Category: Apžvalga
Us
Prisipažinsiu, kai pamačiau, kad David Nicholls knyga yra Man Bookers ilgajame sąraše, gerokai nustebau ir net pavarčiau akis, nes jo knyga One Day, gal ir nieko skaityti, bet labai tokia jau holivudinio scenarijaus. Tačiau Us buvo labai dažnai minima visokiuose geriausiose 2014 m. knygų sąrašuose, tai pagalvojau, na, gerai jau gerai, na, gerai, bandom. Ir man taip patiko! Rimtai. Labai patiko. Ir raginčiau kokią leidyklą duoti šitą knygą geram vertėjui, kad geras vertėjas duotų ją lietuvių skaitytojui. Tik prašau, maldauju nesugadinti su blogu vertimu, nes jau įsivaizduoju, kaip lengva subanalinti šitą knygą. O šiaip raginu ją skaityti/klausyti originalo kalba – nes tikrai nėra sudėtinga.
Vieną dieną žmona pasižadina savo vyrą ir sako jam: “Žinai, man atrodo, kad aš tave paliksiu”. Štai taip. Aha, iš karto įdomu, o kodėl gi? Bet vienos priežasties, kurią galėčiau atskleisti arba versdamasi per galvą neatskleisti, tiesiog nėra. Yra knyga, kurią reikia perskaityti ir jausmas, kurį reikia pajausti, kad sužinotum, kodėl. Įspėju, kad net perskaitę, su žmona galite nesutikti. Tikrai. Yra apie ką pagalvoti. Nes moteriškei jau ne bobų vasara, kaip pasakytų Vanagaitė (nors dar nežinau, ką ji ten pasakė, nupirkau knygą mamai). Tai va, žinokit, sėdžiu susidėjus rankas į skreitą ir galvoju apie knygą, bėgu per įvykius ir visai nenoriu nieko išduoti – nei kokie ten veikėjai (be žmonos ir vyro), nei kas ten atsitiko, nei kaip jie jautėsi, kokie jų vargai ar džiaugsmai. Šita knyga yra apie šeimą ir apie tai, ko tik šeimoje nenutinka (surprise surprise). Ir ji visa tokia tikroviška ir neišlaužta, kad man labai patiko ir aš labai rekomenduoju.
PS Už vertimus, tiesa, neatsakau.
PPS goodreads.com knygą vertina tik 3.69. Tikrai neviliojančiai. Žiūriu, goodreads visai negaliu pasikliauti…
The UnAmericans
Apie apsakymus, žinia, sunku parašyti, tai gal nesukam galvos, tiesiog sakau, kad man patiko, net galiu sakyti, kad patiko su trupučiu. Apsakymų veikėjai neamerikiečiai. Daugiausia žydai. Šių dienų. Kilmės iš Baltarusijos ar Ukrainos, tad ir Lietuvos vardo paminėjimas labai nenustebina. O veiksmas vyksta visur – Izraelyje, Kijeve, Prahoje, JAV. Apsakymų veikėjai – du broliai kariai, mylintys tą pačią merginą, tėvas, taip ir nepatekėjusi kino žvaigždė, pasiryžęs būti geresniu savo sūnui, tik padaryti tai daug sunkiau, nei įsivaizadvo, net jei susitikimas trunka tik savaigalį, kitas tėvas – išsigandęs dukters parduotos pjesės, kuriuos dar niekas nėra skaitęs. Išsigandęs, kad bus apie jį.
Vargu, ar kas leis šią knygą lietuviškai, bet jei būtų proga paskaityti, paskaitykit.
