, vėl sakyčiau jautrios sielos patriotams geriau neskaityti, arba prieš tai susipažinti su Užkalnio rašinėliais, kurie truputį atbukins patriotinį jautrumą, o paskui jau ir Franzen galima imti. Nes šeimyninius santykius tai autorius pavaizdavo tobulai. Ir viso skaitymo metu nekilo abejonių dėl to, kodėl vienas ar kitas veikėjas vienaip ar kitaip pasielgė – viskas labai meistriškai ir natūraliai sudėliota. Įtikino, todėl goodreads.com daviau 4/5. Nors jei galėčiau duoti tiksliau, tai sakyčiau 3.9. Toks tat patikslinimas.

***

“Amerika nuo Lietuvos labiausiai skyrėsi būdais, kuriais galingi ir turtingi pavergia neturtingus ir negalingus: Amerikoje – atbukindami protą ir nužudydami sielą pramogomis, nauja aparatūra ir vaistais, o Lietuvoje – grasindami smurtu.” (Na, čia 90-ieji, nepasakysi, kad neteisybė)

Eleanor & Park / Eleonora ir Pakas

park cover

Young adult knygų kategorija tikriausiai buvo įvesta ypatingai kvailiems skaitytojams, o gal ypatingai įkyriems (tokiems, kurie perskaitę knygą netingėdavo skųstis knygynui arba leidėjui, kad įbruko jiems vaikų knygą). Kam iš viso reikia skaitytojus visaip taip riboti ir visais įmanomais būdais siekti, kad sumažėtų sakitytojų auditorija? Ir beje, kaip nusprendžiama, kad tai paauglių arba ne paauglių knyga? Kodėl The Goldfinch, kurioje kokiuose 650 pls. pasakojamas paauglio gyvenimas nėra young adult, o nuostabi The Fault in Our Stars yra? Lietuvoje tikriausiai daug garbių ponių ir ponų įsižeistų, jei kas jiems pradėtų aiškinti, kad Tarp pilkų debesų yra ne jų kategorijai skirta knyga.

Taip ir atsirado mano telefone Eleanor & Park – paauglių knyga. Ir šiaip po Dagilio norėjosi ko nors tikrai neilgo. Ir ką? Graži knyga. Tikra.

Į mokyklos autobusą įlipa naujokė. Raudonplaukė. Visai ne gražuolė, o dar keistai apsirengusi. Autobuse visi jau turi užsiėmę vietas ir nors pilna tuščių vietų, sėstis kaip ir nėra kur. Prisėda prie rytietiškų bruožų vaikino, kuris irgi toli gražu nėra pats populiariausias mokykloje ir visai norėtų išvengti “būti matomas” dėl to, kad sėdi šalia “ryžos keistuolės” – mokykloje daug patyčių, o autobusas  – geriausia patyčių scena. Taip ir sėdi vienas prie kito važiuodami į mokyklą ir atgal. Park pastebi, kad Eleanor skaito jo komiksus. O ir šiaip ji protinga mergaitė. Persimeta žvilgsniais, žodžiais, o paskui, staiga, žiūrėk, važiavimas autobusu tampa nuostabiausia dienos dalimi. Ech, iš tikro prisimeni kokią nors pirmą didelę meilę, pirmą rankos prisilietimą (aaa!!! kaip elektra  nudiegia prisimeni savaitę) ir tą nepakeliamą išsiskyrimą kiekvieną dieną.

“Holding Eleanor’s hand was like holding a butterfly. Or a heartbeat. Like holding something complete, and completely alive.”  

Knyga visai nėra nei rožinė, nei cukruota (kaip pasakytų G.). Eleanor ir Park gyvenime yra daug visokių skaudžių dalykų, ypač Eleanor, bet juk nereiškia, kad dėl tų bėdų Parkui neskaudu ir nepikta. Dar pikčiau, nes būdamas paaugliu mažai ką gali pakeisti ir tiek daug priklauso nuo tėvų supratingumo ir pasitikėjimo.

Ypač rekomenduoju paauglių turėtojams. Nereikia nuvertinti paaugliškos meilės.

“Bono met his wife in high school,” Park says.
“So did Jerry Lee Lewis,” Eleanor answers.
“I’m not kidding,” he says.
“You should be,” she says, “we’re sixteen.”
“What about Romeo and Juliet?”
“Shallow, confused,” then dead.
“I love you, Park says.
“Wherefore art thou,” Eleanor answers.
“I’m not kidding,” he says.
“You should be.”  

