Nuraminkit mane

Besiknisinėdama po internetą užtikau lietuvių kalbos (gimtosios) brandos egzamine pateikiamų interpretuoti tekstų autorių sąrašą

K. Donelaitis. „Metai“,
Maironis. „Pavasario balsai“, „Jaunosios Lietuvos“ fragmentai,
Šatrijos Ragana. „Sename dvare“,
Vaižgantas. „Pragiedruliai“ („Gondingos kraštas“),
J. Biliūnas. Apsakymai. „Liūdna pasaka“,
V. Krėvė. „Skirgaila“,
V. Mykolaitis-Putinas. „Altorių šešėly“, „Tarp dviejų aušrų“,
J. Savickis. Novelės,
S. Nėris. „Diemedžiu žydėsiu“, „Prie didelio kelio“,
H. Radauskas. „ Fontanas“, „Strėlė danguje“,
A. Vaičiulaitis. Novelės,
B. Sruoga. ,,Dievų miškas“,
A. Škėma. „Balta drobulė“,
J. Marcinkevičius. „Mažvydas“,
J. Aputis,
R. Granauskas,
V. Juknaitė,
S. Šaltenis,
B. Vilimaitė,
S. Geda,
M. Martinaitis,
N. Miliauskaitė,
J. Vaičiūnaitė,
T. Venclova.

Viename forume, kur moksleiviai diskutavo, kuriems autoriams reikia skirti daugiau dėmėsio radau šitokį įrašą:

kalbant apie Hemingvėjus, Dostojevskius, blahblah ir kitus užsienio rašytojus – neskaitykit, neapsimoka. Tikrai abejoju, kad nagrinėsit per pamokas, nes laiko ir taip nelieka normaliai lietuvių autorių, iš kurių interpretacija bus, praeit, o čia kažkas dar tuos skaityt siūlo.

Na aišku, mano akys užsikabino už to “neskaitykit, neapsimoka”, bet pavarčiusi šiek tiek akis ir pagalvojusi, ir svarbiausia, prisiminusi, kokie mokymosi krūviai teko man ir mano klasiokams, tai suprantu moksleivišką pragmatiškumą, juo labiau, kad užsienio rašytojai į egzaminą, jei teisingai suprantu, net neįeina. (Labai tikiuosi, jog neteisingai suprantu)

Va čia tai jautrus mano skaitytojiškas nervas buvo užkliudytas. O kodėl lietuviai moksleiviai negali egzamine interpretuoti užsienio rašytojo tekstų? Ir kokius signalus siunčiame moksleiviams, jei į mokymosi programas įtraukiame užsienio rašytojus, bet egzaminuose jų nėra? Tikrai turime gerų lietuvių rašytojų, bet kodėl nugarą atsukame užsienio rašytojams?

Juk egzistuoja TOKIŲ NUOSTABIŲ tekstų, tinkančių interpretacijoms rašyti… Juk yra tokių tekstų, nuo kurių šiurpuliukai kūnu bėgioja.

Puikiai suprantu, kad svarbu, jog pažintume lietuviškąją literatūrą, bet egzamino metu skirti dėmesį TIK jai, yra… na mažų mažiausiai neteisinga moksleivių atžvilgiu. Vietoj to, kad parodytume jiem neparėpiamus literatūrinius vandenynus liepiame jiems pliuškentis bliūdelyje.

Tokiu būdu lietuvių literatūra tarsi izoliuojama nuo pasaulinės, prarandamas suvokimas apie platesnį kontekstą, nevystomas sugebėjimas matyti jungčių tarp literatūrinių srovių Lietuvoje ir už jos ribų.

Prašau nuraminkit mane ir pasakykit, kad užsienio literatūra kažkokiu būdu yra įtraukiama į egzaminą. “Mano laikais” užsienio literatūra buvo įtraukta į egzaminą žodžiu. O kaip dabar ten yra?