Močiutė plėšikė
“Močiutę plėšikę” pirmokėlė išsinešė skaityti į mokyklą, kartu tik pradžią paskaitėm, tad tik žinau, kad močiutė visą laiką verda kopūstus ir “skaniai” jais kvepia namai ir pati močiutė, pas kurią važiuoti pagrindiniam knygos veikėjui yra beveik bausmė. Tik tiek ir žinau, o apie perskaitytą knygą paprašiau papasakoti jaunosios skaitytojos, pati pasiėmiau arčiausiai buvusį sąsiuvinį ir pradėjau konspektuoti. Kalba netaisyta 😉
Autorius David Walliams. Knyga apie berniuką Beną, kuris yra močiutės anūkas. Aplanko močiutę kiekvieną penktadienį ir jis nekenčia penktadienio, nes turi važiuoti pas močiutę, nes jis galvoja, kad močiutė yra nuoboda. Kai jis atvažiuoja, močiutė jo jau laukia ir kaskart yra paruošusi kopūstų sriubos ir kopūstų pyragą. Kai pavalgo, žaidžia žodžių loto, močiutė visada laimi. Kai pažaidžia, močiutė sako eiti valytis dantis, o Benas dantis valo tokiu būdu: ant dantų šepetuko patepa pastos, paskui nuplauna šepetėlį, užpurškia ant piršto dantų pastos, įkiša į burną ir išvolioja tą pastą po visą burną su liežuviu, tada išspjauna ir išskalauja burną ir nuplauna dantų šepetuką, kad močiutei atrodytų, kad išsivalė dantis. Tada močiutė paguldo jį į lovą ir nori jam pasekti labanaktuko pasaką. Kai močiutė užmigo, Benas nušliaužė prie telefono, paskambino mamai ir pasakė, kad mama greičiau jį parvežtų namo, bet mama sako, kad dabar šoka jos numylėtinis Flavijus Flavioras ir mama nenori praleisti jo šokio. Tada sako: “Paskambink tėčiui”. Benas paskambina tėčiui ir tėtis pasako, kad Flavijus Flavioras šoka labai gražų šokį ir tikrai negali jo parvežti namo. Benas nueina į lovą ir guli tikėdamas, kad tėvai greičiau jo atvažiuos. Kai tėvai jį pasiima iš nuobodos močiutės, jis nueina pas Radžą pasiimti tokio kaip komikso, nu, nežinau. “Kas tas Radžas?” – klausiu. “Draugas, kuris pardavinėja ledus. Radžas Beno klausia, ko jis prastos nuotaikos. Benas sako: “Penktadieniais važiuoju pas nuobodą močiutę”. O Radžas sako: “Visi semi žmonės turi paslapčių””. Benas kitą penktadienį važiuoja pas močiutę. Kol važiuoja tėvams sako, kad nekenčia pramoginių šokių. Močiutė išėjo pasitikti, mama dažėsi lūpas ir kai pažaidė loto, močiutė leido jam kažką (???) padaryti, jis pamatė daug knygų apie plėšikus, vagis ir chuliganus. Kai močiutė nuėjo plauti indų, Benas užsilipo ant kėdės, kad paimtų sausainį iš statinaitės (???). Močiutė numegzdavo megztinį su kačiukais ir šuniukais ir tėvai liepdavo nešioti (čia intarpėlis buvo 🙂 ). Kai nukėlė seną dėžutę, pamatė daug deimantų, žiedų. Jis pagalvojo, kad močiutė – plėšikė.
-Kur gavai tuos deimantus?
-Aš juos visus pavogiau, – sako močiutė. O iš tikrųjų nepavogė.
Pasakotoja: Gali palaukti, aš einu atsigerti. Kiek ten puslapių prirašei (konspektuoju į pasakotojos sąsiuvinį)? Tu išplėši visus puslapius?
Tai, kad man nereiktų visų puslapių prirašyti ir vėliau plėšti, tai, iš kur močiutė gavo deimantus, paskaitykit patys, nes kai paprašiau, kad papasakotų toliau, tai pasirinko lengviausią atsakymą: “Neatsimenu, kaip ten buvo”. Žodžiu, pasakojimas baigtas. O knygą pradėjo skaityti tikra pirmokės močiutė. Taip linksmai kikeno, kad leidom vežtis linksmai perskaityti namie. Štai taip. Gal ir mūsų močiutė plėšikė, kas žino?
Žmonės iš Alkapės
Tikriausiai dar nežinai, kad Alkapė yra tokia šalis. Mintyse perbėgi per žemėlapį, net neįsivaizduoji, kur ji. Pagalvoji, kad jau visai atsilikai nuo aktualijų – kai tiek daug visokio plauko separatistų, kol miegojai, gal ir kokia Alkapė atsirado? Juk šiandien jau neįmanoma visų naujienų sužiūrėti. Įsivaizduoji, sutiktum žmogų, kuris sakosi esąs iš Alkapės, o tu tokios negirdėjęs, gal pagalvotum, siaubas, seniau Lietuvos niekas nežinojo, dabar ir aš toks pats darausi – abejingas visam kitam pasauliui, net nežinau, kas per daiktas ir kur ta Alkapė.
