Kai vakar buvau knygyne ir pirkau K.Ž.L knygą jos artėjančio gimtadienio proga, tai mano pardavėjas Håkan žíauriai patenkintas į maišelį taip pat idėjo ir metinio knygų išpardavimo katalogą.
Bokia knygynų katalogas 2011
Vasario 23ią prasideda kasmetinis visuotinis knygų išpardavimas Švedijoje. Apie tą tradiciją esu rašiusi praėjusiais metais čia. Šiemet išpardavimas prasideda 23ią dieną, ir tai yra didžiulė kiaulystė, nes atlyginimai daugumai Švedijoje išmokami kiekvieno mėnesio 25ą dieną. Taigi…
Kai kurie knygynai atsidarys jau vidurnaktį ir juose žadama suteikti dar didesnes nuolaidas tiems, kurie ateitų apsirengę su pižama. Gaila, kad mano mieste knygynas nieko tokio neplanuoja, nes aš tikrai be jokių problemų galėčiau su pižama atkeliauti. Į maisto prekių parduotuvę manęs treningais apsirengusios nenuvarytų, bet dėl pigių knygų galiu daug ką padaryti.
Knygų kataloge yra iš ko rinktis, be to, iš patirties žinau, jog daug perliukų į katalogą nėra įtraukta.
O kainos?
(Kad lengviau būtų orientuotis kainose, surašau kai kurių prekių kainas- “Magnum” ledas kainuoja 22 kronas, Libero pampersai 100, kilogramas bananų-20 kronų)
Na, rimtos storos knygos kainuoja tiek, kiek paprastai kainuoja pocket knyga arba mažiau. Pavyzdžiui, J.C.Oates “Blonde” knygyne kainuoja 99 kronas, internetinio knygyno išpardavime-69.
Beveik 600 puslapių C.Sittenfelfd “American Wife” 53 kronas. S.Oksanen “Valymas” prieš išpardavimą kainavo 229 kronas, išpardavimo metu 79.
Buvau suplanavusi nusipirkti A.Munroe noveles ir H.Muller knygą, bet po to įlindau dar ir į internetinį knygyną, tai radau ten visą krūvą knygą, kurių labai noriu ir kurios kainuoja ten gerokai pigiau nei manajame knygyne.Galėsiu apsipirkti vilkėdama pižamą ir nepalikdama namų
Lietuvių PEN centras ir kultūros ministerija paskelbė, jog metų vertėjo krėslas yra skiriamas Rasai Drazdauskienei už Evelyno Waugh romanų „Vargingi kūnai“ ir “Sugrįžimas į Braidshedą” (leidykla Tyto Alba)
Vertėja bus pagerbta vasario 15ą Vilniaus paveiklų galerijoj. Daugiau info čia
Asmeniškai aš esu labai dėkinga R.Drazdauskienei už išverstą “Bridžitos Džouns dienoraštį” (Myliu myliu myliu).
R.Drazdauskienė taip pat yra išvertusi J. M. Coetzee, P. Roth, F. McCourt ir t.t.
Ačiū, vertėja, už gerą darbą. Gerų ir darbingų metų tame krėsle!
Ir dar galiu parekomenduoti paskaityti R.Drazdauskienės straipsnius-vertimų kritiką. (čia ir čia )Paskaičiau juos ir apsidžiaugiau. O kad visi vertėjai turėtų tokias žinias ir tokį atidų požiūrį į verčiamą tekstą. Tada nebūtų vertimų apie tai, kad “viskas nuvažiavo toliau kaip ironiškas taškas”
“Nuo normintojų teroro kenčia ir kiti Lietuvos rašytojai. Pavyzdžiui, Renata Šerelytė, viename interviu pasakojusi, kaip iš jos romano „Mėlynbarzdžio vaikai“ buvo bandoma išravėti būdingą sovietmečio slengą („govorilka“ ir pan.), kurį ji sąmoningai pasirinko kaip meninės išraiškos priemonę. Arba Danutė Kalinauskaitė, atskleidusi, kad jos tekste „kelnių klyną“ keitė „prorėža“ arba „antuku“.