K.Ž.G

35 thoughts on “Nuraminkit mane

  1. Giedre, o kam skaityt knyga, jei kritika gali paskaityt.
    O apie ta “neapsimoka”, tai Uzkalnis daznai raso savo knygoj naujausioj. Cia toks nacionalinis lietuviu bruozas, ziuriu, vertinti, kas apsimoka, o kas ne. gaila man tu visu, kuriems gyvenimas neapsimoka

  2. Labai noriu A.Uzkalnio knyga perskaityti, ir ypac apie ta “neapsimoka”. Nes gyvendama cia ta neapsimoka girdziu labai labai retai 🙂

  3. oj, ten “neapsimoka” kiekvienam skyriuj :), kur minimi lietuviai. tik dabar galvoju, kurioj knygoj daugiau, nes kai abu kartu skaiciau, tai biski susimaise 🙂

    1. nu atsimenu ir as ta neapsimoka. Bjaurus labai issireiskimas. Labai jau daug pasako apie visuomene

  4. Taip, į egzaminą užsienio rašytojai neįeina. Todėl didžiausią dėmesį reikia atkreipti į lietuvių autorius 🙂 Tačiau tačiau tačiau. Užsienio rašytojais puikiai galima pasinaudoti toje pačioje interpretacijoje, per pamokas juos taip pat nagrinėjam. Jais galima remtis kaip kontekstu, tikėtina, kad tai pakelia ir egzamino balą 🙂 Bent jau aš visada remdavausi bent vienu užsienio autoriumi, nes mūsų mokytoja kartodavo KONTEKSTAS KONTEKSTAS KONTEKSTAS.. 🙂

  5. Paulina, tai yra taip kaip itariau- užsienio literatūra tarsi koks papildas. Gerai, jei moksleivis dominisi, skaito, (taip kaip pavyzdžiui tu 🙂 ) o jei dauguma sako “neapsimoka”?

    Juo labiau, kad tai siunčia signalą moksleiviams, jog ne mūsiška literatūra nėra tokia svarbi…
    Į programą įtraukta, bet egzamine neegzistuoja, tarsi kokia našlaitėlė. Tai jei egzamine uzsienio rasytoju nera, vadinasi, teoretiskai galima buti niekada taip ir neskaicius absoliuciai nieko is Hemingvejaus, Dostojevskio.

    Kalbėjausi su kolegomis (tiesa ne Lietuvoje), tai visi sako, jog studentai nesupranta pačių elementariausių literatūrinių nuorodų, pavyzdžiui, neįmanoma pasakyti “procesas lyg Kafkos knygoje”, nes retas supranta, apie ką kalba eina.

  6. Kadangi mano mokytoja buvo iš tų, kurie mąstė, kas “apsimoka”, tai 11-12 kl. nagrinėjom tik lietuvių rašytojus. Šiek tiek užsienio autorių teko skaityti jaunesnėse klasėse. Sutinku, kad reikėtų įtraukti užsienio rašytojus į programą. Bet tada tektų sumažinti lietuvių :).
    Matyt mokyklos laikais persisotinau lietuviškų rašytojų, bet šiuo metu skaitau beveik vien užsienio rašytojų knygas. Net pykina nuo žodžio “lietuviška klasika”…

  7. o geras…mano laikais taip nebuvo 🙂 Ir Odisėją visą reikėjo perskaityti… ar man atrodo, ar bukėjam?:(

  8. mano mokytoja yra tokia, kad reikia skaityti visas knygas. Gerai ar blogai, net nežinau. Ir mano klasėj yra sakančių, kad, kam skaityt, jei egzaminui vis tiek nereikia. Plius, sąrašas tikrai būna nemažas. Tiem, kas nespėjo (ar tiesiog nenorėjo), per žiemos atostogas reikėjo perskaityti tris knygas. Laimei, man iš jų reikėjo tik vieną- Dostojevskio knygą. Ją skaičiau vos ne savaitę, ir per dieną sėdėdavau tikrai ne po valandą prie jos. O tai jei būtų reikėję dar Balzaką ir dar kažką skaityt, būčiau visas atostogas praleidus prie privalomos literatūros.
    Man atrodo, kad reiktų kaip nors sumažinti ir pramesti kuriuos nors autorius. Atsisakyti užsienio literatūros tikrai nepritarčiau- juk daugumai būtent ir patinka ji. Tiesiog sumažinti autorių skaičių tiek iš lietuvių, tiek iš užsienio. Nes tikrai per daug. Ką jau kalbėti apie tai, kad mes ne tik lietuvių kalbą mokomės, o ir kitus dalykus.