Šioji gimė Unės Kaunaitės, jaunos rašytojos, galvoje. Atpažinsi, kad čia greičiausiai kokia Lietuvos klonas. Tokia, kurios koks pusė milijono alkapiukų išsibarstė po visą pasaulį. Būti emigrantais. Vieni – darbo emigrantais, kiti- meilės, treti – mokslo. Emigracijos tema (nors kažkaip išvažiavimą mokytis svetur nelabai laikau emigracija, tiesiog pasaulis išsiplėtė, o gal susitraukė?) yra šiandienos aktualija, linksniuojama žiniasklaidoje, nepamirštama politikų (dažniausiai lozunguojant apie emigrantų sugrąžinimą namo), palietusi vos ne kiekvieną šeimą. Kaip jaučiasi ir ką išgyvena išvykusieji? Juk ne visiems pasiseka, tačiau nesėkmė dažniausiai nutylima, nes tarsi gėda būti emigrantu lūzeriu, kai visiems kitiems pavyko rasti žalesnę žolę kitoj tvoros pusėj. Tačiau užklausus “kaip sekasi?”, dažniausiai išgirsi “gerai”. Tas “gerai” yra baisus žodis, užrakinantis išsikalbėjimo duris. Ką ten po to “gerai” besakysi? Negi pulsi guostis ir verkti ant peties? Gerai, tai gerai, tiesiog nutolome ir kasmet vis labiau tolstam, kasmet vis mažiau bendrybių. Ir su draugais, ir su šeima. Integruojamės su pasauliu.
Šitą knygą pradėjau skaityti be didelių lūkesčių, kaip dažniausiai būna su lietuvių autoriais. Tad džiugu, kad knyga nenuvylė, o tai jau labai gerai, turint galvoje, kad man paskutiniu metu niekas neįtinka, ane? Taigi, neteks bambėti ant autorės dėl sugaišto laiko. Skaitosi tikrai lengvai ir greitai, išskyrus keletą lėtesnių vietų; vienas užkliuvęs dalykas – pradėjus skaityti naują skyrelį dažniausiai neaišku, kuris veikėjas veikia, tai tekdavo paskanuoti tekstą į priekį, kad surastum skyrelio veikėjo vardą. Nors neteko būti jokios rūšies emigrante, save atpažinau besibaiginačių mokslų panikoje – kas bus toliau?!!! Kaip man seksis, kai už nugaros uždarysiu saugiai glėbusias universiteto duris? Ko verti mano geri/blogi pažymiai?
Manau, knygą reiktų perskaityti vyresnių klasių mokiniams, kurie planuoja išvažiuoti mokytis svetur, jų ir jau išvažiavusių tėvams. It likusiems verta. Kad geriau įsivaizduotų, kas slepiasi po skype’iniu atsakymu “man viskas gerai”. Kad nepabijotų patys būti atviresni ir tąjį ekrane paprovokuoti kitokiam atsakymui.
Beje, labai patiko knygos pabaiga (mano supratimu bene sunkiausia knygos vieta kartu su pavadinimu – labai jau lengva viską sugadinti). Sakyčiau, pabaigos tokios kaip ir dvi – viena natūraliai išplaukianti iš pasakojimo, o kita tokia BAM! Savotiškas pokštas, po kurio nebeverta būtų Alkapės ieškoti žemėlapyje, nebent Mėnulio.
Našlaičių prižiūrėtojo sūnus
Susiviliojau šia knyga vaikydamasi premijų laureatų. Šioji – Pulitzerio premijos laimėtojas. O kai įkritau, tai įkritau – nukonkuravo ir internetą, ir FB ir visokius kitokius laiko gaišintojus. Dar šita knyga yra iš 2014 m. pabėgusi geriausia tų metų knyga, o kadangi 2015 m. tik prasidėjo, man neramu dėl ateinčių metų – noriu daug labai gerų knygų, o ne vienos ir dar pačios pirmosios. Bet vis tiek aplink tik karksiu – kokia gera knyga, kokia gera knyga, o tada gaunu klausimą – apie ką? Kai pasakau, kad apie Šiaurės Korėją, tai kitas klausimas – ar labai baisi?
Šiaurės Korėja. Nors laikas nėra tiksliai įvardintas, bet duodama suprasti, kad tai nesena dabartis, na, bent jau mobilieji telefonai jau yra. Tačiau nesena dabartis mums, o šiaurės korėjiečiams laikas sustojęs, ateities nėra, ateitimi rūpinasi aukščiausieji vadovai, o paprastas žmogus sustingęs kažkur ties Kinijos kultūrinės revoliucija:
Kalbėdamas su moteriške šis vyriškis rodo tam tikrus gestus, aiškiai liudijančius, kad jiedu aptarinėja kažkokį planą. Ateities reikalais, piličiai, rūpinasi valdžia. Ateitis yra jūsų vadovų rankose, ir visa, kas bus, patikėkite spręsti jiems. Taigi buvo pažeista dar viena pavyzdingo pilietiškumo taisyklė: “Susilaikykite nuo minčių apie ateitį.” Ir tuomet varnas atpažino pažeidėją esantvadą Ka, žmogų, pastaruoju metu paniekinusį visas pavyzdingo pilietiškumo taisykles: “Būkite nepaliaujamai atsidavę mūsų šlovingiems vadovams”, “Branginkite kritiką”, “Laikykitės songuno principų”, “Vykdykite kolektyvinio vaikų ugdymo reikalavimus” ir “Reguliariai atlikite kankinystės pratybas”.