“Neapykanta deminutyvams garsėjančio Mariaus Ivaškevičiaus tekstas prie jo padirbėjus vienai redaktorei mirgėjo būtent jais. Dar toliau žengė ponia, redagavusi Algimanto Zurbos tekstą, kuriame herojus, užvertęs moteriai sijoną, pasodina ją ant sniego – ji paprasčiausiai šį sakinį išbraukė, nes „juk šitaip nesveika”
O čia-citata iš VLKK puslapio
“Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas (patvirtintas 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 68; Žin., 1998, Nr. 18-445) – vienas žinomiausių Kalbos komisijos nutarimų. Darantys tokių klaidų, kaip ir nesilaikantys kitų VLKK nutarimų, rizikuoja būti nubausti Valstybinės kalbos inspekcijos 300–1500 litų bauda pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą.
Tol, kol už tam tikrų žodžių vartojimą grės bausmės, (parašei žodį”knopkė”? Bauda. Pasakei “mereškuoti kalnieriukai”? Dviguba bauda. ), tol nesijaus žmonės esą savo kalbos šeimininkai.Tol nejausime kalbos džiaugsmo ir kalbos laisvės.
Kas yra lietuvių kalbos šeimininkai? Mes, ta kalba kalbantys ar kažkokios ten komisijos, grūmojančios pirštu ir grasinančios baudomis?
Tol, kol kalbos normuotojai stums mūsų lietuvių kalbą kažkokio utopinio standarto link, tol nebus Lietuvoje tokių knygų kaip “The Brief Wonderous Life of Oscar Wao” (autorius J.Diaz) ir “Everything is Illuminated” (autorius Jonathan Safran Foer) , nes mūsų kalbos norminimas neleistų gimti tokiems knygų herojams kaip Oscar Wao ir Alexander Perchov.
Jei dar kartą pasakysi "bulka", gausi į galvą... (Kadras iš filmo "Everything is Illuminated")
Literatūros pamokos, kurių metu mes visi diskutuodavom kurią nors skaitytą knygą, man iki šiol yra pačios gražiausios. Atsimenu, kaip jų laukdavau.
Ir ne vien todėl, kad pats skaitymas man labai patiko, bet ir todėl, kad per tokias pamokas nebuvo skaitymo vienatvės. Tada sedėjom klasėje visi (na gerai, gal ne visi, bet didžioji dauguma) perskaitę tą pačią knygą ir visi galėjome apie ją kalbėtis.
Pamenu kaip K.Ž.L per literatūros pamoką M.Katiliškio knygos “Miškais ateina ruduo” vieną pagrindinių herojų išvadino bestuburiu. Atsimenu, kaip man buvo smagu, nes ir aš buvau tos pačios nuomonės.
Skaitymas seniau buvo vienatviškas užsiėmimas (jei jis nevykdavo garsiai). Skaitai knygą, perskaitai, apgalvoji, gal dar draugui parekomenduoji. Geriausiu atveju draugas tą knygą irgi perskaito, ir tada galima šiek tiek pasikalbėti apie knygą: “Ar patiko?”
Dabar laikai yra kiti. Be didelių pastangų galima surasti šimtus žmonių, kurie tuo pačiu metu skaito tą pačią knygą arba labai detaliai išdėsto savo nuomonę apie knygą bloguose, internetiniuose puslapiuose ir pan.
Man labai smagu, kad po to kai aš perskaitau knygą, galiu pagooglinti ir rasti kitų žmonių mintis, apmąstymus, recenzijas. Galiu netgi dalyvauti tarptautiniame book circle ir skaityti tą pačią knygą, kurią rekomenduoja Oprah Book Club, kad po to galėčiau žiūrėti diskusiją per televiziją ir parašyti savo nuomonę internetiniame forume.