The Goldfinch / Dagilis

Na, gerai. Ilgai nerašiau apie Donnos Tartt knygą, nes vis galvojau, kad ateis kažkoks nušvitimas ar ypatinga meilė. Ilgai klausiau, beveik du mėnesius, jei pamenate, Stephen King rekomendavo knygą skaityti ir saugotis, kad tik neužkristų ant kojos tie +800 psl. Galima sakyti, pagrindinis herojus Theo tapo mano važiavimo į darbą bendrakeleiviu – tiek su juo pravažinėta, susigyventa, sakyčiau. Sėdi į mašiną – tuoj ir jis šalia. Kalba. Pasakoja. Tokia ir knyga. Panašus jausmas. Po pirminio įvykio (sprogimo) nėra nei labai daug intrigų, nei kažkokių “greičiau, greičiau, kas bus toliau”, nes įpranti, kad nieko greit nebus, kad viskas detaliai, po truputį, už dvidešimties puslapių. Sutinku su apžvalgininkais, kad tikrai galima buvo apkarpyti knygą ir gerokai. Sako, kokius 300, bet va, kai reikėtų išrinkti, kuriuos, gali būti sunku. Dialogai ar pasakojimai man kartais pasirodydavo be pradžios ir be pabaigos – begaliniai ir nelabai apie kažką, o gal jau man taip pasirodė, kad viskas taip išsitęsę, kai tiek ilgai gyvenau su knyga? Nežinau. Negaliu sakyti ir kad nepatiko, juk būčiau neiškentėjus ir neperklausius.

Aktyvumo tempo ir įdomumo knyga įgauna, kai šalia pagrindinio veikėjo Theo atsiranda neaiškios ukrainiečių-lenkų-rusų kilmės poliglotas Boris. Toks ne gerietis. Bet bent gyvenimas ir knyga su juo įgyja tempo kažkokio, spalvos ir charakterio. Dar vienas mielas veikėjas man pasirodė Theo globėjas Hoby. Užsisvajojęs gerietis. O pagrindinis veikėjas… Po sprogimo muziejuje, netenka savo mamos. Ta netektis devastating. Visas pagrindas iš po kojų. Visą knygą ir ieško to pagrindo. Neisibaigiantis ilgesys, šilumos ir saugumo ieškojimas. Visą laiką noris apkabinti tą vaiką.

Gera knyga, bet ne tokia gera, kad pulčiau visiems siūlyti. Ne 3/5, bet ir ne 4. 3.8. Negi knygos ilgumas knygą pagadino? Labia norėtųsi su kažkuo apie ją padiskutuoti, nes tikrai yra apie ką. Prisipažinkit, kas skaitėt.

Palauk, o paveikslas prie ko? Na, prie muziejaus, prie mamos. Tegul bus tiems, kas ryšis perskaityti. Bent jau recenziją kokią, Kingo pvz.

 

Į švyturį

i svyturi
Pirmojo leidimo viršelis

Šita knyga yra apie tai, kaip žmonės kas sekundę gyvena dvigubą gyvenimą – tą, realybėje ir kitą – galvoje. Juk gali visiškai nekaltai palinkęs virš šiukšlių kibiro skusti bulves, o tuo pačiu metu su tuo pačiu bulvių skustuku mintyse… Patys susigalvokit, ką galit su juo veikti…

Knyga nėra lengva skaityti, nes, skaitytojo (pvz. mano mintys) labai dažnai visai nenorėjo sekti autorės aprašytu minčių srautu, o tekėjo savuoju, taip kad tekdavo labai dažnai grįžti “prasvajotas” knygos dalis, kurios, kaip dažnai pastebėjau, būdavo taip nusvajotos, kad jei išskrisdavo skirtukas, niekaip negalėdavau surasti, kur baigiau skaityti ir pradėdavau ten, kur galiausiai pažindavau skaitytą tekstą. Susikaupimo išbandymas – pasijaučiau labiausiai išsiblaškiusiu žmogumi pasaulyje, kuris pastraipos nesugeba perskaityti nenuklajojęs.