Čiun Do užaugęs našlaičių darbo stovykloje. Būti našlaičiu Šiaurės Korėjoje reiškia būti ant žemiausio socialinio laiptelio, nors formaliai visi lygūs, bet našlaičiai – tie, kurie labiausiai ten, ant lygaus dugno. Jo tėvas yra prieglaudos prižiūrėtojas, bet tai Čiun Do neteikia jokių privilegijų, iš tikrųjų jis net savo vardo nežino, nes yra pavadintas vienu iš Šiaurės Korėjos kankinių vardu. Motina – gražuolė dainininkė, bet gražuolės paprastiems mirtingiesiems taip pat neprieinamos – dar paauglystėje gražiausios merginos yra surenkamos ir pristatomos į sostinę. Čia irgi nežinia, ar į didesnę laimę, ar į didesnę nelaimę papuola – iš ryžių laukų ar kasyklų, bado ir skurdo į valdžios “ramintojų” gretas – nežinia, kuris variantas geresnis, kaip ir jokio skirtumo, vis tiek savo šeimai esi papuolusi amžiams. Gražuolės dukters raudanti motina, gali būti paskelbta liaudies prieše – kaip galima nesidžiaugti tokia vaiko laime? Kaip ir visi šalies pensininkai oficialiai išvažiavę užtarnauto poilsio į pajūrio kurortą, kur būna tokie užsiėmę, kad nei šeimynykščiams, nei buvusiems kolegoms nė žodžio neturi laiko brūkštelėti – tikriausiai vėluoja pašto ženklus į neegzistuojantį kurortą pristatyti.
Šiaurės Korėja – valstybė, kur žmogus pasmerktas absoliučiai vienatvei tarp milijonų žmonių. Bet kokios abejonės dėl gyvenimo absurdo, nelogiškumo, jei niekaip nepavyko tuo įtikėti turi likti tik tavo paties galvoje – pasitikėti negalima nei šeimos nariais, nei draugais, nei kaimynais. Su tokiomis mintimis pats sau esi pavojingas.
Kaip išlikti žmogumi tokioje šalyje? Dažniau kalba eina apie išlikimą apskritai, koks ten jau žmogiškumas. Perskaičius knygą, tokia nuotrauka, vaizduojanti gedulą po vado mirties (2011 m), mintį “kokie jie visi išprotėję”, pakeičia visai kitokios mintys – “jie turi taip elgtis, kad nesukeltų įtarimo, kad per mažai liūdi”, “jie bijo būti įskūsti dėl per švelnios reakcijos į Brangiojo Vado netektį”…
Čiun Do gyvenimas šitoje Šiaurės Korėjos tamsoje – atskiras trileris, kuris neleidžia atsitraukti nuo knygos. Tad skaitant ir baisu, ir smalsu, bet vienareikšmiškai – labai rekomenduojama.
*
Dar viena knygos apžvalga.
Aplink žemę per 80 dienų
Kalėdų paslaptis
Iki Trijų Karalių nevėlu apžvelgti Kalėdinę knygą, kuri, beje, galima sakyti amžina knyga – galima skaityti kasmet iš naujo ir taip įprasminti laukimą.
“Kalėdų paslaptis” – puiki knyga Advento laikotarpiui. Nors ant viršelio užrašyta „nuo 10 metų“, manau, puikiai tinka skaityti ir su 6-7 metų vaiku. Knygos struktūra – tai skyriai 24-ioms Advento dienoms. Kiekvieną dieną, pradedant gruodžio 1-ąją, perskaitomas vienas skyrius. Taip skaitant labiau atsiskleidžia knygos grožis nei nutarus skaityti vienu prisėdimu. Kiekvienos dienos skaitinys primena, apie ką eina kalba, sumininimi veikėjai ir jų tikslas.
