Po šios knygos noriu dar ir dar Ian McEwan knygų. Labai patiko. 4/5
Kadangi šiuo metu labiau noriu gulėti su knyga nei tarškėti klaviatūra, tegul pats autorius papasakoja, apie ką jo knyga. The Children Act yra dar vienas geras įrodymas (šalia pvz. Julian Barnes The Sense of Ending), kad nereikia prirašyti 800 psl., kad parašytum gerą knygą.
“Orphan train” jau seniai siūlė perskaityti tiek goodreads (vertinimas 4.08), tiek audible, tad kai ilgai tempus pamačiau, kad yra lietuviškas leidimas, o dar ieškojau greito išsisukimo poilsiui nuo “Šėtoniškų eilių”, kaip sakant, nepraleidau progos.
Kartais galvojame, kad mūsų tautos istorija yra tragiškiausia ir liūdniausia. Na, gerai, gal paskaičius Franc McCourt “Angela’s ashes”, sakytume, kad ir airių ne ką geresnė, – visada gi atrodo, kad kaimyno žolė žalesnė ir gyvenimas paprastesnis. Bet štai pakliūna tokia knyga į rankas ir tada jau kaip ir sunku pamatuoti, kam ten sunkiau ir baisiau buvo. Amerikoje (JAV) XXa. pradžioje tūkstančiai vaikų, dažniausiai našlaičių bastydavosi New York gatvėmis, ar šiaip likdavo be globėjų, ir dėl to galiausiai patekdavo į tokiais vaikais besirūpinančių organizacijų rankas. Nors gal nelabai ir tinka organizacijas vadinti “besirūpinančiomis”. Vaikai traukiniais būdavo siunčiami iš rytinės pakrantės į vidurio, vidurio vakarų valstijas, kur juos išdalindavo įvairiausiems globėjams. Čia jau kaip kam pasisekdavo – vieniems labiau, kitiems mažiau. Vienus įsivaikindavo, kitus išnaudodavo ne blogiau už vergiją, bent jau iki pilnametystės. Taigi tokia ir knygos istorija, perpinta su šių dienų našlaitės gyvenimu – šiuolaikinė našlaitė dirba pas devyniasdešimtmetę senučiukę, kuri pasirodo besanti iš našlaičių traukinio.
Knyga įdomiausia pačiu istoriniu faktu, sakyčiau, labai panaši tiek kalba, tiek stiliumi į Rūtos Šepetys knygas, net priskirčiau prie tos young adult kategorijos, kuriai Šepetys knygos ir priskiriamos. Kalba labai paprasta, o ir knygos siužetas toks ganėtinai lengvai numatomas ir prognozuojamas, tačiau vis tiek įdomu suskaityti iki pabaigos, nors ji man pasirodė kiek suskubinta, norėjosi daugiau pamąstymų apie kai kuriuos pabaigoje atskleidžiamus faktus – tikriausiai autorė jau labai skubėjo atiduoti knygą leidybai, kas čia žino.
Kaip mane nudžiugino leidyklos “Alma Littera” sprendimas T.Vermes knygą apie Hitlerį išleisti pritaikius originalų viršelį, taip šį kartą nuliūdino lietuviškas viršelio variantas. Kažkas leidykloje yra labai nekūrybingas – nurodoma tik kieno nuotraukos panaudotos, bet kas sulipino tas nuotraukas viena ant kitos – paslaptis. O ir kas lipintų šiuolaikinę mergaitę su kažkokiu neaiškiu sakvojažu su senovinio traukinio vaizdu? Garbės žodis, jei ne visokie knyginiai puslapiai, niekada tokios knygos net nepaimčiau į rankas – taip banaliai atrodo. Leidyklai tikrai reiktų pagalvoti, kaip išlipti iš viršelių margumyno, nes visos knygos, kuriems kuriami lietuviški viršeliai atrodo tragiškai vienodai.
Bel Canto buvo įkvėpta istorijos, nutikusios Peru sostinės Limos Japonijos ambasadoje – įkaitais buvo paimta daugybė žmonių. Taip ir šioje knygoje neįvardinotoje šalyje, kažkur greičiausiai Lotynų ar Centrinėje Amerikoje, norėdami paimti įkaitu gimtadienio baliuje turėjusį dalyvauti šalies prezidentą, tačiau jo neradę, nes pastarasis paskutinę minutę savo dalyvavimą atšaukė, kadangi norėjo pasimėgauti nauja super populiarios muilo operos apie Mariją serija, – įkaitais paima visus baliuje buvusius svečius – daugybę verslininkų, jų žmonų, ambasadorių, susirinkusių paklausyti vieno garsiausių pasaulio sopranų. Garsiąja dainininke suviliotas, savo paties gimtadienyje sutinka dalyvauti ir šventės kaltininkas, operos mylėtojas, japonų verslininkas, iš kurio tikimasi didelių investicijų šalyje. Visi pasipuošę ir geros nuotaikos, skamba dieviškas soprano balsas ir staiga užgesta šviesos… teroristai užgesina.