Nepaisant visų šitų žemiškų iššūkių, knyga yra… nerandu, kokį čia žodį panaudoti (“nežemiška” būtų neteisinga sakyti) – išskirtinė, įžvalgi (pvz. apie tai, kaip žmonės įsivaizduoja nesamus dalykus, kaip skirtingai viską mato – atrodo, kaip dar pasaulis nesugriuvo nuo tokio nesusišnekėjimo, net kalbėjimas praranda prasmę, nes kalbėjimu vis tiek dažniausiai pasakoma ne tai, kas norima, o paskui graužiamasi be galo be krašto). Ir jei galvoji, kad, na, jau ne, aš čia tikrai nesiruošiu tokios skaityti, tai sakyčiau, paimk ir perskaityk porą puslapių. Bet kokių, iš vidurio, iš priekio, nes, kaip sakiau knygų klube (prisipažįstu, be knygų klubo įsipareigojimų knyga tikriausiai vis dar gulėtų įpusėta, bet neperskaityta), šios knygos galima paimti bet kurį puslapį teksto ir diskutuoti iki begalybės.

Norisi dar Woolf. Bet po pertraukos. Kaip nesinorės, kai G. taip gražiai apie ją rašo čia ir čia ir dar daug kur, įveskit Woolf į blogo paiešką.

Deja vu. Vilnius 1974 – 1990

deja vu

Knygoje – tarybinis Vilnius, jo buvusio “mero” Algirdo Vileikio akimis, viskas dialogo forma. Daug visokių istorijų apie tai, kaip, kas ir kodėl Vilniuje vyko, atsitiko, kaip buvo visokie reikalai “pramušinėjami”. Viskas su humoru, smagiai, įdomiai.

O miestas taip keičiaisi. Greitai daugelio gamyklų, apie kurias knygoje kalbama net nebeliks ant žemės (ir garbė dievui, kaip sakant). Pvz. – Kuro aparatūros gamyklos vietoje tuoj tuoj bus vien loftai (aš ilgai negalėjau suprasti, kas ta “kuro aparatūra”), ką jau kalbėti apie Šiaurės miestelį, ane? O kaip patikėti, kad į Vilnių atvažiuodavo kosmonautai, o visokie tarybiniai svečiai prašydavo nuvežti prie Aušros vartų ar Katedros.

Taigi, norintiems sužinoti apie XX a. antros pusės Vilnių, pirmiausiai reikia skaityti šitą knygą, o paskui jau Žilinsko “KGB vaikus”.

Keletas tarybinio gyvenimo ypatumų:

Kaip atrodė to meto maisto parduotivės? Mėsos skyriuose dažniausiai gulėdavo tik karvių kanopos ir tešmenys, todėl būdavo populiarus juokas, kad turbūt gyvulius sprogdina, nes parduotuvėse – tik ragai ir nagai (p.88).

***

Kuro aparatūros gamykla gamino degalų siurblius dyzeliniams varikliams. Šią produkciją naudojo visos SSRS traktorių gamyklos.

Šios įmonės darbininkai taip pat nežinodavo, ką gamina. Kartą prieinu prie žmogaus gamykloje ir klausiu: “Ką jūs dirbate?”- “O ką aš žinau?” Klausiu, kokia jo užduotis – pasako, bet kam ta detalė reikalinga, nesupranta. Buvo toks anegdotas. Fabrikas gamina vaikų vežimėlius, darbininkai vagia detales, namie bando surinkti, žiūri – automatas išeina.

***

Turite žinoti, kad Lietuva buvo vienintelė SSRS respublika, į kurią iki Gorbačiovo nebuvo atvažiavęs joks SSRS pirmasis asmuo. Mes, jų akimis, buvome nacionalistai, nepaklusnūs Maskvai. Jie nesitikėjo, kad triukšmingai priimsime šaukdami “Valio!” Nenorėjo rizikuoti ir nevažiavo, nors poetas Mieželaitis buvo įpareigotas kviesti Brežnevą į Lietuvą.

Achilo giesmė

song-of-achilles

“Achilo giesmė” man pasirodė labai jausminga knyga. Joje daug švelnumo, meilės, grožio (bent jau man vaizduotėje sukosi daug gražių ištreniruotų kūnų, auksinių herojaus garbanų). Tai ir yra netikėtoji knygos pusė, juk Achilas žymus ne už gražias akis ar giesmes… Kaip tik dabar pagalvojau, kad vyras rašytojas vargu bau ar galėtų sukurti tokį kitokį (labai žmogišką) Achilo paveikslą, bet kartu, žinoma, nenoriu tuo savo pasakymu nei atbaidyti skaitytojų vyrų, anei sprausti knygą į kažkokį rėmą. Kodėl? Ne todėl, kad vyrai, herojai ar didvyriai negali būti švelnūs, jautrūs ir empatiški, labiau todėl, kad nėra priimtina tuos jausmus demonstruoti ir pripažinti. Prašau pasiginčyti, jei nesutinkate – čia va vėl klausimas iš tos pačios operos apie būtą-nebūtą “moterų literatūrą”. Žinoma, dar prieš prasidedant Trojos karui, atsiranda visokių kitaip “aklų” jausmų – užsispyrimo, garbės troškimo. Tokių jausmų apimtas Achilas Patroklui atrodo svetimas, nepažįstamas, žiaurus ir nežmoniškas (pusdieviškas).