“Kalėdų paslaptyje” autorius sugeba išvengti banalumo ir naivių užapvalinimų, kurie neretai pasitaiko religinio pobūdžio knygose vaikams. Berniukas Joakimas gauna Advento kalendorių, kurio kiekvienos dienos kalendoriuje yra pasakojama nuostabi istorija – kelionė („road trip“) geografine ir istorine prasme iš Norvegijos 1948 metais į Betliejų Jėzaus gimimo metais. Keliautojai – tai maža mergaitė Elizabet ir avinėlis, pabėgę iš prekybos centro nuo gausybės kasos aparatų keliamo triukšmo, ir pakelyje prie jų prisijungę pranašai, angelai ir kiti kelionės dalyviai. Prie kito knygos veikėjo Joakimo prisijungia jo tėvai, kurie su didžiuliu azartu seka stebukligąją kelionę, tikrina faktus Biblijoje ir istoriniuose geografiniuose atlasuose.
Tam tikra prasme ši knyga, “Kalėdų paslaptis”, yra ir iššūkis ir paskata skaitytojui, suabejojusiam savo atmintimi, žvilgtelėti į Šventąjį raštą ar žemėlapį. O tą, kuris niekuomet šiais dalykais nesidomėjo, galbūt paskatins pasidomėt, kaip pavyzdžiui faktu, kad Kalėdų Senelio prototipas yra Šv. Mikalojus iš Miros (Άγιος Νικόλαος) – gyvenęs 270-347 metais prie Viduržemio jūros.
Bet kokiu atveju, knyga nevargina, veikėjai ir jų dialogai gyvi (vien ko vertas kilęs barnis tarp angelų ir trijų išminčių!). Puiki Advento knyga, primenanti tikrąją Kalėdų prasmę. Iki kito Advento.
Knygos ištraukos – bernardinai.lt
Gyvenimas po gyvenimo
Štai ir padariau, ko niekada (ok, beveik niekada) nedarau – perskaičiau knygą antrą kartą, jei taip galima sakyti – pirmą kartą knygos klausiau originalo kalba, o antrą kartą skaičiau vertimą (beje, labai sklandų, aleliuja), tai beveik kaip ir gaunasi dvi skirtingos knygos, tik apie tą patį. Paskaičiau pirmąjį įrašą apie knygą ir galiu patvirtinti – tikrai taip, ši knyga turi būti skaitoma, o ne klausoma. Popieriuje knyga atsiskleidė, skaitėsi greitai ir lengvai, struktūra nevargino ir neprailgo skaityti, kaip buvo su audioknyga. Ir perskaičius popierinę – drąsiai ir labai knygą rekomenduoju.
Pagrindinė knygos veikėja Ursula vis miršta – vos gimusi arba vis užgimsta, kaip pažiūrėsi. Užgimsta ištaisyti kokios nors klaidos, kuri nuvesdavo prie mirties. Todėl Ursula pabūna visokia ir laiminga, ir nelaiminga – išbando įvairius kelius, o jų tiek daug, kad net sunku būtų išvardinti. Kaip interviu sako autorė, Ursula ir dabar kažkur praeityje gyvena, užgimsta 1910 metais ir gyvena dar vieną gyvenimą iki kol galbūt kada nors pasieks tobulybę, jei tokia įmanoma, nes ir knygoje – jei pavyksta išgelbėti brolį, tai pačios Ursulos gyvenimas pasisuka nelaiminga linkme arba, jei iš vandens praeivis ištrukia Ursulą, tai neskęsta kitas šeimos vaikas – atrodo, likimas dėlioja svarelius ant svartyklių ir tarp gero ir blogo būtinai turi būti pusiausvyra.
Autorė Kate Atknison į amžiną klausimą “apie ką knyga” atsako:
People always ask you what a book is ‘about’ and I generally make something up as I have no idea what a book is about (it’s ‘about’ itself) but if pressed I think I would say Life After Life is about being English (on reflection perhaps that’s what all my books are about). Not just the reality of being English but also what we are in our own imaginations.
Mano draugas paukštelis
Šitas paukštelis tikrai kitoks nei kiti paukščiai.
– Man nepatinka šito paukštelio sparnai. Aš nupieščiau kitokius, – sako manoji dailininkė.
– O kodėl paukštelio tokios kojos? – klausia staiga dideliu tapęs mano mažasis. Su juo ir skaitėme knygą, tad kas antroj eilutėj vis būdavo – “o kodėl, o kodėl, o kodėl”, tai pagalvojau, kad gal mano ką tik penkiametis dar per jaunas šitai knygai, iš kitos pusės, gal visai ne, tiesiog daug daugiau apie tekstą reikia diskutuoti ir aiškinti. Dėl kai kurių “o kodėl?” kartais tikrai tenka pasukti galvą, kad atsakytum.