Įkaitai (personalas ir moterys, išskyrus dainininkę) įkalinami ilgam, keliems mėnesiams. Taip pat savotiškai įsikalina ir teroristai, kurių dauguma beveik paaugliai, surinkti iš kaimų, neišsilavinę, net beraščiai. Ir vienus, ir kitus vienodai užburia soprano dainuojamos arijos – tiek ilgai būnant nelaisvėje, vieną dieną jai kyla natūralus poreikis neapleisti savo balso ir atnaujinti repeticijas. Nieko nežinome apie tai, kas vyksta už rūmų sienų, skaitytojas gyvena vien tik tuo, kas vyksta pastate. Pradžioje įkaitai ir teroristai yra dvi atskiros grupės, minimaiai bendraujančios tarpusavyje, tačiau galiausiai, tiek ilgai būnant kartu, peržiangiama riba ir tenka bendrauti vieniems su kitais. Visi tampa tiesiog žmonėmis (na, gerai, vieni žmonės ginkluoti automatais, o kiti visai beginkliai).
Įtampa pamažu slūgsta, ginklai nusvyra į šonus ir nebėra taikomi tiesiai į gyvus taikinius, galiausiai tiek ilgai būnant kartu atsiranda visokių bendrų buitinių dalykų, simpatijų, ryšių. Viskas, kas aprašoma labai žmoniška ir įmanoma, tačiau gal ne tokiomis aplinkybėmis. Galbūt, jei teroristai ir įkaitai būtų kur nors užgriuvusioje šachtoje ar kokioj negyvenamoj saloj, kurioj turėtų laukti išvadavimo arba vyriausybės pajėgų puolimo, gal tada, tačiau keli mėnesiai vidury miesto be jokių atsakomųjų veiksmų iš išorės – na, šituo tai patikėti man sekėsi sunkiai, o tas toks neįtikinimas iki galo ir neleido pilnaveriškai mėgautis knyga – kaip būtų galima, jei ja netiki? Negyvenimiška ir tiek. Ir net įdomūs charakteriai ar pasakojimo gijos turi skleistis toj nelabai įtikinančioje aplinkoje. Gal čia rašytojos silpna vieta? Nes panašus jausmas vis ėmė ir su kita jos knyga “The State of Wonder” – labai įdomi, bet neįtikinanti. Kažkaip vis su tom aplinkybėm labai į fantastikas nukrypstama, nors tu ką. Arba kaip visada – labai jau aš priekabi skaitytoja (čia jau jums spręsti), todėl 3/5.
Juokinga skaityti apie Adolfą Hitlerį, staiga atsibudusį 2011 m. Manau, kad dar juokingiau būtų, jei skaityčiau 2012 m., kai knyga buvo išleista Vokietijoje. 2014 m. tas juokas jau visai kitoks, nes daug įvykių, kurie vyksta šiandien yra lyginami su įvykiais, kurie vyko XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, tad ir tas juokas, kuris šiandien suima toks, ką žinau, gal šventvagiškas? Nes ir juokinga, ir visai nejuokinga šiandieniniam kontekste. Nejauku net kartais, sakyčiau.
Įsivaizduojate, kaip pasikeitė pasaulis? Ponas Adolfas savo numylėtą šalį randa pilną svetimšalių imigrantų, po karo lyg ir viskas sutvarkyta, gal ir ne taip gerai, kaip tarpukario metais, bet pakenčiamai, o šalį valdo moteris ir dar kokia! Pagrindiniam veikėjui prireikia laiko susivokti, kelinti metai (oho, įsivaizduok, ką reiškia atsibusti ne tai, kad kitame šimtmetyje – kitame tūkstantmetyje), na, o kitiems veikėjams, savaime suprantama, net neateina į galvą, kad vidutinio amžiaus vyriškiui jau virš 120… Juk taip tiesiog negali būti! Dėl to jis tiesiog tampa komediantu, nors pats taip apie save jokiais būdais nemano. Hitleris atrandamas TV Show prodiuserių ir jam tiesiog reikia būti savimi – visi tiesiog lūžta iš juoko, alpsta nuo panašumo, mėgaujasi politinio korektiškumo nebuvimu (juk juo dažnai pridangstomos įvairiausios problemos ir sopuliai – o čia štai drąsus dėdulė ima ir rėžia iš peties).
Kikeni versdama puslapius, bet kartu ir baisiesi, kaip netoli nuėjome ir kaip arti visokių baisybių apskritai esame. Turiu omeny visokiausio plauko populistus, kurie per kiekvienus rinkimus ateina gelbėti tos pačios liaudies, bet kaip neišgelbėja, taip neišgelbėja. O už juos kaip balsoavo taip ir balsuoja. Kiekvieną karta vis išnaujo, kaip užstrigusi ppplokštelė. Belieka tik melstis, kad sveikas protas būtų nugalėtojas – nebūtų nugalėtas. Štai tokia knyga. Brr. Viršelis, beje, tobulas, angliškas atrodo dar geriau, bet čia jau dėl kalbinių subtilybių.