S.Johnson “Wall Street Journal” rašo: ““Nobody will read alone anymore. Reading books will go from being a fundamentally private activity — a direct exchange between author and reader — to a community event, with every isolated paragraph the launching pad for a conversation with strangers around the world.
E-knygos dar labiau ir greičiau skatina skaitymo Nevienatvę. Elektroninė skaityklė Kindle, pavyzdžiui, suteikia galimybę sužinoti, kokius sakinius pasižymėjo kiti skaitytojai skaitydami tą pačią knygą. Tokiu būdu sukuriamas skaitymo bendrumas, kuris buvo neįmanomas anksčiau.
Mūsų blogas irgi yra skaitymo nevienatvės pavyzdys. Kai nuomonės apie geras ir blogas knygas lekioja nuo vieno skaitytojo iki kito, kai ateini į knygyną su mūsų skaitytojų rekuomenduotų knygų sąrašu, kai skaitai kitų žmonių komentarus apie knygą, kurią skaitai kaip tik dabar, supranti, jog skaitymas pavirto socialia veikla, jungiančia žmones daug tampriau nei kada nors anksčiau.
Perfrazuoju P.McCartney ir dainuoju “No More Lonely Books…”
Patikrinusi lietuviškąsias naujienas internete radau, jog vyko konkursas “Nauja daina” ir laimėjo daina “Sparnai gerumo”.
Na, galvoju, pasiklausysiu, kas ten per daina. Ir, siaube tu siaube…
Suprantu, kad tai mano subjektyvi nuomonė, bet …paaiškinkit man kaip 2011aisiais metais dainos tekstas gali būti toks:
“Auga sparnai gerumo Ant spygliuoto rožių krūmo”
arba
“Dar niekam nesakiau Kaip gera, kai šalia tu esi Ir niekas nežinos Kaip ilgai tu mano širdy”
Na kai tau keturiolika, ir kai tu bandai rašyti pirmus eilėraščius, tai suprantu, kad gali gautis šitaip, bet čia… juk daina į konkursą. Ir laimėjusi daina!
Brrr.. Bandau nusiplauti tą banalybės jausmą ir skaitau tikrai gerus tekstus. Pavyzdžiui W.Szymborska
OPENNESS
Here we are, naked lovers,
beautiful to each other—and that’s enough.
The leaves of our eyelids our only covers,
we’re lying amidst deep night.
But they know about us, they know,
the four corners, and the chairs nearby us.
Discerning shadows also know,
and even the table keeps quiet.
Our teacups know full well
why the tea is getting cold.
And old Swift can surely tell
that his book’s been put on hold.
Even the birds are in the know:
I saw them writing in the sky
brazenly and openly
the very name I call you by.
The trees? Could you explain to me
their unrelenting whispering?
The wind may know, you say to me,
but how is just a mystery.
A moth surprised us through the blinds,
its wings in fuzzy flutter.
Its silent path—see how it winds
in a stubborn holding pattern.
Maybe it sees where our eyes fail
with an insect’s inborn sharpness.
I never sensed, nor could you tell
that our hearts were aglow in the darkness.
Arba
ОН ЛЮБИЛ…
Он любил три вещи на свете:
За вечерней пенье, белых павлинов
И стертые карты Америки.
Не любил, когда плачут дети,
Не любил чая с малиной
И женской истерики
…А я была его женой. (A.Achmatova)
“Pagrindinis idėjinis siekis – kokybiškos demokratijos, kurioje sąmoningų, kritiškų, aktyvių piliečių skaičius būtų didesnis už pasyvią ir lengvai manipuliuojamą visuomenės dalį, kūrimas“
“Strategijoje taip pat keliamas lietuvybės identiteto, istorijos tradicijos pažinimo ir suvokimo tikslas.”
Ian McEwan paskirta Jeruzalės premija (Izraelio aukščiausia premija užsienio rašytojui). Premija skiriama rašytojams, kurių knygose nagrinėjama individo laisvės visuomenėje tema. Šitą premiją yra gavę Simone de Beauvoir, JM Coetzee, Mario Vargas Llosa ir kt.