O paukštelis – tai toks paukštelis, labiau mažas žmogelis. Gal dėl to jo ir sparnai kaip rankelės, ir kojos kitokios. Labai rimtas jis, gal todėl kad gimęs kosmonautikos dieną, o gal kad mėgstamiausia knyga “Mažasis princas” – kas pasakys? Nors gal ir pati knyga yra kaip “Mažasis princas” – dėl iliustracijų atrodo, kad tai knyga vaikams, nors iš tikro – tai knyga suagusiems.
Ir dar jis labai jautrus. Jam niekaip neaišku, kodėl vienaip ar kitaip elgiasi žmonės (pvz., išveža ir palieka savo augintinius miške arba “kalba ir patys nežino, ką galvoja, nes niekada nesustoja ir nepasiklauso savo minčių, kad žinotų, ką galvoja”), o ir kas galėtų jam paaiškinti? Visokios pasaulio negandos ir nesusipratimai kaupiasi ir nuo jų paukštelis tampa permatomas – tada pravirksta, o verkdamas vėl atgauna savo spalvą.
“Mano draugas paukštelis” yra labai graži, labai spalvota ir labai rimta knygelė. Kaip gražiai sako (o aš tik pritariu) Kęstutis Urba “šio kūrinio žodžiai ir spalvos skleidžia artumo poreikį, draugystės jausmą, harmonijos, arba darnos, ilgesį. O harmonija – “toks paukštis, kurio širdis ir ptotas gieda vieną giesmę””.
10 litų
Bandau sugalvoti, ar tikrai “10 litų” yra antroji mano skaityta komiksų knyga (pirmoji M. Satrapi “Persepolis” – jei dar neskaitei, tai būtinai paskaityk). Neskaičiuojant visokių ančiukų donaldų ir miki mauzų, tai tikrai. Vis tiek galima sugroti kokią iškilmingą tadam, nes “10 litų” yra pirmoji lietuviška komiksų. Mielai skaityčiau ir daugiau, jei tik būtų.
Apie ką yra “10 litų” istorija tikriausiai ne vienas įtaria. Įtaria, kad apie Darių ir Girėną (niekad neskiriu, kuris yra kuris) ir jų skrydį per Atlantą. Jei taip galvoji, tai pataikai tiesiai į knygos pabaigą, nes galų galiausiai, mūsų tautiniai dydvyriai knygos pabaigoje taip ir padaro – pakyla skrydžiui – o pati knyga tai yra apie Dariaus ir Girėno gyvenimą iki skrydžio.
Autorės kiek įmanoma rėmėsi šaltiniais apie lakūnų gyvenimą, o kur šaltinių nelabai tryško, tai pafantazavo, kaip galėjo būti. Man tie pafantazavimai knygoje – patys žavingiausi. Pvz., tuo pačiu metu, kai Girėnas Čikagoje vairavo taksi, šiame mieste gyveno ir mafijozas Al Kaponė, Voltas Disnėjus, Rėjus Krokas (McDonald’s įkūrėjas). Yra tikimybė, kad jie važiavo Girėno taksi, kas pasakys, kad ne? O kas tada galėjo kelionės metu įvykti? Ernestas Hemingvėjus greičiausiai važiuodamas šnekino vairuotoją, užduodamas savo garsiausią klausimą: “Kam skambina varpai?”, Al Kaponė ragino persekioti kitą automobilį ir nesidomėti lagaminu ir t.t.
Arba tam tikru laikmečiu nėra jokių duomenų apie Girėno asmeninį gyvenimą, į tai autorės: “Nėra likę liudijimų apie asmeninį gyvenimą, todėl šis visam laikui toks ir liko – privatus ir asmeninis.” Štai taip paprastai.
Šia knyga naujai pažvelgiau į tokį tirštai dramatišką reiškinį kaip Darius ir Girėnas. Už tai ir ačiū autorėms – puiki idėja. Paskaitykit, smagiai praleisit laiką, akiratį praplėsit, kitaip į šią istoriją pažiūrėsit. Tuo pačiu “adios” litui, kuriam dvi su puse dienos gyvenimo liko, pasakysit, o jei jau kitais metais skaitysit, tai ir ašarą ilgesio galėsit nubraukti.
Vienas knygos minusas – formatas. Kažkaip komiksų knygos norėtųsi mažesnio formato – tiesiog patogumo dėlei. Bet aš apie komiksus nieko nenusimanau, gal čia įprasta toks formatas? Tada tebūnie.