Kažkaip taip būnai ima knygos ir susigrupuoja, ir, nors visai neplanavai taip, netikėtai skaitai keletą knygų ta pačia tema. Šį kartą visai neseniai perklausyta “The Invention of Wings” yra iš panašaus laikotarpio (XIX a.), panašios vietos (JAV pietinės valstijos) ir panašios temos – pirmiausia vergijos, o antram plane ir moterų teisių, tiksliau beteisystės, bejėgystės, kaip ir “The Kitchen House”.
Mažutė raudonplaukė airė Lavinia nuo patirto streso ir išgyvenimų kelionės per Atlantą metu net neatsimena savo vardo, kai laivo kapitonas parsiveža ją namo ir atiduoda į kitchen house – virtuvę, kurioje ruošiamas maistas į “didžiojam namui”. Taip baltaodė mergaitė savotiškai tampa verge – atsimenate visus pavergusią serialų buvusioje didžiojoje tėvynėje pradininkę vergę Izaurą? Virtuvėje besisukinėjantys vergai tampa naująja mergaitės šeima, slapta šeimininko ir jo vergės dukra mulatė Belle – vos ne mama. Šios plantacijos šeimininkai ganėtinai humaniški savo vergų atžvilgiu, deja, šeimininkas, laivo kapitonas, retai kada būna namie, todėl daug valdžios savo rankose turi plantacijos prižiūrėtojas ir sūnaus mokytojas, formuojantys labai to laikmečio dvasią ir požiūrį į vergiją atitinkančią pasaulėžiūrą.
Vieną dieną būtent Marshal taps visa ko šeimininku… Tame ir visa knygos tragedija.
Knyga greitai susiklausė ir perskaičiusi goodreads iš karto jai daviau 4 iš 5, bet kažkaip iš perpektyvos nebeatrodo stipri knyga. Gal labiau reikėtų priskirti tos dienos įspūdžio kategorijai – kai perskaitai ir atrodo labai, bet paskui nelabai prisimeni, dėl ko taip labai patiko? Iš tikro patiko labiau nei The Invention of Wings, tačiau ne tiek, kad “really liked it” (tokia ketverto reikšmė goodreads). Tai tebūnie 3.5. Knygos pabaigoje autorė truputį pasakoja apie knygos atsiradimo istoriją ir autorę įkvėpusias vizijas. Įdomiau jos puslapyje pažiūrėti, kaip galėjo atrodyti šeimininkų ar vergų namas ir kitos to laikmečio aplinkybės.
Kažkada buvo pasirodęs straipsnis apie tai, kad perkamiausia knyga Lietuvoje yra “Kelių eismo taisyklės” ir, aišku, visokių išvadų iš to darymas. Net nustebau, kad mokomoji brošiūra/eilinis vadovėlis yra užskaitomas už knygą. Anokia čia knyga, ane? Bet, man atrodo, ar ne po to straipsnio ėmiau ir padidinau brošiūros pardavimus, nes pagalvojau, kad mano mažėliui visai patiktų perkamiausią Lietuvos knygą skaityti. Taip ir atsitiko, su ja buvo ir miegama, ir į darželį keliaujama.
Taigi labai pasidžiaugiau, kai “Baltos lankos” pasiūlė paskaityti didesnėm raidėm ir spalvingesnes “Kelių eismo taisykles vaikams”. Taip ir skaitom jau kelintas vakaras, net pastebėjom, kad knygutės veikėjos tie patys batukai vienam puslapy su kulniukais, o kitam – be 🙂 Labai atidžiai skaitom ir paveiksliukus žiūrim. Tik, ech, tie lietuviškų taisyklių terminai – visokios “važiuojamosios kelio dalys”, kažkaip man tokioj knygelėj norėtųsi kiek paprastesnės kalbos, ne copy paste tiesiai iš rimtų taisyklių. Man atrodo, kad maniškis visiškai pameta mintį ir nuklajoja į pievas, kol aš paskaitau “važiuojamoji kelio dalis”, o ir perskaičius nelabai jis supranta, ką šie žodžiai reiškia. Galima argumentuoti, kad knyga vyresniems nei beveik penkerių metų vaikams, bet ar pradinukui labiau suveiks nei “kelias, kuriuo važiuoja mašinos” ar kažkas panašaus.
Nepaisant šios svarbios smulkmenos, knygutė labai naudinga, nes kalba ne tik apie tai, kas, kur ir kaip turi važiuoti, bet ir tai, kaip teisingai užsidėti dviratininko šalmą ar užsisegti saugos diržą, kokia turi būti automobilinė kėdutė tam tikro ūgio vaikams, kur segtis atšvaistą ir t.t. Knygutės pabaigoje klausimai ir užduotėlės su lipdukais. Jei viską teisingai padarysite, galite keliauti tiesiai į praktinę vairavimo egzamino dalį.