    Galbūt atrodau kaip verkšlenanti mokinukė (nors, visgi mokinukė ir esu ) , bet tokia jau mano nuomonė.
    Nes dažniausiai viskas užsibaigia tuo, kad mokiniai pasitenkina sutrumpintomis versijomis, o iš to tikrai naudos nėra. Negi pasigirsi, kad skaitei trumpintą ,,Nusikaltimas ir bausmė” ? Mano nuomone,tai beveik prilygsta neperskaitymui.Tad kokia iš to nauda?

    1. As nieko pries tam tikru autoriu isemima is mokyklines programos, tiek lietuviu, tiek uzsienieciu. Esme juk kad moksleiviai turetu supratima apie literatura, o ne apie kiekviena autoriu atskirai.
      Bent jau mano mokykliniais laikais buvo daug kone nesveiko fokusavimo ties lietuviu autoriais. Per pamoka po kelis… Stanevicius, Reza. Su gimimo datomis, trumpomis biografijomis ir pan.

      1. o dieve, giedre, sita dalis buvo klaikiausia. nei as atsimenu ju nei ka, visos savaites mokslus butu galima i viena pamoka sudeti, pamineti. ir dar mokytoja kankindavo liepdama is tu biografiju atsiskaityt, prisipazistu – visas jas nusirasydavau. nemaciau reikalo kalti

        1. na gal kas i mane dabar akmeni mes, bet pavyzdziui -Stanevicius. Ar tikrai verta ji mokytis?
          Na gerai, yra pasakecios, bet (vaje vaje, bijau kad mane tuoj i mane akmeni mes) jos juk yra periferija. Visiska periferija, mano asmenine (filologijos mokslu neragavusios knygu ziurkes) nuomone.

  9. Aha, lietuvių rašytojų irgi nemažai, ir tas darbelis juos išmokti – ne iš lengvųjų. Bet mūsų mokytoja tai kai kurias knygas net LIEPDAVO skaityt (aš apie užsienio autorius), jos būdavo tarsi privalomos. Tai tikriausiai galim pasivadinti tiesiog laimingais mokiniais, kad teko susipažinti su daug nuostabios literatūros, nes kai kurių aš pati tikrai nebūčiau paėmusi į rankas, pavyzdžiui, Balzako ‘Tėvo Gorijo’ – dabar tai viena mėgstamiausių mano knygų 🙂

  10. Na užkabinot jautrią temą visiems skaitantiems. Aš tai puikiai atsimenu, kaip skaitėm užsieniečius, ir kiek mažai teko lietuvių. Plona, maža knygelė buvo… Užtat gal dabar sunkiai su lietuvių literatūra (ypač moderniąja) draugauju.
    Tai tegul mokosi bent tą lietuvių literatūrą, kurios gal kitas daugiau gyvenime nebeskaitys.
    Kitą vertus, jei žmogus skaitantis, o dar ir gerą mokytoją turi, tai spės visko pavartyti, ir lietuvių, ir užsienio.. 🙂