Ana ir Ana
Kalbėti gražius žodžius yra svarbu (ypač, kai jie nemokami (skaityti gruodžio 11 d. įrašą), kalbėtis apskritai – dar svarbiau. Ypač, kai augi, pavyzdžiui iš vaiko į paauglį. Kai visi suaugę, jei neatrodo kvaili, tai atrodo neteisingi, apsimetėliai ir siaubingai nejautrūs aplinkiniam pasauliui (bent jau man taip atrodė). Tada, atrodo, negali kalbėti nei su mama, nei su tėte, vis tiek gi nesupras, ane? Lyg nuoširdiems pokalbiams vienos kartos skirtumas yra pati didžiausia kliūtis. O štai dvi kartos – pats tas. Atsiranda kažkokia kitokia požiūrio perspektyva, laikas ištiesina iškreiptus veidrodžius – dabar jau galima kalbėtis. Arba rašyti.
Knygoje “Ana ir Ana” – viena Ana yra močiutė, o kita Ana yra anūkė. Jaunajai Anai knygos pradžioje vienuolika, o pabaigoje keleriais metais daugiau. Kiek močiutei, gi nesvarbu – ji garbingo amžiaus žavinga dama ir dar labai gera močiutė – puiki pašnekovė ir laiškų rašytoja. Jos rašo viena kitai laiškus apie tai, kas tuo metu aktualiausia, Anai, tokiame amžiuje, žinoma, draugystė ir pirmoji meilė, šioji taip nebanaliai, nesaldžiai ir jautriai, daugiau per nepasakymus nei pasakymus aprašyta, skaitant atrodo, kad pati tą patį vos ne vakar išgyvenau. O kartu abiems joms aktualu – savi atradimai ir praradimai (ne tik dvasiniai, bet ir fiziniai, ateinantys kartu su senatve).
Šitą knygą man būtų buvę smagu ir gera skaityti, kai buvau 11-15-iolikos. Kai mano dukra bus paauglė, bus verta paskaityti, prisiminti, kaip pati jaučiausi, jei kartais užsimirštų (o juk užsimiršta), kada nors, jei teks garbė būti močiute, būtų paskata parašyti laišką savo anūkei. Įdomu, ar kas nors dar rašys laiškus ant popieriaus?
Didysis žodžių fabrikas
Kartais pačios tikriausios didelių žmonių knygos būna paslėptos knygose vaikams. Čia tokia knyga, kurią vakar vakare perskaičiau ir pasijaučiau lyg žaibu trenkta – šioje knygutėje tiek mažai žodžių ir tiek daug prasmės. Apie ką ji?
Apie tai, kad dažniausiai labiausiai vertiname tai, už ką mokame pinigus. Geriausia labai daug pinigų. Labai saugome daiktus, už kuriuos brangiai sumokėjome, nervinamės dėl įbrėžto mašinos šono – juk tiek daug sumokėjome, o dabar vėl turėsime mokėti, perkame daug dovanų švenčių proga, galiausiai patys ant savęs pykstame, kai šiukšlių dėžėn keliauja sugedęs maistas iš šaldytuvo. O dabar pagalvokite, ką turime nemokamai ir dažniausiai visai nevertiname? Aha, įsivaizduokite, jei norėdami pasakyti brangiam žmogui “Aš tave myliu”, turėtumėte sumokėti tiek, kiek dabar kainuoja jūsų išmanusis telefonas ar net automobilis. O jei tiek neturėtumėte, o vis tiek labai norėtumėte pasakyti, ar mokėtumėt? Jei vieninteliai žodžiai, kuriuos įpirktumėt savo meilei išreikšti būtų “vyšnia, dulkė, kėdė”. Ar atsisuktų į jus jūsų mylimasis, jei taip pašauktumėt? O gal nueitų su tuo, kuris įperka?
Gražūs žodžiai nieko nekainuoja. Dabar. Pas mus. Kol kas. Nesigėdykim ir nevenkim tų žodžių, tegul jie skamba ne tik švenčių proga ir ne tik mūsų galvoje (nepasakyti). Nes įsivaizduokite, jei staiga už juos tektų sumokėti – ką pirktumėt, o ko ne?
Kaukiantis malūnininkas
Prisipažįstu, kai ėmiau šitą knygą skaityti, tai kažkaip įsivaizdavau ją visiškai kitaip. Dabar, aišku, net sunku pasakyti, kaip kitaip, na, bet kitaip. Gal kad viršelis man toks gražus? Reikėjo prisiminti crazy bobulę iš “Gudrioji nuodų virėja” – kaip ir aišku, kad iš Arto Paasilinna kažko standartiško ir ne crazy nelabai reikėtų tikėtis.