Hatice Akyün yra turkų kilmės Vokietijos pilietė. Trijų metukų Hatice šeima atsivežė į Duisburgą iš Turkijos kaimelio Akpinar. Vokiečių kalbą išmoko skatydama brolių Grimų pasakas. Save apibūdina taip: „Turkė, vokietė, musulmonė, žurnalistė. Ne per prievartą ištekinta ir nenešiojanti skarelės“.
Autorės knygos, įvertinamos prizais ir ekranizuojamos, o straipsniai gvildena integracijos temą. Humoras, ironija ir temperamentas gali būti įrašyti jos vizitinėje kortelėje.
Autobiografinė knyga „Ich küss dich, Kismet. Eine Deutsche am Bosporus“ (Aš bučiuoju tave, likime. Vokietės prie Bosforo istorija) aprašo autorės bandymą suprasti ir surasti save, keliaujančią iš Vokietijos atgal į Turkiją, į Stambulą.
Turkijos sostinėje ji bando įsikurti su artimųjų, draugių ir naujo draugo pagalba. Stambulas, turi savo gyvenimo taisykles. Kūrybinis autorės potencialas menkai sudomina pačius turkus. Jos gyvenimas Stambule per pusmetį menkai nutolsta nuo turistautojos, atostogautojos statuso. Tiesmukas tautietis skoningai įvertina jos situaciją: „Es wäre doch schade, wenn du hier als Fremde bleibst, als Petersilie auf dem Tellerrand, wo du noch in Deutschland das Saltz in der Suppe bist.“ (Būtų gaila, jei tu čia liktum svetima, kaip petražolė ant lėkštės krašto, kai tu Vokietijoje druska sriuboje esi.)
Apsilankymas savo gimtajame kaime, susitikimas su nusenusiais giminaičiais, pas kuriuos lankydavosi vaikystėje per vasaros atostogas, sustato viską į savo vietas. „Was vorbei ist, nennt man Vegangenheit“ (Tai, kas praėjo, vadinama praeitimi). Hatice supranta, kad vegetuojantis kaimas negali būti jos likimas. Jos tėvas prieš giminės valią ne tam išvyko iš gimtinės, kad dabar jai reikėtų sugrįžti ir pakesti tai, kas nepakeičiama.
Knygą galima skaityti ir kaip melodramatišką istoriją, vietomis primenančią Bridžitos Džouns dienoraščius, ir kaip su meile surašytą Stambulo pažintinį gidą, ir kaip buitinės filosofijos kūrinį. Nuotaika šviesi, knygos kalba puiki.
4/5
KŽV
Taip gavosi, kad perskaičiau dvi viena po kitos knygas vokiečių kalba, kurias parašė ne Vokietijoje gimusios autorės. Vieną, Olgą Grjasnową, išsirinkau, nes pavarčius jos knygą pasirodė, kad bus labai daug dialogų ir bus lengva skaityti (be to, buvo užklijuotas Bestseller lipdukas). Kitą išsirinkau netipiškai. Per WDR5 radijo laidą internete atsitiktinai išgirdau, kaip žurnalistė kalbina rašytoją Hatice Akyün . Man patiko jos balsas, kalba pasirodė turtinga ir aiški, o apie savo gyvenimą ir knygas ji kalbėjo įdomiai ir patraukiančiai.
Taigi, sėkmigai ir prasmingai sukrito du kūriniai, kuriuose vartomos emigracijos, tėvynės, savęs ieškojimo ir įprasminimo temos. (E)migracijos tema lietuviams yra aktuali, dažnai skausminga. Bet migruojam ne tik mes. Visas pasaulis pastoviai migruoja, deja, reiškinio priežastys retai būna pozityvios (meilė/ paaukštinimas arba abu kartu). Paprastai pasirinkti galima iš trijų: karas, skurdas, persekiojimai…
Knygos „Der Russe ist einer der Birken liebt“ (Rusas tas, kam berželis mielas) autorė Olga Grjasnowa gimė 1984 metais Baku, Ažerbaidžane. 1995 metais pagal žydų kilmės asmenų prieglobsčio programą vienuolikametė Olga su šeima persikėlė į Vokietiją.