Guardian rašo, jog praėjusiais metais, kai premija buvo skirta H.Murakami, jam buvo daromas spaudimas premijos atsisakyti (politika politika politika), bet jis ją pasiėmė (ir dar 10.000 dolerių).
I.McEwan premiją priėmė ir pareiškė, jog nesutinka su Izraelio naujakurių politika, bet taip pat pasakė, jog premiją įsteigė ne Izraelio užsienio reikalų ministerija, ir kad reikia skirti, kur visuomenė, o kur valdžia.
“I am not a supporter of the Israeli settler movement, nor of Hamas. I would align myself in the middle of a great many of my Israeli friends who despair that there will ever be peace while the settlements continue. I support the UN secretary general Ban Ki-moon’s call for a freeze on the settlements. But I also have no time for Hamas lobbing missiles into Israel either.”
Kai nedidelio (6000 gyventojų) miestuko Stony Stratford politikai sugalvojo (genijai, ne kitaip) sutaupyti uždarydami biblioteką, miestelio gyventojai sumanė tam pasipriešinti ir parodyti,kaip jiems svarbi yra jų biblioteka.
Tai jie visi nuėjo ir pasiskolino po 15 knygų (daugiau neleidžia bibliotekos taisyklės).
Bibliotekoje dabar- daug tuščių lentynų, kurios, anot aktyvistų simbolizuoja tuštumą, kurią pajaustų bendruomenė, jei biblioteka būtų uždaryta.
Praėjusių metų pabaigoje pagaliau perskaičiau A.Niffenegger “Keliautojo laiku žmona” (knyga man patiko, bet jos pabaiga – ne), tai pamačiusi knygyne jos naujausia knygą “Her Fearful Symmetry”, iškart ją nusipirkau.
Ir nusivyliau… Pirmiausia iškart pasakau, jog internete žmonių nuomonės apie knygą yra dvejopos: arba skaitytojai ją tiesiog myli, arba rauko nosį ir varto akis. Aš, deja, priklausau tiems, kuriems knyga nepatiko. Ir keisčiausia tai, jog A.Niffenegger turėjo galimybę parašyti superknygą, nes turėjo puikias ir įdomias sudėtines dalis.
Pirmiausia – jos rašymo stiliui priekaištų neturiu. Tiek “Keliautojo laiku žmona”, tiek “Her Ferful Symmetry” skaitosi labai lengvai. Tekstu slydau be jokių pastangų, puslapiai vertėsi greitai, skyriai keitė vienas kitą. Čia autorė turi Dievo dovaną.
A.Niffenegger turi įdomių idėjų: pavyzdžiui pirmojoje knygoje puikiai išmąstyta keliavimo laiku idėja, o naujausioje knygoje ji bando sukurti gotišką pasaulį šiuolaikiniame Londone, kuriam egzistuoja vaiduokliai. Autorė taip pat moka sukurti atmosferą – knygoje nuostabiai aprašytos Highgate kapinės Londone, ir tie aprašymai sukuria įtaigius, tamsius kulisus knygos veiksmui.
Net ir knygos veikėjai yra įdomūs, nestandartiniai žmonės.
Na, jei sudėtinės dalys yra tokios geros, tai kodėl knyga, mano akimis, nenusisekusi?
Šįkart smarkiai šlubuoja pati istorija. “Keliautojo laiku žmonos” pasakojimas buvo detaliai išmąstytas, sudėliotas kruopščiai ir apgalvotai. To labai labai trūko naujojoje A.Niffenegger knygoje. Kai vienas knygos herojų priima makabrišką sprendimą, man, skaitytojai, jis atrodo absoliučiai nemotyvuotas, neapgalvotas ir kvailas. Taip yra turbūt todėl, kad autorė, nors ir kuria įdomių žmonių paveikslus, nesugebėjo pilnai nupiešti ir aprašyti tos situacijos, kurioje buvo jos pagrindiniai herojai.