  11. LT sistema dar nesugeba išbristi iš faktinio mokymo liūno, kai kišama daug informacijos, bet nemokoma kaip su ja dirbti (suvokti, analizuoti, pritaikyti, sieti, interpretuoti ir.t.t ir t.t.). Manau naudingiau būtų mokyti būtent ANALIZĖS, o ne konkrečių autorių, o jau autoriai tik tarnauja šitam reikalui. Tada mokinys paėmęs bet kokį autorių gebės tai padaryti savarankiškai, o ne egzamino metu bandys atsiminti “aha, va šitą ėjom, šitą, tai anaip taip kalbėjom, šitaip reikia rašyti, toks planas” – argi čia BRANDOS egzamino mokinio mąstymas? Aš idealistiškai įsivaizduoju, kad imu užduotį ir analizuoju pasitelkdama SAVO sąsajas, žinias, įgūdžius, o ne iškaltą analizės schemą ar planą. Nemanau, kad čia BRANDA, ne BRANDOS mokina, o būkumo, kaip kažkas jau aukščiau išsireiškė.
    Bet čia holistinė problema, ji neišsprendžiama per dieną išėmus kelis autorius iš programos, tai gyliau – tai požiūris į mūsų vaikus (mūsų visuomenėje vaikas vėliau mokinys) vis dar nevisavertis narys, todėl jo poreikiai iš esmės nesvarbūs, kol kas nugali, ką svarbūs dėdės ir tetos posėdyje nuspręs, nei kokio tai dešimtokėlio mintys ar poreikiai), tai požiūris į mūsų visuomenę – nereikia protingų žmonių – į universitetus priimami visi podriad, tai kam čia analizė, suvokimas, sąsajos. Jug universitete yra nežinančių Kafkos, Donelaičio ar manančių, kad Katiliškio Užuovėja tai kokio motelio kaime pavadinimas? Ar jiems ten vieta? Tai kodėl priimame man pasakykite?

  12. Sutinku anafora. Man i svietima kol kas is salies ziurint,atrodo, kad nesibaigianciu reformu autoriai tik bando pateisint savo sedejima ministerijoj,nes juk rekia vaizduot dideli prasminga darba.

  13. Šnd skaitydama Eco radau tokią pastraipą – idėją, apie Belbo mokslo reformą, kurią lietuviai sėkmingai vykdo, tik pavadinimai skiriasi: “Steigiame Lyginamosios beprasmybės fakultetą, kuriame būtų mokama nenaudingų ir neįmanomų dalykų. Fakultete bus rengiami mokslininkai, kurie pajėgs iki begalybės išplėsti beprasmybių skaičių”; “…Neįmanomo katedra – čigonų urbanistika arba actekų žirgų sportas, Antarktidos žemės ūkio istorija, Vėlykų salos tapybos istorija, šiuolaikinė Šumerų literatūra, nebyliojo kino fonetika…” ir t.t. Ten reiktų įrašyti “Lietuvių mokinių proto ugdymas būkinančia programa” arba “Literatūrinio skonio lavinimas prievartiniu skaitymo būdu metodika” Ar kažką panašaus. Eco gražiau suformuluotų…

