Noriu pristatyti knygų žiurkių draugą Beną. Čia Beno šaržas. Kaip ir nereikia aiškinti, kodėl jis mūsų draugas, ar ne? Jam, hmmm, atrodo, aštuoneri ir jis rugėjo 1 d. keliaus į antrą klasę. Šį savaitgalį man Beno tėveliai guodėsi, kaip jis skaito – visur ir visada, kur tik gali, net pavalgyti nebegalima normaliai, nes kai valgo, Benas skaito. Aš tik juokiausi, kad ne tuo adresu tėveliai guodžiasi, nes aš taip pat dariau, kai buvau maža, dabar taip darau (skaitau kur papuola kiekvieną laisvą minutę) ir, duok dieve, galėsiu skaityti iki gyvenimo pabaigos ir numirti su knyga rankose ir nuostabia istorija galvoje. Tai va.
Benas padės tetoms žiurkėms susigaudyti, koks tas jaunimas šiais laikais ir ką jis skaito.
Tadaaaam! Pirmoji Benučio recenzija – labai įtikinama.
Gladwello rašymo stilius yra žavingas ir nenuobodus, tačiau perskaičiusi knygą taip ir nesupratau, kur čia ta riba, kada reikia pasikliauti savo instinktais ir priimti sprendimą pagal pirmą įspūdį, o kada ne. Nors gal ir supratau. Ką tik, dabar – kad aš daugeliu atveju neturėčiau vertinti pagal pirmą įspūdį, nes mano pirmam įspūdžiui nesąmoningai didelę įtaką daro visokie likes/dislikes, stereotipai ir nusistatymai. Dabar, kai jau esu solidi teta (cha cha cha), na gerai, nu, kai man jau nebe -niolika, vis dažniau pavyksta priš sprogstant giliai pakvėpuoti dešimt kartų, o per tą laiką visų like/dislike/stereotipų lygis sumažėja iki valdomo lygio. Bet ir tas nepadeda, nes tada visai galva susisuka, o autorius sako, kad per daug informacijos sprendimo priimti, nustatyti diagnozės nepadeda. Ką žinau, nemanau, kaip tik medicinoje kartais mažylytė smulkmena nulemia diagnozę – kas netikit pažiūrėkit Daktarą House!
Tai va, knygoje jei skaitysit, sužinosit visokių įdomių istorijų, nutikimų ir apgavysčių, kainuojančių XX mln $$. Smagu, įdomu, bet ri šį kartą daugiau mažiau kaip man būna su tokiom knygom – paskaičiau – pamiršau. Siaubas, senatvė jau.
Iš šito sąrašo skaičiau penkias, o Pirmąją savižudybę kaip tik parsinešiau iš bibliotekos.
Iš šio sąrašo skaičiau 3, knyga apie Jeanette Winterson laimę jau laukia lentynoj (bandysiu dar kartą po nelabai sėmingų Apelsinų).
Labai įdomus sąrašas. Iš jo skaičiau keturias knygas, bet iš tų keturių dvi sakyčiau nelabai patiko. O dar Vilko dvaras nelemtasis, kurio mano kantrybė neišlaikė…
Man pačiai netikėtai, vieną po kitos vis užverčiu Bookerio sąrašiuose esančias knygas. Negalėčiau pasakyti, kad Neįtikėtina Haroldo kelionė idėjiškai yra labai nauja ar ypatingai nustebinusi (jei kas matėt filmą Run Forest Run, jei nematėt, būtinai pamatykit), svarbiausia, kad tai yra gražiai parašyta knyga, kuri po gana ilgo neviltingo laikotarpio (jau guodžiaus, kad pasiilgau geros knygos) buvo atgaiva. Ne dėl to, kad pasakė kažką ypatingo, bet dėl to, kad paprastais žodžiais priminė, kur prasideda didelės klaidos ir nusivylimai (smulkmenose ir detalėse) ar slepiasi ypatingi gyvenimo stebuklai (ten pat – smulkmenose ir detalėse).