Man (ir daugeliui kitų skaičiusių ir internete apie tai pasakojusių žmonių) tas sprendimas pasirodė absurdiškas, nelogiškas ir… kadangi nuo jo priklausė paskutinis trečdalis knygos, visiškai sugadino visą reikalą. Atrodo, jog knygos pabaiga rašyta paskubomis, kone “belekaip”. Skaitytoją bandoma nustebinti visai ne netikėtais istorijos posūkiais; o pabaigoje istorija, kuri pradžioje žadėjo daug ir galėjo būti visai elegantiška, išsivysto į kažkokią makabrišką prastoką siaubiaką.
Bet bet… Kaip jau minėjau – interneto platybėse daugelis skaitytojų rašo, jog jie įsimylėjo šitą knygą, jog ji viena geriausių skaitytų ir t.t. Tad nenoriu atimti skaitymo džiaugsmo iš tų, kurie vis dėlto norėtų ją paskaityti, todėl paintriguosiu jus trumpučiu istorijos pradžios aprašymu (kuris knygyne man būtent ir patiko):
Dvynukių Julia ir Valentina teta miršta ir palieka joms savo butą Londone su sąlyga, kad jos gyvens ten bent vienerius metus ir kad dvynukių tėvas ir mama (tetos sesė) niekada neįkels kojos į tą butą. Merginos iš Amerikos atsikrausto į Londoną, į tetos butą, per kurio langus matosi Highgate kapinės. Valentina ir Julia liguistai yra prisirišusios viena prie kitos, vis dar vilki vienodais rūbais, miega vienoje lovoje ir absoliučiai viską daro kartu.
Gyvendamos tetos bute jos susipažįsta su kaimynu Martin, kuris dėl savo obsesinio-kompulsinio sutrikimo niekada neišeina iš buto, o savo dienas leidžia užsakinėdamas internetu baliklius, valiklius, chirurgines pirštines ir maistą, ir kambariuose su laikraščiais užklijuotais langais kuria sunkius kryžiažodžius laikraščiams bei verčia tekstus iš įvairių kalbų.
Kitas kaimynas – Robert rašo disertaciją apie kapines, esančias po jo langais ir gedi dvynukių mirusios tetos, kurią labai mylėjo.
Ir kai tikrasis pasaulis susitinka su vaiduokliškuoju, tamsios šeimos paslaptys pradeda lįsti į paviršių…
O gal galit duoti kitų pavyzdžių, kai knygos sudėtinės dalys yra geros, bet pati knyga – šiaip sau?
Po to, kai parašiau savo metinę ataSkaitą, sumečiau, jog nesuskaičiavau, kiek 2010-aisias skaitytų knygų buvo parašiusios moterys ir kiek vyrai. Suskaičiavau: 36 knygos parašytos moterų, 34 – vyrų, o vieną knygą rašė ir vyras, ir moteris.
Pati nustebau, jog kažkokiu tai būdu sugebėjau išlaikyti tokį idealų santykį, nes juk tikrai sąmoningai nebandžiau siekti tokio pasiskirstymo.
Viename mano dėstomame kurse studentai turėjo perskaityti daug daug mokslinių straipsnių angliškai ir VISI be išimties automatiškai visus straipsnių autorius vadino “He”, nors straipsnių autorės taip pat buvo ir moterys. Tiesiog studentų galvose mokslininkas tradiciškai yra vyras. Žinoma, tokie šabloniniai tradiciniai įsitikinimai juk yra paremti ilgamete istorija ir vis dar egzistuojančia vyrų dominavimu mokslo srityse.
Bet kokia situacija yra su literatūra? Aš prisipažįstu, jog žodis “rašytojas” man daug labiau asocijuojasi su hemingvėjiško tipo pagyvenusiais vyrais nei su trijų vaikų mamomis.Truputuką gėda dėl tokios klišės galvoje.