Knyga labai vientisa – be jokių pritempimų ir nežinia iš kur atsirandančių veikėjų, o tai geras ženklas, turint omenyje, kad senovės Graikijoje gyveno ne tik žmonės, bet ir dievai, pusdieviai ir kitokie organizmai. Autorės talento dėka viskas taip natūraliai sugula į paveikslą, ne, labiau į filmą, kad skaičiau panašiai, kaip skaitydama magiškąjį realizmą – viskuo tikėjau ir neabejojau, o gal todėl, kad būtent taip ir buvo?

Daugiau apie knygą – G.  recenzijoje.

 

 

Trapi pusiausvyra / A Fine Balance

a fine balancetrapi-pusiausvyra-1

“…you have to use your failures as stepping stones to success. You have to maintain a fine balance between hope and despair. In the end it’s all a question of balance.”

Neviltinga, bet gera knyga. O gal autorius žiaurus – tiek nelaimių ant kelių žmonių sudėti, net imi galvoti, ar taip gali būti? O gal kalta pati Indija? Po šitos knygos mažiausiai šimtą metų į ten nenorėsiu važiuoti. Baisu nuo visos neteisybės, nelaimių, diskriminacijų, kastų, keršto ir t.t. Net nežinau, tos “fine balance” nelabai ten yra, tik totalus disbalance arba, kaip lietuviškame vertime – trapi pusiausvyra. Labai trapi.

Jaučiuosi kaip princesė ant žirnio – taip norisi geros pabaigos, bent jau viltingos, bet nėra čia tokios. Net prasmingos sakyčiau nėra, tiesiog uždaras ratas iš kurio nelaimėliams nėra jokių šansų išsiveržti. Uždaras ratas – kur pradėjai, ten ir baigsi, dar džiaukis, kad ne blogiau. Bet gal tokia ir yra indiškos knygos idėja? Geresnis gyvenimas tik kitam gyvenime?

Knyga tokia kaip lėtai tekanti upė – daug daug indiškos kasdienybės – diena iš dienos, puslapis po puslapio, sakyčiau pats geriausias vadovėlis apie neturtingo indo gyvenimą. Apie tai, kaip vargšais ir nesvietišku jų skaičiumi manipuliuojama, kaip vakarų pasauliui, mus įskaitant, vaidinama “didžiausia pasaulio demokratija”. Knyga man tarsi “Shantaram” papildymas, tik ne vakariečio, o pačio indo akimis, ir, aišku, “Shantaram” toks trileris, o čia – “Brisiaus galas”.

Draudžiama skaityti visiems, kas romantiškai į Indiją žiūri pro rožinius akinius ir nenori jų nusiimti. Visiems kitiems – must read.

Slumdog millionaire – įžanga prieš skaitant, jei dar nematei.

 

HHhH

hhhh-1

Labai keista knyga. Beveik dokumentinė. Net labiau dokumentinė nei grožinė. Su nuolatiniu autoriaus įsiterpimu, kaip būtų galima parašyti, kad žmogus pasakė tą ar aną, pagalvojo vienaip ar kitaip, nors iš tikro tai niekas juk nežino, jei pačio žmogaus nebuvo užrašyta. Toks kuo tiksliau norinčio viską atvaizduoti autoriaus bandymas parašyti istorinį romaną.

Knygoje asakojama apie 1942 m., kai du Čekoslovakijos didvyriai Jan Kubiš ir Jozef Gabčik nužudė vieną iš Hitlerio siaubūnų “šviesiaplaukį žvėrį” Reinhardt Heydrich. Labai dokumentiškai – kas buvo iki tol, kas buvo po to – baisu net pagalvoti, kad karo pabaiga dar buvo labai toli.

Knygą man buvo sunku skaityti, nes tai nėra mano mėgstamas žanras, bet skaičiau su pagarba iki galo. Kaip kad autorius sako, kad parašė ją iš pagarbos drąsiesiems Jan ir Jozef, lyg primindamas, kad tai, ką jie padarė yra prasminga, yra nepamiršta.

Jan Kubiš ir Jozef Gačik
Jan Kubiš ir Jozef Gabčik

Knyga tikrai patiks istorijos mėgėjams.