Romane kunkuliuoja aštrios ir sunkios temos, lokalios ir globalios konfliktinės situacijos, kurios krenta ant pagrindinės herojės Mašos Kogan galvos: mylimojo mirtis, santykiai su tėvais, santykiai su naująja tėvyne ir jos žmonėmis, emigranto etiketė, šablonų ir stereotipų apie žydus, arabus ir kitus „nevietinius“ srautas, karo žiaurumų per Armėnijos – Azerbaidžano konfliktą dėl kalnų Karabacho prisiminimai, savęs ieškojimas ar nuo savęs bėgimas Izraelyje, izraeliečių – palestiniečių konfliktai, naujos meilės paieškos tarp vyrų ir moterų…
Romanas struktūriškai sudarytas iš daugelio trumpų skyrių. Dažniausiai mintis neperkeliama iš vieno skyriaus į kitą. Mintis nutrūksta per kito rakurso į tą pačią temą paėmimą ar per visai naujos temos atidarymą. Tai sudaro labai intensyvaus srauto įspūdį. Tu net negali sakyti, kad jis paviršutiniškas, nes fiziškai jis negali būti įsigilinantis. Pateikdama atsirinktas detales autorė daugiau perteikia nuotaiką į temą/situaciją, nei bando temą/situaciją analizuoti ar vertinti. Nuotaika ironiška, sarkastiška, kartais fatališkai bejėgiška. Linksmybėms čia vietos nėra. Atsakymų taip pat.
Manau, kad tokio tipo romaną galima parašyti tik vieną kartą gyvenime. Ar autorėdar kartą išbandys save (manau, kad taip) ir kas iš to gausis – pamatysim vėliau.
3.5/5
Knyga išversta ir į anglų kalbą.
KŽV
Knygos pasirinkimas buvo atsitiktinis. Autorius nežinomas, pavadinimas nieko nesakantis, netgi nebuvo akcijos su žymia nuolaida. Tik nuoroda, kad knyga gavo prizą. Christoph Hein. Weiskerns Nachlass (Weiskerno palikimas).
Ar pataikiau? – Taip. Tam tikra prasme priminė jaunystėje skaitytus A.Kamiu kūrinius (Svetimas, Krytis), kur pagrindinis veikėjas brenda savo gyvenimo keliu ir bando prisiklijuoti prasmę savo egzistavimui. Kaip parašė vienas komentatorius atsiliepimuose „Knyga gera, tik nėra veikėjų“.
Taigi knygos herojus Rüdiger Stolzenburg (Rudigeris). Jis pastaruosius 15 metų puse etato dirba dėstytoju. Meno mokslų (Kunstlerwissenschaft) institute jis dėsto teatro istoriją. Galą su galu suduria rašydamas straipsnius ir recenzijas. Savo dalyką jis mėgsta, tačiau laikui bėgant mato, kad jo pastangos būti išskirtiniu dėstytoju ir principingu student žinių vertintoju yra beprasmės. Absoliuti dauguma jo studentų pabaigę studijas dirbs darbus nieko nesusijusius su menais. Kolegos dėstytojai laikosi amatininkiško požiūrio į dėstymą ir metų metus skaito iš tų pačių konspektų. Instituto vadovybė stengiasi nekonfliktuoti su studentais dėl vertinimo, pro pirštus žiūri į dėstytojų išdykavimus su studentėmis. Institutas patekęs į išlaidų karpymo programą, Rudigeriui pilno etato niekas nebežada.
Jo užsimiršimas – tai jo knyga, rašoma apie aštuoniolikto amžiaus vidurio Austrijos imperijos aktoriaus ir libretisto F.W. Weiskern’o asmenybę ir jo palikimą. Ir žinoma moterys, kurias jis laiko nuo savęs per atstumą ir stengiasi prie jų neprisirišti.
Šiame fone, kiekviena netipinė situacija gali sugriauti trapų jo gyvenimo balansą. Ir išbandymai, be abejo, ieško jo. Mokesčių inspekcijos ieškinys dėl autorinių mokesčių, leidyklų nenoras publikuoti jo knygos, pamokymai apie tai kaip rekia gyventi/dirbti/užsidirbti, studentų ir studenčių korupciniai pasiūlymai, mažamečių nusikaltėlių (mergiočių) užpuolimas, kriminalinė istorija su falsifikuotais Weiskern’o laiškais… Skaitosi smagiai.
Man patiko ta vieta, kur jis susipažįsta su moterimi, su kuria įsivaizduoja galėsiantis būti kartu. O toji, “once beaten, twice shy”, pamačiusi Rudigerį užgriuvusią problemų laviną, bėga nuo jo ir geriau sėdi namuose su drauge ir liūdi, kad nebėr normalių vyrų…
Vienas knygos kritikų, Carsten Germis, pateikia nuomonę, kad autorius* naudoja per daug šablonų ir stereotipų. Galiausiai jis retoriškai paklausia, ar autorius tikrai rašo apie 2011 metų Vokietiją. Kritiką galėčiau patikinti, kad knygą tikrai atspindi daugelio dabartinių Lietuvos vyresnio amžiaus akademinių sluoksnių darbuotojų būsenas ir realybę.
5/5
*Autorius kilęs iš rytų Vokietijos, todėl jo patirtys ir požiūriai kartais gali būti labiau suprantami Rytų europiečiui, nei vakarinės Vokietijos vokiečiui.