Per vieną TV laidą viena kritikė pasakojo, jog tradicija moterims imtis pseudonimus atsirado todėl, kad moterys norėjo apsaugoti save (moterims užssimti rašymu buvo negarbinga). Kita priežastis – jų knygos, ko gero, net nebūtų išleistos, o ir skaitytos jos būtų buvusios kitaip. Pavyzdžiui trys Bronte seserys pasirašinėjo Bell pavarde.
Bet ar egzistuoja koks nors vyriškas ir moteriškas rašymo būdas? Na, man tai taip neatrodo. Kiek gi bendro yra tarp J.S.Foer, M.Cartarescu ir I.McEwan?
Literatūrinės kalbos atžvilgiu bendrumo nėra daug vien todėl, kad anatomiškai tie vyrai panašūs. Ir atvirkščiai, juk J.Austen, G.Radvilavičiūtė ir S.Oksanen – visos turi XX chromosomas, bet tikrai panašiai nerašo.
Rašytoja Francine Prose yra parašiusi “There is no male or female language, only the truthful or fake, the precise or vague, the inspired or the pedestrian.” Ir man labiausiai ir yra priimtinas šitoks požiūris.
Tai gal daugeliu atveju skiriasi ne KAIP, bet APIE KĄ rašo rašytojai vyrai ir rašytojos moterys?
1931-ais V.Woolf rašė “I detest the masculine point of view. I am bored by his heroism, virtue, and honour. I think the best these men can do is not to talk about themselves anymore“.
Nepamenu dabar, kuriame interneto puslapyje skaičiau apie tai, jog kažkoks New York Times kritikas recenzuodamas John Hawkes knygą pasivadino save “a steak and potatoes man” (suprask, esu žiauriai vyriškas, hohoho, kietas kaip Chuck Norris), o rašytojui užkabino “quiche and salad” etiketę. Susinervinu baisiai, kai skaitau apie tokius ribotus žmones.
Ir dar nereikėtų pamiršti fakto, kad moterys rašytojos vis dar daugeliu atveju gauna mažiau dėmesio nei vyrai (Dėkui Dievui, kad yra keletas išimčių). Taip, moterys šiandien rašo daug, daug jų knygų yra išleidžiama, bet… daug mažiau moterų rašytojų knygų yra recenzuojama.
Be to, bibliotekų renkama statistika Švedijoj rodo, kad vyrai imdami knygas iš bibliotekų dažniausiai renkasi vyrų autorių knygas, o moterys neteikia pirmenybės savo lyčiai.
Ir dar… vyrams rašytojams esame nuolaidesni, jiems daugiau leidžiame. Švedijoj praėjusiais metais buvo dideli debatai apie “vyrą genijų”. Ta prasme, jog visuomenė susitaiko su kuriančių vyrų negeru elgesiu, nes jie… genijai. Režisieriai leidžia sau žnybti jaunoms aktorėms jų užpakalius, leidžia sau baisiausiai keiktis. Ir vyrai rašytojai gali sau daugiau leisti nei moterys.
Na, pavyzdžiui, J.Franzen gali sau leisti pasakyti, jog nenori, jog jo knygą skaitytų… moterys. G.G.Marquez gali susimušti su M.V.Llosa. Arba pusė Vilniaus žino, kuris rašytojas vyras keturpėsčias keliauja namo, ir nieko, nes juos saugo genijaus aureolė.
O jei tarkim taip atvirai elgtųsi kokia nors rašytoja moteris? Manau, kad ji būtų viešai nulinčiuota.
Gal todėl tiesiog privaloma interviu su moterim raštoja “Moters” žurnale užbaigti klausimu “ar turite širdies draugą” (klausiama K.Sabaliauskaitės) ir “ar sutariate su širdies draugu” (klausimas užduodamas K.Alvtegen).
K.Sabaliauskaitės dar klausiama “ar tiesa, kad rengiatės vienam gražiausių ir svarbiausių moters gyvenimo įvykių – vaikelio gimimui”. (Pavartau akis).
Gali parašyti metų knygą, gali būti viena žinomiausių Skandinavijos rašytojų, bet apie buitį,”širdies draugą” ir vaikus tiesiog būtina paklausti, nes tu… moteris.