  14. Studijuoju tą pačią filologiją ir patikėkit, nuo pirmo kurso jaučiu tai, kiek nesu skaičius. Mano mokykloj taip labai nespausdavo su ta literatūra (t.y. jokių rėzų, stanevičių ir biografijų, kaip tik pasirengimas analizei, raštingumas), kai pagalvoju, bet nuo skaitymo tai atkabindavo apskritai, nes tai, kas bet kokiu atveju yra privaloma (nesvarbu ar užsienio, ar lietuvių autorius), vis tiek jauti, kad neši kažkokį akmenį, prievolę. Jei būtų privaloma programa su užsienio autoriais, ji nebūtų sudaryta ne iš klasikų, vienaip ar kitaip, o tam tikro amžiaus kūriniams, kaip mes visi žinom, būdinga savita retorika. O paskutiniais metais kiekvienas mokytojas žiūri į savo dalyką kaip Patį Svarbiausią Pasaulyje, todėl čia ir vėl prasideda toji dilema: skaityti ar neskaityti. Prievolė. Kūrinio vertybes galima ‘išmokti’, susirasti santrauką (vis dar negaliu suvokti to, kad 11tokams yra išleista knygutė apie “Prusto “Prarasto laiko beiieškant”. Klausimas: kiek moksleivių norės ją skaityti, suprasti ir permanyti? Aš apie ją mokykloj net girdėjus nebuvau. Bet jei tokia knygutė yra, vadinasi, ją ruošė ne šiaip sau – kažkas moko).
    Pradėjusi studijas aš jaučiau kažkokią moralinę skolą, nes dėstytojai iš tikrųjų žiūrėjo į studentus kaip į neišprususias aveles. Pavyzdžiui, paklausia, ar kas nors skaitė “Karą ir taiką” arba “Ulisą”. Sėdi auditorijoje su klaustuku galvoje, tau aštuoniolika-devyniolika, kaip tu gali pelnyti žmogaus pasitikėjimą, kada tau pereiti į kitą ‘lygmenį’? Kiek iš mokyklą baigusių puikiais balais jį pereina? Bet aš visada galvojau KADA skaityti? La Tulipe yra visiškai teisi – mokinys prie to užsienio autoriaus prasėdės ilgiausias valandas, o šiandien ne visi vaikai nori gaišti laiką prie knygų, juoba, kad pusė jų rinksis ‘realinę kryptį’ ir galvos, kad jiems to nereikia. Pati pamenu, kad beveik niekam nepatiko “Balta drobulė” (“šizoidiniai kliedesiai”) ir sėdėjau suole kaip ir viena-ne karė, pasiryžusi ginti romaną. Kiek mokinių kankinasi prie “Altorių šešėly”? Beje, spėkit, ar visi tos pačios filologijos studentai paskaito lietuvių literatūros kūrinius? O užsienio autorius? Universitete vienam vakare kartą šiek tiek diskutavom apie tai, ar kitų sričių studentai skaito. Jie nori, bet jie nespėja. Jie neišmoko skaityti savo malonumui, jie išmoko atsi-skaityti.

    Kažkaip skaudi čia tema, sunkiai rituliojasi mintys. Nežinau, kažkodėl netikiu, kad daug ką pakeistų maži-dideli pakeitimai. Apskritai, apie skaitmyo sutrikimus dabar kalbama vis daugiau.

  15. N, puikiai suprantu, apie kalbi. Pavyzžiui aš mokykliniais metais niekaip neįsimylėjau didžiųjų rusų rašytojų. NESPĖJAU. Puikiai atsimenu kaip strimgalviais varausi per “Anna Kareniną” kad spėčiau perskaityti iki rytojaus pamokos. O po kelių dienų jau turėjome diskutuoti Dostojevskio “Idiotą” arba “Brorius Karamazovus”. Na juk neįmanomi krūviai, net ir man, kuri skaito greitai, kuri mėgsta skaityti.

    Apskritai čia ne vien literatūros dalyko problema. Ar žinot, ką švedų abiturientai veikia gegužės mėnesį? Ogi švenčia. Dalykų pažymiai jau būna išvesti, egzaminų laikyti nereikia, tai jie gali linksmai sau švęsti. O Lietuvoje? Jėzau Jėzau. Iki pačios paskutiniosios mokomes. Ir vistiek, mūsų moksleivių rezultatai yra prasti lyginant ssu kitomis šalimis.

    Viena švedė literatūros mokytoja man pasakojo, kad programoje yra tam tikri privalomi rašytojai, pavyzdziui Lagerl;f, Strindbergas, Moberg. Bet ne tokie sąrašai kaip Lietuvoje. Yra palikta vietos mokytojui SAVO NUOŽIŪRA išrinkti tam tikrus autorius (net tokius, kurie net neminimi programoje). Tada mokytoja, “jausdama” klasę, joje vyraujančias nuotaikas, dinamiką gali parinkti įdomią knygą. Žinau, kad jos devintokai skaitė C.Sittenfeld “Prep”.
    Va taip atsiranda skaitymo džiaugsmas…

    O lietuviškos programos nėra labai pritaikytos pagal moksleivių amžių, bent jau man taip atrodo. Dažnai perlenkiame lazdą. Ir per didelius norus į tą programą sudedame. Per savaitę perskaityti ir A.Karenina ir Brolius Karamazovus… na kaip čia pasakius… net ir didžiausiam filologui lengva nebūtų