****
PS Na, knygų žiurkės vokiškai dar neskaito, gal kada nors. Šitą knygą perskaitė ir apžvelgė knygų žiurkės vyras – KŽV
Vienuoliktojo gimtadienio proga Sara gauna dovanų asmeninę vergę. Ją ištinka isterija ir gimtadienio šventimas yra visiškai sugadinamas – motina liepia Sarai rašyti atsiprašymo laiškus visoms gimtadienyje dalyvavusioms ponioms. Taip prasideda baltosios mergaitės ir mergaitės vergės – dviejų asmenybių, įkalintų savo laikmetyje istorija. Klausydama dažnai pagalvodavau, ar herojų parodyta drąsa nebus tik autorės fantazija, tad tik perklausius autorės pabaigos žodį (nežinau, ar jis priklauso knygai, ar ne) sužinojau, kad knyga yra pagrįsta tikra istorija, o Sara ir jos sesuo Angelina buvo judėjimo už moterų teises pradininkės Amerikoje, vienos pirmųjų moterų aboliucionisčių. Prisipažinsiu, knyga nušvito kitomis spalvomis, kai žinai, kad tai, ką skaitai nėra visiška fantazija.
Protu savo brolius lenkiančiai, nuo vaikystės didžiausiai vergijos panaikinimo šalininkei tuometinė visuomenė vietoj knygos ir mokslo geriausiu atveju siūlė siuvinėjimo ir nuolankumo pamokas, tad natūralu, kad kovojant už vergijos panaikinimą, iškilo moterų teisių problema, nes tapo tiesiog akivaizdu, kad išlaisvinus vergus, didžiausios vergės vis dėlto liktų… moterys. Taigi, nors knyga nėra kažkoks literatūros šedevras, ji yra savotiškas lengvai skaitomas istorijos vadovėlis, kurį ne prošal paskaityti suprantančioms, ir būtina perskaityti nesuprantačioms moterų teisių idėjų ir esmės.
Tikroji istorija čia.
Kai tik buvo paskelbtas Man Booker Longlist, nusprendžiau neatsilikti ir paklausyti ką nors. Ką nors toookio. Aišku, po bandymų skaityti H.Jacobson, Bookeriu nepasitikiu, bet neprarandu vilties. Beje, daugelio ilgojo sąrašo knygų dar nėra įskaityta ir perklausyti nepavyks, pvz., tikėdamasi lengvo skaitalo, galvojau perklausyti David Nicholls “Us”, bet audible jį turės tik rugsėjo pabaigoje, tad nežinau, ar sulauksiu, nes šiaip esu nustebus, kai toks autorius atsiduria Booker sąraše, o ir goodreads komentatoriai dažniausiai sako panašiai, kaip ir aš galvoju: “jei patiko “One day”, patiks ir šita” arba “po “One day” “įgriuvos” (saldaus pravalo), “Us” nedrąsu imtis”. Taip kad žinokitės patys, mieli skaitytojai.
Taigi pirmoji šių metų Bookerio knyga. Sakyčiau, irgi esu lengvai nustebusi, nes nebesuprantu, kokios knygos į tą sąrašą patenka. Komisija “lengvina” Bookerio skaitomumo svorį, ar kaip čia? Pirmiausia, negaliu apsispręsti, kaip rašyti apie knygą – ar atskleidžiant svarbiausią knygos intrig,ą ar ne. Skaičiusieji popierinę versiją komentuoja, kad knygos intrigos atskleidimas kažkur 76-77 p. yra nesuprantamas, kai visa paslaptis atskleista ant knygos nugarėlės, o ją, greičiausiai pirmiausia perskaito didžioji dalis knygos skaitytojų ir neskaitytojų. Žodžiu, kam paskui trečdalį knygos reikia apsimetinėti, kad nieko nežinai? Tiesa, kadangi aš nugarėlės neturėjau, tai nieko nežinojau ir man buvo siurprizas. Turėjau net keletą kartų atsukti tą vietą ir paklausyti, ar tikrai nepasivaideno. Bet, atrodo, kad ne. Siurprizas pavyko. Tai gal ir man būtų verta parašyti, siurprizo neatskleidžiant?
Aprašomoji šeima (pasakotoja duktė Rosemary) yra netekusi savo vaiko (dukters). Nežinome, kas atsitiko, nes istorija pasakojama ne nuo pradžios, o nuo vidurio. Netektis labai paveikė visus šeimos narius – tiek tėvus, tiek brolį, tiek pasakojančią seserį, kuri netgi jaučiasi didžiąja dalimi kalta dėl netekties. Kodėl – nelabai aišku. Taip gyvena visi nelabai laimingi ir minimaliai bendraujantys; brolis iš vis dingęs pradingęs, dar ir ieškomas FBI už domestic terorism, taip kad jo šeima jau gerą dešimtmetį, kaip nemačius. Rosemary taip pat išvažiavusi kuo toliau nuo namų, bet koledžas neišgelbėja nuo uždarumo ir gan vienišo gyvenimo, kol nesusipažįsta su tokia gan pasiutusia studente, kuri laikinai išveda ją iš kelio, gal net trumpam padeda užsimiršti ir negalvoti, apie prapuolusią seserį.