Viename internetiniame forume skaičiau vienos merginos įrašą, kuriame ji pasakojo, jog ji sąmoningai neskaito knygų, kurias parašė vyrai. Čia tai jau tiesiog kvailumas be ribų. Net nenoriu komentuoti.
Bet ji taip pat paminėjo vieną gana įdomų dalyką – moterų rašytojų marginalizavimą mokyklinėse programose.
Net švediškuose vadovėliuose literatūrai, kurią rašo vyrai, skiriama daug daugiau dėmesio. O tada, kai bandoma nagrinėti maždaug tą patį kiekį tiek vyrų, tiek moterų rašytojų, pasirodo, moterims skiriamas daug labiau paviršutiniškas dėmesys. Na, kaip sakoma, “dėl varnelės”.
Gaila, jog neturiu lietuviškos mokyklinės programos sąrašo, tai sunku apie ją spręsti. Bet jei pažiūrėsim į lietuvių kalbos brandos egzamine pateikiamų interpretuoti tekstų autorių sąrašą, situacija yra tokia: 24 autoriai. 6 moterys ir 18 vyrų.
Nesakau, jog šiandien pat būtina įvesti skaitmeninę lygiavą šitame sąraše. (Nors jis tikrai nepablogėtų, jei jame, pavyzdžiui, atsirastų I.Simonaitytė, J.Degutytė arba Liūnė Sutema).
Tiesiog tas sąrašas atspindi buvusią ir esamą moterų rašytojų situaciją literatūroje. Noriu tikėti, kad mūsų anūkai ir anūkės mokysis pagal kitokį sąrašą.
Besiknisinėdama po internetą užtikau lietuvių kalbos (gimtosios) brandos egzamine pateikiamų interpretuoti tekstų autorių sąrašą
K. Donelaitis. „Metai“,
Maironis. „Pavasario balsai“, „Jaunosios Lietuvos“ fragmentai,
Šatrijos Ragana. „Sename dvare“,
Vaižgantas. „Pragiedruliai“ („Gondingos kraštas“),
J. Biliūnas. Apsakymai. „Liūdna pasaka“,
V. Krėvė. „Skirgaila“,
V. Mykolaitis-Putinas. „Altorių šešėly“, „Tarp dviejų aušrų“,
J. Savickis. Novelės,
S. Nėris. „Diemedžiu žydėsiu“, „Prie didelio kelio“,
H. Radauskas. „ Fontanas“, „Strėlė danguje“,
A. Vaičiulaitis. Novelės,
B. Sruoga. ,,Dievų miškas“,
A. Škėma. „Balta drobulė“,
J. Marcinkevičius. „Mažvydas“,
J. Aputis,
R. Granauskas,
V. Juknaitė,
S. Šaltenis,
B. Vilimaitė,
S. Geda,
M. Martinaitis,
N. Miliauskaitė,
J. Vaičiūnaitė,
T. Venclova.
Viename forume, kur moksleiviai diskutavo, kuriems autoriams reikia skirti daugiau dėmėsio radau šitokį įrašą:
“kalbant apie Hemingvėjus, Dostojevskius, blahblah ir kitus užsienio rašytojus – neskaitykit, neapsimoka. Tikrai abejoju, kad nagrinėsit per pamokas, nes laiko ir taip nelieka normaliai lietuvių autorių, iš kurių interpretacija bus, praeit, o čia kažkas dar tuos skaityt siūlo.”
Na aišku, mano akys užsikabino už to “neskaitykit, neapsimoka”, bet pavarčiusi šiek tiek akis ir pagalvojusi, ir svarbiausia, prisiminusi, kokie mokymosi krūviai teko man ir mano klasiokams, tai suprantu moksleivišką pragmatiškumą, juo labiau, kad užsienio rašytojai į egzaminą, jei teisingai suprantu, net neįeina. (Labai tikiuosi, jog neteisingai suprantu)
Va čia tai jautrus mano skaitytojiškas nervas buvo užkliudytas. O kodėl lietuviai moksleiviai negali egzamine interpretuoti užsienio rašytojo tekstų? Ir kokius signalus siunčiame moksleiviams, jei į mokymosi programas įtraukiame užsienio rašytojus, bet egzaminuose jų nėra? Tikrai turime gerų lietuvių rašytojų, bet kodėl nugarą atsukame užsienio rašytojams?