Kai Suomijos šiaurėje seną malūną nusiperka vienišas nagingas vyras, kaimiečiai džiaugiasi, kad nebereikės toli važiuoti malti grūdų, tačiau šiam pradėjus keistokai elgtis – stūgauti naktimis, vaidinti įvairiausius gyvūnus – patenkintų gretos mažėja. Na, pats keistuolis šiandienos akimis ar miesto aplinkoje galbūt net nebūtų labai keistas – kuo daugiau žmonių, tuo daugiau keistuolių, kiekvienas kaip ir nebe toks svarbus tampa, bet preito amžiaus antroj pusėj, giliam kaime, kaip ir suprantama. Gal tik toks labai didelis kaimiečių noras atsikratyti malūnininku įkišant jį į psichiatrinę ligoninę toks truputėlį perlenktas, bet tiek to. Nabagui tenka ir ten pabuvoti, pabėgti, tada ir prasideda nuotykinė knygos dalis – bėgu, gaudau, staugiu, padegu, “pasiskolinu”, statau, griaunu ir t.t. Labai greitai susiskaito. Visą laiką galvoj sukasi mintis, kiek žmonės gali būti tolerantiški, kiek nori tokie būti, kiek bendruomenės “leidžia” būti kitokiam, nukrypusiam nuo standarto.
Knygą geriausia skaityti, kai norisi pertraukos nuo labai rimtų knygų, norisi kažko greito arba crazy, arba ir to, ir to.
The Absolutist
Karas yra šlykšti mėsmalė. Ypatingai tiems, kurie tai supranta. Iš filmų ir iš knygų žinome daugybę istorijų apie savanorius aštuoniolikamečius, kurie stačia galva puola rašytis savanoriais, septyniolikamečius, besiraunančius plaukus nuo galvos, kad vis dar yra nepilnamečiai ir negali kariauti. Žūsta fronte nuo pirmųjų kulkų, duok dieve, nespėję dorai išsigąsti… O kokia klaikuma suvokiančiam karo absurdiškumą? Kai žinai, kad esi eilinis statistas be nuomonės, nesvarbu, kurios kariaujančios pusės vyriausybės įkaitas, nebeturintis teisių nei į savo kūną, nei į savo sielą, nei į savo pažiūras (nenorėti kariauti).
John Boyne pasirinkau po nuostabios Barnabio Broketo istorijos. Norėjau pasižiūrėt, ką dar suaugusiems rašytojas yra parašęs. The Absolutist – tai pasakojimas apie pirmojo pasaulinio karo metų įvykius. Tristan Sadler po vieno tais laikais nepateisinamo įvykio mokykloje yra atstumiamas tiek savo šeimos, tiek bendruomenės, tad net būdamas nepilnametis ir galbūt neturėdamas didelio pasirinkimo, užsirašo į kariuomenę – iš karto išsiunčiamas į paruošiamuosius mokymus, o labai greitai ir į karą. Savaime suprantama, Tristanas yra labai vienišas, todėl gavęs šiek tiek dėmesio iš savo būrio draugo Will Bancroft, labai prie jo prisiriša, dėl to visą laiką skaudžiai reaguoja, jei iš draugo negauna pakankamai dėmesio ar yra ignoruojamas.
Iš kitos siužetinės paraleliai einančios linijos sužinome, kad Willas yra žuvęs, o Tristanas po karo laukia susitikimo su Willo seserimi, kad galėtų perduoti sesers broliui rašytus laiškus. Visas laukimas ir susitikimas yra apipintas intriga, nes skaitytojas žino, kad Willas pažįstamų tarpe ir bendruomenėje nelaikomas karo didvyriu, vis vadinamas coward – bailiu, tačiau skaitytojas nežino, kodėl. Iki pat knygos pabaigos. Karo lauke įvyko kažkas, ką geriausiai, pasirodo, žino Tristanas. Ir žinojimas yra Tristano tiesa, ar skaitytojas ją pateisins? Ar papasakos seseriai, kas iš tikro įvyko? Ar įmanoma tokius dalykus papasakoti?
Pats romanas gal truputį per daug sukoncentruotas į pabaigą – toks jausmas, kad iki vidurio labai lėtai tempiamas, toks “paslaptingumas” net pradeda kažkiek erzinti, nebesinori plūduriuoti spėliojimuose, norėtųsi mažesnės koncentracijos į paskutinius puslapius. Manau, bent Willo “cowardice” istorija galėjo būti atskleista tolygiau, nenukelta į pasakojimo pabaigą. Gal taip būtų buvę stipriau?
Visai neseniai LRT rodė trijų dalių vokiečių filmą “Unsere Mütter, unsere Väter” (beje, visos trys dalys su angliškais titrais yra youtube).
Po kiekvienos dalies vaikščiodavau kaip pritrenkta, visą dieną gyvendama filme ir negalėdama atsigauti – labai įtaigus ir geras filmas. Labai rekomenduoju.
knyguziurkes.com 