  16. Giedre, as kaip pavyzdinga mokine privaloma sarasa perskaitydavau vasara. Del to man per savaite tiek nereikdavo perskaityti. tik is to mazai naudos, nes po tu puses metu, bendra knygos vaizda prisimindavau, o detaliu, tai zinoma, kad ne, todel kaip ir reikedavo skaityti is naujo, gan atidziai perversti.
    Bet kokiu atveju, kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad kai kurie musu mokytojai mokykloje buvo tikra dovana. ypac tie, kurie nebijo nukrypti nuo standarto ir pazvelgti placiau. aisku, musu mokytojams mes irgi buvome dovana (ne karta esu girdejusi, kad po musu tokios kartos dar nebuvo), su kuria buvo galima paeksperimentuoti ne pagal standarta, kurie su susidomejimu griebdavo naujoves ir skaitydavo tai, ko nebuvo programoje,nesakydami, kad neapsimoka (neapsimoka plesti savo pasauleziuros, isislavinimo? – nesuvokiamas dalykas, kaip tai gali neapsimoketi?)
    Negaliu nepamineti ir musu istorikes, is proto mus vedusios savo “remiantis faktais, irodykite, kad…”. Sugalvodavom ir faktus, ir velnias zino, ka, ir beje, labai gudriai. Ant to “remiantis faktais, irodykite, visa mano universiteto studiju karjera, kuri tik nesireme matematika ir formulem, laikesi.
    Is kitos puses, kai paklausau savo tetos, kuri yra lietuviu k. mokytojos, ir uosvio, univeros destytojo, tai dabar ne mokinys ar studentas yra kaltas, kad nesimoko, o mokytojas, kad neismoko. ziaurus vaizdelis.

    1. aš irgi esu iš tų pavyzdingų ir stengiuosi perskaityti bent jau daugumą knygų per vasarą. Bet, kai mokykloj nagrinėjome ,,Faustą” , supratau, kad visiškai nieko neprisimenu, tik pačius pagrindinius faktus. Raštu buvo apklausa- tai gerai, kad sugebėjau atsisukti ir pažiūrėti į bendraklasės lapelį- mokytoja būtų galvojusi, kad neskaičiau. Bet kaip kitaip suspėti viską perskaityti per mokslo metus? Tuo labiau, kad likus savaitei ar dviem iki tų pamokų ,kai nagrinėsim tam tikrą kūrinį, knygos bibliotekose būna lyg iššluotos,nes viso miesto mokiniai skaito tą patį. O dar turėkime omeny, kad tas pats kūrinys gali būti skaitomas pvz.: ir vienuoliktoj ir devintoj klasėje…

  17. G, bet oho jūs tiek skaitydavot, TOKIŲ knygų. “Anos Kareninos” nesu skaičiusi, Dostojevskį ne visi pauostė.. Patys pedagogai atrenka pagal save, tikrai. Pamenu, kai vasarodama kaime dar ne paskutinėse klasėse stebėjausi, kad pusseserė pagal sąrašą skaito “Krabatą, arba trejus metus užburtame malūne”, o mes kažkodėl tenkinamės tik “Šiaudine pastoge”…
    Be to, mūsų literatūra tokia jauna, formavosi visokiom uždarom sąlygom, tai tikrai sunku sudominti, nes ji visada buvo iš dalies kovotoja, maištautoja tai prieš tvarką, tai prieš tradiciją, vėl besitenkinanti ideologiniais rėmais. Per pusmetį perskaitau tiek romanų apie tą patį, kad galva įsiskausta, pamilsti ne vertybes, kurias knyga skelbia, bet autoriaus kalbą, jo sukurtą paveikslą, o vėliau užsieniečio knygą griebi su tikru užsidegimu. Todėl suprantu visą tą savotišką pasišiaušusios katės sindromą. Liūdna, ką darysi.