Vieną dieną visai netikėtai pasirodo brolis – labai trumpam, kad nespėtų pagauti policija, bet pakankamai, kad spėtų pergulėti su pašėlusia jau minėta drauge. Ir dar pernakt pakalbėti su seserim. Iš pokalbio sužinosime truputį istorijos priešistorės arba tiksliau pradžios (nes pradėjo gi nuo vidurio) ir truputį dabarties – broliui jau reikia skubėti. Likusią istorijos dalį sužinosim mirus herojės tėvui, kai ji pradės labiau bendrauti su mama. O kai susidėlios visi taškai ant i, kils tik viena mintis – kodėl šeima tiek ilgai nesusėdo prie stalo ir nepasikalbėjo, juk vaikai seniai jau suaugę ir sugebėtų į viską pažiūrėti blaivaus žmogaus akimis. O dabar vos ne pusę gyvenimo gyveno su nereikalingu kaltės jausmu, sudaužę vieni kitų gyvenimus. Štai taip visai gal įdomi knyga (nors ir gan laužyto ir tikrai netobulo stiliaus) prarado savo pagrindinį įdomumo kabliuką. Neišsivyniojo. Arba išsivyniojo nevykusiai. Gaila, nes turi puikios knygos užuomazgų ir visokių gerų minčių, įžvalgų ir pamąstymų, dėl kurių, sakyčiau, gal net ir žinant minusus, būtų verta paskaityti. Tuo labiau, kad išsisukau neatskleidus to 77 psl.
P.S. Pavadinimas neįmanomas atsiminti. Kaip galima duoti knygai tokį sudėtingą pavadinimą?
Man tikriausiai nėra didesnio iššūkio, nei apžvelgti apsakymų knygą. O gal aš ir šiaip nelabai mėgstu apsakymus skaityti? Bet kaip neskaitysi, kai išleistas Alice Munro vertimas? Smalsumas nugali.
Šiandien kol galvojau, kaip čia parašyti, sugalvojau, kad “Brangus gyvenime” yra paprastais žodžiais apie visiškai paprastus gyvenimus kažkaip nepaprastai parašyta. Nepaprastai, tai taip, kad kažkokiu momentu autorė ramiai ir tolygiai grodama žodžiais užgauna disonansinį garsą išleidžiančią stygą, kuri taip piauauau priverčia skaitytoją suklusti, pagalvoti, kas čia dabar įvyko, juk viskas buvo paprasta, įprasta, ramu ir tolygu. Toks jausmas skaitant. Paskui jau pradedi galvoti, kokią paslaptį turi ramusis apsakymo veikėjas ir kur nuves autorės fantazija. Ir taip kiekvieną kartą. Pradedi laukti siurprizo.
Ir dar gerai atspindi apsakymų nuotaiką: 
Interviu apie knygą su autore čia – labai gražiai viskas surašyta, kas svarbiausia.
Puiki knyga knygų klubams – užteks metams: vienas mėnuo – vienas apsakymas. Pavartyti stiliaus pajautimui galima čia.
Iš tikro dabar turiu du mėgstamiausius. Kad būtų mėgstamas, turi būti ne tik gražus piešinys, šriftas, bet ir popierius. Na, toks, kaip “Laiškų knygos”. Ir “Veneros plauko”.
“Ši knyga skirta ne moterims.
Ir moterys jos niekada nesupras.”
Čia autorės taip parašyta ant knygos viršelio, ką aš begaliu pridurti būdama moteris (nors, kai ant manęs sako “moteris”, man atrodo, kad kalbama apie kažką kitą, nes moterim nelabai jaučiuosi. Kuo jaučiuosi? Mergiote kokia, patrakėle, dar kuo nors. Moteris tai jau rimta ir man atrodo, kad aš ne tokia. Na, ne tokia rimta.). Pagalvosit, kad perkaitau liepos karštyje? Gal. Kas žino. Nors Dievas su manim dar nekalba.
“Jeigu jūs kalbate su Dievu, – tai malda, o jeigu Dievas su jumis, – tai šizofrenija.” Aha, pasiskaitykit, ne to sužinosit. Sužinosit, bet nebūtinai suprasit (ypač, jei esat moteris). Bet galbūt juoksitės, o gal liūdėsit, ypač, jei esat vyras.
O visa knyga man kvepia “Žuvim ir drakonais”. Lyg būtų buvusi parašyta po “Žuvų ir drakonų”. Galbūt jau pleveno kažkur erdvėje, o gal jau gulėjo stalčiuje arba galvoje. Kaip ir drakonuose visas veiksmas man vyko Algirdo gatvėje. Sakyčiau, gal Algirdo 22, tik ten geležinių vartų nėra, tai teko įsivaizduoti. Nieko tokio, įsijaučiau kaip reikalas ir karštis čia niekuo dėtas – pas mane ir darbe, ir namie – kondicionierius ble.