Juk egzistuoja TOKIŲ NUOSTABIŲ tekstų, tinkančių interpretacijoms rašyti… Juk yra tokių tekstų, nuo kurių šiurpuliukai kūnu bėgioja.
Puikiai suprantu, kad svarbu, jog pažintume lietuviškąją literatūrą, bet egzamino metu skirti dėmesį TIK jai, yra… na mažų mažiausiai neteisinga moksleivių atžvilgiu. Vietoj to, kad parodytume jiem neparėpiamus literatūrinius vandenynus liepiame jiems pliuškentis bliūdelyje.
Tokiu būdu lietuvių literatūra tarsi izoliuojama nuo pasaulinės, prarandamas suvokimas apie platesnį kontekstą, nevystomas sugebėjimas matyti jungčių tarp literatūrinių srovių Lietuvoje ir už jos ribų.
Prašau nuraminkit mane ir pasakykit, kad užsienio literatūra kažkokiu būdu yra įtraukiama į egzaminą. “Mano laikais” užsienio literatūra buvo įtraukta į egzaminą žodžiu. O kaip dabar ten yra?
Sausio pradžia yra labai tinkamas laikas metinėms ataskaitoms. Praėjusių metų ataskaitą galite pažiūrėti čia.
2010ieji skaitymo prasme buvo labai geri, suskaičiavau perskaitytas knygas- jų 71. Gerokai daugiau nei pernai. Geri metai buvo ne tik kiekybės, bet ir kokybės prasme.
Metų knygos- J.S.Foer “Extremely Loud and Incredibly Close”, N.Krauss “Meilės istorija”, K.Ishiguro “Never Let Me Go” ir S.Oksanen “Valymas”.
Na o S.Oksanen “Valymą” atradau dienraščio kultūros puslapiuose, kur viena mano labai gerbiama kritikė knygą tiek išgyrė, kad aš knygos išleidimo dieną į knygyną ėjau du kartus, kad galėčiau tą išgirtą stebuklą nusipirkti.
Labiausiai nepatikusi knyga- Liūdna sakyti, bet gaila prarasto laiko, kai skaičiau L.S.Černiauskaitės dvi knygas (“Kvėpavimą…” ir “Kambarį…”). Taip daug tikėjausi, bet bet… Černiauskaitės metaforos yra nuostabios, bet fabula… Na man fabula ir ta graži černiauskaitiška kalba labai pjovėsi, neatitiko viena kitos.
Skaičiau ir juokiausi A.Bennett “The Uncommon Reader“. Rekomenduoju. Smagi ir šilta knyga apie tai, kaip karalienė atrado skaitymo džiaugsmą
Skaičiau ir verkiau J.S.Foer “Extremely loud and Incredibly Close”
Skaitymo geografija: 21 Jav, 11 Didž. Britanija 11, Lietuva 10, Švedija ir Vokietija po 5, Prancūzija 4, Suomija 3 (Oksanen 🙂 ) , Italija-2, o Kinija, Japonija, Turkija, Rusija, Dominika, Austrija, Lenkija, Kolumbija ir Australija po 1.
Praėjusiais metais buvau pasižadėjusi sau skaityti daugiau lietuvių autorių kūrinių. 2009aisiais skaičiau tik vieną lietuvišką knygą “Silva rerum”, o šiemet gerokai pasitaisiau. Atradau N.Kliukaitę ir G.Radvilavičiūtę patiko A.Užkalnio “Apie Angliją” ir R.Oginskaitės “Nes nežinojau, kad tu nežinai”.
knyguziurkes.com 