Rachel Joyce
Harold Fry, neseniai į pensiją išėjęs anglas (kad anglas labai svarbu, nes knyga tokia labai angliška ir Haroldas labai anglas), netikėtai gauna laišką iš senos bendradarbės, kuri parašo, kad laiškas yra atsisveikinimo – ji serganti nepagydoma liga, pergalvojanti ir prisimenanti savo gyvenimą, todėl nusprendusi jam parašyti. Haroldas parašo Queeny trumpą atsakymą ir neša jį išsiųsti, tačiau priėjęs pašto dėžutę, laiško neišmeta, o eina iki kitos pašto dėžutės, o paskui dar toliau, žodžiu taip netikėtai, palikęs žmoną namie, iškeliauja aplankyti senos pažįstamos. Skaitytojas, aišku, jam iš paskos.
Iš pradžių nėra aišku, kas ta Queeny, kaip čia taip nenašlys eina sau pas moteriškę, gi žmona laukia namie, bet, žinoma, nėra viskas taip paprasta. Haroldo gyvenimas pilnas visokių neiškalbėtų ir užsistovėjusių skaudulių, pradedanta vaikyste, kai buvo nelauktas ir nenorimas vaikas, vėliau, kai pats susilaukė sūnaus – kaip nemokėjo išreikšti savo jausmų, kaip nutolo ir neberado bendros kalbos nei su juo, nei su žmona Maureen, kuri Haroldui keliaujant taip pat atsisuko ir pažiūrėjo į savo gyvenimą kitom akim – kur pati neteisingai suprato, kur pasakė, kai geriau buvo patylėt ir patylėjo, kai labai reikėjo pasakyt.
Gera ir graži knyga apie tai, kaip gyvenimas susideda iš mažų žingsnių ir kad tais mažais žingniais gali nueiti labai toli, kur tik nori. Čia Haroldo kelias.
Ojojojojoj, kaip sunku kažką parašyti apie šitą knygą. Geriau paskaitykit vonioje – ji labai gražiai parašė, gundančiai sakyčiau labai. Aš labai ilgai bijojau šitos knygos, nors buvau įsimylėjus nuo pat pradžių – nuo tada, kai pamačiau viršelį, kai buvau knygos pristatyme ir paklausiau, kaip gražiai vertėjas kalba apie autorę, o autorė (lietuviškai) giria vertėją, o būtumėt matę, su kokia meile knygos dailininkas kalbėjo apie knygos apipavidalinimą ir šrifto (atrodo, renesansinio e) ypatumą. Kaip galima nemylėti (ir nebijoti).
Akmeniai klevai yra tokia knyga, į kurią pasineri. Jei nepasineri, tai jinai panardina. Tai įsivaizduok mane panėrusią po vandeniu ir iš nuostabos/baimės išpūtusią akis (šiaip nardyt nemoku ir vandeny labiau būnu užsimerkus nei atsimerkus). Skęsiu čia dabar, ar neskęsiu – tokia būsena. Ir negaliu pasakyti, ar aš išplaukiau, ar paskendau. Nes iš tikro manau, kad mano vargšės aptingusios smegenys pusės knygos nesuprato. Nu tikrai. Nes, dieve tu mano, kiek reikia žinoti, kad suprastum visas knygos metaforas, užuominas ir visus kitus reikalus. Neįmanoma. Beveik. (“Knygos rašomos tiems, kurie jas rašo, jos pakeičia jiems gyvenimą, kaip miežiai pakeičia kavą, pasakei tu kartą, o tie, kurie skaito, vis viena nesugebės gurkštelėti svetimo gyvenimo, kad ir kaip stengtųsi.”) Na, nebent atsisėsčiau tą knygą studijuoti.