Oho, “Šėtoniškos eilės” savo eilės mano lentynoje laukia nuo 2002 m. Kalėdų (Renatos Kalėdų senio dovana). Kantriai laukė, greičiausiai, kad galėčiau tinkamai įvertinti ir su tinkama pagarba skaityti, nes po ką tik perskaitytos autoriaus autobiografijos knyga įgauna kitokį kontekstą, gal ir kitokių prasmių?
Perskaičius “Paskutinį Mauro atodūsį” Salman Rushdie tapo vienu mėgstamiausių mano rašytojų, todėl man pačiai gan keista, kaip net dvi šio autoriaus knygos stovi mano lentynoje neskaitytos. Bet kartu ir džiugu, nes dabar galėsiu su pasimėgavimu išgerti, kaip kokį taurų dešimti metų brandintą gėrimą. Seniau gi nė mados nebuvo, o ir galimybių, skaitant knygą pašniukštinėti apie autorių, tad ir visos Rushdie skaitytos knygos mano galvoje gyveno atskirus, nuo autoriaus nepriklausomus gyvenimus. Dabar truputį kitaip. Žinoma, turint omenyje knygos apimtį, vėl reikia trupučio kantrybės ir rankų stiprybės nešiojantis knygą, bet manau, kad bet kuriam Rushdie mylėtojui autoriaus autobiografija bus smagus skaitymas, praversiantis duris į fantastiškos fantazijos prikimštą galvą, originalų požiūrį, atskleis poelgių motyvus ir pačius poelgius.
Kaip jau atskleista knygos aprašyme, knyga pradedama 1989 m. vasario 14 d. aprašymu, kai autorius sužinojo, kad už “Šetoniškas eiles” jam yra paskalbta fatva ir bet kurio save gerbiančio fundamentalisto garbė ir tiesus kelias į rojų yra autorių nužudyti. Galbūt, kai šitie žodžiai, užrašyti ant knygos atvarto nuskamba, kaip kažkoks įdomus faktas apie autoriaus gyvenimą, tačiau ilgoje ir storoje knygoje skaitytojas ilgai gyvena su besislapstančiu autoriumi, praradusiu savo tapatybę, praradusiu teisę turėti savo namus, normalią šeimą ir susitikimus su draugais bei mylimaisiais, auginti vaikus, keliauti (niekas papraščiausiai nebeįsileidžia į lėktuvą). O tuo pačiu metu deginamos autoriaus knygos (žinoma, jų net neperskaičius), rengiamos demonstracijos, sproginėja knygą parduodantys knygynai, žudomi knygoe vertėjai, šaudoma į leidėjus…
O kitoje barikadų pusėje draugai apgyvendina rašytoją savo namuose (su krūva apsaugininkų, policininkų ir šarvuotų limuzinų vairuotojų – ir taip beveik dešimt metų kasdien), knygynų darbuotojai protestuoja prieš savo darbdavius, atsisakančius pardavinėti knygą, paprasti žmonės vaikšto įsisegę ženklelius “I am Salman Rushdie”, knygos į ją uždraudusias šalis, tarp kurių ir autoriaus gimtoji Indija, žinoma, įvežamos nelegaliai, įvairūs rašytojai ir intelektualai pasirašinėja peticijas, raginančias ginti žodžio laisvę, atšaukti fatvą. Skaitant visus šiuos įvykius, visą laiką šalia ėjo dabartinių įvykių Ukrainoje paralelė, kai šaliai agresorei dėl įvairiausių ekonominių ir politinių priežasčių yra nuolaidžiaujama, mykiama ir jokiais būdais nesakoma tiesa į akis. Kai eilinį kartą auka yra kaltinama išprovokavusi konfliktą. Net juokinga skaityti, kai Danija, gindama savo sūrio į Iraną eksportą, atsisakė įsileisti autorių į šalį, panašiai ir Lietuvoje gi su Rusija ir sviestu, ar ne? Laikas apsisuko ir vėl grįžtame prie to pačio – vakarų fronte nieko naujo?
Šita knyga yra tikras lobynas. Ji prikimšta įvairiausiomis pavardėmis (labai gaila, kad nėra jokių išnašų apie minimus žmones – į knygos pabaigą pradėjau visus googlinti, gaila, kelionės metu šios galimybės nelabai turėjau), knygų ir filmų pavadinimais – eik iš eilės ir švieskis. Šiaip dažnai tenka nesutikti su visokiomis rekomendacijomis ir įžymybių komentarais ant knygos viršelio, bet šį kartą Le Point antraštė “Trileris, epas, politinė esė, meilės istorija, odė laisvei” visiškai atspindi knygos esmę, ypač “Odė laisvei”.
O U2 daina ir klipas “The Ground Beneath Her Feet” pagal Rushdie knygą “Žemė po jos kojomis” iš viso palieka mane apsalusią… Pasiklausykime
knyguziurkes.com 