  18. Tik nesuprantu tos stagnacijos ir nenorėjimo keisti, mokyti vaikus atrasti sakitymo dziaugsma, jei jau tevai nedave to dziaugsmo, ar patys to neatrado…

  19. Užsienio autorių tekstai nėra įtraukiami interpretacijai į egzaminą, nes tuomet reiktų interpretuoti originalų tekstą originalo kalba. Juk kas žino kaip išversta, ir ar norint išsaugoti teksto grožį bei suderinamumą su LT kalba, nebuvo kai kas išversta šiek tiek kitaip nei originale parašyta? Pažodinis vertimas nėra grožinės literatūros vertimas. Manau tik todėl neįtraukiama į egzaminą. Tarkim teksto skambesys… skaičiuosim kiek kartų pasikartoja toks pat garsas ar skiemuo, žodis, o originale – kitoks žodis. Su eiliuotais tekstais labai jau sudėtinga būtų… Kartą teko pavartyt Hamletą anglų kalba… Labai nustebau 😀

    1. sorry, bet nesąmonė 🙂 yra Lietuvoje tokia Vertėjų sąjunga su tikrais redaktoriais/vertėjais profesionalais, kurie tikrai gali įvertinti vertimus ir net tam turi įsteigę premijas 🙂

  20. Kiek suprantu, tai dabartines interpretacijos yra visai kazkas kitokio nei musu laiku rasiniai. gal kas daugiau zinot apie tai? Na, bent jau mano drauge, kurios mama lietuviu k. mokytoja, sake, kad be specialaus apmokymo nemokeciau parasyt egzaminines interpretacijos.

  21. Šitas blogas – naujas mano atradimas. Puikūs straipsniai.
    Kalbant apie privalomąją literatūrą, aš taip pat įžvelgiu daug niuansų. Pati esu abiturientė, mokausi gimnazijoje, iki egzaminų liko vos pusė metų. Per tą laiką tikrai spėjau “atsikąsti” ir, sakyčiau, “perkąsti” sistemą. Taigi, pirmiausia problemą matau tame, jog nagrinėjame tuos lietuvių autorius, kurie nūdienos jaunam žmogui visiškai neįdomūs. Tikriau sakant, neįdomi jų kūryba. Tarkime, Maironis, parašęs “Jaunąją Lietuvą”. Visi tą knygą skaito žiovaudami, nes ten nėra absoliučiai jokių sąsajų su dabartiniu gyvenimu. Panašiai – ir su S. Nėrim bei kitais ankstesniais autoriais. Mokiniams neįdomu, neaktualu – štai, kur pagrindinė problema. Nesakau, kad neturime nieko žinoti apie savo praeitį, bet kur logika, jog Maironio lyrikos nagrinėjimas užima kelis mėnesius?.. Ar tai reiškia, kad nebeturime gerų šiuolaikinių rašytojų? Anaiptol. J. Ivanauskaitė, S. Parulskis, K. Navakas. Tai – tekstai, kurie iš to, kas privaloma, galėtų virsti tuo, ką skaityti įdomu ir tikrai norisi. Mūsų programos atgyvenusios, o “patriotizmo”, “tatiškumo”, “dvasingumo” propagavimas jau nusibodęs, nes visa tai – vertybių klišės. Jaunas žmogus skatinamas formuoti savo pasaulėžiūrą pagal XIXa kūrėjus… Manau, daugelį dalykų reikėtų iš esmės keisti. Gal tada Hemingvėjus nebūtų tas, apie kurį tik prabėgom užsimenama. Iš esmės, iš mokyklos išeiname neturėdami bendro suvokimo apie pasaulinę literatūrą.