Vienas už kitą gražesni viršeliai – rusiškas leidimas
Po visokio lengvesnio-sunkesnio skaitymo buvo nelengva. Ypač, kai skaitau ir nesuprantu – ar suprantu, ar ne. Vienu momentu, visai pasimetusi, ėmiau skaityti iš naujo. Kaip Julio Cortazar Klases – atskirai Luelino dienoraščius, Sašos dienoraščius. Saša tai tokia nereali (iš tikro visai reali ir autorė tai patvirtina). Saša tikriausiai ir yra ta mane juodais ilgais plaukais apraizgiusi medūza, tokia pat stipri (įtaigumu) kaip ir (ką tik sugalvojau) Wassmo Dina. Tik Dina turėjo šiaurietiškai mažai žodžių, o Saša tiek, kad gali paskęsti.
Neil Gaiman knygos labai aukštai reitinguojamos goodreads.com (šioji 4.17) ir nors, kaip supratau, didžioji dalis jo knygų skirta/priskirta vaikams/ paugliams (noprs gal tai ir visi6ka nesąmonė taip dėlioti į lentynėles), pagalvojau, kad gal ir aš pabandysiu pasižiūrėti, kas ten yra.
The Ocean at the End of the Lane yra naujausia šio autoriaus knyga ir, kaip sako, skirta suaugusiems. Nelabai ilga, klausyti kokios penkios su trupučiu valandos, paklausiau valandą ir jaučiu, kad truputį nesigaudau, kas vyksta, nebežinojau, kaip čia man į tą knygą žiūrėti ir kaip su ja susitvarkyti – kaip su pasaka, kaip su fantazija, ar dar velnias žino kuo? Truputėlį kaip ir pasimečiau, paskaitinėjau recenzijas, kurios sako, kad tai tokia alia kaip vaikytės siaubo istorija, “the delicate horror of the finest fairytales”. Nu, tikrai žinok, aš nežinau, ar pajėgsiu perklausyti iki galo, nes kai priklausiau iki vietos, kur berniukas traukia kažkokį kirminą iš savo kūno, o šis betraukiamas nutrūksta (man vien rašant jau šiurpas ima, kūną niežti ir plaukai piestu stoja) ir iš to ten išsivynioja kažkokia pabaisa, kuri bus jo auklė. Nu, žinai, nepakelsiu. Todėl visai nepažadu perklausyti. Man per baisu.
Knyga prasideda Maurice Sendak Where the Wild Things Are autoriaus žodžiais:
“I remember my own childhood vividly … I knew terrible things. But I knew I mustn’t let adults know I knew. It would scare them.”
Patikėkit, aš tikrai nesu įsitikinus, kad noriu žinoti, ką jis ten žino. Nors gerai parašyta ir maga klausyti, bet… bent dabar negaliu. Drąsuoliai, atsiliepkit.
Žinote, atrasti tokią parduotuvę, kai tuoj tuoj turi išvažiuoti ir kai tavo lagaminas jau ir taip yra per sunkus ir rytoj laukia totalus ir nevaldomas drebėjimas prie oro uosto svarstyklių – kur visą savo gėrį reikės padėti, jei jis bus pateks į viršsvorio kategoriją (vieną kartą turėjau iš lagamino išimti vieną batą, kurio tik pusė tilpo į mano kuprinę, taip ir keliavau su kyšančiu batu)!!!
Parduotuvėje buvo įvairiausių knygų ir kitų gėrybių – ir naujų, ir nenaujų (who cares), Clearance skyrelyje knygos kainavo po $2 ir tarp jų buvo tokių, kurias aš tikrai norėjau turėti. Teko save stabdyti. Labai. Išsirinkau pačias ploniausias iš tų, kurias norėjau turėti. Štai tokias. A Personal Matter yra padėvėta, bet taip fainai, nes kažkas labai rimtai ją skaitė ir paliko pilna pribraukymų ir komentarų – bus įdomu skaityt. Beje, japonų autorių knygas susipirkau pagal sąrašiuką, kurį man kaip rekomendaciją surašė Kosta Rikoje gyvenantis olandas knygų mylėtojas. Knygų mylėtojas bet kur pasaulyje yra knygų mylėtojas.
knyguziurkes.com 