    1. Atsimenu, kaip ir mes su Maironiu “mūčinomės”. Atrodė, jog niekada nesibaigs.

      Įdomu, kad Švedijoj, kai kalbama apie mokykloje ugdomas vertybes, apie tautiškumą, partiotiškumą užsimenama … beveik niekada. Na tos vertybės nėra pagrindinės gairės ugdymo programose. Daugiau orientuojamasi ne į moksleivių “užprogramavimą” tokiomis vertybėmis kaip dvasingumas ar patriotiškumas, bet kalbama apie žmogaus gyvybės neliečiamumą, visų žmonių lygiavertiškumą, individo laisvę, lygybę tarp vyrų ir moterų, solidarumą (išverčiau beveik pažodžiui)

      Apskritai, mano akimis žiūrint, daugelis dalykų mokykloje nagrinėjami per Lietuvos istorijos prizmę. Istoriją reikia žinoti, bet svarbu, kad patriotiškumas neribotų moksleivių galimybių, kad mokykla sugebėtų parodyti PASAULĮ.

      Taip, Žemaitė svarbi lietuvių literatūroje, bet jei kalbėti apie realizmą literatūroje, ji tikrai neprilygsta pavyzdžiui Dostojevskiui ar Balzakui.

      1. Labai pritariu pastebėjimui, jog daug kas nagrinėjama per istorijos prizmę. Dabar ruošiuosi dalyvauti lietuvių kalbos olimpiadoje, tad labai nustebau, jog, pasiėmusi pavyzdynes užduotis, radau daugiau nei pusę klausimų…iš istorijos. Nors jie ir “pritempiami” prie literatūros, tačiau iš esmės su ja tikrai neturi nieko bendro. Ko reikalauti iš mokyklinių programų, jei net olimpiadoje teksto suvokimo užduotyje pateiktas Donelaičio “Metų” tekstas… Vapa ir vapa kaip užsukti apie patriotiškumą, nors patys nė per nago juodymą tuo netiki… Man čia labai panašu į situaciją, kai rūkantis žmogus teigia gyvenantis sveikai. Kitaip tariant, neaktualu nei mokiniams, nei patiems mokytojams, o visi rašome ir liaupsiname tai, kuo nė patys netikim… Kai tuo tarpu apie jūsų minėtą lyčių lygybę net kalbos nėra. Ar, pavyzdžiui, svarstymo, kuo skiriasi vyrų ir moterų rašytojų vertinimai (labai patiko jūsų straipsnis šia tema). Galiausiai, mums atvirai diegiamas steretipinis poiūris. Šiandien matematikos mokytoja pasakė:”Nešiokit uniformas, pratinkitės prie oficialios aprangos, nes turbūt norite dirbti gerus – vadovaujamus – darbus.” Problema yra pačioje mokymo sistemoje, ne tik literatūros mokyme… Su tokia pasaulėžiūra galima ugdyti tik gamintojų ir vartotojų santykiais grįstą visuomenę…

        1. Raminta, o gal galetum įdėti kelis olipiadinius klausimus? Būt įdomu pažiūrėti

    2. man Navakas ir Ivanauskaitė toli gražu iki privalomųjų…tad čia irgi sudėtingas klausimas, kas išvis turėtų būti įtraukta.

  22. Raminta, pabandyk kokiems diedams pasakyti, kad jaunimas nenori 2 menesius Maironio skaityt- nulinciuos, kaip taip galima, juk patriotiskuma reikia ugdyti. Bat kazkaip nesuprantama, kad viskas atbulai daroma, juk paauglystes norisi viska atvirksciai

    1. Būtent. Esu ne vieną kartą apturėjusi rimtą ginčą su literatūros mokytoja. Tiesiog bloga darosi nuo rašinių, pastraipų, samprotavimų tema “koks aš patriotiškas”, nors iš esmės sau net negalėčiau to patriotiškumo pritaikyti. Tokiais būdais, kaip tai daro mokykla, jo išugdyti neįmanoma. Kiekvienam vaikui aišku, kad tai, pasikartosiu, vertybių klišės, kuriuos sugalvojo kokie nors protingi dėdės ir tetos ir liepė mieliems pedagogams berti kaip žirnius į sieną… Jau nekalbu apie jūsų minėtą paauglišką maištą, kuomet Maironio eilės cituojamos nebent ką nors pašiepiant… Galėtų leisti mirusiesiems pagaliau ilsėtis ramybėje.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s